- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-23-657/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-03319-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Žibutė Budžienė, Aušra Baubienė
- Ieškovas
- R. J.
- Atsakovas
- G. N., P. N.
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centras
- Advokatai
- Vytautas Kucevičius, Vytautas Tučkus
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko,
Dalyvaujant apeliantei ieškovei R. J., jos atstovui advokatui Vytautui Tučkui, atsakovams G. N., P. N., jų atstovui advokatui Vytautui Kucevičiui,
Viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-231-470/2015 pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovams G. N., P. N., trečiajam asmeniui VĮ Registrų centras dėl nuosavybės dalių nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. J. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad Alytaus miesto 2-ojo notarų biuro notarės R. J. patvirtintos 2003-07-28 sutarties Nr.8544 ir Alytaus miesto I-ojo notarų biuro notarės R. M. patvirtintos 1997-03-25 Statinio dalių perskaičiavimo sutarties pagrindu ieškovė R. J. asmeninės nuosavybės teise įgijo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) 7,42 m² rūsį, plane pažymėtą indeksu R-1; nustatyti 305,02 m² gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) 406/1000 dalių nuosavybę R. J. ir 594/1000 dalių po lygiai pusiau G. N. ir P. N. nuosavybėje pagal VĮ „Registrų centras“ Alytaus filialo darbuotojos R. D. 2014-06-04 atliktą pastato dalių paskaičiavimą; pripažinti R. J. teisę be bendraturčių G. N. ir P. N. sutikimo ir prašymo VĮ „Registrų centras“ įregistruoti nekilnojamojo turto kadastre ir registre 2012-12-05 nustatytus nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kadastro bylos Nr.60/18680 duomenis ir šios civilinės bylos sprendimu nustatytas gyvenamojo namo pasikeitusias nuosavybės dalis; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-10; 102-109). Nurodė, kad ieškovė su atsakovais yra nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini) – 0,1116 ha žemės sklypo ir 302,04 kv. m. gyvenamojo namo su kiemo statiniais bendraturčiai. Ieškovė nuosavybės teise valdo 2/5 dalis gyvenamojo namo, atsakovai kiekvienas po 3/10 dalis gyvenamojo namo. Ieškovė nuosavybę į minėtą dalį namo įgijo 2003-07-28 dovanojimo sutarties pagrindu, o atsakovai – 1999-04-13 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Ieškovė 2014-06-04 kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ dėl kadastro duomenų patikslinimo. Atlikus kadastrinius matavimus buvo nustatyta, kad bendras namo plotas sudaro ne 302,04 m², kaip yra įregistruota nekilnojamojo turto registre, bet 305,02 m². Be bendraturčių sutikimo patikslintų duomenų ieškovė negali įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Naujai paskaičiavus pastato dalis ieškovei priklauso 406/1000 dalys gyvenamojo namo, atsakovams 594/1000 pastato dalys. Be to, pagal dovanojimo sutartį į ieškovės nuosavybės dalį natūroje turi patekti rūsio patalpos, sudarančios 7,42 m². Ieškovės motinai rūsio patalpa nuosavybėn atiteko 1985-02-22, kuomet tuomečiai namo bendraturčiai – jos motina A. P. ir B. V. K. sudarė notarinę patalpų naudojimosi ir aritmetinių dalių paskaičiavimo sutartį. Sutartimi nustatytos naudojimosi tvarkos laikėsi tiek tuometiniai, tiek vėlesni savininkai – šios bylos šalys. Rūsys nebuvo įtrauktas į tuo metu atliktus pastato bendrus matavimus, tačiau jis priskirtinas ieškovės nuosavybėn, nes nuosavybės teise rūsio patalpą valdė jos motina.
