Kauno apygardos teismo nutartis

2018-02-01 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-153-478/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-01
Bylos Nr.
1A-153-478/2018
Teisminio proceso Nr.
1-13-3-00018-2017-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
Kaltinamasis
A. D.
Nukentėjusysis
V. S.
Advokatai
Kęstutis Staniulis, Vytautas Klimavicius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-153-478/2018Teisminio proceso Nr. 1-13-3-00018-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 1 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei,dalyvaujant išteisintajam A. D., jo gynėjui advokatui Vytautui Klimavičiui,

privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam V. S., jo atstovui advokatui Kęstučiui Staniuliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. S. ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, advokato atstovavimo išlaidos nepriteistos.

Iš privataus kaltintojo V. S. išteisintojo A. D. naudai priteista 500 (penki šimtai) eurų proceso išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. D. išteisintas iš kaltinimo, kad jis 2017 m. birželio 10 d., apie 10.00 val., (duomenys neskelbtini), priešingais teisei veiksmais, keikdamasis ir grasindamas, priėjęs prie nukentėjusiojo V. S., dešinės rankos dviem pirštais dūrė nukentėjusiajam V. S. į akis, tačiau jam išsisukus, A. D. pirštais smūgį sudavė nukentėjusiajam į kaktos sritį, dėl ko nukentėjusysis susvirduliavo ir pajuto fizinį skausmą, taip pat buvo sugadinti akiniai nuo saulės.Apeliaciniame skunde privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. S. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant A. D. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas visa bylos medžiaga ir įrodymais, dėl to neteisėtas. Teismas rėmėsi tik dviejų liudytojų – M. G., kuris yra kaltinamojo draugas, ir A. N., kuris pas kaltinamąjį nelegaliai dirba, parodymais, visiškai atmesdamas liudytojos R. G. parodymus, kurie nuosprendyje net neaptarti ir nepaaiškinta, kodėl jais netikima. Be to, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip įrodymą akinių sulaužymą, nors jie ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo aprašyti ir nufotografuoti, matėsi, kad jie sugadinti. Skunde pažymima, kad konfliktą pradėjo A. D., kuris sustojo prie jo automobilio, pradėjo kabinėtis, aiškinti, jog jis sustojo per daug toli nuo kelkraščio, nors pats galėjo laisvai pravažiuoti, ką ir padarė. A. D. pasistatė automobilį prie namų ir grįžo toliau tęsti konflikto, tuomet sudavė jam smūgį, sukėlusį fizinį skausmą. Jis bandė konfliktą išspręsti geruoju, tačiau jam nepavyko. A. D. veiką buvo galima vertinti ir kaip viešosios tvarkos pažeidimą, nes šis neteisėtus veiksmus atliko gyvenvietės centre, vidury dienos, matant kitiems asmenims. Šiuo atveju teismas ignoravo faktines bylos aplinkybes, atsietai vertino įrodymus ir suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę. Tokiu būtu teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kas esmingai darė įtaką teismo išvadai dėl A. D. kaltės. Skunde atkreipiamas dėmesys į nepagrįstai dideles priteistas proceso išlaidas – 500 Eur. Apelianto teigimu, priteistos proceso išlaidos nėra proporcingos kaltinamojo gynėjo įdėtam darbui ir laiko sugaišimui. Byla išnagrinėta per keturis posėdžius, tačiau pirmasis posėdis buvo taikinamasis, trečias įvyko tik dėl to, kad į antrą neatvyko vienas liudytojas, o ketvirtas posėdis buvo nuosprendžio paskelbimas. Taigi, laiko gynėjas sugaišo tikrai mažai.Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintasis A. D. prašo pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir V. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat priteisti jo patirtas išlaidas apeliaciniame procese.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. S. bei jo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir A. D. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, išteisintasis A. D. ir jo gynėjas advokatas prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. S. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė, jog A. D. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties, todėl jis pagrįstai išteisintas ir jo naudai priteistos patirtos bylinėjimosi išlaidos.BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant). Pažymėtina, kad BK 141 straipsnyje (sąvokų išaiškinimas) nurodyta, jog BK 140 straipsnio (taip pat – 135, 138 straipsniuose) numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibrėžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, teisingumo ir socialinės apsaugos ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 5 punkte apibrėžtos sąvokos, tarp jų ir sveikatos sutrikdymo, kuris reiškia žmogaus sužalojimą arba susargdinimą. Sužalojimas – tai žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimas mechaniniu, fiziniu ar cheminiu poveikiu, o susargdinimas – tai organizmo funkcijų sutrikdymas biologiniu, fiziniu, cheminiu ar psichiniu poveikiu arba nesuteikiant būtinos medicinos pagalbos. Minėtose taisyklėse nurodyti medicininiai sveikatos sutrikdymo masto (nežymaus, nesunkaus, sunkaus) nustatymo kriterijai. Taigi, nustatant, koks sveikatos sutrikdymas buvo padarytas, reikalinga kompetencija – specialios (medicininės) žinios. Šiais klausimais tyrimą atlieka ir išvadas teikia specialistas (taip pat tai gali būti ekspertas). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą specialisto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių.Nagrinėjamu atveju V. S. dėl jam sukelto fizinio skausmo į medikus nesikreipė, taigi, jokių objektyvių medicininių duomenų apie jo patirtą skausmą konkrečioje kūno vietoje bylos medžiagoje nėra. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėjo, jog konfliktą tarp V. S. ir A. D. stebėjo du pašaliniai asmenys - liudytojai M. G. ir A. N., kurie buvo apklausti apylinkės teisme apie jiems žinomas konflikto aplinkybes, jų parodymai sugretinti su pačių konfliktavusių asmenų parodymais ir padaryta pagrįsta išvada, kad A. D. suformuluotas kaltinimas nepasitvirtino. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-222/2016). Darytina išvada, jog įrodinėjimas negali būti begalinis, o visos kilusios abejonės privalo būti aiškinamos kaltinamojo asmens naudai.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad V. S. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, dėl neva patirto fizinio skausmo bei smurtavimo jo atžvilgiu aplinkybių jis maišėsi, savo paaiškinimus keitė. Pirminiame protokole-pareiškime (b. l. 32), teiktame Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriui, V. S. nurodė, kad A. D. dviem pirštais dūrė jam į abi akis, taip sukeldamas fizinį skausmą. Taip pat dėl kaltininko dūrio jam nuo galvos nukrito akiniai nuo saulės ir sulūžo jų kojelė. Dėl nurodytų veiksmų atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 10-12), V. S. pateikė privataus kaltinimo skundą Alytaus rajono apylinkės teismui (b. l. 1-4), kuriame suformulavo kaltinimą A. D. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šiame skunde privatus kaltintojas taip pat pakeitė savo ankstesnius tyrėjai duotus parodymus. Įvykio dieną apklaustas V. S. patvirtino savo protokole-pareiškime nurodytas aplinkybes, kad A. D. dviem pirštais netikėtai bedė jam į abi akis, dėl ko jis susvirduliavo ir jam nuo kaktos ant žemės nukrito akiniai nuo saulės (b. l. 36-37). Privataus kaltinimo skunde V. S. aiškino kiek kitokias aplinkybes, t. y. kad kaltinamasis dviem pirštais dūrė jam į akis, tačiau jam pavyko išsisukti ir A. D. pirštais smūgį sudavė į kaktos sritį. Šias aplinkybes privatus kaltintojas dėstė ir pirmosios instancijos teisme, tačiau jų nepatvirtino nei kaltinamasis, nei kiti liudytojais apklausti asmenys.A. D. viso proceso metu laikėsi neprieštaringos pozicijos, kad žodinis konfliktas tarp jo ir privataus kaltintojo kilo dėl to, kad jis davė pastabą