Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nutarties, kuria prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas civilinėje byloje Nr. 2-18454-933/2013 pagal ieškovų D. J. ir S. J. ieškinį atsakovui M. A. dėl netesybų, materialių palūkanų, procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir prievolės įvykdymo natūra,

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

ieškovai D. J. ir S. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami priteisti iš atsakovo 35000 Lt netesybų, 230,13 Lt palūkanų, 5 proc. procesinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas bei įpareigoti atsakovą įvykdyti prievolę natūra. Taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovui priklausančių žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), atitinkamai unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu. Nurodė, kad atsakovas po ieškinio pareiškimo nemažą dalį savo turto perleido tretiesiems asmenims, kreipėsi į teismą dėl leidimo išdavimo šeimos turtui parduoti. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bylos nagrinėjimas užtruks, atsakovas gali siekti perleisti visą savo turimą turtą tretiesiems asmenims, atsakovas jau yra nesąžiningai pasielgęs su ieškovais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 25 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino. Nurodė iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovui M. A. a.k. (duomenys neskelbtini) priklausančiam nekilnojamajam turtui - žemės sklypui ir gyvenamajam namui, esantiems Č(duomenys neskelbtini)., atitinkami unikalūs (duomenys neskelbtini).

Teismas sutiko su ieškovų nurodytais argumentais ir išanalizavęs pateiktus duomenis, pripažino, kad yra pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Atsižvelgiant į reikalavimo sumą – 35.000 Lt, - ir aplinkybę, kad atsakovas perleido ir toliau bando perleisti jam nuosavybės teise priklausantį turtą, ieškovų prašymą padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo aukščiau nurodytam atsakovui priklausančiam nekilnojamajam turtui tenkintino (CPK 145 str. 1 d. 2 p.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas pateikė atskirąjį skundą (b.l.23-27), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį; jei naikinti skundžiamos nutarties nėra pagrindo, tuomet nutartį pakeisti ir laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu C(duomenys neskelbtini). Nurodo, jog iš nutarties priėmimo motyvų matyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu teismo nuomone yra didelė ieškinio suma ir aplinkybė, kad atsakovas perleido ir toliau bando perleisti savo turtą. Ieškovai nepateikė jokių duomenų, kad ieškinio suma, t.y. 35.000 Lt, atsakovui būtų didelė. Tuo tarpu šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 12 str., 178 str.). Teismų praktika neformuoja didelės ieškinio sumos standarto. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje net ir 1.444.172,71 Lt suma nebuvo laikyta savaime ir neįrodinėtinai didele suma laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-500/2012). Skundžiama nutartimi ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo tenkintas be teisinio pagrindo, t.y. ieškovams neįrodžius aplinkybės, kuria šie remiasi, kas sudaro savarankišką pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti.

Atsakovas nuosavybės teise turi žemės sklypą, kurio vidutinė rinkos vertė 104.000 Lt, gyvenamąjį namą, kurio vidutinė rinkos vertė 356.000 Lt, žemės sklypą, kurio vidutinė rinkos vertė 427 000 Lt. Iš viso atsakovas nuosavybės teise turto turi už 887.000 Lt. Ieškovų reiškiamas 35.000 Lt reikalavimas tesudaro vos 4 % atsakovo turimo registruoto nekilnojamojo turto net nepaisant kito atsakovo turto. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikinosios apsaugos priemonės netaikomos net kai reikalavimo suma sudaro 13 % turimo turto vertės, kadangi toks reikalavimo ir turimo turto santykis laikomas nekeliančiu grėsmės teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civ. byloje Nr. 2-1405/2012). Atitinkamai ir nagrinėjamu atveju ieškinio suma negali būti laikoma grėsme teismo sprendimo įvykdymui.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje konstatuota, kad atsakovo vengimas vykdyti prievoles yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, o ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes gali būti aibė priežasčių savo prievolių neįvykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio mėn. 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1422/2012). Aplinkybė, ar atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus vykdė sąžiningai, ar nesąžiningai, bus nustatyta tik bylą išnagrinėjus iš esmės ir teismui priėmus galutinį sprendimą. Todėl ieškovų nurodomas atsakovo nesąžiningas veikimas jų atžvilgiu nėra ir negali būti laikomas pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones laikė aplinkybę, kad Atsakovas perleido ir toliau bando perleisti jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Su tokia teismo pozicija sutikti nėra jokio pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas ir toliau bando perleisti jam nuosavybės teise priklausantį turtą, tokia aplinkybė nustatyta nesant jokio faktinio pagrindo. Nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas vieną iš turimų nekilnojamojo turto objektų perleido su tikslu išvengti reikalavimų pagal ieškinį vykdymo. Tokia ieškovo siūloma logika prieštarauja bendrajam protingumui, nes atsakovui perleisti savo turimą didelės vertės nekilnojamąjį turtą dėl akivaizdžiai nepagrįsto (netesybų sumos, lygios viso sandorio kainai) ir itin nedidelės sumos reikalavimo, apmokant honorarus notarui, VĮ Registrų centro teisių išviešinimo paslaugų įkainius, padengiant kitus kaštus, nėra jokio racionalaus pagrindo. Tokiu būdu už patį turto perleidimą bus patirtas toks pat išlaidų dydis, koks yra reiškiamas ieškovų reikalavimas.

Net ir atsižvelgus į atsakovo atliktą sandorį, jo turtinė padėtis yra tiek gera, kad ieškiniu reiškiamas reikalavimas galės būti bet kada nesunkiai įvykdytas. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad atsakovo atliktas vienas nekilnojamojo turto perleidimo sandoris negali reikšti atsakovo nesąžiningumo bei lemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą.

Nagrinėjamu atveju ieškiniu reiškiamo reikalavimo suma yra 35.000 Lt, tuo tarpu atsakovui uždrausta disponuoti nekilnojamuoju turtu, kurio bendra vidutinė rinkos vertė yra 460.000 Lt. Tokiu būdu, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos 13 kartų didesnės vertės turtui negu reiškiamas reikalavimas. Taip neabejotinai buvo pažeistas konstitucinis proporcingumo principas, atsakovo teisės suvaržytos labiau negu buvo būtina užtikrinti teismo sprendimui įvykdymą. Teismas nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nepaisė konstitucinių imperatyvų, kas sudaro savarankišką pagrindą nutartį panaikinti.

Tuo atveju, jei pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistuoja, nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti pakeistos. Atsakovo nuomone, hipotetiškai egzistuojanti sprendimo įvykdymo grėsmė būtų likviduota uždraudus disponuoti vien tik žemės sklypu, unikalus Nr. 4400-2373-1013, kurio vidutinė rinkos vertė yra 104.000 Lt, t.y. tris kartus daugiau negu reiškiamas reikalavimas.

Ieškovai atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l.44-47) prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog ieškovai nesivadovavo ieškinio sumos dydžiu, prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes šiuo atveju svarbu yra atsakovo sąžiningumo klausimas, perleidžiant jam priklausantį turtą.

Atsakovas nurodo, jog jam priklauso didelės vertės turtas, tačiau, kaip matyti iš pridėto NTR CDB išrašo, atsakovui minėto žemės sklypo bepriklauso tik nedidelė dalis (3586/21530), nes atsakovas didžiąją dalį šio turto, prasidėjus teisminiam procesui, jau yra perleidęs savo motinai I. A. neatlygintinio sandorio pagrindu.

