Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „FF lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Skomė“ ieškinį atsakovui UAB “FF lizingas” dėl iškeldinimo iš patalpų, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Teismas sprendimą grindė iš esmės neteisingais ir prieštaraujančiais vienas kitam argumentais, pažeidė CPK normas ir neištyrė visų įrodymų, dėl to neteisingai išsprendė bylą. Byloje teismo nuspręstas apklausti, bet taip ir liko neapklaustas, atsakovo buvusio turto administratoriaus „Tigesta“ atstovas S. B., pasirašęs 2004-05-31 negyvenamųjų patalpų perdavimo-priėmimo ir savo susirašinėjimu su atsakovu patvirtinęs, kad nepriėmė iš UAB „Skomė“ jokių patalpų. Nenustatyta, kada ir kieno valia atsakovo daiktai ir dokumentai dingo iš patalpų R8-31 ar R8-32 ir atsirado patalpose R8-46, ir nenustatyta, kas valdo patalpas R8-46. Atsakovas negali būti atsakingas dėl neteisėtų ieškovo ar teismo nenustatytų asmenų veiksmų. Iš neteisėto atsakovo turto valdymo patalpose R8-46 be atsakovo žinios ir valios negali atsirasti teisėti reikalavimai atsakovo atžvilgiu iškeldinti jį iš patalpų, kurių niekas jam neperdavė ir kuriose be atsakovo valios ir atsirado atsakovo turtas. Teismas privalėjo nustatyti, kas valdo patalpas, o ne kieno turtas ten yra. Pats teismas sprendime nurodė atsakovo paaiškinimų turinį, jog daiktai ir dokumentai patalpose R8-46 atsirado be jo valios, tačiau šių aplinkybių neištyrė. Taip pat teismas netyrė ir nepasisakė dėl to, kad šalių susirašinėjimo metu UAB „Skomė“ keitė savo paaiškinimus dėl to, kas, kada ir kur padėjo ieškovo dokumentus, nenurodė ieškovui patalpų, kuriose yra atsakovo dokumentai, kaitaliojo savo paaiškinimus. 2009-10-09 antstolio R. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas vertintinas kritiškai. Ieškovo ir UAB „Tigesta“ 2004-05-31 pasirašytas aktas neatitiko faktinių aplinkybių ir akivaizdžiai yra apsimestinis. Nebuvo įvertintas ir 2009-10-21 raštas dėl nuomos sutarties nutraukimo. UAB „Skomė“ teismui šioje byloje teikė žinomai melagingus paaiškinimus, kad patalpas R8-46 tariamai valdo ieškovas. Ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir pareikšdamas ieškinį akivaizdžiai siekė kitų tikslų – išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą atsakovų dokumentų pasisavinimą ir disponavimą jais.Teismas, formaliai to neminėdamas, tačiau pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (buvusių atsakovo turto administratorių B. S. ir jos įgaliotinio R. B., UAB „Tigesta“) teisių ir pareigų. UAB „Tigesta“ 2004-05-31 aktą atsakovo vardu pasirašė kaip jo vienasmenis vadovas. Atsakovo turto administratoriai ir jų atstovai bei įgaliotiniai atsakingi už savo veiksmus ar neveikimą, jų pasekmes, o sprendimas daro įtaką jų teisėms ar pareigoms.Bylą išnagrinėjo akivaizdžiai šališkas teisėjas, t.y. buvo neteisėta teismo sudėtis. Byla išnagrinėta iš esmės 2011-11-24 d. 9 val. teismo posėdyje, nors net keliais prašymais atsakovas prašė teismo pakeisti (paankstinti ar pavėlinti) šio posėdžio datą. 2011-11-24 d. 9 val. dar prieš posėdžio laiko šioje byloje paskyrimą, Vilniaus apygardos teismas tą pačią valandą buvo paskyręs c.b. Nr. 2-1241-232/2011 nagrinėjimą iš esmės, kurioje šalimi yra ir UAB „FF Lizingas“, tačiau teisėjas posėdžio datos nepakeitė. Atsakovas 2011-11-23 darbo dienos pabaigoje, matydamas teisėjo šališkumą, pateikė 2011-11-23 pareiškimą Nr. 01-645 dėl teisėjo nušalinimo. 2011-11-24 teisėjas bylos dalyviams pranešė, kad gautas atsakovo pareiškimas dėl teisėjo nušalinimo. Protokolo 2 lape įrašyta, kad teismas, neišsprendus jo nušalinimo klausimo, t.y. neturėdamas teisės, priiminėja procesinius sprendimu - prijungia ieškovo pateiktus dokumentus ir be motyvų atmeta teismui prieš teismo posėdį pateiktus atsakovo prašymus. Po to teismas paskelbė 10 minučių pertrauką klausimui dėl nušalinimo spręsti. Po šių 10 min. pertraukos teismas paskelbė teismo pirmininko nutartį, kuria prašymas dėl teisėjo nušalinimo buvo atmestas. Per 10 minučių neįmanoma iš teismo nueiti iki teismo pirmininko kabineto bei parašyti paaiškinimą teismo pirmininkui, o šiam parašyti nutartį, ją atspausdinti ir grįžti į posėdžio salę.Pagal CPK 270 str. 4 d. 4 p. teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje privalo nurodyti teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei kitus teisinius argumentus. Tačiau teismas nurodė vienintelę įstatymo normą - CPK 270 str. ir nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu teismas tenkino ieškinį ir atmetė atsakovo įrodymus, daugumos liudytojų parodymus. Advokatai M. J. ir U. P. neturėjo teisės byloje atstovauti ieškovo, nes 2009-09-30 UAB „Skomė“ ir advokato U. P. teisinių paslaugų sutarties Nr.99/301 TPJA terminas yra neapibrėžtas. Pagal CK 2.142 str. 1 d. jeigu įgaliojimo terminas neapibrėžtas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Todėl toks UAB „Skomė“ įgaliojimas advokatui U. P. šios bylos nagrinėjimo metu jau nebegaliojo nuo 2010-09-30. Analogiškai nebegaliojo ir šio advokato išduoti perįgaliojamai. Taigi šie atstovai negalėjo atstovauti byloje ieškovo, o teismas negali vadovautis šių atstovų pasirašytais dokumentais ir pripažinti bylinėjimosi išlaidomis šių asmenų atstovavimą ieškovui. Be to, atstovavimo išlaidos yra akivaizdžiai per didelės tiek dėl šios bylos apimties, tiek dėl to, jog ruošti tų pačių advokatų ir dėl tų pačių aplinkybių identiški dokumentai jau buvo ruošti kitose, susijusiose bylose dėl UAB „FF Lizingas“ ir UAB „Skomė“ ginčų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keliamus klausimus bei nurodomus argumentus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą teisiniu ir faktiniu aspektais. Apeliantas siekia išskirtinai savo interesų gynimo, todėl pagrindo nagrinėjant apeliacinį skundą peržengti skundo ribas šiuo atveju nėra. Kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl ginčo teisinio santykio kvalifikavimo

