- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-01-23
- Bylos Nr.
- 2A-1431-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03275-2009-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič (pran.), Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- L. O.
- Ieškovas
- M. J.
- Trečiasis asmuo
- T. N.
- Kategorijos
- 22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-7-723/2011 pagal ieškovės M. J. ieškinį atsakovei L. O., trečiajam asmeniui T. N. (T. N.) dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė M. J. (toliau – ieškovė) pateikė ieškinį, prašydama įpareigoti atsakovę L. O. (toliau – atsakovė) per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nukelti savavališkus statinius ir tvorą, pastatytus žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj., (duomenys neskelbtini)., bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovei ir atsakovės motinai, V. K., buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje (sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtas Nr. 1389). V. K. padovanojo dalį žemės sklypo savo dukrai – atsakovei. Tokiu būdu ieškovė ir atsakovė tapo minėtos žemės bendrasavininkėmis. Niekada nekildavo nesutarimų dėl naudojimosi bendru turtu, todėl nėra nustatyta ir įregistruota naudojimosi žemės sklypu tvarka. Ieškovės namų valdos žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypų plane pažymėtas Nr. 1392) ribojasi su žemės sklypu, priklausančiu ieškovei, atsakovei bei trečiajam asmeniui T. N. (toliau – trečiasis asmuo). Susisiekimui su artimiausiomis gyvenvietėmis ieškovė ir su ja gyvenančio sūnaus Z. B. šeimos nariai (žmona ir keturi vaikai) naudojosi keliu, kuris eina per bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su atsakove ir trečiuoju asmeniu valdomą ginčo žemės sklypą. Nors šis kelias nėra pažymėtas žemės sklypo plane ir jam nenustatytas servitutas, ieškovei ir kitiems bendrasavininkiams yra žinoma, kad šis kelias realiai egzistuoja ir juo ieškovė asmeniškai naudojosi nuo vaikystės. Nuo praeitų metų tarp ieškovės ir atsakovės pastoviai kyla ginčai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nes atsakovė savavališkai, nesuderinusi su ieškove pasistatė neteisėtus statinius ir užtvėrė kelią tvora. Einant arba važiuojant aplinkkeliu, atstumas iki (duomenys neskelbtini) k. padidėja penkiais kilometrais. Aplinkkelis eina per mišką. Ieškovė kreipėsi į atsakovę, ragino geruoju išspręsti ginčą, bet atsakovė nereagavo. Atsakovė savo neteisėtais veiksmais, t. y. savavališkai pastatydama statinius, atitverdama be ieškovės ir kito bendrasavininkio sutikimo žemės sklypo dalį, tvora užtverdama kelią, vedantį nuo ieškovės namų valdos iki (duomenys neskelbtini) k., paleisdama šunis grubiai pažeidžia ieškovės, kaip ginčo žemės sklypo bendrasavininkės, teises, nors pagal CK 4.72 str. 1 d. šalys turi vienodą teisę valdyti, naudoti ir disponuoti bendrai priklausančiu turtu. Atsakovė privalo gauti ieškovės sutikimą statinių ir tvoros pastatymui, neturi teisių riboti ieškovės teisėtas galimybes naudotis einančiu per ginčo žemės sklypą keliu.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2007-04-11 V. K. padovanojo atsakovei 15200/50510 dalių žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ir ji tapo minėto žemės sklypo bendrasavininke. Kiekvienas iš bendrasavininkių jau seniai (bendru sutarimu ir nusistovėjusia tvarka) turėjo savo žemės sklypą ir juo naudojosi, nesikišdamas į kito bendrasavininkio ūkį. Atsakovė nuo 1987 m. naudojosi konkrečia žemės sklypo dalimi ir nepretendavo į kitas šio sklypo dalis, nes tokia nusistovėjo tvarka. Tačiau 2004 m. liepą tarp atsakovės ir ieškovės kilo konfliktai. 