Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų krova“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-326-262/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų krova“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei ,,Lietuvos geležinkeliai“ dėl be pagrindo įgytos pinigų sumos grąžinimo, palūkanų ir nuostolių atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pagal byloje šalių pateiktus įrodymus (važtaraščius, bendruosius aktus ir kt.) atsakovo vežtų krovinių gavėju buvo ne ieškovas UAB „Vakarų krova“, bet kiti juridiniai asmenys (UAB „Baltijos grupė“, UAB „Vakarų metalas“, UAB „Arijus“, UAB „almantė“, UAB „Klaipėdos logistic company“, UAB „Litforina“, UAB „Navalio jūrų agentūra“). Be to, UAB „Navalio jūrų agentūra“ net nėra įtraukta į Sutarties 5.1 punkte nurodytų atsakovo subklientų sąrašą, už kuriuos buvo įsipareigojęs mokėti atsakovui ieškovas. Nesudarytas ir Terminuotas susitarimas dėl vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią. Kadangi prievolė mokėti mokesčius už vagonų naudojimą ir krovinių saugojimą kyla krovinio gavėjui, tad net ir tuo atveju, jei atsakovas pagrįstai priskaičiavo ginčijamus mokesčius, ieškovas, kaip prievolę už skolininkus (krovinio gavėjus) įvykdęs asmuo įgyja reikalavimo teisę į skolininkus (krovinio gavėjus) (CK 6.50 str. 3 d.), todėl teismo sprendimas šioje byloje neabejotinai turės įtakos minėtų įmonių teisėms ir pareigoms. Sprendimas turi būti panaikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad vagonai į ieškovo UAB „Vakarų krova“ privažiuojamuosius kelius buvo varomi tik pagal Sutarties 3.3 punkte numatytas vagonų varymo paraiškas, nes tokia teismo išvada yra padaryta netinkamai aiškinant Sutarties sąlygas bei prieštarauja byloje esantiems įrodymams, paties atsakovo paaiškinimams išdėstytiems teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Priešingai, nei nurodo teismas, Sutarties 3.3 punkte nėra nustatyta, kad vagonai varomi tik pagal ieškovo (kliento) pateiktas vagonų varymo paraiškas. Vienintelis atvejis, kuriam esant ieškovas turėjo pateikti atsakovui prašymą dėl vagonų varymo, buvo Sutarties 3.3.3 papunktyje aptartas atvejis, kada vagonai į privažiuojamųjų kelių krovos barus gali būti varomi ne ieškovo, o atsakovo (vykdytojo) lokomotyvu. Kadangi ieškovas leidimą su savo šilumvežiu (lokomotyvu) išvažiuoti į Draugystės geležinkelio stoties kelius iš atsakovo gavo tik 2007 m. spalio 30 d., tai nuo sutarties sudarymo iki 2007 m. spalio 30 d., vagonai į privažiuojamųjų kelių krovos barus visada buvo varomi tik atsakovo (vykdytojo) lokomotyvu. Kadangi atsakovas žinojo, kad visus vagonus į ieškovo privažiuojamuosius kelius reikės nuvaryti atsakovo lokomotyvu, nebeliko poreikio ieškovui vagonų varymo į privažiuojamuosius kelius atsakovo lokomotyvu derinti su atsakovu kaip išimtinio atvejo. Atsižvelgiant į tai, tarp šalių susiformavo kitokia nei nustatyta sutartimi vagonų varymo į ieškovo privažiuojamuosius kelius praktika - šalys nebetaikė išankstinio derinimo ir prašymų dėl vagonų varymą į privažiuojamuosius kelius atsakovo lokomotyvu pateikimo tvarkos, kaip tai buvo numatyta Sutarties 3.3.3 punkte. Tarp šalių susiformavusi sutarties vykdymo praktika buvo tęsiama ir po 2007 m. spalio 30 d. Taigi, ieškovui nekilo pareiga teikti vagonų varymo paraiškas, o atsakovas jų nereikalavo ir vagonus į ieškovo privažiuojamuosius kelius varė tiek pagal ieškovo pateiktas vagonų varymo paraiškas, tiek ir savarankiškai planuodamas vagonų varymo poreikį. Šias aplinkybes pripažįsta