V. S. dėl šio automobilio netinkamo sustojimo viduryje kelio, t. y. buvo paprašyta automobilį patraukti labiau į kelkraštį, nes jis trukdo eismui, gali sukelti avarinę situaciją. A. D. teigimu, jo pastaba buvo išreikšta mandagia forma, tačiau V. S. jam atsakė necenzūriniais žodžiais, išvadino „piderastu“, „gaidžiu“, pasakė „tu man neaiškinsi, kur stovėt, snargly“. Jis nieko neatsakė, pavažiavęs apie 20 metrų, savo automobilį pastatė kaimynų kieme, kur darbavosi M. G., papasakojo šiam apie susidariusią situaciją ir grįžo pas V. S. išsiaiškinti, kodėl šis jį įžeidinėja. Tuomet V. S. iššoko iš savo transporto priemonės ir pradėjo grėsmingai artintis link jo. Priartėjęs metro atstumu, pradėjo mosuoti kumščiais jam aplink veidą, todėl jis, siekdamas išvengti smūgio, V. S. atsistūmė dviem rankom į krūtinę ir apsisukęs nuėjo. Kol jis ėjo atgal į kiemą, V. S. ir toliau rėkė bei jį keikė. Maždaug po pusvalandžio privatus kaltintojas atvyko į M. G. kiemą, kuriame buvo ir jis, bei pradėjo ant jo rėkti, aiškindamas, kad jis sulaužė šio akinius, reikalavo 100 eurų kompensacijos, tačiau jis nesutiko mokėti, nes akiniai nebuvo sulūžę (b. l. 72-73). Šiuos parodymus patvirtino ir liudytojas M. G.. Jis apylinkės teisme pripažino, kad matė incidentą, vykusį tarp V. S. ir A. D.. Įvykio dieną jis dirbo kieme, matė kaip kaltinamojo mašina sustojo prie nukentėjusiojo mašinos, abu pradėjo kalbėtis, tuomet iš nukentėjusiojo „VW Passat“ markės automobilio pasigirdo keiksmai. A. D. atvažiavo pas jį į kiemą ir nuėjo iki V. S., nes šis iššokęs iš mašinos vis dar šūkalojo. A. D. atsistūmė šokinėjantį bei rankomis mosikuojantį nukentėjusįjį ir atėjo atgal į kiemą. A. D. atsistūmė ištiesdamas rankas. Po pusvalandžio ar daugiau V. S. atvyko į jo kiemą, šūkalojo, keikėsi, prašė kaltinamojo 100 eurų už sulaužytus akinius. Nukentėjusiojo buvo paprašyta išeiti iš kiemo, nes jame buvo mažų vaikų, o šis keikėsi (b. l. 76-77). Tas pačias aplinkybes M. G. nurodė ir nukentėjusiojo pareiškimo patikslinimo metu, dėl kurio vėliau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, t. y. nurodė, jog 2017 m. birželio 10 d., apie 10.00 val., pastebėjo ant pagrindinio kelio vidurio stovintį automobilį „VW Passat“, kuriame sėdėjo jam nepažįstamas vyras. Vėliau nuo (duomenys neskelbtini) kaimo pusės važiavo jo pažįstamas A. D., kuris, privažiavęs „VW Passat“, paprašė šio vairuotojo patraukti automobilį į kelkraštį, nes jis trukdė automobilių eismui ir saugumui. „VW Passat“ vairuotojas pradėjo keikti A. D. necenzūriniais žodžiais. Tuomet A. D. savo automobilį pastatė jo namo kiemo teritorijoje ir nuėjo dar kartą paprašyti, kad nukentėjusysis patrauktų automobilį į kelkraštį, tačiau „VW Passat“ vairuotojas to nepadarė ir toliau kiolojo A. D., artindamasis link pastarojo. A. D. jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, tik atsistūmė nuo savęs „VW Passat“ vairuotoją. Ar tuo metu ant žemės nukrito nukentėjusiojo akiniai, nematė (b. l. 39-40). Šiuos liudytojo M. G. parodymus apeliantas prašo vertinti kritiškai, nes M. G. yra kaltinamojo draugas, todėl jis gali būti suinteresuotas bylos baigtimi. Teisėjų kolegija tokiam prašymui nepritaria, nes minėto liudytojo parodymams neprieštarauja ir kito liudytojo A. N. parodymai, kurie papildo tiek kaltinamojo, tiek M. G. parodymus. Liudytojas A. N. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jokių asmeniškumų nei su V. S., nei su A. D. neturi. A. D. žino, nes gyvena tame pačiame kaime, o nukentėjusįjį taip pat žino iš matymo. Taigi, šis liudytojas yra neutralus abiejų konfliktavusių asmenų atžvilgiu ir jokių simpatijų ar antipatijų kurio nors atžvilgiu neturi. A. N. paliudijo, kad kaltinamasis privažiavo prie nukentėjusiojo automobilio, klausė, kodėl sustojo vidury kelio. Abu apsižodžiavo. Nukentėjusysis išlipo, sakė „ką tau, ereli, vietos trūksta?