2008 m. vasarį buvo nutarta padaryti nekilnojamojo daikto, t. y. minėto žemės sklypo kadastrinius matavimus, kuriems pritarė visi bendrasavininkiai, kad nekiltų nesusipratimų dėl naudojimosi žemės sklypo dalimis. Už kadastrinių matavimų atlikimą buvo sumokėta. Priešingai, nei teigia ieškovė, jokio kelio per atsakovės naudojamą žemės sklypą iki ieškovės namų valdos niekad nebuvo. Ieškovės šeimos pasirinktu keliu įmanoma pereiti tik vasarą, nes kitu metų laiku ten yra purvas, vanduo, o žiemą – sniegas. Naudojantis servitutiniu keliu, kuris yra pažymėtas žemės sklypo plane, atstumas padidėtų tik apie 300 metrų. Kadangi atsakovė prižiūri tą sklypo dalį, tai sklypo teritorijos apsauga nuo pašalinių žmonių nėra neteisėta. Kelias užsibaigia atsakovės žemės sklypo valdomoje dalyje ir nenusitiesia iki ieškovės valdų, dėl ko ieškovė negali iš atsakovės reikalauti nutiesti jai naujo kelio per savo sklypo dalį, sujungto su tuo, kuris yra už bendro žemės sklypo ribų. Kas ieškinyje yra pavadinta tvora, yra tiesiog apsauga nuo laukinių gyvūnų, taip vadinami miško tinklai. Savo žemės sklypo dalyje atsakovė sodina daržoves, augina vištas, turi daržą, o laukiniai žvėrys, tokie kaip šernai ir lapės, naikina jos ūkį. Ieškovės minimi, jos nuomone, nelegalūs statiniai, esantys atsakovės sklypo dalyje, buvo pastatyti 1988 m., o ne dabar. Visi pastatų kadastriniai matavimai yra atlikti, tačiau užregistruoti minėtus statinius trukdo neišspręsta situacija dėl žemės sklypo padalijimo tarp bendrasavininkių ir nenustatyta naudojimosi sklypu tvarka. Ieškovės reikalavimas nutiesti kelią per atsakovės žemės sklypo dalį ir miško tinklų nukėlimas yra atsakovės teisių pažeidimas. Ji nepretenduoja į ieškovės žemės sklypo dalį, kurioje ji šeimininkauja jau ne vienerius metus, dėl to ieškovė elgiasi nesąžiningai ir jos reikalavimai yra neteisėti. Šioje situacijoje yra aišku, kad per daugelį metų tarp žemės sklypo bendraturčių susiklostė nekilnojamojo turto naudojimo tvarka, todėl ieškovė neturi jokio pagrindo reikalauti nutiesti naują kelią, kuris kirstų atsakovės žemės sklypo dalį, nes gali pasiekti (duomenys neskelbtini) k. važiuodama servitutiniu keliu.
Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis yra vienas iš ginčo žemės sklypo bendrasavininkių. Jam nuosavybės teise priklauso 15200/50510 žemės sklypo, kuri buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre 2007-03-26 dovanojimo sutarties Nr. 2-1358 pagrindu. Ieškovės minimo per atsakovės sklypo dalį vedančio kelio nuo ieškovės valdos iki (duomenys neskelbtini) k. nėra, tai patvirtina 2008-02-21 žemės sklypo planas. Ieškovė, reikalaudama nutiesti kelią per atsakovės valdomą žemės sklypą, elgiasi nesąžiningai ir neteisėtai. Ieškovė, vedama savanaudiškų paskatų, pažeidžia kitų asmenų teises. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad, neleidus jiems eiti per atsakovės daržus, kelias iki (duomenys neskelbtini) k. pailgėja penkiais kilometrais, kadangi servitutinio kelio ilgis nesiekia 3 km. Nuotraukose, kurias pateikė ieškovė, yra miško tinklai, kuriais atsakovė norėjo apsaugoti savo derlių ir vištas nuo laukinių gyvūnų. Bendrasavininkių žemės sklypo miškuose yra labai daug šernų ir lapių, kurie ne kartą padarė didelę žalą ūkiui. Visi žemės sklypo bendrasavininkiai naudojosi žemės sklypo dalimis pagal seniai nusistovėjusią tvarką ir vienas kitam netrukdė, kol ieškovė pradėjo konfliktą dėl kelio, kurio realiai nėra. Trečiasis asmuo su atsakove nepretenduoja į ieškovės žemės sklypo dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-11-18 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas įpareigojo atsakovę per 5 dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti įvažiavimo į žemės sklypą, esančio Vilniaus rajone, Zujūnų sen., (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), vartus, taip pat įpareigojo atsakovę pašalinti minėto sklypo viduje esančią ir jos pastatytą metalinę tvorą per 60 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Kitoje dalyje ieškinio netenkino. Priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 66 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5,66 Lt išlaidų valstybei, bei iš ieškovės priteisė 5,66 Lt išlaidų valstybei. Teismas konstatavo, jog byloje egzistuoja situacija, kad žemės sklypo savininkai yra trys asmenys. Nustatė, jog žemės sklype, sklypo plotas 0,9810 ha, kuris priklauso atsakovei, faktiškai yra pastatai, t. y. gyvenamasis namas, ūkio pastatas ir šulinys. 