Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ritos Dambrauskaitės ir Dalios Pranckienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dolaurus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022-03-15 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-178-804/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dolaurus“ ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovams A. B., S. D., D. D., A. Š. ir G. Č. dėl servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

38. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

39. Atsakovai prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėjo dokumentą - (duomenys neskelbtini) priedą prie (duomenys neskelbtini) m. trumpo balanso, įvardindami jį aiškinamuoju raštu. Atsižvelgiant į CPK 314 straipsnyje įtvirtintą naujų įrodymų apeliacinėje instancijoje ribojimą ir į tai, kad atsakovė motyvuotai nepagrindė šio įrodymų pateikimo į bylą būtinybės atsiradimo tik po to, kai byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme bei nesuformulavo prašymo pridėti jį prie bylos, minėtą įrodymą atsisakytina priimti.

40. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė nuosavybės teise valdo sandėlį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), bendras plotas 83.11 kv. m.; poilsio namelį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), bendras plotas 169.43 kv. m.; kitus inžinierinius kiemo statinius (stoginę (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovams priklauso (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kuris suformuotas (duomenys neskelbtini) padalinus žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

41. Ieškovė būtinumą nustatyti servitutą būtent jos nurodytu būdu, atsakovų žemės sklype, grindė tuo, kad tai vienintelis būdas patekti prie jai priklausančio statinio – sandėlio ir, kad servituto nustatymas sudarytų sąlygas šį statinį eksploatuoti pagal jo paskirtį.

42. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau ir LAT) 2018-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018).

43. Ginčo tarp šalių dėl servituto nustatymo būtinybės iš esmės nėra, tačiau išsiskiria jų pozicijos dėl servituto apimties (turinio), dydžio bei atlygintinumo klausimų.

44. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme buvo analizuotos kelios servituto nustatymo ginčo sklype galimybės. Pastebėtina, kad ieškovės pozicija šiuo klausimu kito, nes pirminiu ieškiniu buvo reiškiamas reikalavimas nustatyti 330 kv.m. kelio servitutą ir 998 kv.m. statinio servitutą, o patikslinus ieškinio reikalavimus – nustatyti 2 500 kv.m. tik statinio servitutą, pažymint, kad žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (iš kurio suformuotas ir žemės sklypas, kuriame siekiama nustatyti servitutą) savininkai V. B., S. D., O. J. ir buvusi pastato – sandėlio (duomenys neskelbtini) savininkė (duomenys neskelbtini) buvo susitarę dėl 0,25 ha servituto bei (duomenys neskelbtini) pasirašė žemės sklypo servituto preliminarų planą (abrisą). Apeliantės nuomone, kadangi privažiavimas prie sandėlio pagal abrisą buvo numatytas pačiame statinio servitutiniame plote, todėl atskirai jį formuoti nereikėjo ir analogiško dydžio 2 500 kv. m. statinio servitutą prašė nustatyti pagal (duomenys neskelbtini) parengtą servituto planą. Atsakovai, įgyvendindami savo procesinę teisę atsikirsti į pareikštus ieškinio reikalavimus, pateikė planą dėl 295 kv. m. ploto kelio servituto ir 444 kv. m. ploto statinio servituto nustatymo jų sklype.

45. Pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės nurodomas pakitusios procesinės pozicijos priežastis ir, priešingai nei dėstoma apeliaciniame skunde, ieškovės nuomone, patikslintus reikalavimus pagrindžiančius duomenis – istorinio sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) savininkų ir buvusio ginčo pastato savininkės (duomenys neskelbtini) pasirašytą žemės ploto, naudotino servituto teise ūkinės – komercinės paskirties pastatų savininkams abrisą bei analizavo servitutų nustatymą privačios ir valstybinės žemės sklypuose abriso sudarymo laikotarpiu reglamentavusio Žemės įstatymo nuostatas. Skundžiamą sprendimą priėmusio teismo išvada, kad (duomenys neskelbtini) abrise nubraižytas servitutas ir žemės sklypo kadastro (su nekilnojamojo turto elementais) duomenyse nurodytas 0,25 ha ploto servitutas nesudaro pagrindo nustatyti ieškovės prašomą servitutą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįsta išsamia bylos duomenų ir aktualaus teisinio reguliavimo analize. Apeliacinio skundo argumentai šios išvados pagrįstumo nepaneigia.

46. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad ieškovei įsigyjant ginčo sklype statinį, atsakovų sklypas nebuvo apribotas servitutais taip, kaip nustatyta įstatyme, t. y. servitutai nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Atitinkamai spręsti, kad iki ieškovei įsigyjant statinį egzistavę tam tikri statinio savininkų naudojimusi atsakovų sklypu, susitarimai savaime yra pagrindas nustatyti būtent tokio paties turinio servitutą, pagrindo nesudaro.

47. Juolab, kad abrisai pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nuostatas nelaikytini teritorijų planavimo dokumentais, kurie reikšmingi nustatant servitutus, ką iš esmės pripažįsta ir pati apeliantė. Jie buvo sudaromi tik pagal preliminarius, o ne tikslius kadastrinius matavimus, leidžiančius tiksliai identifikuoti sklypo apsunkinimo vietą ir plotą .Šiuo atveju, sklypas, kuriam nubraižytas servituto abrisas, kaip nekilnojamojo turto objektas nebeegzistuoja, nes buvo padalintas jau į du nekilnojamojo turto objektus, t.y. pati faktinė situacija iš esmės yra pasikeitusi, o nesant įregistruoto servituto CK 4.116 straipsnio nuostatos, numatančios servituto išlikimą padalijus viešpataujantįjį daiktą, netaikytinos.

48. Dėl kokių priežasčių pagal minimą abrisą servitutas nebuvo nustatytas institucine tvarka, ginčo klausimui reikšmės neturi, ir pirmosios instancijos atlikto ginčo situacijos vertinimo nepaneigia.

49. Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ieškovės pateiktas (duomenys neskelbtini) servituto planas neatitinka nei teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nei kasacinio teismo formuojamos praktikos. Kaip galima spręsti iš ieškovės pozicijos, teisminio proceso iniciavimo tikslas - ieškovės siekis patekti prie jai priklausančio statinio (pėsčiomis ir transporto priemonėmis) ir jo tinkamo eksploatavimo užtikrinimas, tačiau patikslinus ieškinio reikalavimus apsiribota statinio servituto nustatymu.

50. CK VII skyriuje, reglamentuojančiame servituto institutą, yra išskirtos servitutų rūšys – kelio servitutas, statinių servitutas, servitutas, suteikiantis teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas bei kiti servitutai (CK 4.117 straipsni, 4.122 straipsnis, 4.123 straipsnis). CK nuostatos be kita ko išskiria kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis kaip pėsčiųjų taku (CK 4.119 straipsnis). Taigi kelio servituto ir statinių servituto turinys nėra tapatus.

51. Viena vertus, (duomenys neskelbtini) parengtame servituto plane kelio servitutas akivaizdžiai yra atvaizduotas, tačiau pateiktas servituto planas (schema) neatspindi servituto turinio, ieškinio reikalavimų kontekste. Kelio servituto, suteikiančio teisę važiuoti transporto priemonėmis nustatymui reikšmingas CK 4.119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis suponuoja tai, kad kelio servituto plotis (išsidėstymas) gali būti nustatomas pagal faktiškai egzistuojančio (egzistavusio) kelio plotį arba pagal CK nustatytą bendrą plotį – 4 metrus. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš šio plano nėra aišku kokio pločio kelias yra suformuotas, nes akivaizdu, kad plane esančioje linijų anotacijų lentelėje, pateikiamos ne visos reikšmingos tokios rūšies servituto turiniui gretimybės. Apeliantės teiginiai, kad plane nurodyti atstumai, kurių pirmosios instancijos teismas pasigedo, galėtų būti išmatuojami bei apskaičiuojami, nepaneigia plano neatitikimo keliamiems reikalavimams tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek pagal kasacinio teismo praktiką, kurią detaliai aptarė pirmosios instancijos teismas.