Pirmiausiai teisėjų kolegija pasisako dėl teismo sprendimo motyvuotumo, teismo išvadų teisino pagrindimo. Teismas sprendime nurodė teisės normas, kuriomis remdamasis tenkina ieškinį – CK 4.37 str., pateikiančią nuosavybės sampratą, CK 4.39 str., draudžiančią riboti nuosavybės teisę, taip pat CK 4.93 str. ir 4.95 str., numatančias savininko teisių apsaugą ir daikto išreikalavimą iš svetimo neteisėto valdymo, kaip savininko teisių gynimo priemonę. Tačiau ieškovas, kaip matyti iš ieškinyje nurodyto faktinio jo pagrindo (teigia, kad apeliantas nepagrįstai naudojasi nekilnojamojo daikto, prikausančio ieškovui, dalimi), pareiškė negatorinį ieškinį (actio negatoria), nors ir suformulavo du skirtingus savininko pažeistų teisių gynimo būdus (iešknio dalyką), siekdamas pasinaudoti tiek turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo insitutu, tiek ir kitų savininko teisių pažeidimo, nesusijusio su valdymo praradimu, pašalinimo insitutu. Pažymėtina, kad tokia situacija suponavo didesnį teismo atidumą ir teisinės klaidos, padarytos ieškinyje, ištaisymą. Tokia teisėjų kolegijos pozicija paremta tuo, kad ginčo santykio faktinis identifikavimas pagal nurodomas ieškinyje faktines aplinkybes bei jo teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas tokios analizės savo sprendime neatliko ir apgynė ieškovo pažeistas teises abiem būdais, iš esmės sukurdumas teisiškai ydingą situaciją. Kolegija konstatuoja, kad vienas iš skundžiamame sprendime panaudotų ieškovo teisių gynimo būdų šios bylos faktinių aplinkybių kontekste yra nereikalingas ir yra akivaizdžiai perteklinis. Nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė faktiškai naudotis daiktu (jo dalimi) neturi būti tapatinama su valdymo, kaip vieno iš nuosavybės teisės turinio elementų (CK 4.37 str.), praradimu. Visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos ne vindikaciniu (rei vindicatio) (CK 4.95 str.), o negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 str.). Taigi šiuo aspektu pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino kartu abu ieškovo pareikštus reikalavimus kaip vieną reikalavimą, juos visiškai sutapatindamas, neatsižvelgęs į ieškinyje nurodytų pažeidimų prigimtį, leidžiančių neabejotinai spręsti, jog ieškovas savo teises gina siekdamas pašalinti pažeidimus, kurie trukdo naudotis jam priklausančiu daiktu (rūsio patalpos dalimi). Todėl ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės bei pareikšti reikalavimai kvalifikuotini taikant ne CK 4.95 str., o 4.98 str. nuostatas.