2008-02-21 sudarytas žemės sklypo planas ir surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, kuriame nustatytos ginčo žemės sklypo ribos, po kuriuo pasirašė taip pat visi trys bendrasavininkiai; padarė išvadą, kad tarp žemės sklypo dabartinių savininkų iki ginčo teisme buvo susiklostę nerašyti santykiai dėl sklypo naudojimosi tvarkos, kurie eilę metų tenkino šalis iki 2008 metų, apie ką taip pat sako išnagrinėtas Vilniaus rajono PK J. B. pareiškimas. Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad tinklinė tvora, rakinami vartai, namo pavėsinė, šiltnamis ir visa kita, kas matyti nuotraukose, pastatyti atsakovės ir jos yra naudojami. Teismas konstatavo, jog tiek tvora, tiek vartai pastatyti be ieškovės – bendrasavininkės leidimo. Teismas pabrėžė, kad atsakovė tai padarė vienasmeniškai, be bendrasavininkių susitarimo, pažeisdama CK 4.75 str. 1 d. nuostatą.
Šalies argumentai
Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-11-18 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantė nurodė, jog teismas nepagrįstai vertino 2008-05-22 J. B. raštą Vilniaus rajono policijos komisariatui, kuriame teigiama, kad atsakovė negalėjo užtverti kelio tvora, dėl ko pareiškėja ir jos nepilnamečiai vaikai buvo priversti vaikščioti aplinkiniu keliu per mišką. Atsakovės įsitikinimu, šis ieškovės pateiktas įrodymas yra niekinis, kadangi namų valdos savininkai ir naudotojai jokių pretenzijų dėl naudojimosi ūkinės paskirties žemės sklypu kelti negali. Namų valdos žemės sklypui konkrečioje vietoje yra nustatytas kelio servitutas, kuris yra įregistruotas VĮ Registrų centre, todėl namų valdos savininkai ir naudotojai neturi teisės eiti per ūkinės paskirties sklypą kitoje nei servitutinis kelias vietoje. Teismas neturėjo jokio pagrindo nustatyti, kad sklypo ribose pastatyti vartai bei palei mišką pastatytas miško tinklas pažeidžia kitų bendrasavininkių teises. Atsakovė teisme bandė įrodyti aplinkybę, kad ginčo metu šalys buvo susitarusios dėl konkrečių žemės sklypo dalių. Tvora ir miško tinklas pastatyti atsakovei priklausančioje sklypo dalyje. Vartai ir miško tinklas naudotis ieškovei priklausančia sklypo dalimi netrukdo ir negali trukdyti. Ieškovė niekada negalės naudotis atsakovei priklausančia sklypo dalimi, nes šioje dalyje yra atsakovei priklausantys gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, daržas, sodas, želdiniai. Atsakovė laikė ir laiko ūkį. Naudojimosi sklypu tvarka tarp šalių nustatyta nuo 1984 m. Palei kelią šalims priklausantis sklypas yra aptvertas. Įvažiavimu iš sklypo kairės pusės naudojosi ir naudojasi tik atsakovė su šeima. Įvažiavime pastatyti vartai. Ieškovė niekada nesinaudojo įvažiavimu, dėl kurio kilo ginčas. Ieškovė ir neturi jokio suinteresuotumo naudotis įvažiavimu į sklypą, nes ji gyvena gyvenamajame name, kuris yra šalia esančiame namų valdos sklype. Ieškovei, kaip namų valdos savininkei, nustatytas kelio servitutas, kuriuo ji turi teisę naudotis. Ieškovės noras eiti per atsakovei priklausančią sklypo dalį paremtas tik tuo, kad kelias yra trumpesnis. Ieškovė, būdama sąžininga ir protinga, turėtų naudotis jai nustatytu servitutu. Mano, jog teismo įpareigojimas nugriauti vartus, kurie pastatyti žemės sklypo ribose, yra nelogiškas, neprotingas, grubiai pažeidžiantis savininko teises ir interesus. Sklypo ribose pastatyti vartai ieškovės teisėms ir interesams jokios įtakos nedaro. Teismas šiuo atveju privalėjo nustatyti, kad ieškovės teisės ir interesai nėra pažeisti. Ieškovė naudojasi sklypo dalimi, į kurią patenka iš kitos pusės, t.y. iš jai priklausančios namų valdos pusės. Be to, atsiradus ieškovės pretenzijoms, nuo 2011 m. vasaros atsakovė nustojo vartus rakinti. Nors ši aplinkybė turi didžiulės