ir atsakovas (tripliko 2 lapas). Kaip ir sutartis, taip ir instrukcija buvo rengiama orientuojantis į tai, kad visi vagonai iš Draugystės geležinkelio stoties į ieškovo privažiuojamuosius kelius bus varomi ieškovo lokomotyvu, o atsakovo lokomotyvu buvo numatyta varyti vagonus tik išimtiniais atvejais. Tačiau praktikoje šalys nebetaikė nei sutartyje, nei instrukcijoje „išimtiniams“ atvejams nustatytos derinimo tvarkos. Technologijos VI skyriaus Krovos darbų planavimas ir organizavimas 4 pastraipoje nustatyta, kad operatyvinis darbas planuojamas atsižvelgiant į krovinių gavėjų ir siuntėjų pateiktas paraiškas bei sudarytas sutartis dėl atvykusių vagonų nuvarymo į privažiuojamuosius kelius ir atvarymo atgal į stotį sutartis. Ieškovo nuomone, Technologijoje sutartys ir paraiškos yra du alternatyvūs dokumentai, kurių vieną - paraišką teismas nepagrįstai išskyrė kaip būtiną operatyvinio darbo planavimui. Tokią nuomonę pagrindžia toje pačioje Technologijos pastraipoje esanti nuostata, kad informaciją apie planuojamų krovos darbų pradžią ir pabaigą privažiuojamuosiuose keliuose, operatyvinį planavimą atliekantis vadovas gauna iš manevrų tvarkdario arba tiesiogiai telefonu iš krovinių priėmėjų, esančių privažiuojamuosiuose keliuose, įmonių transporto tvarkdariai periodiškai informuoja stoties manevrų tvarkdarį apie atliekamų krovos darbų eigą. Atsakovas pripažino, kad vagonų varymo darbai buvo atliekami tiek pagal vagonų varymo paraiškas, tiek ir be jų, informaciją gavus tiesiogiai telefonu iš ieškovo dispečerio (tripliko 2 lapas). Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas neturėjo pareigos tikrinti vagonų eiliškumo, nes „eiliškumo“ nereglamentuoja nei norminiai aktai, nei šalių sudaryta sutartis. Civilinių teisių įgyvendinimas pažeidžiant imperatyviuosius teisės principus gali būti pagrindu konstatuoti teisės subjekto veiksmų neteisėtumą. Šalių sudaryta Sutartis yra paslaugų sutartis, todėl šalių santykiams taikytinos materialinės teisės normos reglamentuojančios paslaugų teikimą. CK 6.718 straipsnio 1 dalis nustato kliento interesų prioriteto principą, kurio privalo laikytis paslaugų teikėjas. Atsakovas vagonus į ieškovo privažiuojamuosius kelius varė, nesilaikydamas jų atvykimo į Draugystės geležinkelio stotį eiliškumo, ir tuo dirbtinai sudarė sąlygas vagonų prastovoms. 2007 m. gruodžio mėnesį vagonus ieškovui atsakovas perdavinėjo visiškai neatsižvelgdamas į jų atvykimo į stotį eiliškumą. Atsakovas pripažino, kad dėl atsakovo stoties kelių įrengimo specifikos ir dėl papildomo manevravimo stoties keliuose vengimo (taip ieškovas sutaupė savo darbo sąnaudas), anksčiausiai į stotį atvykę vagonai buvo užstatomi vėliau į stotį atvykusiais vagonais ir atitinkamai ieškovui buvo pateikiami iškrovimui vėliausiai į stotį atvykę vagonai, kai tuo pat metu stotyje stovėjo anksčiau į stotį atvykę vagonai ir už tai buvo skaičiuojami vagonų naudojimo ir krovinių saugojimo mokesčiai (atsiliepimo į patikslintą ieškinį 6.2 punktas). Sutartis nenumatė atsakovo pareigos tvirtinant vagonų su kroviniais priėmimo Draugystės stotyje galimybę atsižvelgti į ieškovo galimybes arba tiesiog gauti ieškovo sutikimą priimti atitinkamus krovinius net tais atvejais kai krovinių vežimo važtaraščiuose numatoma vagonus su kroviniu perduoti ieškovui. Tačiau iš įstatymo atsakovui kilo pareiga, vykdant sutartį, bendradarbiauti ir kooperuotis su ieškovu, veikti sąžiningai ir protingai, t. y. derinti atvežamų krovinių srautus su ieškovu, kad ieškovas galėtų planuoti krovos apimtis bei kad vežimui būtų priimti krovinių kiekiai neviršijantys ieškovo krovos barų našumo (CK 6.200 str. 1 d.). Todėl atsakovas yra pats kaltas dėl ilgesnių nei 24 valandų vagonų prastovų Draugystės geležinkelio stotyje. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad kroviniai, už kurių saugojimą ir vagonų naudojimą yra priskaičiuoti ginčo mokesčiai, buvo vežama ne ieškovui, o tretiesiems asmenims – gavėjams, todėl ieškovui nėra prievolės pagal Geležinkelių transporto kodekso 46 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Taisyklių 86 ir 187 punktus mokėti už geležinkelio įmonės pateiktų vagonų naudojimą bei krovinių saugojimą. Sutarties 5.1 punkte buvo aptarta, kad už vagonų varymą krovinių siuntėjams (gavėjams), kurie yra nurodyti šiame Sutarties punkte, ir atgal į geležinkelio stotį, vagonų naudojimą ir kitas privažiuojamajame kelyje suteiktas paslaugas, numatytas Sutartyje, su atsakovu atsiskaito ieškovas. Taigi ieškovui apskritai nekilo sutartinė prievolė mokėti už vagonų naudojimą ir subklientų krovinių saugojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra ir kt.) arba jos šiais būdais apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, jis negali būti laikomas gavusiu turtą be pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-593/2008; kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovui neatsirado prievolės mokėti ginčijamus vagonų naudojimo ir krovinių saugojimo mokesčius nei įstatymo, nei Sutarties pagrindu. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo nurodyto pagrindo mokėti ginčo sumą egzistavimu, pagrįstai jį ginčijo ir turi teisę reikalauti grąžinti be teisinio pagrindo išreikalautas lėšas (CK 6.237 str. 1 d.).

Ieškovas, atstovaujamas profesionalaus teisininko, pirmos instancijos teisme negrindė ieškinio aplinkybėmis, kad teismo priimtas sprendimas gali turėti įtakos subklientų teisėms ir pareigoms. Sutarties 5.1 punktu apeliantas savo iniciatyva įsipareigojo atsiskaityti už subklientams suteiktas paslaugas. Apeliantas skunde tvirtina, kad UAB „Navalio jūrų agentūra“ net nėra įtraukta į Sutarties 5.1 punkte nurodytų atsakovo subklientų sąrašą, už kuriuos buvo įsipareigojęs mokėti atsakovui ieškovas, taip pat nebuvo sudaryta ir Terminuoto susitarimo dėl vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią. 2007 m. lapkričio 2 d. Terminuotas susitarimas dėl vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią Nr. S-195/324/10, kurio pagrindu buvo varomi vagonai UAB „Navalio jūrų agentūra“, paneigia tokią apelianto poziciją. Atsakovo anksčiau procesiniuose dokumentuose išdėstytų atsikirtimų aplinkybę, kad ieškovas vagonų varymo paraiškas teikė ir jos turėjo būti teikiamos įrodo vagonų varymo paraiškos, UAB „Vakarų krova“ privažiuojamojo kelio eismo organizavimo instrukcija, AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo valdybos Draugystės geležinkelio stoties veiklos technologija. Ir iki ginčijamos Sutarties sudarymo vagonai ieškovui buvo varomi pagal ieškovo atsakovui raštu pateiktas vagonų varymo paraiškas. Apeliantas tvirtina, kad atsakovas privalėjo savarankiškai atvaryti vagonus. Kai atsakovas to nepadarydavo savarankiškai, o krovos barai buvo laisvi, tuomet ieškovas pateikdavo vagonų varymo paraiškas. Šis argumentas, atsakovo nuomone, yra visiškai nepagrįstas. Be to, jis neturėtų būti teismo vertinamas dėl CPK 302 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo grįsti apeliacinį skundą naujomis aplinkybėmis. Sutarties 5.2. punkte įtvirtinta ieškovo pareiga teikti užsakymus