Atsakovai P. N. ir G. N. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 85-89). Nurodė, jog ieškovė iš esmės sprendžia tą patį reikalavimą, kuris buvo išspręstas Alytaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-14-835/2014, kurioje ieškovė siekė teismo leidimo įregistruoti pasikeitusius kadastrinius matavimus be bendraturčių – atsakovų sutikimo ir kurioje jos reikalavimas teismo sprendimu buvo atmestas. Atsakovai sutinka duoti sutikimą įregistruoti patikslintus gyvenamojo namo registro duomenis su sąlyga, kad po atliktų naujų matavimų padidėjusi bendroji dalinė nuosavybė bus įregistruota proporcingai ieškovės ir jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims, o ne vien tik ieškovės vardu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 145-147). Teismo nuomone, ieškovė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), dalį įgijo iš savo motinos A. P. 2003-07-28 dovanojimo sutarties pagrindu. Minėta sutartimi dovanotoja A. P. savo dukrai R. J. be kito nekilnojamojo turto (žemės sklypo, statinių ir kt.) padovanojo 2/5 dalis gyvenamojo namo, kurio bendras plotas sudaro 302,04 m². Sprendžiant iš sutarties turinio yra akivaizdu, kad dovanotoja padovanojo dukrai ne konkrečias patalpas, ne konkrečią pastato dalį ar pan., tačiau idealiąją jai priklausiusią statinio dalį, t.y. neapibrėžtą ir nuo likusio daikto neatskirtą dalį. Teismas sprendė, kad ieškovės teiginys, jog rūsio patalpa priklausė jos motinai asmeninės nuosavybės teise, todėl dovanojimo aktu ši pastato dalis buvo padovanota kaip konkretus daiktas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismo vertinimu byloje nėra duomenų, kad gyvenamasis namas kada nors tarp buvusių namo savininkų būtų buvęs padalintas taip, kad kiekvienam jų būtų tekusi dalis, atskirta (atidalinta) iš bendro turto. Todėl akivaizdu, kad apdovanotoji R. J. gavo dovanų tai, kuo kaip nuosavybe disponavo pati dovanotoja A. P., t.y. idealiai priklausančią namo dalį. Tiek dovanojimo sutartyje, tiek nekilnojamo turto registro duomenimis ieškovei atiteko 2/5 gyvenamojo namo dalys. Tai, kad ankstesnieji namo savininkai buvo sudarę nekilnojamojo turto naudojimosi sutartį, nuosavybėje turimų dalių nekeičia ir valdymo teisės netransformuoja į nuosavybės teisę. Nuosavybė įgyjama tik tokiais pagrindais, kuriuos numato CK 4.47 straipsnio nuostatos, ir naudojimosi pagrindais nuosavybė neatsiranda. Teismo nuomone 1997-03-25 dienos notarinė sutartis, sudaryta tarp tuometinių namo savininkų B. V. K. ir ieškovės motinos A. P., nustatė ne patalpų atidalinimą, kas iš esmės reikštų nuosavybės į konkrečią pastato dalį įgijimą, bet patalpų naudojimosi tvarką, nustatant aritmetines dalis, o sutarties sąlyga „rūsio patalpos atitenka A. P.“ reiškia susitarimą, kad šia patalpa naudosis A. P.. Teismas pažymėjo, kad būtent dovanojimo, bet ne turto naudojimosi tvarkos sutartis kaip nuosavybės įgijimo pagrindas pažymėta ir Nekilnojamo turto registro įrašuose. Pagal atliktus naujus kadastrinius matavimus padidėjusi namo dalis atitenka visiems bendraturčiams proporcingai jų valdomai bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims, dėl ko reikalavimas pripažinti rūsį ieškovės R. J. nuosavybe yra atmestinas. Kiti ieškovės reikalavimai glaudžiai susiję su pirmuoju, todėl, netenkinęs pagrindinio reikalavimo pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į rūsį, teismas ir kitus ieškovės reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė prašė panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (b.l. 150-156). Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai vertino bylos rašytinius įrodymus ir neatskleidė bylos esmės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimo dėl nuosavybės teisių į rūsį įgijimo pagrįstumo, pažeidė materialinės teisės – CK 4.47 straipsnio 1 punkto normą, nustatančią sandorį, kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindą. Apeliantei 7,42 m² ploto rūsys atiteko sutarčių pagrindu. Tiek 1985-02-22 Statinio dalių perskaičiavimo sutartis Nr. 2-968, tiek 1997-03-25 Statinio dalių perskaičiavimo sutartis Nr. 3-1225 yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ne kaip naudojimosi tvarkos nustatymo, bet kaip Statinio dalių perskaičiavimo sutartys. Šios sutartys yra nepanaikintos ir galiojančios. Abejose sutartyse nurodomos visų gyvenamojo namo patalpų plotai, išskyrus rūsio plotą, kuriomis naudojasi savininkai. Pagal bendro gyvenamojo namo ploto ir kiekvieno savininko atskirai naudojamo ploto santykį nustatytos nuosavybės dalys. Rūsio plotas į gyvenamojo namo plotą nebuvo įskaičiuojamas pagal tuo metu galiojusius inventorinių bylų sudarymo reikalavimus. Rūsio priklausomybė išsprendžiama nustatant jo nuosavybės priklausomybę P. P. pagal pirmąją sutartį ir A. P. – pagal antrąją sutartį. Gyvenamojo namo bendraturtis K. B. V. 1985-02-22 sutartimi jokių teisių į rūsį neįgijo, nes jo atsisakė P. P. naudai. P. P. mirus jo palikimas atiteko jį pergyvenusiai sutuoktinei A. P.. Be to, 1997-03-25 sutartimi Nr. 3-1225 jis pripažino ir patvirtino ankstesnės sutarties nuostatą dėl rūsio priklausomybės nuosavybės teise, jį paliekant A. P. nuosavybėje. Šiomis sutartimis šalys sprendė gyvenamojo namo nuosavybės dalis pagal naudojamas patalpas. Rūsio, esančio po namu, kuris nepateko į nuosavybės dalių skaičiavimą, nuosavybės priklausomybę šalys taip pat išsprendė – rūsį šalys išskiria ir jo nuosavybės priklausomybę pripažįsta tik vienai iš šalių, šiuo atveju apeliantės naudai, nes nurodytų sutarčių šalys buvo jos tėvai. Teismas, spręsdamas kitaip, pažeidė šalių sutartinį apibrėžtumą dėl rūsio, kartu pažeidė ir teisinio tikrumo principą. Be to, rūsio apeliantė prašo ne naujų kadastrinių matavimų pagrindu padidėjus plotui, bet susitarimų minėtose sutartyse pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, netenkinęs ieškinio 1-ojo reikalavimo, nepagrįstai netenkino ir kitų jo reikalavimų. Kiti ieškinio reikalavimai, yra savarankiški ir gali būti nagrinėjami ir tenkinami, jų tenkinimo pakaktų pažeistoms apeliantės teisėms apginti. Toks teismo sprendimas nebūtų pažeidęs atsakovų teisių į nuosavybę.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai P. N. ir G. N., atstovaujami advokato Vytauto Kucevičiaus prašė apeliacinį skundą atmesti, o Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 162-168). Nurodė, jog apeliantės reikalavimas dėl rūsio nuosavybės teisės įgijimo yra nepagrįstas ir prieštarauja notarinių sutarčių esmei. Šios sutartys įstatymų nustatyta tvarka nėra pakeistos ar pripažintos negaliojančiomis, tai nuosavybės teisės įgijimas pagal šias sutartis negali būti pripažintinas teismine tvarka. Rūsio statuso bei priklausomybės klausimas yra aptartas ir įsiteisėjusiame Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-05-07 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-14-835/2014, kurioje apeliantė siekė teismo leidimo įregistruoti pasikeitusius kadastrinius matavimus be bendraturčių – atsakovų sutikimo, tačiau jos reikalavimas teismo sprendimu buvo atmestas. Rūsio patalpa jau buvo tiek ieškovės, tiek atsakovų nekilnojamojo turto įgijimo metu, tačiau rūsio plotas nebuvo įtrauktas į namo techninės apskaitos duomenis, nes tuo metu galiojantys įstatymai to nenumatė. Rūsyje yra sumontuoti namo inžineriniai tinklai, kuriais atsakovai naudojasi, todėl rūsys yra abiejų bendraturčių bendro naudojimo patalpa. Visi ieškinio reikalavimai yra tarpusavyje susiję taip, kad vieno iš jų patenkinimas ar nepatenkinimas turi įtakos sprendimui dėl kito reikalavimo pagrįstumo ar nepagrįstumo, todėl šiuo atveju svarbiausias buvo klausimas dėl nuosavybės į rūsį įgijimo. Teismas teisingai konstatavo, kad dovanotojas gali padovanoti tik tai, kas jam priklauso nuosavybės teise.
