Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Irena Vilkienė Baudž. byla Nr. 1A-58-174/2015 Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00157-2014-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.1.1.; 1.1.8.1.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUtartis

2015 m. sausio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomąją priemonę, iki įsiteisės nuosprendis, nuteistajam A. P. nuspręsta pakeisti į suėmimą ir bausmės pradžią jam skaičiuoti nuo 2014 m. spalio 31 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, t. y. jis 2014 m. vasario 26 d., apie 23.00 val., Šilutės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, iš R. R. priklausančio namo, nuo virtuvėje esančio stalo, pagrobė R. R. priklausantį turtą – 1200 litų vertės kompiuterį „Compaq“, tuo padarydamas nukentėjusiajai R. R. 1 200 litų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. P. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės, t. y. realaus laisvės atėmimo, paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pagal teismų praktiką teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam A. P. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė.

Nuteistasis A. P. yra recidyvistas, tyčinius nusikaltimus daro nuolat, anksčiau penkis kartus buvo teistas, iš jų ne kartą už analogiškų, tik skirtingos apimties nusikaltimų nuosavybei padarymą, baustas administracine tvarka, tyčinį apysunkį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui. Tai rodo, kad A. P. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, akivaizdu, kad jis, nepaisant ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Todėl pirmosios instancijos teismas už naują nusikalstamą veiką skirdamas jam griežčiausią BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas A. P. už tyčinį nusikaltimą realią laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis (BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sankcijos vidurkis yra vieneri metai septyni mėnesiai ir penkiolika dienų), šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą A. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybių nebuvimą. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę. A. P., nepaisant jauno amžiaus, buvo teisiamas nebe pirmą kartą, nes praeityje teistas už analogiškus nusikaltimus, teistumas jam nėra išnykęs, baustas administracine tvarka. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį A. P. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant A. P., kaip recidyvistui, griežčiausią BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Šiame kontekste nebe pirmą kartą teisiamam A. P. paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo, negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Nors apelianto skunde pabrėžiama, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, tačiau, kaip minėta, šią aplinkybę teismas pripažino A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę apeliantui. Apelianto skunde taip pat pažymima, kad teismas be pagrindo neatsižvelgė į jo jauną amžių ir norą atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nukentėjusiajai ikiteisminio tyrimo metu buvo grąžintas iš jos pagrobtas kompiuteris ir ji civilinio ieškinio nepareiškė, todėl tai, kad pagrobtas daiktas buvo grąžintas savininkei, nėra nuteistojo nuopelnas. Tai, kad nuteistasis nusikalto būdamas jauno amžiaus, taip pat nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Nepaisant to, kad A. P. yra jauno amžiaus, jo asmenybę charakterizuojantys duomenys (anksčiau net 5 kartą teistas, iš jų ne kartą už analogiškų, tik skirtingos apimties nusikalstamų veikų nuosavybei ir kitos rūšies nusikaltimų padarymą, teistumas jam nėra išnykęs, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą) rodo, kad jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nedaro.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. P., kaip recidyvistui, už tyčinį savanaudišką apysunkį nusikaltimą paskirta mažesnė nei BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis bausmė yra teisinga, neperžengia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, taip pat nuteistojo asmenybė (recidyvistas) akivaizdžiai neduoda pagrindo paskirti švelnesnę bausmę apeliantui.

Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes A. P. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus. Nuosprendyje pateikti bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam A. P. gali būti pasiekti skiriant švelnesnę bausmę, šioje byloje nenustatė. Nuteistojo A. P. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo išvadų dėl bausmės parinkimo pagrįstumu. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo A. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.