Atsakovas teigia, kad ieškovų nurodomas jo nesąžiningas veikimas ieškovų atžvilgiu nėra ir negali būti laikomas pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kad atsakovo vengimas vykdyti prievoles yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, o ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovai nesieja atsakovo nesąžiningumo vien tik su vengimu vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovas taip pat nebuvo sąžiningas ir derantis su ieškovais, pateikdamas jiems reikšmingą informaciją, vykdydamas savo sutartinius įsipareigojimus, nebendradarbiaudamas, klaidingai nurodydamas sandorio kainą ir pan. Atsakovas nebuvo sąžiningas ir su kitais žemės sklypų pirkėjais, kuriems buvo parduoti analogiško dydžio gretimi žemės sklypai ((duomenys neskelbtini) ir kt.). Kad atsakovui nesąžiningas elgesys yra norma tvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Atsakovas buvo kreipęsis į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl teismo leidimo sudaryti šeimos turto, t.y. namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį. Atsakovas be kita ko pareiškime nurodė, kad faktiškai ketina pirkti iš mamos I. A. jai priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), pateikė preliminarią sutartį, tačiau teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad jis realiai to net neketina daryti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-04-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. S2-19865-819/2013 atsisakė išduoti leidimą M. A. ir jo sutuoktinei parduoti minėtą turtą. Taigi, atsakovas siekdamas gauti teismo leidimą iš esmės siekė suklaidinti teismą dėl bylos faktinių aplinkybių; iš esmės pateikė fiktyvią preliminarią sutartį, kurios net neketino įgyvendinti. Dar daugiau, atsakovas minėtą turtą, t.y. namą (su žeme), esantį (duomenys neskelbtini) šiuo metu jau yra perleidęs, nors teismas buvo atsisakęs išduoti leidimą tokį sandorį sudaryti.

Atsakovo nesąžiningumas yra ne koks atsitiktinis ir pavienis veiksmas, bet asmenybės savybė. Ieškovų nuomone ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės pagrįstumo; atsakovas bet kuriuo metu gali paslėpti visą savo turtą.

Atsakovas nesutinka su teismo pozicija, kad jis perleido ir toliau bando perleisti jam nuosavybės teise priklausantį turtą; nurodo, kad jo atliktas vienas nekilnojamojo turto perleidimo sandoris negali reikšti atsakovo nesąžiningumo ir lemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Tačiau, kaip matyti iš prie dubliko pridėtų NTR duomenų, taip pat juos palyginus tarpusavyje ir su kartu su ieškiniu pateiktais NTR dokumentais, 2013-04-08 pareiškus teisme ieškinį dėl netesybų priteisimo (apie ieškovų pretenzijas atsakovui tapo žinoma dar anksčiau, kai 2013-02-01 buvo pareikštas prašymas dėl netesybų sumokėjimo), atsakovas perleido šį savo turtą: 1) 2013-06-04 dovanojimo sutarties Nr. VŠ-782 pagrindu perleido savo motinai I. A. 15287/21530 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 2013-06-04 dovanojimo sutarties Nr. VŠ-782 pagrindu perleido savo motinai dvidešimt (20) įvairių pastatų ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini).; 3) 2013-06-04 dovanojimo sutarties Nr. VŠ-782 pagrindu perleido savo motinai 51992/82900 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) 2013-05-29 mainų sutarties Nr. 3578-7 pagrindu perleido žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančius (duomenys neskelbtini). Tad atsakovo teiginiai, kad jis atliko tik vieną nekilnojamojo turto perleidimo sandorį ir tai nereiškia jo nesąžiningumo, paneigiami byloje esančiais faktiniais duomenimis. Atsakovas, prasidėjus procesui, perleido žymią dalį savo turto, be to, didžioji dalis turto perleista dovanojimo sutarties pagrindu savo motinai.

Teismas, be kita ko atsižvelgęs į tai, kad atsakovas, prasidėjus procesui, perleido žymią dalį savo turto, be to, iš esmės be jokios ekonominės naudos, į tai, jog atsakovas buvo kreipęsis į teismą dėl leidimo parduoti šeimos turtą išdavimo, pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas gali perleisti ir likusį savo turtą, kas neabejotinai apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą.

