- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-24
- Bylos Nr.
- 1A-307-417/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-3-00008-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Zigmas Pocius, Dalia Kursevičienė
- Kaltinamasis
- J. B.
- Nukentėjusysis
- Z. S.
- Advokatai
- Laimonas Strauka
Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudž. byla Nr. 1A-307-417/2015
Teisėja Violeta Balčiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00008-2014-5
2015 m. rugsėjo 24 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus, teisėjų Dalios Kursevičienės, Zigmo Pociaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios Z. S. atstovo advokato Laimono Straukos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. išteisinta pagal BK 140 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Z. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
J. B. iš Z. S. priteista 579,24 Eur išlaidų už advokato paslaugas bei 362,02 Eur proceso išlaidų, susijusių su specialisto išvada.
Priteista iš Z. S. 32,95 Eur proceso išlaidų – eksperto P. P. patirtų išlaidų vykti į apklausą Klaipėdos miesto apylinkės teisme.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. B. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama tuo, jog nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, būtent: ji, 2014-01-06, apie 12.00 val., savo darbo kabinete, atvykus Z. S. atsiskaityti dėl darbo, buvo neadekvati jai, kaip darbuotojai, pastūmė ją. Davusi pasirašyti dokumentą, nebeleido toliau jai jo skaityti, netikėtai šiurkščiai nugriebė nuo jos veido akinius, nagais sužalodama veidą, akį, apstumdė, griebė iš rankų dokumentą, išvadino necenzūriniais žodžiais, elgėsi agresyviai, šaukė, užrakino kabineto duris. Tokiu elgesiu J. B. sukėlė Z. S. didžiulį stresą, išgąstį, sužalojo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Z. S. atstovas advokatas L. Strauka prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-05-15 nuosprendį, kuriuo J. B. išteisinta pagal BK 140 str. 1 d., ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – J. B. pripažinti kalta įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., visiškai tenkinti civilinį ieškinį bei priteisti iš J. B. atstovavimo išlaidas.
Atstovas nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog J. B. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str., objektyviųjų ir subjektyvių požymių visumos.
Apelianto nuomone teismas J. B. paaiškinimus, kad ji nuėmė akinius labai atsargiai, nesukeldama jokio skausmo nukentėjusiajai, turėjo įvertinti kritiškai. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, jog tuo metu vyko žodinis konfliktas ir Z. S. patvirtino, kad akiniai nuo jos veido buvo nuplėšti staigiai ir šiurkščiai. Joks normalus žmogus konflikto metu nestovės ir nelauks, kol jam kažkas ramiai iš po lėto nuims akinius, be kurių nukentėjusioji neapsieina.
Advokatas teigia, jog pati kaltinamoji patvirtino turėjusi kontaktą su nukentėjusiąja, dėl to Z. S. buvo padaryti sužalojimai ir ji patyrė skausmą. BK 140 str. 1 d. objektyvioji pusė nustato baudžiamąją atsakomybę ir tam asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukelia net ir fizinį skausmą, nesant jokio nustatyto sužalojimo laipsnio, bei numato atsakomybę už trumpą susargdinimą, kuris atsirado dėl neleistino fizinio kontakto poveikio. Byloje pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog dėl prieš nukentėjusiąją pavartoto smurto nukentėjusioji patyrė skausmą, buvo nežymiai sužalota ir susargdinta. Tokie duomenys yra: VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės išrašas iš medicininių dokumentų, liudytojos B. D., kuri iš karto po įvykio matė nukentėjusiąją, parodymai, liudytojos L. M. parodymai apie nedidelę žaizdelę nukentėjusiosios akyje. Apeliantas mano, jog teismas netinkamai įvertino 2014-01-16 specialisto išvadą bei eksperto R. P. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu. Medicininėje išvadoje ekspertas P. P. parodė, kad traumatologas nurodė, jog akis paraudusi, o tai patvirtina, kad kontaktas tarp nukentėjusiosios veido ir kaltinamosios rankos pirštų buvo ir skausmas dėl nedidelės žaizdelės akyje buvo patirtas. Apelianto nuomone, jei pats paraudimas ir nėra sužalojimas, bet atsakomybei pagal BK 140 str. 1 d. užtenka, kad nukentėjęs asmuo jaustų skausmą bei dėl patirto smurto būtų nežymiai susargdintas.