įtakos atsakovės šeimos narių ir turto saugumui. Jeigu teismas pripažintų, kad ieškovė gali eiti per atsakovei priklausančią sklypo dalį, tai tiesiog galima įpareigoti atsakovę (kol nebus patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka) netrukdyti naudotis ieškovei visu žemės sklypu. Taip pat mano, jog teismas neturėjo pagrindo įpareigoti griauti visą miško tinklą. Miško tinklas pastatytas palei mišką, esantį atsakovei priklausančioje sklypo dalyje, tačiau tinklas neatlieka ribojančios funkcijos, t.y. miško tinklas nepastatytas sklypo dalių, priklausančių ieškovei ir atsakovei, ribose. Vielinė tvora pastatyta palei mišką, ieškovės teisių nepažeidžia, priešingai, apsaugo visų sklypų bendrasavininkių turtą nuo miško žvėrių. Teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Teismas gynė ieškovės, kaip ūkinės paskirties sklypo bendrasavininkės, teises, tačiau ieškiniu ieškovė, kaip namų valdos savininkė, siekė užtikrinti laisvą praėjimą per sklypo dalį, kuria naudojasi atsakovė, t.y. siekė apginti teisę naudotis svetimu sklypu.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-11-18 sprendimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas iš dalies, toje dalyje priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nustatyta, jog 2006-10-31 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. J.“ atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,53 ha žemės, grąžinant natūra bendrą 1,0490 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (gyvenamosios teritorijos-mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai) bei grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendrasavininkiais M. J. – 0,4810 ha (skl. Nr. 1389) su S. T. – 1,53 ha; V. K. – 1,52 ha ir T. N. – 1,52 ha, bendrą 5,0510 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai (kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai) (b.l. 18-19). 2005-06-28 sudarytas Vilniaus rajone Zujūnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) grąžinamos žemės padalijimo atskirais sklypais pagal bendraturčių susitarimą planas (b.l. 30).
Byloje taip pat nustatyta, jog 2008-02-21 5,0510 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus raj., (duomenys neskelbtini)., plane bei 2008-02-21 žemės sklypo paženklinimo–parodymo akte yra pasirašę vis trys sklypo bendrasavininkiai, tarp jų ir ieškovė (b.l. 78, 79). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp žemės sklypo dabartinių savininkų iki ginčo teisme buvo susiklostę nerašyti santykiai dėl sklypo naudojimosi tvarkos, kurie daugelį metų tenkino šalis iki 2008 m.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovės prašomais nugriauti statiniais iki šiol (kurių dalis buvo pastatyta dar 1988 metais (to ieškovė objektyviai nepaneigė)) ir iki ginčo tarp šalių kilimo pradžios naudojosi atsakovė, taip pat, kad atsakovė naudojosi ir naudojasi tam tikra žemės dalimi pagal paskirtį (žemės ūkiui), dėl ko ginčas nekyla. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovės reikalavimas nugriauti pastatus ir tvorą tėra principinis reikalavimas, o ne esminiai susijęs su jos, kaip bendrasavininkės, teisių pažeidimu, pagrįstai šioje dalyje netenkino prašymo nugriauti atsakovės pastatus ir statinius.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog tiek tvora, tiek vartai pastatyti be ieškovės –bendrasavininkės leidimo, kad atsakovė tai padarė vienasmeniškai, be bendrasavininkių susitarimo, pažeisdama CK 4.75 str. 1 d. nuostatą, konstatavo, jog vartai pažeidžia ieškovės teises ir šioje dalyje ieškinys yra pagrįstas, taip pat padarė išvadą, jog šiuo atveju yra teisinga, protinga ir sąžininga nugriauti tvorą, kuri yra žemės sklypo vidinėje dalyje, nes išorinės tvoros paskirtis apsaugoti žemės sklypo naudmenas, kas yra visų bendrasavininkių interesuose. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl šioje dalyje priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (CPK 329 str. 1 d.).
Kaip matyti iš byloje esančio 2006-10-31 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. J.“, taip pat iš 2009-04-01 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo žemės ūkio paskirties sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje (sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtas Nr. 1389) buvo nustatytas kelio servitutas ieškovės nuosavybės teise valdomam namų valdos žemės sklypui (viešpataujančiam daiktui). Duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimo į žemę metu buvo prašoma nustatyti dar vieną kelio servitutą minėtame sklype, byloje nėra.
Ieškovė ieškinyje teigė, kad tiek ji, tiek jos šeimos nariai naudojosi keliu, kuris eina per bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą kartu su atsakove ir trečiuoju asmeniu ginčo sklypą. Tiek atsakovė atsiliepime į ieškinį bei apeliaciniame skunde, tiek trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį neigė tokio kelio per atsakovės naudojamą sklypo dalį iki ieškovės namų valdos egzistavimą. Byloje taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, pvz. žemės sklypo planų ir pan., kuriuose būtų pažymėtas ieškovės nurodomas kelias.
Byloje buvo konstatuota, kad faktinė naudojimosi sklypu tvarka tarp šalių nustatyta nuo 1984 m., dėl kurios byloje ginčo nėra. Aplinkybę, kad tarp šalių yra nusistovėjusi ilgalaikė naudojimosi ūkinės paskirties žemės sklypu tvarka, patvirtina ir tas faktas, kad tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens naudojamose žemės sklypo dalyse stovi jiems priklausantys gyvenamieji namai ir kiti ūkiniai pastatai, taip pat yra daržai, sodai, želdiniai. Ieškovė į savo naudojamą ūkinės paskirties žemės sklypo dalį, kuri su atsakovės naudojama sklypo dalimi nesusisiekia, patenka iš jai nuosavybės teise priklausančio namų valdos žemės sklypo. Susisiekimui su viešaisiais keliais iš namų valdos žemės sklypo ieškovei yra nustatytas servitutinis kelias, einantis per ūkinės paskirties žemės sklypą.
Aplinkybė, kad atsakovė savo naudojamoje sklypo dalyje yra pasistačiusi tvorą ir vartus ir dėl to ieškovė bei jos šeimos nariai negali laisvai vaikščioti keliuku per atsakovės naudojamą žemės sklypo dalį, nereiškia ieškovės (kaip bendrasavininkės) teisių pažeidimo, kadangi, kaip jau minėta, tai netrukdo ieškovei patekti į savo naudojamą ūkinės paskirties žemės sklypo dalį, be to, ieškovė šiuo atveju siekia tik sutrumpinti kelią iki (duomenys neskelbtini) k., kuris, pasak ieškovės, einant jai nustatytu servitutiniu keliu pailgėja keliais kilometrais. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovės naudojamoje žemės sklypo dalyje pagal nusistovėjusią tarp ginčo šalių naudojimosi tvarką bendrasavininkių sutarimu būtų paliktas keliukas bendram naudojimui ir kad atsakovei būtų kompensuota, paskiriant naudotis žeme kitoje to sklypo vietoje.