Dėl apeliaicniame skunde keliamos įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo problemos

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kuriais mėginama paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad: 1) apeliantui priklasančio turto (jo daiktų ar dokumentų) buvimas ieškovui nuosavybės teise priklausančių patalpų dalyje be teisėto pagrindo varžo jo teises, prieštarauja nekilnojamojo daikto savininko teisėtiems interesams; 2) šis pažeidimas gali būti pašalintas tik priverstinio iškeldinimo būdu, ypač, kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šalių konfliktiškus tarpusavio santykius ir daugybę inicijuotų ginčų, į apelianto atsisakymą gera valia tai padaryti, nors ojektyvi galimybė egzistavo – tą ragino padaryti ieškovas (t.1, b.l. 224). Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Kitaip tariant, teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų visumos pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą arba nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja ir tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, neapsiribojant atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu - kai teismo išvados paremtos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, įstatymo nustatyta tvarka konstatuojant turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Priešingai nei tvirtina apeliantas, nagrinėjamojoje byloje aptartų procesinių nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimo institutą, iš esmės buvo paisoma.

Ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Ginčo, kad patalpų adresu Konstitucijos pr. 12, Vilniuje, savininkas yra ieškovas, nekilo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuota faktine aplinkybe, kad apeliantui priklausantys daiktai ir šiuo metu tebėra apelianto anksčiau nuomotų patalpų dalyje – rūsio patalpose, nors nuomos teisiniai santykiai šalių nesieja. Minėtą teismo išvadą pagrindžia ne tik ieškovo atstovų, liudytojo V. Č. paaiškinimai, gausaus šalių susirašinėjimo turinys ar antstolio R. V. surašytas faktinių aplinkybių konstatatvimo protokolas bei jo apklausa teisme liudytoju, bet ir apelianto šio fakto pripažinimas (t.2, b.l. 130) bei jo procesinis elgesys - inicijuoti ikiteisminis tyrimas (t.1, b.l. 261-263, t.2, b.l. 6-8, 14, 183-188) bei kita civilinė byla dėl dokumentų, esančių ieškovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose, išreikalavimo iš neteisėto valdymo (t.2, b.l. 139-143, teismo sprendimas, informacinės sitemos LITEKO duomenimis, dar neįsiteisėjo). Kaip matyti iš bylos medžiagos, 1997-07-11 šalių sudaryta nuomos sutartimi (t.1, b.l. 5-7) nuomos dalyku įvardintos patalpos, kurių plotas apie 100 kv.m., konkrečios patalpų dalys buvo perduodamas skirtingo laikotarpio Negyvenamųjų patalpų priėmimo-perdavimo aktais (t.1, b.l. 8-13) pagal poreikius, taip pat ir 2004-05-31 aktu (t.1, b.l. 14), kuriuo dalis patalpų buvo sugrąžinta nuomotojui (ieškovui), apelianto reikmėms pasiliekiant naudojimosi teisę į 246 kv.m. ploto patalpas, įskaitytinai ir į ginčo patalpų dalį – 15 kv.m. ploto patalpą dokumentų ir atsargų saugojimui. Šį aktą pasirašė tuo metu įgaliotas atstovauti apeliantą asmuo, aktas įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas ir aplinkybė dėl naudojimosi ginčo patalpos dalimi nepaneigta. Jokio teisėto pagrindo naudotis minėtomis patalpomis savo reikmėms (daiktų, dokumentų sandėliavimui) po nuomos sutarties pasibaigimo, apeliantas neįvardijo ir nepagrindė, taigi savo elgesio atitikimo teisės aktų reikalavimams neįrodė (CPK 12 str., 178 str.).