Išteisintoji J. B. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip visiškai nepagrįstą. Nurodo, jog skundžiamas teismo nuosprendis yra tinkamai pagrįstas teisės normomis bei byloje nustatytais faktais, motyvuotas ir teisingas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintosios gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo nuosprendį palikti nepakeistą, taip pat prašė priteisti 200 Eur procesinių išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas iš esmės nesutinka su teismo atliktų įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis. Tačiau pažymėtina, jog teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus (BPK 20 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir padarydamas jame atitinkamas išvadas, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, patikrino ir įvertino J. B. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis ir padarė motyvuotas išvadas dėl visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios ginčijamos apeliaciniame skunde, įrodytumo, kurioms pritaria apeliacinės instancijos teismas. Ta aplinkybė, kad nukentėjusiosios atstovo advokato L. Straukos pateikiami faktai įvertinti kitaip, nei jis mano esant teisinga, nereiškia, kad šis vertinimas neatitinka tai reglamentuojančių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
Apelianto nuomone, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta J. B. veikoje nusikalimo, numatyto BK 140 str. 1 d., objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, byloje pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog dėl J. B. prieš nukentėjusiąją pavartoto smurto nukentėjusioji patyrė skausmą, buvo nežymiai sužalota ir susargdinta. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.
Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Jei veikoje nėra bent vieno iš baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyviųjų požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio nusikaltimo sudėtis materiali, taigi mušimo, kankinimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius, yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam būtent smurtavimu.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014-01-06 Z. S. atvyko į buvusią darbovietę išsiaiškinti dėl nesumokėto darbo užmokesčio dalies, direktorės J. B. kabinete tarp Z. S. ir J. B. įvyko žodinis konfliktas dėl to, jog Z. S. atsisakė grąžinti jai J. B. pateiktą susipažinti raštą (pretenziją), tuomet J. B., tikėdamasi atgauti iš Z. S. dokumentą, nuėmė nuo jos veido akinius. Apeliantas teigia, jog Z. S. akiniai žodinio konflikto metu buvo nuplėšti staigiai ir šiurkščiai. Išteisintoji nurodo priešingai, jog nuimdama akinius nuo nukentėjusiosios veido, negalėjo jos sužaloti. Konflikto metu kabinete buvusi V. A., teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja, parodė, jog J. B. ramiai nuėmė nuo Z. S. akinius ir pasiūlė jai apsikeisti daiktais, t. y. Z. S. grąžina direktorei raštą, o pastaroji grąžins akinius.
Šios aptartos aplinkybės patvirtina tik tai, jog J. B. nuimant akinius nuo Z. S. veido, jos pirštai galėjo prisiliesti prie Z. S. veido, tačiau vien tik tokio sąlyčio su žmogaus kūnu nepakanka baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 str. 1 d. kilti, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą ir toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos. Liudytoja V. A., tiesiogiai mačiusi įvykius, parodė, jog jokių sužalojimų ant Z. S. veido nematė, Z. S. atvykusiems policijos pareigūnams neminėjo, jog prieš ją buvo smurtauta. Taip pat svarbu pažymėti, jog policiją į įvykio vietą iškvietė ne nukentėjusioji, o J. B.. Taigi policijos kvietimo priežastis nebuvo nukentėjusiosios sužalojimas bei jos patirtas fizinis skausmas. Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas A. K. parodė, kad kraujo ant Z. S. veido nematė, moteris tik piktinosi, jog jai nesumokėta už darbą.
Pažymėtina, kad skausmas yra subjektyvus pojūtis, todėl turi būti išsamiai įvertinami medicininiuose dokumentuose užfiksuoti objektyvūs duomenys, kurie patvirtintų ar paneigtų nukentėjusiojo nurodytą skausmo tikrumą. Iš 2014-01-06 VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad Z. S. nustatyta kairės akies paviršinė trauma, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog aprašyme užfiksuoti tik Z. S. nusiskundimai dėl akies maudimo ir perštėjimo, tuo tarpu jokie nubrozdinimai gydytojo neužfiksuoti, tik pastebėtas paraudimas ties kaire akimi. Tačiau, kaip nurodė specialistas P. P. 2014-03-24 išvadoje, toks paraudimas kaip sužalojimas nevertintinas. Taip pat svarbu pažymėti tai, jog specialistas nurodė, kad poodinė kraujosruva, odos nubrozdinimas ar žaizda gyja ilgiau nei 7 dienas. Atsižvelgiant į tai, esminę reikšmę turi gydytojo-oftomologo, kuris 2014-01-09 atliko išsamią nukentėjusiosios akių apžiūrą, užfiksuoti duomenys ir nustatyta diagnozė. Iš 2014-01-09 išrašo iš medicininio dokumento nustatyta, jog Z. S. diagnozuota hypermetropija su katarakta, užfiksuota, kad abi akys ramios, abiejų akių ragenos skaidrios, be dešinės akies kampe adatos galiuko dydžio šašelio. Taigi jokie sužalojimai, žaizdos, paraudimai akių srityje Z. S. gydytojos nebuvo užfiksuoti, todėl abejotina, jog tarp šio šašelio atsiradimo ir J. B. atlikto veiksmo – akinių nuėmimo – yra priežastinis ryšys.