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai teigia, kad ginčijamo sprendimo išvada, jog prašomo nustatyti kelio servituto vieta nėra esamame kelyje, prieštarauja atsakovams priklausančio sklypo kadastro duomenų byloje esančiam (duomenys neskelbtini) žemės sklypo planui, kuriame pažymėtas 1 948 kv. m. ploto kelias, einantis per sklypą, žemės sklypo kadastro duomenų formai, Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašui, o ortofotografinio žemėlapio ištrauka taip pat patvirtina, kad servituto atkarpa yra numatyta per sklype esamą kelią.

53. Šiuo aspektu, ieškovės pozicija vertintina kaip nenuosekli. Ieškiniu nėra reiškiamas reikalavimas nustatyti kelio servitutą jau egzistuojančiame kelyje. Nes tokiu atveju, būtų pakakę pasinaudoti ieškovų sklypo grafine kadastro duomenų medžiaga, o ne teikti planą su akivaizdžiai naujai suformuotu keliu vedančiu iki ieškovei priklausančio statinio, kurio tik įvaža ribotųsi su minimu egzistuojančiu keliu. Kita vertus, apeliantė nenurodo kaip (duomenys neskelbtini) parengtame plane pažymėtais 28 m keliu (gretimybė 1-2; 32-1) ir 4 m. pločio keliu (gretimybė 7-32) galima neformuojant naujo kelio, patekti prie jos statinio. Nes tokia galimybė iš pirmiau aptartų nurodytų duomenų, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju prašomo nustatyti servituto vieta nėra esamame kelyje, todėl schema (planas), kurioje būtų nustatytas servitutas, yra ne tik būtina, bet joje turi būti aiškūs duomenys dėl kelio pločio ir išsidėstymo. Siekiant nusistatyti didesnio pločio nei CK nustatytas bendrasis dydis – 4 metrai (CK 4.119 straipsnio 2 dalis) kelio servitutą, tokio poreikio įrodinėjimo pareiga teko būtent ieškovei (CPK 178 straipsnis),tačiau, kolegijos vertinimu ,toks poreikis į bylą pateiktais duomenis nėra pagrįstas. Teismo sprendimu nustatytas 295 kv. m. ploto kelio servitutas yra pakankamas ieškovės poreikiui patekti prie jai priklausančio statinio transporto priemonėmis.

54. Nesutiktina su apeliante, kad teismas išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad jai būtinas 2 500 kv. m. ploto statinio servitutas, padarė netinkamai įvertinęs jos argumentus.

55. Teismo sprendimu nustatant servitutą būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Taigi, nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų proporcingumo (LAT 2016-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016). Servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (LAT 2019-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019).

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei (duomenys neskelbtini) parengtame plane pažymėtos gretimybės (duomenys neskelbtini) ir nurodyti atitinkami tarp jų atstumai, nei ginčo sandėlio bendras plotas (81,43 kv. m.) ar ieškovės akcentuojamas užstatymo plotas (155 kv. m.) nepagrindžia būtinybės nustatyti būtent 2 500 kv. m. dydžio statinio servituto.

57. Iš byloje esančių duomenų negalima spręsti, kad ginčo statinyje ieškovė nuo sandėlio įsigijimo vykdė( vykdo) kokią nors ūkinę veiklą. (duomenys neskelbtini) teismo posėdžio metu ieškovės atstovė nurodė, kad sandėlis nenaudojamas ir yra įtrauktas į nenaudojamų, neprižiūrimų arba apleistų statinių sąrašą, šią aplinkybę pagrindžia ir Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus (duomenys neskelbtini) patvirtintas Nekilnojamojo turto, kuris yra nenaudojamas, neprižiūrimas arba apleistas, sąrašas. Kita vertus, ieškovė nepateikė įrodymų nei pirmosios instancijos teismui, nei teikdama apeliacinį skundą, kokia konkrečia veikla ir kada ketinama užsiimti sandėlyje, kokios rūšies ir kokie transporto priemonių srautai dėl tokios veiklos būtų generuojami. Ieškovės atstovės (duomenys neskelbtini) teismo posėdžio metu išsakyti teiginiai, kad atsakovų siūlomas servituto variantas netinkamas, nes įmonė vykdo dujotiekio įrangos priežiūrą ir galimai ginčo statinyje sandėliuos stambių gabaritų gaminius, kuriuos reikės transportuoti per servitutą, atsižvelgiant į statinio plotą, jo charakteristikas, atsispindinčias byloje esančiose fotonuotraukose, ar žemės sklypo paskirtį ir jam taikytinas specialias žemės naudojimo sąlygas, abejotinas, todėl ir šiuo aspektu vertinti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas statinio servitutas savo dydžiu yra nepakankamas ginčo statinį naudoti pagal paskirtį, kol kas nėra pagrindo.