Vadinasi, apeliantui priklausančių dokumentų ar atsargų (jo turto) buvimas pas ieškovą po nuomos sutartinių santykių pasibaigimo reiškia nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimą, nesusijusį su valdymo praradimu (CK 4.98 str.). Ir nors bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, sprendime pagrįstai remdamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis draudimą bet kuriuo būdu apriboti savininko nuosavybės teises (CK 4.37 str., 4.39 str.), pažeistų teisių gynimui nurodė kitą teisės normą (CK 4.95 str.), nei šiuo atveju turėjo nurodyti, ginčą išsprendė iš esmės teisingai, apgindamas pažeistą ieškovo teisę (išskyrus valdymo, kuris ieškovo nebuvo prarastas, gynimą). Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste toks ne visškai tinkamas teisinis kvalifikavimas neturi įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui keisti ar naikinti (CPK 328 str.). Ši teismo klaida ištaisytina, iš sprendimo rezoliucinės dalies pašalinant nuorodą apie 15 kv. m. ploto patalpų išreikalavimą iš neteisėto apelianto valdymo, ir paliekant tik nurodymą iškeldinti apeliantą iš šių patalpų

Dėl neteisėtos sudėties teismo ir trečiųjų asmenų neįtraukimo

Duomenų apie tai, kad spręsdamams minėtą ginčą teismas pasisakė dėl kurių nors neįtrauktų byloje dalyvauti asmenų materialiųjų teisių ar pareigų, byloje nėra. Todėl šie skundo teiginiai atmestini kaip deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Sprendžiant dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo, teismas visais atvejais turi identifikuoti materialinį teisinį santykį, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir materialinę teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms. Tiesioginio teisinio ryšio nenurodo ir apeliantas, t.y. kaip priimtas dėl šio ginčo teismo sprendimas, įpareigojantis iškeldinti iš ieškovo nuosavybės apelianto turtą, kurio atgavimo per teismą, pastebėtina, siekė ir jis pats (t.2, b.l. 139-143), gali apspręsti buvusių apelianto adiminstratorių teises ar pareigas, kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas jiems sukėlė.

CPK 329 str. 2 d. 2 p. nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas ,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“. Sisteminis nurodytų procesinės teisės normų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys yra atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-09 nutartis c.b. Nr. 3K-3-159/2007).

Atmestini ir apelianto skundo argumentai dėl teismo šališkumo, jie nėra pagrįsti nei faktiškai, nei teisiškai. Viena vertus, teismo veikla, kurios išorinės išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali būti vertinama kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas, nepaisant ginčo nepalankios baigties kuriai nors iš ginčo šalių. Jokių konkrečių duomenų, įvardintų CPK 64 str.- 66 str., dėl galimo teismo šališkumo ar išankstinio palankumo kitai šaliai, išskyrus hipotetinėmis prielaidomis pagrįstą spėjimą, apeliantas skunde nenurodo. Teismo sprendime neturi būti detaliai argumentuojamas ir kiekvieno šalies pateikto įrodymo atmetimas, juo labiau, kad jų gausa šioje byloje bei turinys nepatvirtina tiesioginio ryšio su ginčo dalyku.

Kita vertus, šios bylos proceso eiga bei trukmė nepatvirtina apelianto teiginių, kad teismas nesprendė jo prašymų ar išimtinai jų netenkino. Net ir visiškai nesusiję su ginčo dalyku apelianto pateikiami dokumentai į bylą buvo priimami, teismas taip pat būtent apelianto prašymu stabdė šios bylos nagrinėjimą dėl proceso kitoje civilinėje byloje (t.2, b.l. 82). Pareiškus teisėjui nušalinimą dieną prieš numatytą teismo posėdį (t.2, b.l. 136-137), šis pirmiausiai buvo išspręstas ir tik tuomet byla buvo nagrinėjama toliau (t.2. b.l. 138, 158-158), taigi procesinių veiksmų teismas, kuriam pareikštas nušalinimas, neatliko. Kiti ieškovo prieš paskutinįjį teismo posėdį pateikti prašymai (t.2, b.l. 128-129, 130, 134, 135) nėra suderinami su CPK 7 str. nuostatų taikymu ir liudija tik apelianto siekį nutolinti šios bylos išnagrinėjimą. Užtikrinti bendrovės atstovavimą teismo posėdyje apeliantas (juridinis asmuo) galėjo naudodamasis pavedimo institutu ar naudodamasis advokato teisine pagalba. Kitoks šios situacijos traktavimas akivaizdžiai neatitiktų teismui nustatytų pareigų siekti kuo greitesnio ir operatyvesnio bylos išnagrinėjimo, neleisti vilkinti proceso.

