Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės ir Vidos Stonkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Žydrūnui Kumpiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. patikslintą skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo (rašto) Nr. 15SD-3569-(14.15.50) „Dėl informacijos teikimo” panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Administracinės bylos ginčo dalykas yra pareiškėjo A. S. teisės gauti informaciją iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pagrįstumo nustatymas.

Pareiškėjas ginčija NŽT Skuodo skyriaus 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimą (raštą) Nr. 15SD-3569-(14.15.50) „Dėl informacijos teikimo”, kuriuo jam nepateiktos M. S. 1935 - 1940 metų žemės įsigijimo dokumentų kopijos, 1935 - 1940 metų Klaipėdos apskrities (duomenys neskelbtini) žemės mokesčių knygos (knygų) kopijos, ir prašo įpareigoti NŽT Skuodo skyrių pateikti jam šiuos dokumentus.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnį žmogui neturi būti kliudoma gauti ir skleisti informaciją (2 dalis); laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymo, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, jog konstitucinė teisė gauti informaciją – svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimą). Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis (žr., Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimą). Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnis, reglamentuojantis asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarką, numato, jog asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles (VAĮ 14 str. 1 d.). Minėtas įstatymas asmens prašymą suteikti tam tikrą informaciją priskiria prie administracinių paslaugų (VAĮ 2 str. 17 p.). VAĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte, kaip viena iš administracinių paslaugų, yra įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimas asmenims. Asmens prašymas suteikti VAĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 - 5 punktuose nustatytas administracines paslaugas nėra susijęs su asmens teisių pažeidimu, todėl yra nagrinėjamas ne pagal administracinės procedūros taisykles, nustatytas VAĮ 19 - 36 straipsniuose, bet pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – ir Taisyklės) (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63–1446/2012, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-334/2013, ir kt.). Atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jo turinį: į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 35.1 punktas); į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 35.2 punktas).

Asmenų teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Įstatymas), kuris nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką, reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims bei sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų disponuojamą informaciją ir ją panaudoti teisėtiems tikslams (1 straipsnis). Įstatymu yra įgyvendinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie asmenį, susijusią su viešojo administravimo funkcijų vykdymu, tiek siekiama sudaryti palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams.

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dokumentas – institucijos veikloje užfiksuota informacija ar jos dalis, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos, įskaitant registro duomenis, registro informaciją, registrui pateiktus dokumentus ir (arba) jų kopijas, valstybės informacinės sistemos duomenis. Pagal aptariamo straipsnio 5 dalį, teikiama informacija - žinios, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga, įskaitant informaciją apie jų darbuotojų darbo užmokestį. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Institucijos privalo teikti pareiškėjams ar jų atstovams dokumentus, išskyrus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus atvejus.

Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, kada institucija atsisako pateikti pareiškėjui dokumentus, o 2 dalyje numatyta, kad jeigu institucija nustato šio straipsnio 1 dalyje nurodytus atsisakymo pateikti dokumentus pareiškėjui pagrindus, ji per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje dienos priima sprendimą dėl atsisakymo pateikti dokumentus pareiškėjui; nustačiusi, kad yra pagrindas atsisakyti pateikti jam dokumentus, institucija kitą darbo dieną nuo sprendimo priėmimo apie tai privalo pranešti pareiškėjui, nurodyti teisinį pagrindą ir informuoti apie šio sprendimo apskundimo tvarką; jeigu atsisakoma pateikti dokumentus šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, pranešime nurodomas asmuo, kuriam priklauso intelektinės nuosavybės teisės, jeigu tas asmuo žinomas, arba nurodomas teisių turėtojas, iš kurio institucija yra gavusi pareiškėjo prašomus dokumentus.

Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinti dokumentų teikimo principai, nurodant, kad institucija, teikdama dokumentus, vadovaujasi šiais principais: dokumentų išsamumo – pareiškėjui turi būti pateikti visi pagal teisės aktus teiktini jo prašymo turinį atitinkantys dokumentai; 2) dokumentų tikslumo – pareiškėjui teikiami dokumentai turi atitikti institucijos disponuojamus dokumentus; 3) teisėtumo – institucijos veiksmai teikiant dokumentus grindžiami šiuo ir kitais įstatymais ar kitais norminiais teisės aktais; 4) objektyvumo – institucijos darbuotojai, teikdami dokumentus, turi būti nešališki ir objektyvūs; 5) pagalbos – pareiškėjams teikiama pagalba įgyvendinant teisę gauti dokumentus; 6) dokumentų prieinamumo – sudaromos palankios sąlygos pareiškėjams naudoti dokumentus neatsižvelgiant į jų veiklos tikslus ir teisinę formą, o prireikus nustatomos tik būtiniausios teisinės, techninės ir (arba) finansinės dokumentų teikimo pareiškėjams sąlygos; 7) abipusio naudojimo – institucija pareiškėjui pateiktus dokumentus prireikus toliau pati juos naudoja.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Įstatyme yra įtvirtinti principai, kuriais vadovaujasi įstaigos, teikdamos informaciją, tarp kurių numatytas informacijos išsamumo principas, reiškiantis, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija, bei tikslumo principas, reiškiantis, kad pareiškėjui teikiama informacija turi atitikti įstaigos disponuojamą informaciją (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1090-624/2015 ir kt.). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgus į šį teisinį reguliavimą darytina išvada, kad įstaigos: 1) privalo teikti disponuojamą informaciją; 2) atsisakyti teikti informaciją gali tik Įstatymo nustatyta tvarka (paisydamos teisės aktais nustatytų apribojimų) (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1865-492/2016, 2017 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-604-438/2017, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-822/2018 ir kt.). Institucijai tenka pareiga pateikti tik tą pareiškėją dominančią informaciją, kurią jis turi (žr. pvz. LVAT 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-822/2018 ir kt.). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad institucijos ir įstaigos, atsakydamos į asmens prašymą pateikti informaciją, turi pateikti visą teiktiną jų disponuojamą informaciją.