dėl krovinio gavėjų vagonų atvarymo/nuvarymo. Paminėta sutartine nuostata yra realizuojama CK 6.718 straipsnio 3 dalies norma, kurios materiali išraiška faktiniuose ginčo šalių santykiuose yra vagonų varymo paraiška. Ieškovas, nesutikdamas su bendrųjų aktų turiniu, juos nuginčyti privalėjo Taisyklių 196 punkte nurodytu būdu, o nerealizavęs nurodytos pareigos - neteko teisės jų ginčyti. Susisiekimo ministro 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtintų Geležinkelių eismo taisyklių 14.1.1 punktas įpareigoja atsakovą stoties manevrus tvarkyti taip, kad būtų racionaliai naudojamos manevravimo priemonės ir technikos įrenginiai, todėl ieškovo vagonų varymo paraiškos buvo vykdomos atsižvelgiant ne į vagonų atvykimo eiliškumą, o siekiant racionaliausiai išnaudoti turimus lokomotyvus, kadangi stotis privalo aptarnauti ne tik ieškovą, bet ir kitas uosto krovos kompanijas. Dėl to, kad ieškovas nesugebėjo su krovinio gavėjais suderinti perkraunamų krovinių kiekių ir susidarė vagonų prastovos, sąlygojusios mokesčių priskaičiavimą, o apeliavimas į sąžiningo sutarčių vykdymo principus parodo apelianto nenorą prisiimti pasekmes už kompetencijos pagrindinėje veikloje stoką. Apeliantas tvirtina, kad ieškovui apskritai nekilo sutartinė prievolė mokėti už vagonų naudojimą ir subklientų krovinių saugojimą Draugystės geležinkelio stoties keliuose, nes ieškovas buvo įsipareigojęs mokėti tik už privažiuojamajame kelyje subklientams atsakovo suteiktas paslaugas. Pažymėtina, kad tai yra nauja aplinkybė, kuria ieškovas nesirėmė pirmosios instancijos teisme, dėl ko negalima ja grįsti apeliacinio skundo (CPK 306 str. 2 d.). Be to, jį yra nepagrįsta, Sutarties 4.4 ir 4.8 punkto yra įtvirtinta apelianto pareiga mokėti už krovinių saugojimą bei vagonų naudojimą „Draugystės“ geležinkelio stoties keliuose. Apeliantas nenuoseklus. Argumentai, susiję su vagonų varymo paraiškų pateikimu, buvo grindžiami būtent tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos sutarties sąlygas, tuo tarpu apeliaciniame skunde pasisakydamas dėl ieškinio teisinio pagrindo apeliantas jau nurodo, kad atsakovas reikalavimą sumokėti ginčijamus vagonų naudojimo ir krovinių saugojimo mokesčius grindžia „tariamu, bet realiai neegzistuojančiu teisiniu pagrindu“, t. y. ginčija tarp šalių sudarytos sutarties egzistavimą. Apeliantas nepagrįstai prašo priteisti jo nurodomo dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

Apeliantas atsakovo pareigą grąžinti be pagrindo iš apelianto gautus pinigus (papildomus mokesčius už vagonų naudojimą viešosios infrastruktūros geležinkelių keliuose ir krovinių saugojimą) kildina iš 2007 m. sausio 11 d. Krovinių vežimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo sutarties Nr. Š-195/SV-35 pažeidimo.

CK 6.256 straipsnio 1 dalis įpareigoja kiekvieną asmenį tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o šio straipsnio 2 dalis nustato pareigą asmeniui, neįvykdžiusiam ar netinkamai įvykdžiusiam sutartinę prievolę, atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (6.249, 6.71, 6.258 str.). Civilinei atsakomybei atsirasti būtinas bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, žala ir kaltė. Įrodyti neteisėtus skolininko veiksmus, nuostolių faktą ir priežastinį ryšį (CK 6.245 str. 1 d., 3 d., 6.246, 6.247, 6.249 str.) yra ieškovo pareiga (CPK 178 straipsnis). Skolininko, norinčio išvengti civilinės atsakomybės, pareiga įrodyti, kad jis nėra kaltas ir yra aplinkybės, naikinančios jo civilinę atsakomybę (CK 6.248, 6.253 str. CPK 178 str.).

