- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-13
- Bylos Nr.
- 2A-89/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas iš dalies.
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- J. V., A. V.
- Ieškovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- "ALJUMA"
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1695-479/2011 pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ieškinį atsakovams A. V., J. V., trečiajam asmeniui UAB „Aljuma“ dėl skolos bei delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010-03-19 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. V. ir J. V., trečiajam asmeniui UAB „Aljuma“ ir prašė iš atsakovų subsidiariai priteisti 136977,47 skolą valstybės biudžetui. Nurodė, kad UAB „Aljuma“ nesumokėjo 122756 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 14221 Lt delspinigių mokesčių administratoriui. Kadangi UAB „Aljuma“ yra A. V. komercinės įmonės teisių perėmėja, mokestinė prievolė atsirado iš A. V. komercinės įmonės veiklos, todėl atsakovai subsidiariai atsakingi už mokesčio sumokėjimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovai nurodė, kad skolą turi sumokėti tik atsakovas A. V., nes J. V. nebuvo A. V. įmonės savininkė ar dalyvė. Tai įrodo, jog įmonė buvo įsteigta dar prieš atsakovams sudarant santuoką. J. V. iš įmonės gaudavo tik tas pajamas, kurios jai priklausė kaip darbuotojai. Todėl J. V. neturi atsakyti už prievoles, kylančias iš reorganizuotos įmonės veiklos.
Dėl įvykdytos reorganizacijos, ieškovo atstovės prašymu Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011-11-14 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi pakeista į tinkamą ieškovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR finansų ministerijos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui priteisė iš atsakovų A. V. ir J. V. solidariai 136977,47 Lt skolą dėl UAB „Aljuma“ neįvykdytos mokestinės prievolės bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nusprendė priteistos 136977,47 Lt skolos sumokėjimą išdėstyti lygiomis dalimis 48 mėnesiams, termino pradžią nustatant 2011-12-01. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog A. V. komercinė įmonė įregistruota 1997 m. birželio 21 d., o 2009 m. kovo 18 d. pertvarkyta į UAB „Aljuma“ (b. l. 8, 51). Ieškovo nurodyta mokestinė prievolė atsirado iš A. V. komercinės įmonės veiklos iki šios įmonės pertvarkymo į UAB „Aljuma“. Taigi atsakovai privalo sumokėti skolą už trečiąjį asmenį UAB „Aljuma“ (LR CK 2.104 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsakovai nurodė, kad individuali A. V. komercinė įmonė buvo atsakovo A. V. asmeninė nuosavybė ir skola turi būti priteista tik iš atsakovo A. V.. Šią aplinkybę atsakovai grindė tuo, kad santuoką atsakovai sudarė 1997 m. birželio 21 d., o A. V. komercinė įmonė įsteigta 1997 m. birželio 2 d. Tačiau teismas pažymėjo, kad kilus ginčui ir teigiant, jog tokia įmonė ir iš jos gautos pajamos buvo asmeninė įmonę įsteigusio sutuoktinio nuosavybė būtina įrodyti, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais. Atsakovas A. V. pripažino, kad laikotarpiu nuo individualios įmonės įsteigimo iki santuokos sudarymo atsakovo įmonė jokio turto neįgijo. Atsakovas pateikė teismui VSDFV pažymą apie atsakovo sumokėtas draudimo įmokas ir šioje pažymoje nurodyta, kad atsakovas draudžiamųjų pajamų 1997 metais negavo. Būtina įvertinti ir tai, kad VSDFV pažymoje apie atsakovės J. V. draudimo įmokas nurodyta, jog ji jau 1997-06-10, tai yra iki santuokos sudarymo, buvo priimta į darbą A. V. komercinėje įmonėje. Teismas padarė išvadą, kad individuali įmonė buvo bendras abiejų atsakovų turtas (LR CK 3.91 str.). Iš bendro turto atsiradusios prievolės vykdomos iš abiejų sutuoktinių turto (LR CK 3.109 str. 1 d. 1 p.). Taigi ieškovė pagrįstai prašo skolą priteisti iš atsakovų.
Atsiliepime atsakovai nurodė ir tai, kad ieškovė turėtų skolos reikalauti iš UAB „SEB lizingas“, nes šiai įmonei buvo grąžintos transporto priemonės, dėl kurių ir kilo mokestinės prievolės. Su šia atsakovų nuostata sutikti negalima. Ieškovas pateikė teismui įrodymus, kad trečiasis asmuo pasinaudojo teise į PVM mokesčio atskaitą ir ieškovas turi teisę reikalauti mokestinės prievolės įvykdymo. Taigi trečiojo asmens ir UAB „SEB lizingas“ sutartiniai santykiai neturi įtakos ieškovo teisėms.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinus šias aplinkybes, ieškinys tenkinamas. Teismas nurodė, kad atsakovai subsidiariai atsakingi už trečiojo asmens prievoles, tačiau skolą mokesčių administratoriui turi sumokėti solidariai (LR CK 6.6 str. 4 d.).