Dėl atstovaimo sutarties termino ir advokatų teisės atsovauti ieškovą

Nepagrįstai apeliantas savo skunde tvirtina ir apie pasibaigusius ieškovo atstovavimo santykius. Advokatas klientą teisme atstovauja teisinių paslaugų sutarties (CPK 57 str. 3 d.) , o ne įgaliojimo, išreiškiančio vienašalę atstovaujamo asmens valią (CK 1.63 str. 3 d.), pagrindu. Todėl advokato įgaliojimų terminas spręstinas pagal sutarčių galiojimą ir pasibaigimą reglamentuojančias teisės normas, o ne pagal įgaliojimui nustatytus reikalavimus. Tik pasibaigus sutarčiai dėl teisinių paslaugų teikimo (užbaigus teikti teisines paslaugas, klientui nusprendus sutartį nutraukti), pasibaigia ir sutartyje nustatytos advokato teisės atlikti konkrečius veiksmus bylos procese. Dėl to advokato teisės atstovauti klientui teisme ir jo vardu atlikti procesinius veiksmus pabaiga sietina su teisinių paslaugų sutarties pabaiga. Tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2007-02-07 nutartis c.b. Nr. 3K-3-54/2007).

Teisinių paslaugų sutarties ieškovas nenutraukė, priešingai, atsiliepime į apeliacinį skundą patvirtina, kad advokatai veikė jo pavediomu ir interesais. Taigi kol galioja sutartis, galioja ir advokatų teisė (ir pareiga) atlikti sutartyje nurodytus procesinius veiksmus bylos procese bei gauti už tai atlygį, o ieškovas atitinkiamai įgyja teisę į šių savo išlaidų kompensavimą CPK 93 str., 98 str. tvarka.

Dėl atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme dydžio

Teismas, priteisdamas ieškovui bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas, jas sumažino, lyginat su pateiktais įrodymais apie tokių išlaidų dydį (t.1, b.l. 259-260, t.2, b.l. 144-153). Kompensuojamos šių išlaidų dalies pagrįstumo klausimas yra vertinamoji aplinkybė, priskirta būtent teismo kompetencijai, o toks klausimas spręstinas atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijas). Bylą nagrinėjęs teismas sprendime pažymėjo, kad, vertindamas ieškovo patirtų atstovavimo išlaidų pagrįstumą, taiko ir šį norminį aktą, pateikė skaičiavimus, pateisinančius priteistų atstovavimo išlaidų sumos pagrįstumą. Su teismo sprendimo argumentais bei šių bylinėjimosi išlaidų dydžio nustatymo kriterijais kolegija sutinka ir jų nekartoja. Kadangi ieškovo teisės pažeidimas teismo sprendimu yra konstatuotas, šios išlaidos jo naudai iš atsakovo buvo priteistos pagrįstai.

Dėl ieškovo atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsisakius patenkinti atsakovo apeliacinį skundą, ieškovui priteistinos jo turėjos išlaidos už apeliacinius procesus. Ieškovas pateikė įrodymus apie iš viso advokatui sumokėtą už paslaugas 3932,50 Lt sumą (t.2, b.l. 272- 274). Šių išlaidų dydžio pagrįstumas taip pat įvertintinas pagal Rekomendacijose nustatytus kriterijus (Rekomendacijų 8.11.p., 8.15 p.), ir už atsiliepimų į atskirąjį bei apeliacinį skundą surašymą priteistina 1600 Lt (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, pašalinant iš šio sprendimo rezoliucinės dalies sakinio dalį „Išreikalauti iš UAB „FF lizingas“, į.k.110774988, neteisėto valdymo 15 kvadratinių metrų ploto patalpos dalį pastate 1B3b, adresu Konstitucijos pr. 12, Vilnius, unikalus Nr.10/975-0141-01-6:0006, rūsyje, negyvenamoje patalpoje, plane pažymėtoje R8-46, ginant UAB „Skomė“, į.k.122574319, nuosavybės teisę... „

Priteisti iš UAB „FF lizingas“ 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus) litų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų UAB „Skomė“ naudai.