Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žalnieriūnienės, sekretoriaujant Vaivai Matuizaitei, dalyvaujant pareiškėjai J. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovei – Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

2. Pareiškėjos skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Tarnyba neteisingai pasielgė nesuteikdama antrinės teisinės pagalbos, kadangi pagal gaunamas pajamas ji pareiškėjai priklauso. Procesas užsitęsė ne dėl jos kaltės. Advokato teisinės pagalbos išlaidos turėjo būti priteistos 2010 m. birželio 10 d., tačiau tai buvo padaryta tik 2012 m. vasario 27 d., t. y. po metų ir 9 mėnesių. Nepasibaigus 3 mėnesiams, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas antstoliams išdavė leidimą ir netinkamu laiku buvo nuimti pinigai. Byla buvo nagrinėjama iš naujo ir visą laiką buvo užimta, todėl tai yra rimta priežastis skundo terminą pratęsti. Mano, kad byla tiek ilgai buvo laikoma specialiai, kad pareiškėja negalėtų paduoti skundo. Dabar taip pat trukdoma, laikas tęsiamas, kad praeitų 3 mėnesiai nuo bylos išnagrinėjimo.

2.2. Tai, ar jos reikalavimai nepagrįsti, turi spręsti ne Tarnyba, tuo labiau, kad ji net nematė bylos. Net jei reikalavimai ir būtų nepagrįsti, tai nesudarytų pagrindo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Motyvuojama, kad reikalavimas yra neperspektyvus, tačiau bylinėjimosi riziką prisiėmė pareiškėja, o ne Tarnyba. Bylinėjimasis neperspektyvus gali būti tik dėl to, kad nutartys priimamos nesąžiningai, tačiau tai taip pat negali būti pagrindu atsisakyti teikti teisinę pagalbą.

3. Dėl sprendimo panaikinimo kreipėsi į Administracinių ginčų komisiją, kuri atsisakė ginčą nagrinėti.

II

1. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – Įstatymas) nustatydamas antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygas, taip pat suteikia Tarnybai teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, jei yra nustatomi atvejai, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama. Asmens teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, o yra susijusi su įstatymu nustatytomis sąlygomis. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika. Pagal LVAT „<...> teisė gauti antrinę teisinę pagalba nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama“ (LVAT 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082-11). LVAT praktika patvirtina, kad Tarnyba nėra Įstatymo nuostatomis įpareigota beatodairiškai vykdyti asmenų prašymus teikti jiems antrinę teisinę pagalbą, netgi jeigu yra kitos sąlygos tokiai pagalbai teikti (pavyzdžiui, asmens turtinė padėtis). Nors vadovaujantis J. K. pateikta metine gyventojo (šeimos) turto deklaracija, pareiškėjos deklaruotos metinės pajamos ir turtas neviršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ nustatyto antrojo asmenų turto ir pajamų lygio, Tarnyba nustatė, jog egzistuoja Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, t. y. pareiškėjos reikalavimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010 apskundimo kasacine tvarka yra nepagrįstas, o atstovavimas byloje – neperspektyvus. Dėl šios priežasties Tarnyba turėjo teisę priimti sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, nors pareiškėjos metinės pajamos ir turtas atitiko reikalavimus antrinei teisinei pagalbai gauti.

2. Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas yra neperspektyvus. Taigi, Tarnybos teisė (pareiga) vertinti reikalavimų pagrįstumą ir atstovavimo perspektyvumą yra įtvirtinta įstatymu. Tai patvirtina ir teismų praktika: „Tarnyba, gavusi asmens prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą turi pareigą savo kompetencijos ribose atlikti asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą tuo aspektu, ar asmens pateikti dokumentai ir prašyme nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus“ (LVAT 2008 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-104/2008). Kitoje byloje LVAT nurodė, kad: „Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai byloje yra akivaizdžiai nepagrįsti, o 2 punkte nurodyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas bei atstovavimo byloje perspektyvumas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant gali būti ribojamas antrinės teisinės pagalbos teikimas.“ (LVAT 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2849-11). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad: „Neabejotina, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Bet įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelia piktnaudžiavimui teise valstybės garantuojamą antrine teisine pagalba, pirmini reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai“ (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-714-07). Taigi pareiškėjos argumentai, kad Tarnyba neturi teisės vertinti reikalavimų pagrįstumo ir atstovavimo bylose perspektyvumo, prieštarauja teisės aktuose nustatytam teisiniam reguliavimui bei teismų praktikai.

5. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 345 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. Minėtos straipsnio 2 dalyje pažymima, kad: asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį, kai kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pagal CPK 331 straipsnio 6 dalį: „Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos.“ Dėl svarbių priežasčių praleistą terminą kasaciniam skundui pateikti, teismas gali atnaujinti tik tuomet, jeigu nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo praėjo ne daugiau nei šeši mėnesiai. Nagrinėjamu atveju, nuo nutarties, kurią J. K. pageidauja skųsti kasacine tvarka, įsiteisėjimo dienos yra praėję daugiau nei šeši mėnesiai, todėl vadovaujantis anksčiau įvardintomis teisės normomis, naikinamasis terminas neatnaujinamas neatsižvelgiant į priežastis, kurios lėmė šio termino praleidimą.

6. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama Įstatyme numatytais atvejais. Tarnyba Sprendimu atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjos reikalavimas – nepagrįstas, o atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Aplinkybė, kad priėmus nepalankų J. K. sprendimą bylinėjimosi išlaidas turės padengti ji, o ne Tarnyba, nėra reikšminga vertinant pareiškėjos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte yra įtvirtinti ekonomiškumo, kokybės, efektyvumo principai, todėl Tarnyba valstybės biudžeto lėšas turi naudoti taupiai ir racionaliai ir tokiu būdu užtikrinti galimybę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems ši pagalba iš tikro būtina. Įstatymas taip pat numato draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (Įstatymo 3 straipsnio 4 punktas). Dėl šių priežasčių, antrinės teisinės pagalbos teikimas tuomet, kai egzistuoja Įstatyme numatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai prieštarautų ne tik anksčiau įvardintiems principams, bet ir antrinės teisinės pagalbos esmei.

7. Iš J. K. Vilniaus apygardos administracinio teismui pateikto skundo turinio nėra aišku, kokio subjekto veiksmais (neveikimu), t. y. vilkinimu, skundžiasi pareiškėja. Atkreipia dėmesį, kad 2012 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-1032-12 atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą Tarnyba priėmė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nustatytais terminais.

III

Teismo posėdyje pareiškėja J. K. prašė skundą tenkinti skunde pateiktais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėja J. K. 2012 m. kovo 16 d. prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-1043-12) (b. l. 20-23) prašė teisinės pagalbos kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010 (b. l. 27-30), o su prašymu pateikė savo turto deklaraciją (b. l. 24-26). Tarnyba skundžiamu 2012 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-1032-12 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 18-19), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, kuriuose įtvirtinta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje yra neperspektyvus, atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą J. K. pagal 2012 m. kovo 16 d. prašymą reg. Nr. (1.7.)-ATP-1043-12. Tarnyba pabrėžė, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010 įsiteisėjo 2010 m. birželio 10 d., kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 345 straipsnio 1 dalį kasacinį skundą galima buvo paduoti per tris mėnesius nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas, tačiau pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tarnyba, įvertinusi, kad pareiškėja tik 2012 m. kovo 16 d. prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-1043-12) (b. l. 20-23) prašė teisinės pagalbos kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010 (b. l. 27-30), padarė išvadą, kad pareiškėjos pareiškimas dėl praleisto termino paduoti kasacinį skundą atnaujinimo nebus patenkintas, nes pagal įstatymą negali būti tenkinamas (CPK 345 straipsnio 2 dalis), todėl įvertino, jog pareiškėjos atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

2. Teismas visiškai sutinka su minėta skundžiamo sprendimo argumentacija. Pareiškėja aiškiai išreiškė valią raštu (žr. 2012 m. kovo 16 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-1043-12) (b. l. 20-23)), kad jai būtų suteikta teisinė pagalba kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010. Vadinasi, Tarnyba, vadovaudamasi savo diskrecijos teise, įtvirtinta Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme bei išrutuliota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. minėtą praktiką šio teismo sprendimo nustatomojoje dalyje, atsakovės atsiliepimo į skundą aprašyme), ir vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 345 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas, tačiau pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą J. K. pagal 2012 m. kovo 16 d. prašymą reg. Nr. (1.7.)-ATP-1043-12.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos J. K. skundas atmestinas kaip nepagrįstas: Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. (1.7.)-S-1032-12 paliekamas nepakeistas, o išvestinis reikalavimas – kuo skubiau suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal 2012 m. kovo 16 d. prašymą reg. Nr. (1.7.)-ATP-1043-12 netenkinamas.

4. Kartu teismas išaiškina pareiškėjai, kad ji, jei to pageidauja, turi teisę prašyti Tarnybos suteikti jai antrinę teisinę pagalbą kasacine tvarka skundžiant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-745-115/2012 (b. l. 31-33) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2003), kad dėl šios nutarties kasacinis skundas ir prašymas atnaujinti terminą paduoti kasaciniam skundui gali būti paduotas iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Kartu teismas pabrėžia, kad Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos prašymą (jei toks apskritai būtų), visuomet turi pareigą įvertinti pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą bei atstovavimo byloje perspektyvumą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos J. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.