Ginčo laikotarpis - 2007 m. kovo 1 d. - gruodžio 31 d. Šuo metu ieškovo papildomas naudojimasis geležinkelio stoties bendrojo naudojimo keliais bei krovinių vagonuose saugojimo faktas užfiksuotas atsakovo Bendruosiuose aktuose bei PVM sąskaitose faktūrose. Apeliantas neginčija nei Sutarties, nei vagonų prastovų fakto, tačiau mano, kad dėl vagonų susikaupimo bendro naudojimo keliuose ir jų ilgalaikio stovėjimo keliuose kaltas atsakovas, nes, perduodamas apeliantui vagonus ne pagal jų atvykimo į „Draugystės“ stotį eilę, elgėsi nerūpestingai ir dirbtinai sudarė vagonų prastovas. Dėl to apeliantas patyrė nuostolių.

Kaip jau minėta, reikalavimas kildinamas iš 2007 m. sausio 11 d. Krovinių vežimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo sutarties Nr. Š-195/SV-35. Tokio pobūdžio sutarčių sudarymą nustato Geležinkelių transporto kodekso 35 straipsnis bei 2000 m. birželio 20 d. susisiekimo ministro įsakymu Nr. 174 patvirtintos Krovinių vežimo geležinkelio transportu taisyklės. Sutartimi šalys susitarė dėl vagonų varymo į UAB ,,.Vakarų krova“ (apelianto) privažiuojamąjį kelią, vietinių, įvežamų ir išvežamų į/iš Lietuvos Respublikos krovinių priėmimo ir išdavimo tvarkos, atsiskaitymo už suteiktas paslaugas bei atsakomybės. Pagal šią Sutartį savo lokomotyvu klientas (apeliantas) turėjo varyti vagonus iš „Draugystės“ geležinkelio stoties į privažiuojamuosius kelius, o iš jų - į krovos barus, o po krovos darbų vagonus atvaryti į Bendrovės (atsakovo) nurodytą vieną iš „Draugystės“ geležinkelio soties A-1 ir K-1 kelynų kelių (2.1-2.4, 3.3.1 p.). Bendrovės lokomotyvo naudojimas buvo numatytas tik išimtinais atvejais: sugedus Kliento lokomotyvui arba dėl kitų priežasčių, suderinus su geležinkelio stoties atstovu, įteikiant jam prašymą ne vėliau kaip prieš 12 valandų iki numatyto vagonų varymo (3.3.3 p.). Vagonų perdavimas įforminamas Vagonų perdavimo žiniaraštyje, Vagonų atvarymo ir nuvarymo žiniaraštyje, dalyvaujant Sutarties šalims (3.5.1-3.5.2 p.). Bendrovės (atsakovo) pareiga - pranešti Klientui apie atvežtus į geležinkelio stotį krovinius Krovinių vežimo geležinkelio transportu taisyklėse nustatyta tvarka (155 p.), kurioje nurodyta, kad krovinys laikomas pristatytu nuo pranešimo momento. Atsakovas įsipareigojo tokius pranešimus perduoti visą parą (3.3.2 p.). Kliento (apelianto) pareiga nustatyta Sutarties 3.2 punkte. Jis (apeliantas, Sutartyje vadinamas Klientu) privalėjo raštu pateikti vežimų organizavimo paraišką universalių vagonų užsakymui „Draugystės“ geležinkelio stoties atstovui ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki krovos darbų pradžios ir ne vėliau kaip prieš 5 dienas - specializuotų vagonų užsakymui. Taip pat nustatyta, kad Klientas privalėjo paraiškoje nurodyti tuščių vagonų atvarymo į pravažiuojamąjį kelią datą, laiką, vagonų rūšį, kiekį, krovinių pavadinimą ir kt. reikiamus duomenis. Nurodyta ir tokios paraiškos forma (Sutarties priedas Nr. 1). Prie Sutarties yra ir 2-as priedas - Paraiška vagonų užsakymui (1 t., 57-59 b. l.), iš kurios turinio matyti, kad paraišką – užsakymą tuštiems vagonams turi pildyti būtent Klientas (apeliantas), todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkami aiškino Sutarties turinį ir nepagrįstai nustatė apelianto pareigą teikti paraiškas. Buvus tokias paraiškas patvirtina byloje esatys rašytiniai rodymai bei paties apelianto pripažinimas.

Sutartyje aptarta vagonų naudojimo apskaita, iš kurios sprendžiama, kad Klientas (apeliantas) turėjo teisę 24 valandas naudotis vagonais nemokamai kai vagonai stovi „Draugystės“ geležinkelio stoties viešosios geležinkelių infrastruktūros bei privažiuojamuose keliuose ne dėl Bendrovės atsakovo) kaltės (4.1 p.). Taip pat aptarta kaip skaičiuojamas vagonų naudojimo laikas, kai Klientas varo vagonus savo lokomotyvu. Tai priklausė nuo to, kaip greitai gavęs pranešimą iš Bendrovės ieškovas varo vagonus į privažiuojamąjį kelią (4.2.1 p.). Iš šio punkto akivaizdu, kad vagonų naudojimo laikas turėjo būti pradėtas skaičiuoti praėjus 24 valandoms nuo pranešimo apie vagonų paruošimą Sutarties 2.3 punkto nurodytoje vagonų perdavimo vietoje iki Kliento pranešimo, kad krovos darbai baigti ir Klientas gali vagonus varyti iš pravažiuojamojo kelio. Tokia laiko apskaita taikoma ir tuo atveju, jei po pranešimo Klientui šis negali varyti vagonų į privažiuojamąjį kelią ne dėl Bendrovės kaltės, o tai pat jei nėra galimybių pranešti Klientui ne dėl Bendrovės kaltės (4.2.2 -4.2.3 p.). Sutartis nustato Kliento teisę nemokėti už vagonų naudojimo laiką ir krovinių saugojimo laiką geležinkelio stoties keliuose iki vagonų nuvarymo į privažiuojamąjį kelią jei vagonai stovi geležinkelio keliuose dėl Bendrovės kaltės (4.9 p.). Analogiška vagonų naudojimo laiko apskaita aptarta ir tuo atveju, kai vagonai varomi Bendrovės lokomotyvu (4.3-4.33 p.).

Sutartyje taip pat aptarti krovinių saugojimo mokesčiai tais atvejais, kai pakrauti vagonai stovi geležinkelio stoties keliuose, kai Klientas jų nepriima į privažiuojamąjį kelią. Taip pat nustatyta, kad vagonų naudojimo apskaita tęsiama iki jų priėmimo kai Kliento pranešimas apie krovos darbų pabaigą nepasitvirtina arba kai vagonai netinkamai paruošti vežti (4.4-4.5 p.).

Sutartis taip pat nustato dalyvių atsiskaitymo tvarką, atsakomybę, ginčų sprendimo tvarką bei kitas sąlygas. Iš Sutarties turinio sprendžiama, kad pareiga mokėti Bendrovei už vagonų varymą krovinių siuntėjams, gavėjams ir atgal į geležinkelio stotį, vagonų naudojimą ir kitas privažiuojamajame kelyje suteiktas paslaugas, bei kitus mokesčius, numatytas šioje Sutartyje, tenka Klientui (apeliantui, 5.1 p.), todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad ne jis, o subklientai turi pareigą mokėti atsakovui Sutartyje nustatytus mokesčius.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino sutarties turinį, teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog atsakovas pažeidė Sutarties sąlygas, jas netinkamai vykdė, todėl apeliantui neatsirado pareiga mokėti atsakovo apskaičiuotus mokesčius (CK 6.193 str.).

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad tarp šalių buvo susiformavusi praktika neteikti prašymų dėl vagonų varymo į privažiuojamuosius kelius, nes Bendruosiuose aktuose (1 t., 131-155, 157-174, 176-180, 182-206 b. l., 2 t. 2-25 27-46, 48-67, 69-72, 74-95, 96-191 b. l.) aiškiai nurodyta, kad atsakovas siuntė pranešimus apie atvykusius vagonus, o apeliantas (ieškovas) siųsdavo paraiškas dėl vagonų nuvarymo. Tokios tvarkos buvo laikomai ir po 2007 m. spalio 30 d., kai apeliantas gavo leidimą naudoti savo lokomotyvą. Jei apeliantas atskirais atvejais neteikė paraiškų, tai nereiškia, kad buvo tokia praktika. Priešingai, tokie pavieniai atvejai įrodo, kad pats apeliantas nerūpestingai vykdė Sutartį (6.205 str., 6.718 str. 3 d.). Apeliantas teigia, kad vagonai, už kurių naudojimą ir juose esančių krovinių saugojimą buvo priskaičiuoti ginčijami mokesčiai, stovėjo nepagrįstai ilgai dėl to, kad atsakovas, varydamas vagonus į apelianto privažiuojamuosius kelius, pažeidė eiliškumą, tačiau nei Sutartyje, nei susisiekimo ministro 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr.452 (aktuali 2006 m. liepos 17 d. įsakymo Nr. 3-296 redakcija) patvirtintose Geležinkelių eismo taisyklėse tokia atsakovo prievolė nenustatyta. Priešingai, pagal šias taisykles atsakovas privalo racionaliai naudoti manevravimo priemones, technikos įrenginius, atsižvelgti į visų klientų interesus. Nagrinėjamoje byloje yra atsakovo pateiktas ir apelianto nenuginčytas rašytinis įrodymas – UAB ,,Vakarų krova“ vagonų nuvarymo ir iškrovos analizė (7 t., 116 b. l.), kuri įrodo, kad prastovas lėmė tai, kad ieškovui atvykdavo daugiau vagonų nei šis jų sugebėdavo iškrauti. Taigi ne atsakovas, o apeliantas privalėjo rūpintis krovinių srautais, įvertinti savo darbo apimtimis, krovos galimybėmis.

Apeliantas teigia, kad subklientai turėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, nes apeliantas, sumokėjęs ginčo mokesčius atsakovui, įgyja regreso teisę į skolininkus (krovinio gavėjus) reikalauti sumokėti už juos sumokėtus ginčo mokesčius. Toks teiginys nepagrįstas. Ginčas kilęs iš Sutarties, kurios dalyviai yra ieškovas (apeliantas) ir atsakovas, vykdymo. Subklientai nėra šios Sutarties dalyviai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas papildomus mokesčius ieškovui kildino iš ieškovo (apelianto), o ne subklientų, kuriuos aptarnauja apeliantas, pažeistos pareigos tinkamai vykdyti Sutartį (4.4 p.), todėl nagrinėjamu atveju skundžiamu teismo sprendimu nebuvo nuspręsta dėl subklientų materialiųjų teisių ir pareigų. Taip pat nepagrįstas apelianto teiginys, kad UAB ,Navalio jūros agentūra“ taip pat turėjo būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, kadangi su ja, neįtraukus į ginčo Sutarties 5.1 punktą, nesudarytas Terminuotas susitarimas dėl vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią. Tokį teiginį paneigia atsakovo pateiktas 2007 m. lapkričio 2 d. terminuotas susitarimas Dėl vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią, sudarytas tarp minėtos UAB „Navalio jūros agentūra“ bei ieškovo ir atsakovo (7 t., b. l. 197). Apeliantas šių duomenų nepaneigė. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovui buvo žinoma apie ginčo esmę ruošiant ieškinį ir jį pateikiant teismui, todėl pats apeliantas turėjo teisę traukti į bylą jo nurodytus subjektus byloje dalyvaujančiais trečiaisiais asmenimis, tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas šių asmenų nei pats įtraukė į bylą trečiais asmenimis, nei prašė teismą atlikti tokį procesinį veiksmą (CPK 135, 47 str.) Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto nurodyto absoliutaus CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nėra.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas prielaidomis, atkartojant ieškinio turinį, pateikiant savo Sutarties turinio aiškinimo versiją, nepaneigiant rašytinais leistinais, patikimais bei turinčiais ryšį su nagrinėjamu ginču įrodymais (Bendraisiais aktais ir kt.) teismo nustatytų aplinkybių (CPK 177, 178 str.), todėl; tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Nepatenkinus apeliacinio skundo nėra pagrindo priteisti apelianto prašomų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas šių išlaidų priteisti neprašo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Konstantinas Gurinas