Teismas atsižvelgė ir į tai, kad skolos suma yra didelė, atsakovų turtinė padėtis yra sunki, ieškovas neprieštarauja skolos išdėstymui, todėl sprendė, kad yra tikslinga atsakovų skolos sumokėjimą išdėstyti 48 mėnesių laikotarpiui (LR CPK 284 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė J. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti apygardos teismo sprendimą, priimant naują teismo sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas skundžiamu sprendimu netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles.
2. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias mokestinės prievolės atsiradimo momentą.
3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepasisakė dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus teisės reikalauti įsiskolinimo padengimo iš pertvarkytos individualios įmonės dalyvio (savininko) turto realizavimo tvarkos.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą ieškovas VMI prie FM bei trečiojo asmens BUAB „Aljuma“ bankroto administratorius, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad apygardos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesines teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis atsakovės J. V. skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). CPK 320 str. 2 d. įtvirtintoms apeliacijos riboms būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2009 m. kovo 18 d. A. V. komercinė įmonė buvo pertvarkyta į UAB „Aljuma“. Minėta individuali įmonė buvo įsteigta 1997 m. birželio 2 d., o atsakovų santuoka įregistruota1997 m. birželio 21 d. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ar buvusio individualios įmonės savininko sutuoktinė yra atsakinga už individualios įmonės prievoles už laikotarpį iki A. V. komercinės įmonės pertvarkymo.
Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį kaip pagrindinį motyvą nurodė, kad atsakovė J. V. jau 1997 m. birželio 10 d. , tai yra iki santuokos sudarymo, buvo priimta į darbą A. V. komercinėje įmonėje, todėl galima teigti, kad individuali įmonė buvo bendras abiejų atsakovų turtas ir iš bendro turto atsiradusios prievolės vykdomos iš abiejų sutuoktinių turto (LR CK 3.109 str. 1 d. 1 p.).
Atsakovė J. V. nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame išdėstė nesutikimo argumentus. Teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, negali sutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.
Sutuoktinių turto teisinį režimą, jeigu jis nenustatytas vedybų sutartimi, reglamentuoja CK 3.87–3.100 straipsniai. Pagal bendrąją taisyklę įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad įmonė ir iš jos veiklos gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, pripažįstamos bendrąja jungtine nuosavybe. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju A. V. komercinė įmonė buvo įregistruota iki santuokos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2012, 2012 m. gruodžio 7 d. priimta nutartimi konstatavo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.
Teisėjų kolegija atsižvelgdama į kasacinio teismo suformuotą praktiką, daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju kreditorius byloje nepateikė įrodymų, kad individualios įmonės savininko sutuoktinė jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, todėl ji neturi prievolės atsakyti už individualios įmonės prievoles. Pažymėtina, kad tas faktas jog sutuoktinė dirbo individualioje įmonėje ir ją siejo darbiniai santykiai, tai dar nereiškia, kad individualios įmonės savininko sutuoktinė yra atsakinga už įmonės prievoles.
Minėta nutartimi kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija laikė, kad išdėstyti motyvai ir jų pagrindu padarytos išvados lemia objektyvią būtinybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai) pakeisti iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu. Tačiau kaip jau buvo minėta, nagrinėjamos bylos atveju individuali įmonė buvo įsteigta iki santuokos, kas tik dar kartą patvirtina, kad ieškovo ieškinys dalyje sutuoktinės atsakomybės negalėjo būti tenkinamas.
Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, taip pat netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas iš dalies keistinas, sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas ir priteista iš atsakovės J. V. solidariai 136977,47 Lt skola dėl UAB „Aljuma“ neįvykdytos mokestinės prievolės bei priteista iš atsakovės J. V. 1870 Lt valstybei bylinėjimosi išlaidų atlyginti, naikintina ir šioje dalyje ieškinys atmestinas, o iš atsakovo A. V. priteista 1870 Lt valstybei bylinėjimosi išlaidų suma padidintina iki 3740 Lt (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi įtakos teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą iš dalies pakeisti:
Sprendimo dalis, kuriomis Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui priteista iš atsakovės J. V. solidariai 136977,47 Lt skola dėl UAB „Aljuma“ neįvykdytos mokestinės prievolės bei priteista iš atsakovės J. V. 1870 Lt valstybei bylinėjimosi išlaidų atlyginti, panaikinti ir šioje dalyje ieškinį atmesti, o iš atsakovo A. V. priteistą 1870 Lt valstybei bylinėjimosi išlaidų sumą padidinti iki 3740 Lt.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.