Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. lapkričio 12 d. T. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2013 m. lapkričio 11 d., apie 12.00 val., prie Gedminų g. 4 namo, Klaipėdos mieste, vairuodamas transporto priemonę FORD TRANSIT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atbuline eiga neįsitikino eismo saugumu ir kliudė stovintį automobilį. Vairuotojas, nepranešęs apie įvykusį eismo įvykį policijai, iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Eismo įvykio metu apgadintos dvi transporto priemones. Šiais savo veiksmais T. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 132, 234 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimu T. M. pripažino kaltu padarius ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus ir paskyrė pagal ATPK 127 str. 2 d. 100 Lt baudą, pagal ATPK 130 str. 1 d. – 3 000 Lt baudą ir atėmė teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė nuobauda – 3 000 Lt bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams.

Sutinka, kad savo veiksmais padarė teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d., tačiau nesutinka su teismo išvada, kad padarė teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., t. y. pasitraukė iš eismo įvykio vietos.

Teismas nutarime konstatavo, kad vertindamas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teiginius, pirmiausiai atsižvelgė į A. M. priklausančio automobilio padarytus apgadinimus, t. y. kad A. M. automobilio apgadinimai žymūs, pats T. M. galėjo pro keleivio pusės galinio vaizdo veidrodėlį matyti, ar atvažiuoja kitos mašinos. Kadangi A. M. automobilis stovėjo mikroautobusui iš keleivio pusės, tai paneigia aplinkybę, kad T. M. nematė ir nejuto kontakto su greta stovėjusiu automobiliu. Su tokiomis teismo išvadomis apeliantas nesutinka, nes jis nesuvokė sukėlęs eismo įvykio. Jo elgesys negali būti laikomas pasišalinimu iš įvykio vietos, nes iš įvykio vietos jis nuvažiavo nepajutęs susidūrimo su kitu automobiliu ir neturėdamas galimybės suprasti, kad su kitu automobiliu susidūrė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad iš įvykio vietos pasišalino tyčia, tikėdamasis apsunkinti savo, kaip kaltininko, nustatymą ir eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, turėdamas tikslą išvengti administracinės atsakomybės ar padarytų nuostolių atlyginimo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis būtų išgirdęs, pamatęs, pajutęs arba kitaip supratęs, jog įvyko eismo įvykis. Todėl pirmosios instancijos teismas suklydo ir netinkamai įvertino jo elgesį, nepagrįstai pripažindamas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d.

Jis neturėjo jokio tikslo ar motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, kadangi jo automobilis buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl eismo įvykio atveju jam esant kaltininku, padarytą žalą būtų atlyginusi draudimo bendrovė. Be to, jis nebuvo neblaivus, todėl neturėjo tikslo vengti atsakomybės. Įvykio metu automobilį buvo pastatęs įvykio vietoje, nes ėjo pavalgyti į netoliese buvusią valgyklą. Anksčiau nėra padaręs tokio pobūdžio pažeidimų.

Autoįvykis yra mažareikšmis, nesukėlęs pavojaus kitiems asmenims, savo kaltę pripažino ir pasiruošęs geranoriškai atlyginti padarytą žalą apgadinto automobilio savininkui. Eismo įvykio metu vairavo didelių gabaritų mikroautobusą FORD TRANSIT ir vairuoti tokį automobilį neturi patirties, buvo pirmoji diena, kai jis vienas dirbo su šiuo mikroautobusu, ir pirmas kartas, kai jį savarankiškai vairavo.

Teismas neįvertino ir neatsižvelgė į jo automobilio statymo ypatumus įvykio vietoje. O būtent į tai, kad jo vairuojamas automobilis buvo pastatytas priekiu į gyvenamuosius namus, tiek priekiniai, tiek galiniai ratai buvo užvažiavę ant šaligatvio bortelių. Šios aplinkybės jam neleido tinkamai įvertinti įvykio ir suprasti, kad galbūt įvyko eismo įvykis.

Jam, kaip nepatyrusiam vairuotojui, pirmą dieną vairuojančiam tokių gabaritų automobilį, atsižvelgiant į įvykio vietos ypatumus ir automobilio pastatymo ypatumus buvo sunku pamatyti susidūrimą, jis turi praktikos vairuoti tik lengvąjį automobilį, o jį vairuojant tikrai nereikia žiūrėti vien tik į galinio vaizdo veidrodėlius, galima važiuojant atbuline eiga matyti ir pro galinį stiklą, kas darosi automobilio gale.