Vertinant 2014-01-21 okulisto nustatytą Z. S. trauminį keratitą kairėje akyje, pažymėtina, jog 2014-01-09 gydytoja-oftomologo, apžiūrėjusi Z. S. akis, nustatė, jog abiejų akių ragenos skaidrios, taigi jokių traumavimo požymių nenustatė, kitas svarbus aspektas yra tas, jog 2014-03-24 teismo medicinos specialistas išvadoje nurodė, jog kairėje akyje nustatytas keratitas yra ne trauminės, o infekcinės kilmės.
Iš 2014-01-16 specialisto išvados nustatyta, jog Z. S. nustatyti sužalojimai: poodinė kraujosruva kairės akies vidinio kampo srityje ir žymė po odos nubrozdinimo ant kairės akies viršutinio voko. Konstatuoti sužalojimai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Šiuo atveju svarbu paminėti jog Z. S. apžiūra buvo atlikta praėjus dešimt dienų po jos susitikimo su J. B., be to, Z. S. nuslėpė faktą, kad buvo pas medikus ir nepateikė ekspertui pirminių medicininių dokumentų, kuriuose buvo užfiksuoti duomenys apie Z. S. akis, todėl konstatuoti, jog 2014-01-16 specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai Z. S. atsirado dėl J. B. atlikto veiksmo – akinių nuėmimo – nėra pagrindo.
Vertinant teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos B. D. parodymus, jog ji matė Z. S. iškart po įvykio, pastaroji buvo labai sutrikusi, verkė, buvo įbrėžtas apatinis akies vokas, pažymėtina, jog šiuos parodymus dėl sužalojimo paneigia traumatologo 2014-01-06 medicininis išrašas, jis iškart po įvykio apžiūrėjęs Z. S. jokio įbrėžimo nepastebėjo, taip pat 2014-01-09 išrašas iš medicininių dokumentų, kuriose jokie sužalojimai neužfiksuoti, todėl teismas pagrįstai šiais liudytojos parodymais nesirėmė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos aptartus duomenis, mano, jog nors ir kontaktas tarp J. B. ir Z. S. buvo, kai J. B. nuėmė akinius nuo Z. S. veido, tačiau šis kontaktas nebuvo stiprus, J. B. prieš Z. S. nesmurtavo ir nuimdama akinius nuo jos veido, negalėjo jos taip sužaloti, kad jai sukeltų tokį fizinį skausmą, kuris ginamas baudžiamojo įstatymo.
Pažymėtina, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu žmogaus kūnui, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 str.). Fizinis skausmas dažniausiai sukeliamas veikiant tiesiogine tyčia, nes kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, to ir siekia (nori), arba šis veikos padarinys yra neišvengiamas. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad J. B. siekė sukelti Z. S. fizinį skausmą. Bylos duomenys patvirtina, jog tarp nukentėjusiosios ir išteisintosios įvyko konfliktas dėl atsiskaitymo už darbą bei dėl to, jog Z. S. negrąžino J. B. dokumento, kuris buvo duotas jai susipažinti. Taigi išteisintoji akinius nuo Z. S. nuėmė instinktyviai, kad ji grąžintų svarbų dokumentą, jos tikslas nebuvo sužaloti Z. S. bei sukelti jai fizinį skausmą ar kokius nors kitokius nukentėjusiosios sveikatai neigiamus padarinius. Kolegijos nuomone, išteisintosios veiksmas prieš Z. S. buvo labiau išprovokuotas nukentėjusiosios elgesio, tai yra jos nenoro atiduoti J. B. svarbaus dokumento, ir nėra toks pavojingas BK prasme, už kurį kiltų baudžiamoji atsakomybė.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013).
Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog J. B. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir pagrįstai ją išteisino, nuosprendyje pateikdamas išsamius tokio savo sprendimo motyvus ir šių išvadų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.
Įvertinusi visas anksčiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl nuosprendis paliktinas nepakeistas.
Teismo posėdžio metu išteisintosios J. B. atstovas advokatas prašė priteisti iš Z. S. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. BPK 105 str. 6 d. nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese. Šiuos panašumus lemia tai, kad proceso šalys yra lygiateisiai privatūs asmenys. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014).
Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiosios apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, todėl yra pagrindas spręsti klausimą dėl išteisintosios patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Išteisintosios turėtas išlaidas 200 Eur advokato paslaugoms apmokėti patvirtina pinigų priėmimo kvitas Nr. 795830. Teisėjų kolegija, įvertinusi išteisintosios atstovo advokato suteiktos teisinės pagalbos apimtį – surašė atsikirtimą į apeliacinį skundą, dalyvavo apeliaciniame teismo posėdyje, kuris truko tik 20 min., mano, kad prašoma priteisti 200 Eur suma yra gan didelė, todėl ji mažintina iki 100 Eur.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiosios Z. S. atstovo advokato Laimono Straukos apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti J. B. iš Z. S. 100 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.