“, kaltinamasis nuvažiavo į sodybą, pastatė automobilį, grįžo atgal. Tuomet jie vienas kitą pastūmė. Kaltinamasis pastūmė nukentėjusįjį nuo savęs. Smūgių į kaktą, į veidą nebuvo suduota. Tik pastūmė rankomis ir daugiau jokių veiksmų nebuvo. Jis sakė: „baikit šposus tokius, ką gi jūs čia dėl niekų“. Tuo ir baigėsi. Nukentėjusysis nesakė, kad jam kažką skauda, nesiskundė (b. l. 86-87). Teisėjų kolegija sprendžia, kad jokie tyčiniai fizinio smurto veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo atlikti. Iš liudytojų parodymų visumos matyti, kad necenzūrinius žodžius pirmasis pradėjo vartoti būtent nukentėjusysis, kuris akivaizdžiai rodė nepasitenkinimą dėl jam išsakytos pastabos dėl netinkamo sustojimo vidury važiuojamosios kelio dalies. Duomenų, kad A. D. būtų nepagarbiai prašęs V. S. patraukti labiau į kelkraštį savo transporto priemonę, bylos medžiagoje nėra. Vadinasi, žodinio konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis. Kaltinamasis būtų pasielgęs protingiau nebegrįždamas iš M. G. kiemo tęsti žodinio konflikto su nukentėjusiuoju, tačiau įvyko priešingai, kas nulėmė, jog A. D. nusistūmė nuo savęs aktyviai emocijas reiškiantį bei rankomis gestikuliuojantį V. S.. Vis dėlto, šio veiksmo, t. y. kaltinamasis abiem rankom palietė nukentėjusiojo krūtinės sritį ir pastarąjį stumtelėjo nuo savęs, negalima laikyti smurtiniu. Juo labiau, bylos medžiaga nepatvirtina, kad dėl A. D. prisilietimo V. S. juto kokį nors skausmą. Jei nukentėjusysis būtų jutęs fizinį skausmą, būtų kreipęsis į medikus, tačiau vietoj to jis po kurio laiko atvyko į M. G. sodybos kiemą ir toliau keikė ten buvusį A. D.. Vis dėlto, antrą kartą išprovokuoti konflikto nepavyko, nes nukentėjusysis buvo išprašytas išvykti.Nors apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir visiškai nesivadovavo liudytojos R. G. parodymais, tačiau aukštesnysis teismas sprendžia, kad šios liudytojos parodymai BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos įrodytumui reikšmės neturi. R. G. įvykio vietoje nebuvo ir konflikto tarp V. S. ir A. D. tiesiogiai nestebėjo. Ji parodymus davė tik toje apimtyje, kuri susijusi su V. S. akinių nuo saulės galimu apgadinimu, tačiau jokių reikšmingų duomenų apie fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojimą nepateikė. Todėl apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė šios liudytojos parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusiojo asmens skundas privataus kaltinimo byloje yra svarbus procesinis dokumentas, nes skunde formuojamas kaltinimas asmeniui, galimai padariusiam nusikalstamą veiką. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi žinoti, kuo tiksliai jis yra kaltinamas. Skunde turi būti nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, pateikti jas patvirtinantys duomenys, kad kaltinimas būtų aiškus ir pagrįstas. Tokie skundui keliami reikalavimai nereiškia, jog šiame procesiniame dokumente turi būti preciziškai suformuluotas kaltinimas, taipogi tiksliai nustatyta skunde nurodytiems asmenims inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikacija. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai įvardijo baudžiamojo įstatymo straipsnį bei jo dalį, pagal kurią, jo nuomone, baudžiamąja tvarka turėtų atsakyti A. D., t. y. BK 140 straipsnio 1 dalis. Galimas akinių nuo saulės sugadinimas, kurių vertė, V. S. teigimu, yra 100 eurų, atitiktų BK 187 straipsnio 3 dalies sudėtį – nedidelės vertės svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas, tačiau šis straipsnis A. D. nebuvo inkriminuotas. Pažymėtina, jog viso proceso metu privataus kaltintojo interesus atstovavo teisinį išsilavinimą turintis advokatas V. B., kuris neprašė keisti kaltinimo A. D. jį sunkinant, t. y. papildomai inkriminuojant dar vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva kaltinimo formuluotės taip pat nekeitė, taigi byla buvo išnagrinėta griežtai laikantis privataus kaltinimo skundo apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų. Apeliaciniame skunde V. S. prašo pripažinti A. D. kaltu tik pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl teisėjų kolegija šioje nutartyje neanalizuoja aplinkybių, susijusių su galimu nukentėjusiojo akinių nuo saulės sugadinimu, pastarajam susistumdžius su kaltinamuoju A. D.. Kadangi A. D., jau minėta, pagrįstai išteisintas iš kaltinimo dėl fizinio skausmo sukėlimo V. S., o BK 187 straipsnio 3 dalis A. D. neinkriminuota, todėl pagrįstai paliktas nenagrinėtas nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).Apeliaciniame skunde V. S. teigia, jog A. D. veiką buvo galima vertinti ir kaip viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis), nes pastarasis neteisėtus veiksmus atliko gyvenvietės centre, vidury dienos, matant kitiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas tokiai veikos kvalifikacijai nepritaria. Kodėl šiuo atveju nėra viešosios tvarkos pažeidimo sudėties, visiškai teisingai išaiškino ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė J. Š. 2017 m. birželio 28 d. nutarimu (b. l. 6-8) atmesdama V. S. skundą ir palikdama galioti vyresniosios tyrėjos V. P. 2017 m. birželio 15 d. priimtą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Teisėjų kolegija dar kartą išaiškina, jog BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, tai reiškia, jog būtina nustatyti šios veikos padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141/2015, 2K-310-942/2016, 2K-308-942/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nė vienas iš incidentą stebėjusių asmenų (M. G., A. N.) nebuvo šokiruoti ar pažeminti, kilusio konflikto jie visiškai nesureikšmino, nusikalstamos veikos požymių nepastebėjo, todėl nekvietė policijos ar kitų asmenų pagalbos, kas rodo, jog konfliktas nebuvo pavojingas aplinkai ar aplinkiniams. Nė vienas (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas nebuvo atitrauktas nuo savo darbų, nekilo visuotinė panika ar išgąstis. M. G. toliau dirbo savo namo kieme, o A. N. nuėjo į parduotuvę apsipirkti. Šios aplinkybės patvirtina, jog kilusį konfliktą vertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimą nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nepagrįstai didelių priteistų proceso išlaidų, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo pateiktas A. D. gynėjo advokato padėjėjo A. Z. prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo privataus kaltinimo byloje Nr. PK-15-791/2017 (b. l. 84), taip pat pinigų priėmimo kvitas Nr. 866123 (b. l. 85), iš kurio matyti, kad A. D. už gynybą, patarimą bei kitas teisines paslaugas advokato padėjėjui sumokėjo 500 eurų.BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad advokato padėjėjas dalyvavo bei teikė teisinę pagalbą viso baudžiamojo proceso metu, sprendžia, jog sumokėta 500 eurų suma nėra aiškiai per didelė. A. Z. dalyvavo taikinamajame posėdyje, kuris vyko 2017 m. rugpjūčio 7 d. ir 2017 m. rugsėjo 11 d., bei teisiamuosiuose posėdžiuose 2017 m. rugsėjo 27 d. ir 2017 m. spalio 24 d., išsamiai pasisakė baigiamųjų kalbų metu. Nors byla nelaikytina sudėtinga ar didelės apimties, nauji ar painūs teisės taikymo klausimai taip pat analizuoti, tačiau gynėjas viso proceso metu sugaišo nemažai laiko, be to, gindamas kaltinamąjį, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurios ieškojimas, spręstina, taip pat eikvojo laiko sąnaudas. Todėl 500 eurų suma laikytina adekvačia bei proporcinga advokato padėjėjo įdėto darbo apimčiai. Atsiliepime į apeliacinį skundą A. D. prašo priteisti jo patirtas išlaidas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme dalyvavo A. D. gynėjas advokatas V. K., kuris pasisakė baigiamųjų kalbų metu, tačiau dokumentai, patvirtinantys konkrečios sumos sumokėjimą už gynimą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegijai nebuvo pateikti, todėl spręsti patirtų išlaidų apmokėjimo klausimą nėra pagrindo.Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl V. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Jūratė JakubonienėAlgirdas RemeikaGytis Večerskas