Be to, perleidžiant turtą dovanojimo sandorio pagrindu, atlyginimas notarui yra skaičiuojamas ne nuo sandorio vertės, bet fiksuotas mokestis. Tad šio sandorio išlaidos, taip pat simbolinės daiktinių teisių išviešinimo viešame registre išlaidos ir kitos galimos su tokiu sandoriu susijusios išlaidos neviršija 500 Lt. Tuo tarpu ieškovų ieškinys atsakovui yra pareikštas 35.000 Lt sumoje. Be to, atsakovas analogiškus įsipareigojimus, kaip ir ieškovams, yra prisiėmęs bei jų laiku neįvykdęs (už kurių neįvykdymą numatyta analogiška atsakomybė) ir daugiau žemės pirkėjų (bendrasavininkių), t.y. I. ir A. S., Z. ir T. Ž., G. Z. ir R. Š. ir kt. Kai kurie iš šių savininkų (bendrasavininkių) jau ikiteismine tvarka taip pat yra pareiškę finansines pretenzijas atsakovui. Tad atsakovui iš esmės gresia rimti finansiniais nuostoliai, todėl jis, būdamas nesąžiningas, turi pagrindą slėpti savo turtą. Nepagrįstas ir atsakovo teiginys, kad jo turtinė padėtis yra tiek gera, kad ieškiniu reiškiamas reikalavimas galės būti bet kada nesunkiai įvykdytas. Jeigu atsakovas neketina perleisti šio turto, tai jam teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė - draudimas šį turtą perleisti, nesudarys jokių sunkumų, nes atsakovas šį turtą gali valdyti, tvarkyti ir naudoti pilna apimtimi, išskyrus disponavimą. Tačiau jeigu atsakovas ketina šį turtą perleisti ir, teismui netaikius šios laikinosios apsaugos priemonės, jį perleistų, tai atsakovo dispozicijoje liktų tik žemės sklypo dalis, esanti (duomenys neskelbtini), kurios vertė, minėta, yra apie 70.000 Lt. Tačiau nukreipimas išieškojimo į šį turtą būtų sunkiai įgyvendinamas, nes kaip matyti iš rengiamos detaliojo plano teritorijos koncepcijos, į 2.1530 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). (blokas T-04), patenka atitinkamas plotas žalios zonos ir jame planuojami keliai. Tad atsakovui valdant dalį šio žemės sklypo (apie 35 arus), taip pat absoliučiai didžiąją dalį šio sklypo (apie 1,5 ha) valdant atsakovo motinai, turint omenyje atsakovo nesąžiningumą, bet kada gali paaiškėti, kad atsakovo realiai valdomas žemės sklypas, tai žalia zona ir kelias. Tokio sklypo vertė yra minimali, jo realizavimas, kuriame negalima vykdyti jokios veiklos, praktiškai neįmanomas. Be to, atsakovas ir šį turtą gali perleisti, atsižvelgiant į jo iki šiol atliktus veiksmus.

Atsakovas nurodo, kad teismui pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, buvo pažeistas proporcingumo principas. Šis atsakovo teiginys neturi pagrindo. Teismas nutarė padaryti tik įrašą viešame registre dėl draudimo perleisti aptariamą turtą. Atsakovas savo turtu gali naudotis, jį valdyti ir tvarkyti visa apimtimi. Atsakovui teisių ribojimas į šį turtą yra minimalus, tiek kiek reikia apsaugoti ieškovų interesus. Atsakovas kito turto, į kurį būtų galima nukreipti efektyviai išieškojimą, neturi; minėta, kad didžiąją dalį savo turto, prasidėjus procesui, atsakovas yra realizavęs neatlygintinų sandorių pagrindu.

Atsakovo nuomone, sprendimo įvykdymo grėsmė būtų likviduota, jeigu būtų uždrausta disponuoti vien tik žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra 104. 000 Lt. Tačiau atsakovas teikdamas tokį siūlymą iš esmės siūlo uždrausti disponuoti trečiajam asmeniui priklausančia žemės sklypo dalimi, nes minėta, šis žemės sklypas priklauso ne tik atsakovui bet ir trečiajam asmeniui A. B.. Realiai atsakovui priklauso tik 1/2 šio žemės sklypo, kurio vertė 52.000 Lt. Tačiau išieškojimo nukreipimo realumas tik į žemės sklypą, kuriame stovi pastatai, yra abejotinas; tuo pačiu abejotinas ir realus reikalavimo įvykdymo užtikrinimas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Šis principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Teismas turėtų atsižvelgti į padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą, skundžiama nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl ginčo nekilnojamojo turto perleidimo draudimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši laikinoji apsaugos priemonė yra pakankama ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, kartu nevaržo labiau negu būtina apelianto teisių.

Apeliantas nurodo, jog turi pakankamai daug turto, ieškiniu reiškiamo reikalavimo suma yra 35.000 Lt, tačiau atsakovui uždrausta disponuoti nekilnojamuoju turtu, kurio bendra vidutinė rinkos vertė yra 460.000 Lt ir tokiu būdu, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos 13 kartų didesnės vertės turtui negu reiškiamas reikalavimas. Tačiau šiai aplinkybei įrodyti apeliantas nepateikė duomenų, nes iš jo pateiktų NTR CDB išrašų matyti, jog apeliantui priklauso tik dalis NTR CDB išrašuose nurodyto turto, t.y. apeliantui priklauso tik 892/1741 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o pastatas esantis šiame žemės sklype, unikalus (duomenys neskelbtini), priklauso apeliantui ir jo sutuoktinei, kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Be to sklype nustatyti servitutai (kelio servitutas ir kt.). Taigi, apeliantas neįrodė, jog jo turimo turto, kurio atžvilgiu atliktas įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, vertė yra būtent 460.000 Lt.

Be to, nors pats apeliantas nurodo, jog jo turimo nekilnojamojo turto vertė siekia 887.000,00 Lt, tačiau taip pat nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Jau minėta, kad apeliantui priklauso tik 892/1741 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o pastatas esantis šiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 7, priklauso apeliantui ir jo sutuoktinei, kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendra vertė 427.000 Lt, apeliantui nuosavybės teise nepriklauso visas, iš NRT CDB išrašo (b.l.33-37) matyti, jog apeliantui priklauso nuosavybės teise tik į 3586/21530 šio žemės sklypo.

Apeliantas neįrodė realios jam priklausančios turto, dėl kurio pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, dalies rinkos kainos galimo išieškojimo nukreipimo atveju, t.y. nepaneigė, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės aiškiai viršija reikalavimų sumą.

Pažymėtina, jog pateikti duomenys apie apelianto atliktą turto perleidimą neatlygintinai artimam giminaičiui (dovanojimo sutartimi motinai), esant iškeltai civilinei bylai jo atžvilgiu, suponuoja išvadą, jog apeliantas gali perleisti visą savo turimą turtą, tokiu būdu ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų apskritai negalimas.

Nesant apelianto teiginių pagrindžiančių įrodymų ir byloje nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, argumentas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje lemia proporcingumo, ekonomiškumo principų pažeidimą, yra vertintinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais suvaržymais, tačiau, siekiant teisingo bylos išnagrinėjimo ir šalių interesų pusiausvyros, minėti suvaržymai nagrinėjamu atveju yra būtini ir negali būti vertintini kaip proporcingumo, ekonomiškumo ar lygiateisiškumo principų pažeidimas.

Apeliantas taip pat prašo, nesant pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti, šią nutartį pakeisti ir laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu (duomenys neskelbtini)., kurio vidutinė rinkos vertė yra 104. 000 Lt. Tačiau šioje nutartyje jau nustatyta, jog šis žemės sklypas priklauso ne tik apeliantui ( 892/1741 ) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bet ir trečiajam asmeniui A. B. (849/1741). Šiuo atveju sutiktina su ieškovų atsiliepime nurodyta aplinkybe, jog išieškojimo nukreipimo realumas tik į žemės sklypą, kuriame stovi pastatai, yra abejotinas; taigi abejotinas ir realus reikalavimo įvykdymo užtikrinimas.

Kita vertus, pažymėtina, jog apeliantas turi teisę teikti motyvuotą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo pirmosios instancijos teismui, kuris ir nagrinėja civilinę bylą jo atžvilgiu. Taip pat išaiškintina, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas sumoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Be to, atsakovas gali įkeisti turimą turtą ieškovo naudai (CPK 148 str. 2 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 185 str., 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.