58. Kaip matyti iš informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenų, atsakovai, įgyvendindami procesinės teisės normomis nustatytas teises (CPK 42 straipsnis), per atstovę (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą teismui prijungti prie civilinės bylos jų užsakymu (duomenys neskelbtini) parengtą servitutų nustatymo planą. Bylą nagrinėjantis teisėjas tos pačios dienos rezoliucija šį dokumentą priėmė, tad atitinkamai jis tapo civilinės bylos dalimi. Byloje nėra duomenų leidžiančių spręsti, kad ieškovę atstovaujančiai profesionaliai teisininkei dėl kokių nors priežasčių buvo ribojamos teisės susipažinti su šio dokumento turiniu ir, pažeidžiant procesinės teisės normas, nesudarytos galimybės dėl jo pasisakyti. Priešingai, tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) teismo posėdžių garso įrašai patvirtina, kad ieškovei šio dokumento turinys buvo žinomas, ją atstovaujantis asmuo išsakė nesutikimo su planu argumentus, t.y., kad ieškovės netenkina (duomenys neskelbtini) planu nustatytas servituto dydis.

59. Teismų praktikoje draudimas priimti siurprizinį sprendimą tiesiogiai susijęs su šalies teise būti išklausyta, kuria, be kita ko, siekiama užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimams įtaką potencialiai darytų šalių neapsvarstyti argumentai ir šalims būtų apribota galimybė gintis nuo jų atžvilgiu pareiktų reikalavimų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmiau aptartos aplinkybės pagrindžiančios, kad ieškovė ne tik turėjo visas galimybes su šiuo dokumentu susipažinti, bet ir pateikė nesutikimo su juo argumentus šalių ginčą nagrinėjančiam teismui, leidžia ieškovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovei siurprizinį sprendimą laikyti nepagrįstais. Pabrėžtina, kad teismo sprendimas negali būti laikomas siurpriziniu vien dėl tos priežasties, kad jis yra konkrečiai ginčo šaliai nepalankus.

60. Kadangi atsakovai savarankiškų reikalavimų byloje nereiškė, suinteresuotumo riboti savo nuosavybės teises servitutu nurodė neturintys, tad realizuodami savo procesines teises, su kitais įrodymais byloje, sudarančiais jų atsikirtimų į ieškinį pagrindą, pateikė ir juos, kaip tarnaujančio daikto savininkus, tenkinantį servitutų nustatymo planą. Toks pasirinktas savo teisių gynybos būdas, kolegijos vertinimu, yra tinkamas ir, priešingai nei teigia apeliantė, procesinės teisės normų nepažeidžia. Pastebima, jog elgiantis taip, kaip siūlo apeliantė (atsakovai turėjo pateikti priešieškinį su savarankišku reikalavimu atitinkančiu (duomenys neskelbtini) parengtą planą), atsakovai turėjo pareikšti į juos pačius nukreiptą reikalavimą ir taip ginti ne savo pačių, o ieškovės teises, nors pastaroji tokiam gynybos būdui prieštarauja..

61. Dėl servituto atlygintinumo reikšminga tai, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija).

62. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad nagrinėjamoje byloje yra kilęs objektyvus būtinumas nustatyti servitutą, jį nustatydamas, pagal atsakovų pateiktą servitutų planą ir pasisakydamas, kad jis atitinka Žemės ūkio ministro 2020-01-24 įsakymo Nr. 3D-40, kuriuo patvirtinta „Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų, parduodamų ar išnuomojamų ne aukciono būdu, administravimo metodiką“ pagrįstai vadovavosi šiuo teisės aktu, kaip reglamentuojančiomis panašius teisinius santykius, pagal analogiją. Apeliantės minimi statybos techniniai reglamentai nurodyti metodikos 11 punkte, kaip ir STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ nėra aktualūs ginčo klausimui, o aptariamas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2005-06-17 patvirtintas STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinių sklypų tvarkymas“ nustato naujai statomų, rekonstruojamų ir kapitališkai remontuojamų gamybos, pramonės, sandėliavimo pastatų bei šių paskirčių inžinerinių statinių sklypų tvarkymo bendruosius reikalavimus, kuriuos privaloma taikyti rengiant šių statinių projektų sklypo sutvarkymo dalis. Šiuo atveju nėra duomenų apie statinio pertvarkymo (kapitalinio remonto, rekonstravimo) projektų rengimą.