Pagal administracinės bylos duomenis pareiškėjas 2019 m. lapkričio 27 d. prašymu kreipėsi į NŽT Skuodo skyrių, prašydamas parengti šių dokumentų kopijas: M. S., gyvenusios (duomenys neskelbtini), žemės mokesčių knygų apie sumokėtus mokesčius nuo 1930 m. iki 1939 m. kopijas; M. S. žemės įgijimo (pirkimo ir t. t.) dokumentų kopijas. Atsakovė, atsakydama į pareiškėjo 2019 m. lapkričio 27 d. prašymą, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriiuo informavo apie tai, kad prašymas tenkintinas dalinai, nes NŽT Skuodo skyriuje nėra dokumentų, susijusių su M. S. žemės įsigijimu (sutarčių, paveldėjimo teisės liudijimų ir kt.); NŽT Skuodo skyriuje yra tik 1934 m. (duomenys neskelbtini) kaimo mokestiniai sąrašai. Kartu su ginčijamu sprendimu pareiškėjui pateiktas fragmentas iš (duomenys neskelbtini) kaimo 1934 m. mokestinių sąrašų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu sprendimu, teigia, kad Skuodo rajono apylinkės 2009 m. gegužės 25 d. teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. 2-291-646/2009 NŽT Skuodo skyriaus vedėjasaiškino, kad pagal kartografinę medžiagą yra išlikę tik mokestiniai sąrašai, kad 1935 m. lapkričio 25 d. mokestiniuose sąrašuose įrašyta savininkė M. S. valdžiusi 28,40 ha žemės, kad1940 m. mokestiniuose sąrašuose M. S. nėra. Pareiškėjas taip pat nurodo NŽT Skuodo skyrius 2017 m. sausio 6 d. raštą, iš kurio turinio daro išvadą, jog NŽT Skuodo skyrius turi dokumentus apie M. S. žemės įsigijimą, bet dėl to, kad ši informacija gali būti privati, duomenys apie tai neteikiami (neleidžiama su šiais dokumentais susipažinti). Nurodytomis aplinkybėmis pareiškėjas siekia įrodyti, jog atsakovė disponuoja prašoma pateikti informacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, teiginiai dėl NŽT Skuodo skyriaus vedėjo 2009 m. gegužės 25 d. teismo posėdyje pasisakymų, nesant kitų juos patvirtinančių įrodymų, negali būti vertinami kaip tinkamas įrodymas. Pareiškėjo argumentai neįrodo aplinkybės, jog atsakovė disponuoja prašoma pateikti informacija. Pareiškėjas neteikia jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes, todėl šie argumentai pripažįstami nepagrįstais. Vertinant NŽT Skuodo skyrius 2017 m. sausio 6 d. raštą, matyti, kad jis iš esmės patvirtina tik tai, kad buvo atsisakyta teikti pareiškėjui informaciją dėl to, kad ji gali būti privati, ir pasiūlyta, pageidaujant susipažinti su M. S. nuosavybės teise iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdyta žeme ir jos atkūrimo byla, atvykti į skyrių. Šiame rašte konkrečiai ir aiškiai nėra nurodyta, kad pareiškėjo prašomus pateikti dokumentai turi atsakovė, todėl pareiškėjo hipotetiniai teiginiai apie tai, jog šis raštas patvirtina, kad NŽT Skuodo skyrius turi dokumentus apie M. S. žemės įsigijimą, nėra pagrįsti. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus ir į bylą pateiktus įrodymus, neturi pagrindo abejoti, kad NŽT Skuodo skyrius pareiškėjui pateikė visą informaciją, kuria disponuoja.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad ginčijamu sprendimu suteikta informacija nereikšminga nurodytina, jog Įstatymas nustato institucijos ar įstaigos pareigą prašančiam asmeniui pateikti turimo, o ne asmens norimo gauti turinio informaciją. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. LVAT 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1090-624/2015 ir kt.). Duomenys apie buvusius žemės savininkus yra saugomi Lietuvos valstybinio archyve bei apskričių archyvuose. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą, turi teisę dokumentų papildomai ieškoti archyvuose.

Sprendžiant pareiškėjo argumentų pagrįstumo klausimą pažymėtina, kad atsakovė, įgyvendinanti įstatymuose ir kituose teisės aktuose jai pavestus uždavinius, atskirais atvejais atlieka ir viešojo administravimo funkcijas ir savo veikloje privalo, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Atsakovė privalo laikytis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ( VAĮ )3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų.

VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs” (VAĮ 3 str. 2 p.). Atitinkamai VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Teismui pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovė skundžiamu sprendimu pareiškėjui pateikė jo prašymo turinį atitinkančią informaciją, t. y., informaciją, kurią disponuojamą, todėl ginčijamo sprendimo panaikinimui nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovę atlikti veiksmus yra išvestinis iš reikalavimo dėl administracinio akto panaikinimo. Nenustačius ginčijamo rašto neteisėtumo pagrindų, nėra įstatyminio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, nes nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę pateikti pareiškėjo prašomą informaciją (duomenis), kurios ji neturi.

Įvertinus visumą nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių, pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

ABTĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Atmetus pareiškėjo skundą, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 88 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. patikslintą skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Skuodo skyriaus 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo (rašto) Nr. 15SD-3569-(14.15.50) „Dėl informacijos teikimo” panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.