Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-27 · Administracinė byla Nr. I-2749-426/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-11-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-12-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-27
Bylos Nr.
I-2749-426/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00968-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2749-426/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00968-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. (A.) M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. (A.) M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad nuo 2016 m. kovo 14 d. iki skundo teismui išsiuntimo dienos, t. y. 2019 m. kovo 8 d. (1 t., b. l. 5) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, nes iš kameros bendro ploto atėmus sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, pareiškėjui tekdavo mažiau nei 2 kv. m ploto. Pareiškėjui kamerose trūko tiek natūralaus, tiek dirbtinio apšvietimo, todėl negalėjo nei skaityti, nei rašyti. Kamerose buvo labai drėgna, sienos pažeistos pelėsio, nebuvo galimybių išsiskalbti drabužius ir juos išsidžiovinti, todėl buvo priverstas vaikščioti su nešvariais drabužiais. Be to, žiemą kameroje būdavo labai šalta. Paaiškina, kad didžiausią diskomfortą pareiškėjas patyrė dėl to, kad kalinimo metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes atliekant gamtinius reikalus galėjo būti stebimas pareigūnų ir kitų kameroje esančių asmenų.

Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, didelį psichologinį sukrėtimą, jam pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, pareiškėjas tapo dirglus, konfliktiškas, pablogėjo jo bendravimas su artimaisiais ir aplinkiniais, todėl mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės atstovo. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia skunde cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (1 t., b. l. 9–13) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą su skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 12 d. iki 2017 m. sausio 20 d. administracinėje byloje Nr. I-2201-535/2017, todėl prašo šio laikotarpio nenagrinėti.

Nurodo, kad šiuo metu galiojančiame teisės akte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus.

Nurodo, jog sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Paaiškina, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų. Atsakovės atstovas taip pat mano, kad pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN patikslintame atsiliepime (2 t., b. l. 149–155) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovas patikslintame atsiliepime nurodo konkrečias dienas ir kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas bei dar kartą teismo prašo pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 12 d. iki 2017 m. sausio 20 d. palikti nenagrinėtą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

LVAT praktikoje nurodoma, kad tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (pvz., 2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Primintina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo) pagrindą, o pareiškėjo materialinis-teisinis reikalavimas atsakovui sudaro skundo (prašymo) dalyką (pvz., LVAT 2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-323/2009). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų (dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu; dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų; dėl higienos sąlygų kamerose neužtikrinimo (apšvietimo, oro temperatūros, drėgmės)) Vilniaus pataisos namuose (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime) nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

Akcentuotina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir LITEKO) duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2201-535/2017 pagal pareiškėjo A. (A.) M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo bei higienos sąlygų (apšvietimo, oro temperatūros, drėgmės) Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2017 m. sausio 19 d. Teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu I-2201-535/2017 pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo paliko nenagrinėtą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. LITEKO duomenimis, teismo sprendimas įsiteisėjo 2017 m. kovo 28 d.

Taigi, nagrinėjamo pareiškėjo skundo dalis, kurioje jis kildina neturtinę žalą iš netinkamų kalinimo sąlygų (neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo ir higienos sąlygų neužtikrinimo) Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2017 m. sausio 19 d. jau buvo teismo išnagrinėtas ir yra įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad jau yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl nagrinėjamos administracinės bylos dalis pagal pareiškėjo A. (A.) M. reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kurį pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų (neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo ir higienos sąlygų neužtikrinimo) Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2017 m. sausio 19 d., nutrauktina.

LITEKO duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas A. (A.) M. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo) Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 4 d. ir nuo 2016 m. kovo 12 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d., buvo pareiškęs administracinėje byloje Nr. I-1972-171/2017, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. LITEKO duomenimis, šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2017 m. gegužės 12 d.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad jau yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl nagrinėjamos administracinės bylos dalis pagal pareiškėjo A. (A.) M. reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kurį pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo) Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d., nutrauktina.

Esant nurodytoms aplinkybėms, be kita ko, nagrinėtina pareiškėjo skundo dalis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo ir higienos sąlygų neužtikrinimo) Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2019 m. kovo 8 d. bei dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo) Lukiškių TI-K nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad LVAT suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Pareiškėjas neturtinę žalą visų pirma kildina iš to, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, nes iš kameros bendro ploto atėmus sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, pareiškėjui tekdavo mažiau nei 2 kv. m ploto.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas.

Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsakovės atstovo patikslintame atsiliepime (2 t., b. l. 149–153) į skundą pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 104 (7,38 kv. m), Nr. 105 (7,38 kv. m), Nr. 106 (7,38 kv. m), Nr. 108 (7,38 kv. m), Nr. 112 (7,28 kv. m), Nr. 112A (6,34 kv. m), Nr. 114 (7,31 kv. m), Nr. 116 (7,49 kv. m), Nr. 117 (7,31 kv. m), Nr. 118 (7,38 kv. m), Nr. 121 (7,38 kv. m), Nr. 125 (6,48 kv. m), Nr. 263 (7,83 kv. m), Nr. 264 (7,80 kv. m), Nr. 267 (7,63 kv. m), Nr. 273 (7,79 kv. m), Nr. 275 (7,85 kv. m), Nr. 280 (7,82 kv. m), Nr. 289 (7,78 kv. m), Nr. 292 (7,80 kv. m), Nr. 300 (7,78 kv. m), Nr. 323 (7,75 kv. m), Nr. 381 (7,28 kv. m). Minėtose kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu, t. y. dviese. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Taigi iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K (šiuo metu Vilniaus PN) kamerose tekdavo nuo 3,64 kv. m iki 7,83 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Iš byloje esančio Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio mėnesio pranešimo „Dėl A. M. skundo“ matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,70 kv. m (1 t., b. l. 19–21). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Vilniaus PN kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,70 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Vilniaus PN nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad Vilniaus PN kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo neužtikrinimo ir galimai netinkamo pareigūnų elgesio

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kalinimo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes atliekant gamtinius reikalus pareiškėjas galėjo būti stebimas pareigūnų ir kitų kameroje esančių asmenų.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio mėnesio pranešime „Dėl A. M. skundo“ nurodoma, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti atskiras sanitarinio mazgo kabinas nėra techninių galimybių, todėl asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose nuo 2016 m. gruodžio mėnesio įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (1 t., b. l. 19–21).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). HN 76:2010 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Kaip jau nustatyta, pareiškėjas aktualiu ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 104, Nr. 105, Nr. 106, Nr. 108, Nr. 112, Nr. 112A, Nr. 114, Nr. 116, Nr. 117, Nr. 118, Nr. 121, Nr. 125, Nr. 263, Nr. 264, Nr. 266, Nr. 267, Nr. 273, Nr. 275, Nr. 280, Nr. 289, Nr. 292, Nr. 300, Nr. 323, Nr. 381 iš viso 74 paras. Iš jų 40 parų (2017 m. sausio 18–19 d., 2017 m. kovo 6 d., 2017 m. balandžio 7–10, 13–20, 26–27 d., 2017 m. gegužės 10–11, 26–28, 31 d., 2017 m. birželio 1 d., 2017 m. rugsėjo 27, 30 d., 2017 m. spalio 1–3, 6–12 d., 2017 m. gruodžio 20 d., 2018 m. birželio 4 d., 2018 m. gruodžio 11–12 d.) pareiškėjas buvo laikomas vienas.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei nustatytas aplinkybes, A. (A.) M. laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 40 parų buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, o likusias 34 paras Vilniaus PN (anksčiau – Lukiškių TI-K) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu 34 paras buvo laikomas Vilniaus PN kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

TIĮET 14.2 papunktyje numatyta, kad kameroje turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse turi būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Taigi teisės aktuose numatyta, kad kameros duryse turi būti įrengiamas stebėjimo langelis ar akutė.

Pažymėtina, kad tam tikri kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, nes kalinimo įstaigose yra nustatytos tvarkos ir režimai, kurių privalo laikytis jose esantys nuteistieji bei suimtieji, įskaitant ir pareiškėją. Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, t. y. kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galimai neteisėtai elgėsi, todėl teismas, pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl higienos sąlygų (oro temperatūros, apšvietimo, drėgmės ir pelėsio) kamerose

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad kamerose buvo nepakankamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, žiemą būdavo labai šalta, didelė santykinė oro drėgmė, sienos pažeistos pelėsio.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio mėnesio pranešime „Dėl A. M. skundo“ nurodoma, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose (1 t., b. l. 20), oro temperatūra atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Taip pat nurodo, kad Vilniaus PN įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Kaip jau nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: Nr. 104, Nr. 105, Nr. 106, Nr. 108, Nr. 112, Nr. 112A, Nr. 114, Nr. 116, Nr. 117, Nr. 118, Nr. 121, Nr. 125, Nr. 263, Nr. 264, Nr. 267, Nr. 273, Nr. 275, Nr. 280, Nr. 289, Nr. 292, Nr. 300, Nr. 323, Nr. 381.