Kitų atsiliepimų įstatymo nustatyta tvarka teismui nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė R. J. ir atsakovai G. ir P. N. yra 302,04 m² bendro ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) bendraturčiai (T.1, b.l. 111-113). Ieškovei R. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 2/5 gyvenamojo namo dalys, įgytos 2003-07-28 dovanojimo sutarties Nr. 8544 pagrindu (įrašas galioja nuo 2003-08-12), atsakovams G. N. ir P. N. – po 3/10 dalis, įgytos 1999 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2-1474 pagrindu (įrašas galioja nuo 1999-04-13). Iš Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos Nr. 60/18680 matyti, jog pagal 2012 m. gruodžio 10 d. naujai atliktus kadastrinius matavimus gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendras plotas nurodytas 305,02 m² (T.1, b.l. 31-32).
Šalys skirtingai nurodo bendro ploto padidėjimo aplinkybes. Ieškovės teigimu, į namo techninės apskaitos duomenis anksčiau nebuvo įtrauktas rūsio plotas, be to nauji matavimai buvo atlikti tikslesniais prietaisais, rūsys priklauso jai, nes nuosavybės teisė perėjo jai iš motinos A. P., kuri rūsį nuosavybėn įgijo pagal 1999-02-22 sutartį, sudarytą tarp ankstesnių namo savininkų (T.1, b.l. 69). Atsakovų nuomone, rūsys po šiuo namu buvo jau statybų pradžioje, kas matyti iš techninių duomenų (T.1, b.l. 40-66), ieškovė išgriovė kai kurias pertvaras tarp kambarių ir bendras plotas to sąskaita padidėjo. Tarp šalių kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į rūsio patalpą įgijimo. Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės atsiradimo pagrindus, taikymo bei įrodymų vertinimo klausimai.
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai reglamentuojami CPK 4.47 straipsnyje, kuriame pateikiamas nebaigtinis jų sąrašas. Asmuo, įrodinėdamas aplinkybę, kad jis yra turto savininkas, įrodinėja savo nuosavybės teisės į tą turtą atsiradimo pagrindą. Teismo nuomone, jog šiuo atveju ieškovė privalėjo įrodyti, jog yra šiame straipsnyje nurodyti pagrindai nuosavybės teisei atsirasti.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija pažymi, kad patalpos keliems savininkams priklausančiame name gali būti individualaus ir bendro naudojimo. Ar patalpos yra individualaus, ar bendro naudojimo, sprendžiama pagal tai, ar yra sprendimas jas suteikti naudotis individualiai, ar jos suprojektuotos ir numatytos taip naudoti, ar jų suteikimo individualiai naudotis klausimas išspręstas įsigijimo dokumentuose ar vėlesniuose savininkų susitarimuose, taip pat ir pagal kitas aplinkybes. Visos šios aplinkybės nustatomos aiškinant šalių sudarytų sutarčių sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Turi būti aiškinamos sutarties sąlygos, šalių ketinimai, sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės. Taip pat pažymėtina, kad sutarčių sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.