63. Nesutiktina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė atsakovams mokėtinos kompensacijos už servitutų nustatymą klausimą. Remtis išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-469/2015 ir kompensacijos dydį sieti su Trakų rajono savivaldybės Tarybos patvirtintais valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifais, kaip nurodo apeliantė nėra pakankamo pagrindo. Nurodytos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa, nes apeliantė, nors ir turi pastatą žemėje, į kurią nuosavybės teisės atkurtos po (duomenys neskelbtini), tačiau juo nesinaudoja servituto teise, nes jis nėra nustatytas. Tad ir išaiškinimas, kad jeigu šalys nesusitaria kitaip, tokio pastato savininkai žemės savininkui privalo mokėti žemės nuomos mokestį, kurį būtų turėję mokėti valstybei už naudojimąsi tuo žemės sklypu, jeigu nuosavybės teisės nebūtų atkurtos, neaktualus ginčo situacijai.

64. Pirmosios instancijos teismas turėjo diskrecijos teisę savo nuožiūra nustatyti kompensacijos dydį ir rūšį (CK 4.129 straipsnis). Šalių prašymas priteisti konkrečios rūšies kompensaciją negali riboti aptariamos teismo teisės. Šiuo aspektu ginčijamą sprendimą priėmęs teismas pagrįstai atsižvelgė į servitutais užimamą sklypo plotą, į atsakovų teisminio nagrinėjimo metu akcentuotą aplinkybę, kad servitutas nustatytas miško paskirties žemės sklypo dalyje, kurioje yra natūralios pievos naudmenos, o kita dalis daugiau apaugusi mišku, dėl ko įvertinus, jog sklypas priklauso 5 savininkams, atitinkamai dar labiau suvaržoma jų teisė ūkio reikmėms naudotis tokiomis naudmenomis.

65. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nustatytas bendras 4 200 Eur kompensacijos dydis, nepagrindžia apeliantės argumentų dėl atsakovų galimo praturtėjimo jos sąskaitą, net ir atsižvelgus į Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodytą tokio sklypo vidutinę rinkos kainą nustatytą masinio vertinimo būdu. Juolab, kad ši kompensacija skirtingai nei prašė atsakovai yra vienkartinė, o ne periodinė - mokama kasmet. Teisėjų kolegijos požiūriu, nustatytas kompensacijos dydis atitinka savininkų (pastato ir žemės sklypo) interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principą. Tai, kad žemės sklypo savininkų dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje nėra lygios, o konkretaus dydžio kompensaciją teismas nusprendė priteisti lygiomis dalimis visiems atsakovams, nesudaro prielaidų ginčijamo teismo sprendimo keitimui. Atsakovai savo pozicijos dėl kompensacijos paskirstymo proporcingai jų valdomo turto daliai, nebuvo išreiškę, o apeliacinės instancijos teismui jokių nesutikimo argumentų šiuo klausimu taip pat neišsakė.

66. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

67. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (LAT 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

68. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Taigi apeliacinį skundą atmetus, apeliantė (ieškovė) neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

69. Apeliacinės instancijos teisme atsakovė A. Š. patyrė 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas ką patvirtina (duomenys neskelbtini) sąskaitos 1 000 Eur sumai išklotinė ir (duomenys neskelbtini) pinigų priėmimo kvitas, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas.

70. Nurodytos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintų rekomendacijų „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ nustatytų maksimalių dydžių, todėl pilna apimtimi atsakovei A. Š. priteistinos iš apeliantės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022-03-15 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Dolaurus“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), A. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.