Iš į bylą atsakovės atstovo pateiktų NVSC Vilniaus departamento patikrinimų aktų, matyti, jog ne visi aktai susiję su pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpiais ar kameromis, kuriose jis buvo laikomas, todėl teismas vadovausis tik tais patikrinimų aktais, kurie aktualūs nagrinėjamam ginčui. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo akto matyti, jog be kitų, buvo tikrintos kameros Nr. 106, Nr. 114, Nr. 118 ir Nr. 381 (1 t., b. l. 130–132, 2 t., b. l. 16–18). Patikrinimo metu išmatuota bendra dirbtinė apšvieta kamerose buvo: Nr. 106 - 210 lx, Nr. 114 – 229 lx, Nr. 118 – 250 lx, Nr. 381 – 280 lx, taip pat išmatuota oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kamerose buvo: Nr. 106 – 18,2°C (35 proc.), Nr. 114 – 18,2°C (37 proc.), Nr. 118 - 18°C (35 proc.), Nr. 381 – 19,6°C (38 proc.). Vizualiai matomų pelėsių požymių šiose kamerose nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2017 m. balandžio 6 d. patikrinimo akto matyti, jog be kitų, buvo tikrintos kameros Nr. 108 ir Nr. 323 (2 t., b. l. 52–54). Patikrinimo metu higienos normų pažeidimų šiose kamerose nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. balandžio 6 d. patikrinimo akto matyti, jog be kitų, buvo tikrinta kamera Nr. 108 (1 t., b. l. 22–24). Patikrinimo metu higienos normų pažeidimų nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. rugpjūčio 16 d. patikrinimo akto matyti, jog be kitų, buvo tikrinta kamera Nr. 117 (2 t., b. l. 69–71). Patikrinimo metu išmatuota bendra dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 117 buvo 283 lx, oro temperatūra siekė 25,4°C, santykinė oro drėgmė 50,2 proc. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo akto matyti, jog be kitų, buvo tikrintos kameros Nr. 104 ir Nr. 125 (1 t., b. l. 51–53, 2 t., b. l. 91–93). Patikrinimo metu išmatuota bendra dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 104 buvo 253 lx, o kameroje Nr. 125 – 229 lx, taip išmatuota oro temperatūra kameroje Nr. 104 siekė 27°C, santykinė oro drėgmė 55 proc., o kameroje Nr. 125 – 26°C, santykinė oro drėgmė – taip pat 55 proc. Vizualiai matomų pelėsių požymių nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. spalio 30 d. patikrinimo akto matyti, jog be kitų, buvo tikrintos kameros Nr. 114 ir Nr. 280 (1 t., b. l. 72–74, 2 t., b. l. 76–78). Patikrinimo metu išmatuota bendra dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 114 buvo 300 lx, o kameroje Nr. 280 – 235 lx, taip išmatuota oro temperatūra kameroje Nr. 114 siekė 21,9°C, santykinė oro drėgmė 41,4 proc., o kameroje Nr. 280 – 21,2°C, santykinė oro drėgmė – 38,7 proc. Vizualiai matomų pelėsių požymių šiose kamerose nenustatyta.

Iš nustatytų aplinkybių matyti, jog atsakovas paneigė tik dalį pareiškėjo nusiskundimų dėl minėtų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose. Teismo nuomone, kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas (pvz., NVSC Vilniaus departamentą) aspektas yra svarbus tuo, kad jos, sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, šiuo atveju – higienos normų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. (A.) M. skunde nenurodo, kad ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar NVSC Vilniaus departamentą dėl neužtikrinto apšvietimo, drėgmės ar kitų higienos normų reikalavimų nesilaikymo Lukiškių TI-K kalinimo metu. Teismo nuomone, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai dėl konkrečių nagrinėjamame skunde nurodytų nusiskundimų, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

Akivaizdu, kad Lukiškių TI-K, neturėdamas pareiškėjo ar kitų kartu su juo kamerose laikomų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sąlygų, neatliko kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas patikrinimų, todėl ir negali pateikti įrodymų apie tuo metu buvusią kamerų būklę.