CK 4.81 straipsnio 1 dalis numato, kad žemės sklypo kaip nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymas yra vienas iš bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Atsižvelgiant į tai, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise turima žemė, kaip ir bet kuris kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektas, valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), žemės sklypo naudojimosi tvarka taip pat nustatoma bendraturčių tarpusavio susitarimu. Teisėtas bendraturčių susitarimas turi šalims įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tai įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto valdymo bei nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. E. T., bylos Nr. 3K-3-96/2009). Tik bendraturčiams nesusitarus, naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka nustatoma teismo tvarka (CK 4.75 straipsnis 1 dalis). Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys turi realią galimybę bendru susitarimu nustatyti žemės naudojimosi tvarką toje vietoje, kur šiuo metu stovi pastatai, be šių santykių esminių pakeitimų, įvertinę bendrasavininkių interesus nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasveriant, ar vieno bendraturčio interesų prioriteto pripažinimas ir jo reikalavimų tenkinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo ar net netekimo, taip pat atsižvelgti į kitus civilinės teisės principus, įtvirtintus CK 1.2 str. 1 d.: civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos principu, protingumo ir sąžiningumo bei teisingumo principais (CK 1.5 str.). Pažymėtina, jog šalys bendru sutarimu gali nustatyti atsakovės naudojamoje žemės sklypo dalyje bendro naudojimo keliuką, kuriuo nori vaikščioti ieškovė, kompensavus tai atsakovei paskiriant naudotis žeme kitoje sklypo vietoje. Šalims nepasiekus susitarimo abipusių nuolaidų būdu, ieškovė turi teisę kreiptis į teismą dėl naudojimosi žemės sklypu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarkos nustatymo ir prašyti ginčo keliuką pripažinti bendro naudojimo keliuku.
Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, jog kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl naudojimosi žemės sklypu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarkos nustatymo teismui turi būti teikiamas naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektas, kuris parengtas žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K., N. K., M. T., bylos Nr. 3K-3-536/2006). Be to, turi būti tiksliai nustatyta sklypo dalis. Ji nustatoma aiškiai parodant žemėtvarkos projekte bendrasavininkiui tenkančios dalies dydį ir išsidėstymą, pavaizduojant jo dalį atskiriančią ribą. Ji turi būti nubrėžta tokiu būdu, kad šalims ir teismui būtų galima nustatyti jos faktinę vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Č. v. V. B., A. S., bylos Nr. 3K-3-956/2003).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria ieškinys tenkintinas iš dalies, įpareigojant atsakovę per 5 dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti įvažiavimo į žemės sklypą, esančio Vilniaus rajone, Zujūnų sen., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vartus, taip pat įpareigojant atsakovę pašalinti minėto sklypo viduje esančią ir jos pastatytą metalinę tvorą per 60 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, panaikinamas ir priimamas toje dalyje naujas sprendimas – ieškinys šioje dalyje netenkinamas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalis).
Kadangi šiuo atveju sprendimas dalyje yra naikinamas ir toje dalyje priimamas naujas sprendimas, yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 5 d.). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju ieškovės ieškinys yra netenkinamas visiškai, iš ieškovės priteistinos visos pašto išlaidos valstybei, patirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t.y. priteisiama 11,32 Lt pašto išlaidų, taip pat šiuo atveju atsakovė neturi pareigos atlyginti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų 66 Lt (žyminio mokesčio). Kaip matyti iš byloje esančio atsakovės atsiliepimo į ieškinį, atsakovė prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, jų nepateikė ir teikdama apeliacinį skundą. Apeliaciniu skundu atsakovė neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų. Dėl šių aplinkybių nepriteisiamos atsakovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, tačiau šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų taip pat nepateikė. Dėl šios priežasties trečiajam asmeniui taip pat nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat iš ieškovės priteistini 139 Lt žyminio mokesčio, sumokėto atsakovės paduodant apeliacinį skundą ( CPK 93, 96, 98 str., str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovės L. O. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą dalyje, kuria tenkintas ieškinys iš dalies, panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą.
Ieškinį dalyje, kuria buvo prašoma įpareigoti atsakovę L. O. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nukelti tvorą bei vartus, pastatytus žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), atmesti.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės M. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 11,32 Lt išlaidų valstybei (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).
Priteisti iš ieškovės M. J., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei L. O., a.k. (duomenys neskelbtini) 139 Lt jos turėtų bylinėjimosi išlaidų.