Pagal byloje esančius Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos duomenis nustatyta, jog P. P., 1980 m. lapkričio 13 d. sutartimi ¼ dalį namo, kurio bendras naudingas plotas 92,62 kv.m, tame skaičiuje gyvenamojo ploto 57,72 kv.m padovanojo žentui B. V. K.. Atlikus namo rekonstrukciją namo plotas padidėjo iki 231,17 kv.m (namų valdos teisinės registracijos dokumentų byla Nr. 1682, b.l. 11-22). Gyvenamojo namo bendraturčiai P. P. ir B. V. K. 1985 m. vasario 22 d. sudarė sutartį, pagal kurią nusprendė nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu su dviem priestatais ir rūsiu, kurio bendras plotas 231,17 kv.m (T.1, b.l. 70). Pagal sutartį P. P. atiteko 119/231 dalys gyvenamojo namo, B. V. K. 114/231 dalys gyvenamojo namo. Šalys susitarė, jog P. P. naudosis patalpomis pirmajame aukšte I-6, 1,21 kv.m, I-7, 4 kv.m, I-5, 5,04 kv.m (su tambūru), I-8, 11,64 kv.m, I-3, 10,20 kv.m, I-4, 11,77 kv.m, I-9, 11,83 kv.m, I-10, 11,36 kv.m, I-2, 18,73 kv.m, I-11, 26,29 kv.m, I-1, 7,67 kv.m (viso ploto 119,74 kv.m), taip pat jam atitenka rūsys esantis po namu, mūrinis garažas, mūrinis ūkio pastatas su priestatu ir rūsiu.
Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų gyvenamojo namo bendras plotas nuo 1985 m. iki 1997 metų padidėjo nuo 231,17 kv.m iki 299,04 kv.m, atlikus palėpės patalpų rekonstrukciją, todėl bendraturčiai A. P. ir B. V. K. 1997 m. kovo 25 d. sutartimi susitarė nusistatyti naudojimosi patalpomis tvarką ir jų aritmetines dalis, pagal kurią B. V. K. atitenka 3/5 dalys gyvenamojo, A. P. 2/5 dalys ir rūsio patalpos (T.1, b.l. 69).
Iš byloje esančių plotų eksplikacijų matyti, jog rūsio plotas nebuvo įtrauktas į bendrą plotą tiek dovanojant dalį namo, tiek perskaičiuojant dalis (namų valdos teisinės registracijos dokumentų byla Nr. 1682, b.l. 11-22).
Žemesnės instancijos teismas
Sutinkamai su CK 4.48 straipsnio 1 dalimi perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo, ir naujasis savininkas neįgyja daugiau teisių ir pareigų, negu jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 4.48 str. 2 d.). Kadangi rūsio plotas nebuvo įtrauktas į namo bendrą plotą ir teisiškai neįteisintas, todėl darytina išvada, jog buvęs savininkas P. P. jo negalėjo perleisti B. V. K., o pastarasis negalėjo perleisti atsakovams Noreikoms to, ko nebuvo įgijęs.