Akcentuotina, jog iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2019 m. spalio mėnesio atsakymo teismui matyti, jog laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2019 m. kovo 8 d. pareiškėjo A. (A.) M. skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose, nebuvo gauta (2 t., b. l. 140).

Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas skunde neindividualizuoja savo nusiskundimų, o tik abstrakčiai nurodo menamus kamerų higienos normų pažeidimus, nekonkretizuoja, kokiais laikotarpiais, kokiose kamerose pasireiškė jo minimi galimi pažeidimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas labai abstrakčiai nurodo, kad kamerose buvo nepakankamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, didelė santykinė oro drėgmė, šalta, tačiau iš aptartų patikrinimų aktų matyti, kad oro temperatūros ir drėgmės bei dirbtinio apšvietimo pažeidimų, kaip ir pelėsio, kamerose nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad teisės aktai nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie natūralaus apšvietimo trūkumą kamerose, todėl darytina išvada, kad ši pareiškėjo pretenzija yra grindžiama tik jo paties subjektyvia nuomone. Kaip nurodo ir LVAT savo praktikoje, natūralaus apšvietimo trūkumą pareiškėjui galėjo kompensuoti dirbtinė apšvieta (žr., 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2088-492/2018), kuri buvo užtikrinta pagal teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl neužtikrintų higienos sąlygų kamerose (oro temperatūros, drėgmės, apšvietimo ir pelėsio) atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl nesudarytos galimybės išsiskalbti drabužius ir juos džiovinti

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildina iš to, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu jam nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti drabužius ir juos išsidžiovinti, todėl buvo priverstas vaikščioti su nešvariais drabužiais.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio mėnesio pranešime „Dėl A. M. skundo“ nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai, minėti asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius (1 t., b. l. 19–21). Taip pat nurodoma, kad išduota arba asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę ir iš skalbyklos grąžinami suimtiesiems bei nuteistiesiems tą pačią dieną jau sausi.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K asmeniniai suimtųjų ir nuteistųjų skalbiniai į skalbyklą priimami vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas). Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Minėti asmenys, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną.

HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. kovo 1d.) 107 punktu, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad galiojantys teisės aktai įpareigoja kalinimo įstaigas sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai, tačiau neįpareigoja įrengti skalbyklas, kuriose suimtieji ir nuteistieji galėtų kada nori skalbti savo visus asmeninius drabužius. Iš atsakovės atstovo pateikto NVSC Vilniaus departamento 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo akto (2 t., b. l. 38–42) matyti, jog patikrinimo metu nustatyta, kad Lukiškių TI-K skalbyklos nėra, skalbimo paslaugas teikia UAB „Vilniaus skalbykla“, kurioje skalbiami ir džiovinami visi Lukiškių TI-K susidarantys skalbiniai, HN 134:2015 40 punkto reikalavimo pažeidimas nenustatytas. Iš atsakovės atstovo pateikto NVSC Vilniaus departamento 2018 m. sausio 9 d. patikrinimo akto (1 t., b. l. 46–48) matyti, jog patikrinimo metu nustatyta, kad Lukiškių TI-K skalbyklos nėra, skalbimo paslaugas teikia VĮ „Mūsų amatai“, HN 134:2015 40 punkto reikalavimo pažeidimas nenustatytas. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius jau sausus, be to, turėjo galimybę pasinaudoti viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimas dėl Lukiškių TI-K nesudarytų sąlygų išsiskalbti drabužius ir juos išsidžiovinti, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, didelį psichologinį sukrėtimą, jam pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, pareiškėjas tapo dirglus, konfliktiškas, pablogėjo jo bendravimas su artimaisiais ir aplinkiniais. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs sukelti pareiškėjui minėtus jausmus ar kitaip netinkamai su juo elgtis.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirto pažeidimo trukmę, pripažintina, kad A (A.) M. dėl nustatyto pažeidimo (34 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 7 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 100 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 100 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Administracinės bylos Nr. I-2749-426/2019 dalį pagal pareiškėjo A (A.) M reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo ir higienos sąlygų neužtikrinimo Vilniaus pataisos namų (buvusiose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) kamerose laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2017 m. sausio 19 d., nutraukti.

Administracinės bylos Nr. I-2749-426/2019 dalį pagal pareiškėjo A (A.) M reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo Vilniaus pataisos namų (buvusiose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) kamerose laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d., nutraukti.

Kitą pareiškėjo A (A.) M skundo dalį patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A (A.) M iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 Eur (šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią pareiškėjo A (A.) M skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė