Kauno apylinkės teismo nutartis

Kauno apylinkės teismo teisėja Edita Šliumpienė, gavusi bankrutuojančios Š. K. firmos administratoriaus L. P. ieškinį atsakovui Š. K. dėl išieškojimo iš asmeninio turto,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo Š. K. ieškovei bankrutuojančiai Š. K. firmai 6828,52 Eur, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinį atsisakytina priimti.

Š. K. firma yra privatus juridinis asmuo, Š. K. yra jo dalyvis, šio asmens civilinė atsakomybė neribota ( CK 2.34, 2.45, 2.50 str.). CK 2.50 str. 4 d. nustato, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Pagal CK 6.128 str.3 d. kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Taigi, juridinio asmens dalyvio atsakomybė už neribotos atsakomybės asmens prievolę baigiasi sykiu su šiuo asmeniu. Viena iš juridinio asmens pabaigos formų yra jo likvidavimas( CK 2 knygos VIII skyrius). Kasacinis teismas aiškina, jog kai dėl bankroto likviduojama individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ( CK 2.50 str. 4 d.) ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308).

ĮBĮ (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija) 2 str. 2 d. bankroto procesas apibrėžiamas kaip teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus ir bankrutuojančios įmonės turto, kartu - likviduoti įmonei (skolininkui) skolų naštą, taip pat apsaugoti kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. ĮBĮ 1 str. 3 d. nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p. nurodyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.

ĮBĮ 33 str. nustato, jog įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas: 1) gyvūnai, produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo prekinę vertę turtas – už administratoriaus, atsižvelgiant į analogiškų objektų (prekių) faktinių sandorių rinkoje kainas, nustatytą (kai turtas įkeistas – suderinus su įkaito turėtoju) kainą; 2) nekilnojamasis ir įkeistas turtas, išskyrus šios dalies 1 punkte ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, – iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; 3) kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse nekilnojamasis turtas – kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Kreditorių susirinkimo nutarimu šis turtas gali būti parduodamas šios dalies 2 p. nurodyta tvarka.

Taigi, įstatymas nustato, jog išieškojimo nukreipimas į įmonės ir savininko bet kurios rūšies turtą yra atliekamas vykstant bankroto procedūroms iki įmonės likvidavimo ir nenumato galimybės, kad tokios išieškojimo procedūros po to dar galėtų būti tęsiamos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turtas, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, vykdant įmonės bankroto procedūras, parduodamas specialiojo akto – Vyriausybės nutarimo – patvirtinta tvarka, tokiam turto pardavimui netaikomos CPK VI dalies normos, reglamentuojančios sprendimų vykdymo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004; 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2005; 2007 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-259/2009,Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2010).

Taigi, subsidiari savininko civilinė atsakomybė yra nustatyta pačiame įstatyme (CK 2.50 str. 4 d.), ĮBĮ 33 str. nustato šios atsakomybės įgyvendinimo, kai iškelta bankroto byla, būdus ir priemones todėl teismo nuomone „papildomas priteisimas“, kurio siekiama šioje byloje yra nebegalimas ir nereikalingas, nes ĮBĮ aštuntasis skirsnis kaip minėta nustato procedūras, kurių laikantis turi būti nukreipiamas išieškojimas į įmonės savininko (savininkų) turtą, to pradžia yra sąlygojama teismo nutarties dėl taikos sutarties priėmimu.

Užvedant bylą dėl kreditorinių reikalavimų priteisimo iš savininko, būtų siekiama apeiti ĮBĮ nustatytas turto realizavimo procedūras. Prašomo ieškinio patenkinimo atveju įmonės savininko atsakomybė laike taptų iš esmės neribojama, nes atsakovo įmonę likvidavus, reikalavimo teisės įgijėjas būtų saistomas tik vykdomojo dokumento pateikimo terminų, o bankrutavusios įmonės likvidavimo faktas taikant subsidiarią atsakomybę būtų nebesvarbus. Toks išieškojimas paneigtų tiek ĮBĮ nustatytos tvarkos laikymosi reikalingumą, tiek prieštarautų įstatymo normoms ir kasacinio teismo praktikai, jog likvidavus neribotos atsakomybės juridinį asmenį baigiasi ir jo savininko prievolės.

Atsižvelgiant į tai, taip pat vadovaujantis aukštesniųjų teismų praktika (Panevėžio apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-497-755/2014, LAT nutartys civ. bylose Nr. 3K-3-118/2011, 3K-7-308/2004), ieškinį atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso 290-291 straipsniais, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsisakyti priimti ieškovo bankrutuojančios Š. K. firmos administratoriaus L. P. ieškinį atsakovui Š. K..

Dėl šios nutarties per 7 dienas nuo įteikimo gali būti duodamas atskirasis skundas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.