Bendraturčių teisių pasikeitimą padidinus bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuoja CK 4.77 straipsnis. Aiškindamas minėtą kodekso straipsnį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs kad bendraturčio dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia teisių apimties pasikeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2003; 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2006). Taip pat šios kategorijos bylose kasacinis teismas formuoja praktiką, kad pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2003). Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį, jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir 1964 m. CK 128 straipsnyje, galiojusiame namo statybos, sandorių sudarymo metu. Taigi nagrinėjamoje byloje buvo svarbu nustatyti ir įvertinti ginčo namo dalių įgijimo sąlygas, nes nuo jų priklauso šalių ir trečiųjų asmenų, kaip namo bendraturčių, bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalių pasikeitimas.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, jog gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) pastatė P. P. savo lėšomis turėdamas nustatyta tvarka išduotus statybą leidžiančius dokumentus ir šio namo vieninteliu savininku buvo nuo 1948 m. iki 1980 m., kas suponuoja išvadą, jog joks bendraturčių sutikimas nebuvo reikalingas, o namo rūsys buvo įrengtas jau 1953 m. turint leidimą statybai, tačiau rūsio plotas į namo plotą nebuvo įskaičiuotas (pastatų vidaus plotų eksplikacijos). Šias aplinkybes patvirtina apžiūrėtoje Namų valdos apskaitos byloje esantys dokumentai – 1953 m. vasario 11 d. einamųjų pakitimų registracijos patikrinimo lapas, įkainavimo aktas, pastato inventorinės žinios (1953 m. vasario 11 d., 1976 m. balandžio 4 d., 1979 m. rugpjūčio 24d., kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso, ir apibūdinamos tik matematine išraiška. Taip pat CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais.
Byloje nėra paneigta, jog ginčo rūsio patalpas įrengė P. P. ieškovės tėvas, kad tiek jis, tiek A. P., kuri namo dalį paveldėjo po savo sutuoktinio P. P. mirties, visada naudojo rūsio patalpas, kurias įsirengė už savo lėšas.
Atsakovai nesutikdami su apeliaciniu skundu, negalėjo nurodyti kokiu pagrindu jie yra įgiję nuosavybės teises į rūsio patalpas, kad rūsio patalpos yra įskaičiuotos į jiems priklausančią namo dalį ir patvirtino, jog rūsio patalpa niekada nesinaudojo ir dabar ja naudotis nėra poreikio. Teismo posėdžio metu šalys taip pat patvirtino, kad į rūsio patalpą galima patekti tik iš ieškovės naudojamos namo dalies, ji fiziškai susijusi tik su ieškovės naudojama namo dalimi, atsakovai neturi galimybės ja naudotis, joje nėra atsakovams priklausančių įrenginių – kuro katilų, skaitiklių ir kt., per patalpą eina tik vamzdžio dalis, kuriuo tiekiamas šildymas atsakovų patalpoms. Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad šis objektas (rūsys) yra ne bendrojo naudojimo, t.y. P. P. buvo įgytas statybos būdu ne bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Gyvenamojo namo bendras plotas padidėjo išimtinai ieškovės tėvų asmeninėmis lėšomis statybos būdu, įstatymų nustatyta tvarka. Todėl atsakovų G. ir P. N. nesutikimas dėl bendraturčių nuosavybės dalių pakeitimo yra nepagrįstas ir pažeidžia ieškovės turtines teises. Byloje atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad savo lėšomis būtų padidinę ar įgiję pagal sandorius dalį rūsio. Todėl nesant įrodymų, pagrindžiančių būtinybę priskirti šią patalpą bendram naudojimui, atsakovų argumentai apie šios rūsio patalpos R-1/7,42 kv.m priskyrimo namo bendraturčiams atmestini kaip nepagrįsti.
Aukščiau nustatytų aplinkybių ir įvertinusi byloje surinktus oficialius rašytinius įrodymus – dovanojimo ir turto perleidimo sutartis, leidimus statybai, statinių priėmimo eksploatacijon aktus, Alytaus m. LDT VK sprendimus, paveldėjimo teisės liudijimus – teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės R. J. tėvo įrengtas rūsio patalpas (R-1/7,42 kv.m) galima atskirti nuo bendrojo daikto be žalos šiam daiktui padarymo, todėl remiantis CK 4.77 straipsnio 2 dalimi, net ir be kitų ginčo namo bendraturčių sutikimo, ieškovė R. J. įgijo nuosavybės teisę į ginčo namo padidintą dalį, t.y. į atlikus kadastrinius matavimus papildomai padidėjusį namo plotą, kurį sudaro rūsio patalpa R-1 – 7,42 kv.m. Ieškovei nuosavybės teise priskyrus rūsio patalpas, atsirado pagrindas pakeisti ginčo namo bendraturčių idealiąsias nuosavybės dalis teismo sprendimo pagrindu, nes idealiosios dalies bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas leidžia apibrėžti nuosavybės teisės subjekto teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (CK 4.76 str.).