Jo automobilio sužalojimo mechanizmas – šoninis slydimas, tai įrodo, kad išvažiuojant atbuline eiga jo vairuojamas automobilis šonu praslydo pro šalia iš dešinės pusės stovėjusį automobilį „Mazda 5“ ir taip jį sužalojo. Nors „Mazda 5“ ir padaryti sužalojimai pakankamai nemaži, tačiau tai galėjo atsitikti būtent dėl to, kad jo automobilio gabaritai buvo dideli, transporto priemonė buvo sunki, nuvažiuojant nuo kelio bortelio galėjo įgauti tam tikrą nedidelį pagreitį. Be to, „Mazda 5“ padarytų sužalojimų dydį galėjo nulemti ir tam tikri to automobilio gamintojo ypatumai – plonesnės skardos, naujesniems automobiliams būdingas plastikinių detalių naudojimas vietoje metalo.

Kadangi administracinį teisės pažeidimo protokolą surašę policijos pareigūnai nenustatė, ar T. M. pajuto kontaktą tarp transporto priemonių, ar nepajuto, darytina išvada, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas toje bylos dalyje jam buvo surašytas nepagristai, nesant įrodymų. Šiuo atveju teismas turėjo remtis tik tais įrodymais, kurie yra byloje, vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu ir visas abejones dėl asmens kaltės vertinti jo naudai. Tačiau teismas įrodinėjimo pareigą, kuri remiantis šiomis ir BPK nuostatomis turėjo tekti policijos pareigūnams, surašiusiems administracinio teisės pažeidimo protokolą, perkėlė sau. Tokiu būdu teismas buvo neobjektyvus, nesant įrodymų dėl jo kaltės juos konstatavo ir tokiu būdu padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus (ATPK 320 str. 1 d. 5 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal ATPK 130 str. 1 d. numatytą nusižengimo esmę, įvykio padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-11-2012). Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-11-2012).

Šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad pasišalindamas iš įvykio vietos tikėjausi apsunkinti kaltininko nustatymą, netgi priešingai, nepajutęs padaryto eismo įvykio, paprasčiausiai automobilį paliko prie įmonės biuro, neslėpė ir net nenuvalė susidūrimo vietos, nes apie tai net nežinojo, o sužinojo tik kitą dieną iš policijos pareigūnų. Todėl iš visų nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad iš eismo įvykio vietos jis pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų neteisėtumo, kadangi dėl objektyvių aplinkybių nepajuto ir negalėjo pajusti kontakto su kitu automobiliu.

Tačiau su tokiomis teismo išvadomis apeliantas kategoriškai nesutinka. Teismas išvadą, kad nukentėjusiojo automobilis buvo pakankamai žymiai apgadintas, padarė remdamasis automobilių po eismo įvykio nuotraukomis, liudytojų parodymais. Tačiau teismas dėl to visiškai nevertino jo anksčiau paminėtų įvykio aplinkybių, neįvertino jo automobiliui padarytų sužalojimų dydžio, jų pobūdžio ir susidarymo mechanizmo. Tai rodo, kad teismo priimtas sprendimas – tik subjektyvi pozicija, pagrista tik vienpusiu nukentėjusio automobilio vertinimu, o ne visų faktinių duomenų vertinimu, iš jų ir jo automobilio pažeidimų vertinimu.

Todėl remdamasis tik tokiais apgadinimais, teismas negalėjo konstatuoti, kad šiuo atveju automobilio apgadinimas buvo žymūs, bei tuo remdamasis nuspręsti, kad jis, T. M., turėjo suprasti, jog kliudė kitą transporto priemonę ir ją apgadino.

Teismų praktikoje yra dažni atvejai, kai pripažįstama, jog vairuotojai, kliudę tam tikrus objektus, nesuvokia padarę KET pažeidimo (nepajunta kontakto). Tokiais atvejais konstatuojama, kad nėra pažeidimo sudėties. Tokios išvados daromos tais atvejais, kai tiek ant vairuoto automobilio, tiek ant kliudyto objekto apgadinimai yra nežymūs arba jų iš viso nėra (įlenkta sagtis, įbrėžta benzino kolonėlė, nežymūs tvoros apgadinimai ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N-5 75-2184/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N-5 75-2263/2011).