Po 2012 m. gruodžio 5 d. atlikto ginčo namo kadastro duomenų patikslinimo, nustatyta, kad ginčo namo bendras plotas 305,02 kv.m (T.1, b.l. 15). Atlikus paskaičiavimus pagal šalių naudojamas patalpas, ieškovė naudojasi patalpomis, kurių R-1 (7,42 kv.m), 1-1 (13,52 kv.m), 1-2 (18,20 kv.m), 1-3 (9,98 kv.m), 1-4 (11,81 kv.m), 1-5 (1,74 kv.m), 1-6 (3,07 kv.m), 1-7 (8,93 kv.m), 1-8 (28,85 kv.m), 1-9 (26,12 kv.m), kurių bendras plotas 123,88 kv.m, t.y. sudaro 406/1000 idealiąsias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje; atsakovai naudojasi patalpomis 1-10 (10,69 kv.m), 1-11 (39,45 kv.m), 1-12 (13,03 kv.m), 1-13 (15,52 kv.m), 1-14 (13,75 kv.m), 1-15 (12,89 kv.m), 1-16 (2,03 kv.m), 1-17 (4,87 kv.m), 1-18 (11,96 kv.m), 1-19 (4,06 kv.m), 1-20 (16,64 kv.m), 1-21 (22,98 kv.m), 1-22 (3,57 kv.m), 1-23 (9,70 kv.m), kurių bendras plotas 181,14 kv.m, kas sudaro 594/1000 idealiąsias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje.
Pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 20 straipsnio 1 dalį kai registruojama bendroji dalinė nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, nekilnojamojo turto registre nurodomi visi bendraturčiai ir jų nuosavybės teisės dalys. Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra ir teismo sprendimai (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 2 p.), todėl šiuo nagrinėjamu atveju bendraturčių – ieškovės R. J. ir atsakovų G. ir P. N. – dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatomos teismo sprendimu.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių teisių pasikeitimą padidinus bendrąją dalinę nuosavybę. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimas pakeistinas, nurodant, jog ieškovei nuosavybės teisė pripažįstama į 406/1000 namo dalis, o atsakovams į 594/1000 namo dalis (CPK str. str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Iš dalies tenkinus ieškovės apeliacinį skundą ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose. Iš pateiktų įrodymų pagrindžiančių bylinėjimosi išlaidas nustatyta, jog ieškovė yra patyrusi 493,62 Eur bylinėjimosi išlaidų, tame tarpe 204,00 Eur už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio, 289,62 Eur – už advokato paslaugas (T.1, b.l. 11, 78. 128-129). Įvertinus tai, jog sprendimas pakeistas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 400,00 Eur ir lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų, nes jų dydis neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių.
Sprendimą pakeitus iš atsakovų taip pat lygiomis dalimis priteistina 11,06 Eur, išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (CPK 96 str. ).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 330 straipsniu teisėjų kolegija
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą pakeisti.
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Nustatyti, kad pagal VĮ „Registrų centras“ Alytaus filialo darbuotojos R. D. 2014 m. birželio 4 d. atliktą pastato dalių paskaičiavimą bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovei R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklauso 406/1000 idealinės dalys, o atsakovams G. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir P. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 297/1000 dali (bendrai 594/1000) gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 305,02 m² (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini).
Pripažinti R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisę įregistruoti nekilnojamojo turto registre šios civilinės bylos sprendimu nustatytas pasikeitusias gyvenamojo namo nuosavybės dalis.
Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų G. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir P. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 200,00 Eur (po du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Priteisti iš atsakovų G. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir P. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei po 5,53 Eur (po penkis eurus 53 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.