Klaipėdos miesto apylinkės teismas padarė išvadas dėl jo kaltės remdamasis tik prielaidomis ir subjektyviu situacijos vertinimu jo nenaudai, jokie liudytojai nematė ir byloje nepatvirtino, kad jis būtų matęs automobilių įbrėžimus ar apžiūrėję automobilius po įvykio.

Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis 2012-07-30 nutartis administracinėje byloje Nr. N575-310/2012, 2012-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. 718/2012, 2012-08-31 nutartis administracinėje byloje Nr. N444-1254/2012 ir kt.).

Taigi šiuo atveju jokie surinkti įrodymai nepatvirtino, kad jis suprato, jog padarė administracinį teisės pažeidimą, t. y. kad susidūrė su kita transporto priemone ir pasišalino iš įvykio vietos, nėra jokių duomenų, kad jis suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Todėl nebuvo pagrindo jo veiką kvalifikuoti pagal ATPK 130 str. 1 d., kadangi dėl visų anksčiau paminėtų aplinkybių jis nepajuto kontakto su šalia stovinčiu automobiliu. Todėl administracinė teisena dėl ATPK 130 str. 1 d. turi būti nutraukta.

Taigi šiuo atveju jokie surinkti įrodymai nepatvirtino, kad jis suprato, jog padarė administracinį teisės pažeidimą, t. y. kad susidūrė su kita transporto priemone ir pasišalino iš įvykio vietos, nėra jokių duomenų, kad jis suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Todėl nebuvo pagrindo jo veiką kvalifikuoti pagal ATPK 130 str. 1 d., kadangi dėl visų anksčiau paminėtų aplinkybių jis nepajuto kontakto su šalia stovinčiu automobiliu. Todėl administracinė teisena dėl ATPK 130 str. 1 d. turi būti nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinio skundo turinio matyti, kad T. M. neskundžia ir sutinka su jo veiksmų teisiniu vertinimu pagal ATPK 127 str. 2 d., t. y. pripažįsta padaręs KET 9 punkto pažeidimą, nulėmusį kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimą, tačiau ginčija ir pateikia teisinius argumentus, susijusius su kito jam inkriminuoto teisės pažeidimo kvalifikavimu pagal ATPK 130 str. 1 d. Administracinėn atsakomybėn patrauktas T. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis tyčia pasitraukė iš eismo įvykio ir padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Kelių eismo taisyklių 234 punkte nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – sąmoningu veikimu. Taigi asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos pasišalino neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant klausimą, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011). Pažymėtina, kad asmens atsakomybė pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nesiejama su jo nubaudimu už eismo įvykio sukėlimą.

Apeliaciniame skunde T. M. nurodo, kad jis pagal ATPK 130 str. 1 d. nubaustas nepagrįstai, nes dėl nurodytų aplinkybių negalėjo suvokti padaręs eismo įvykį ir sąmoningai pasišalinti iš eismo įvykio vietos, todėl nėra jo tyčios. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimtą sprendimą grindė subjektyviu situacijos vertinimu ir nepagrindė kita byloje surinkta medžiaga, todėl šie laikytini tik prielaidomis, kuriomis grįsti apelianto kaltės dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo negalima. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas, motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės padarius administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Tokios išvados pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma: administracinio teisės pažeidimo protokolu, eismo įvykio vietos schema, nuotraukomis, transporto priemonės techninės apžiūros aktu, tarnybiniu pranešimu, nukentėjusiosios A. M. paaiškinimu, iš dalies ir paties T. M. paaiškinimu bei parodymais teismo posėdyje. Pažymėtina, kad T. M. neneigia to, kad eismo įvykis buvo, bet teigia, jog nėra jo tyčios dėl šio įvykio, tvirtinama, kad nesuvokė padaręs eismo įvykį, tai lėmė automobilių statymo ypatumai, jo nepatyrimas vairuoti didelio gabarito transporto priemonę, garsiai dirbantis variklis, todėl jis nepajautė automobilių susitrenkimo, negirdėjo to ir nematė.

Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ATPK 257 straipsnio reikalavimų, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad T. M. negalėjo nepajusti, jog kliudė kitą automobilį, turėjo suprasti sukėlęs eismo įvykį.

Esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai ir teisingai tokius apelianto veiksmus kvalifikavo pagal ATPK 130 str. 1 d. Pagal nustatytas įvykio aplinkybes T. M. negalėjo nesuprasti savo veiksmų priešingumo KET reikalavimams, negalėjo nesuvokti savo pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje, priešingai, šią pareigą sąmoningai ignoravo ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, taigi apelianto kaltė bei dalyvavimas padarant ATPK 130 str. 1 d. numatytą teisės pažeidimą įrodytas bei kvalifikuotas tinkamai.

Kitos T. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – kad automobilių sužalojimai yra minimalūs, kad jokio tikslo jam pasišalinti iš įvykio vietos nebuvo, nėra pagrindu pripažinti, kad jis negalėjo nepajusti ir nesuprasti, jog kliudė kitą transporto priemonę, o gali būti tik pagrindu švelninti jo atsakomybę.

Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, išsamiai jas ištyrė (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Priešingai apelianto tvirtinimui, pirmosios instancijos teismo nutarimas priimtas išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes ir įvertinus byloje esančius įrodymus, skundžiamas teismo nutarimas yra pakankamai motyvuotas, jame išsamiai aptarti įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas sprendimą pripažinti T. M. kaltu padarius jam inkriminuotą pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d. Konstatuotina, kad prieštaravimų ar abejonių, kurios galėtų būti vertinamos pažeidėjo naudai, nėra, todėl skundžiamo nutarimo naikinti nėra pagrindo.

Dėl paskirtos nuobaudos

T. M. pagal ATPK 127 str. 2 d. nubaustas 100 Lt bauda, o pagal ATPK 130 str. 1 d. jam paskirta 3 000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str., T. M. nustatyta galutinė nuobauda – 3 000 Lt dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) baigiamuosiuose aktuose ne kartą konstatavo, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai).

Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu. ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinėse bylose yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

Nagrinėjamojoje administracinėje byloje nustatyta, kad T. M. padaryti teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiukštūs, jo sukeltas eismo įvykis laikytinas mažareikšmiu, jo metu, kaip nurodyta, nors ir akivaizdžiai apgadintas nukentėjusiosios automobilis, tačiau įvykio metu padarytos žalos dydis nedidelis, nukentėjusiajai padaryta žala atlyginta, nėra nustatytų T. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pripažintina ir tai, kad jam automobilis reikalingas atliekant darbines pareigas – vairuojant bendrovei priklausančius automobilius. Pažeidėjas yra jauno amžiaus, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nors anksčiau du kartus buvo baustas administracine tvarka, tačiau labai seniai (2004 m. ir 2006 m.) ir už kitokio pobūdžio administracinių teisės pažeidimų padarymą. Kartu pažymėtina, jog T. M. dėl KET pažeidimo, sukėlusio kito automobilio sugadinimą, prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos nesutrukdė policijai išaiškinti eismo įvykio aplinkybes ir jo padarytus KET pažeidimus.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, laikytina, kad T. M. pagal ATPK 130 str. 1 d. paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ir 3 000 Lt dydžio bauda yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda. Apygardos teismo vertinimu, ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis.

Atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, padarinius, T. M. asmenybę, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šios aplinkybės sudaro pagrindą T. M. dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., taikyti ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatas.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, T. M. pagal ATPK 130 str. 1 d. paskirta šio straipsnio sankcijoje numatyta papildoma nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams – keistina, paskiriant jam trumpesnį teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą nei šio straipsnio sankcijoje numatytas minimalus, nes, apygardos teismo vertinimu, ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra aiškiai per griežta ir neproporcinga administracinė nuobauda, tuo labiau, kad už tuos pačius veiksmus pagal tą patį ATPK straipsnį T. M. paskirta 3 000 Lt dydžio bauda. Darytina išvada, kad šiuo atveju ATPK 20 straipsnyje nurodyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti ir sutrumpinus vairuoti transporto priemones atėmimo laiką.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, T. M. pagal ATPK 130 str. 1 d. paskirta šio straipsnio sankcijoje numatyta papildoma nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams – keistina, paskiriant jam trumpesnį terminą nei šio straipsnio sankcijoje numatytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimą: T. M. pagal ATPK 130 str. 1 d. paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejiems metams sutrumpinti iki vienerių metų.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, T. M. pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. paskirtas administracines nuobaudas subendrinti ir nustatyti galutinę subendrintą nuobaudą – 3 000 Lt baudą ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą vieneriems metams.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.