Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-734-425/2017

Teisėja Birutė Melinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07412-2016-6

2017 m. spalio 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-176-223/2017 pagal ieškovo B. M. ieškinį atsakovei R. Ž. dėl kapo valdymo pažeidimų pašalinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas B. M. prašė įpareigoti atsakovę R. Ž. savo lėšomis per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos senojoje M. šeimos kapavietėje, Geležių miestelio kapinėse (prie bažnyčios), Geležių miestelyje Karsakiškio sen. Panevėžio r., paminkle pašalinti užrašą „M. P. (duomenys neskelbtini) E. (duomenys neskelbtini)“ ir jo vietoje padaryti iki pašalinimo buvusį užrašą „M. Ilsėkitės ramybėje Liūdi dukra B.“.

Nurodė, kad 1987 metais jo motina B. M. Geležių miestelio kapinėse pastatė paminklą savo tėvams P. ir E. M., kurie buvo mirę (duomenys neskelbtini), ir paminklo pastatymo metu žodžiai „Liūdi dukra B.“ ant paminklo iškalti nebuvo. Šį užrašą padarė jis po tetos S. M. mirties (duomenys neskelbtini).

Paaiškino, jog jo mama B. M. savo tėvų Mulvinų kapą prižiūrėjo iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini), o po to kapą prižiūrėjo ir tvarkė ieškovas, o po S. M. mirties, kapą tvarkė ir atsakovė R. Ž. su motina G. M.. Nurodė, kad S. M. laidojo R. Ž., ieškovo sutikimo dėl laidojimo neklausė. Apie numatomą laidojimą M. kapavietėje ieškovas sužinojo laidotuvių išvakarėse, tačiau pretenzijų atsakovei dėl to nereiškė. Ieškovas taip pat neklausė atsakovės sutikimo kai 2013 metais antkapyje padarė įrašą „Liūdi dukra B.“.

Teigė, kad 2015 metais nuvykęs į minėtas kapines nerado nei paminklo, nei tvorelės. Kreipėsi į policiją, kuri išsiaiškino, kad tvorelę ir paminklą nuėmė atsakovė. Po kurio laiko atsakovė grąžino tą patį paminklą atnaujintą, bet ant jo nebebuvo žodžių „Liūdi dukra B.“.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Nenustatė, kad atsakingu už M. kapavietės priežiūrą asmeniu atitinkamais laikotarpiais buvo vien tik ieškovas su motina B. M. (iki jos mirties (duomenys neskelbtini)) ar po to vienas ieškovas, ar atsakovė su kitais artimais giminaičiais, kad giminaičiai būtų sudarę žodinį ar kitokį susitarimą dėl ginčo kapavietės priežiūros ir paskyrę atsakingą už kapavietės priežiūrą asmenį, kad po B. M. mirties jis perėmė šias pareigas iš B. M. ir kapavietę prižiūrėjo vien tik ieškovas.

Nurodė, kad nuo to momento, kai buvo kapavietėje palaidota S. M. ((duomenys neskelbtini)) faktine kapo valdytoja ir atsakinga už jo priežiūrą tapo atsakovė R. Ž., kadangi ji kreipėsi dėl S. M. leidimo laidoti M. kapavietėje, jai buvo išduotas leidimas laidoti. Sprendė, jog leidimas buvo išduotas pagrįstai, kadangi, kaip jau buvo minėta, iki to momento atsakingo už kapavietę asmens kapinių žurnale nebuvo įregistruota ir jo sutikimo/derinimo nereikėjo. Darė išvadą, jog ieškovas 2013 metais (kaip pats pripažino tai jis padarė po S. M. mirties) prieš atlikdamas papildomą užrašą ant paminklo, turėjo gauti R. Ž., kaip atsakingo už kapavietę asmens, sutikimą tokį užrašą padaryti.

Nusprendė, jog atsakovė yra atsakinga už kapavietėje esančio statinio - paminklo ir ant jo esančių užrašų atitikimą teisės ir moralės normoms, o ieškovui pripažinus, kad papildomą užrašą ant paminklo jis padarė savavališkai be atsakovės sutikimo ir leidimo, laikytina, kad jis savo veiksmais pažeidė vieną iš bendrųjų civilinės teisės principų, ieškovo veiksmai buvo neteisėti ir jų pagrindu ieškovas negalėjo įgyti jokių teisių ar teisėtų interesų, kurie turėtų būti ginami.

Nustatė, kad susitarimas dėl bendro tėvų atminties įamžinimo - paminklo pastatymo buvo, tačiau esant nepakankamiems įrodymams, nebuvo pagrindo padaryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad paminklas nuosavybės teise priklausė vienai B. M. ir po jos mirties buvo paveldėtas ieškovo. Atkreipė dėmesį į tai, jog B. M. nuo pat paminklo pastatymo 1987 metais iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini) pretenzijų dėl paminklo pastatymo išlaidų S. M. nereiškė, paminklas buvo be užrašo „Ilsėkitės ramybėje Liūdi duktė B.“, kas leido daryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad tokia situacija tenkino abi M. dukras ir pati B. M. nesiekė vien tik savo vardą akcentouoti ant paminklinio užrašo.

Nurodė, kad ieškovas užrašu „Ilsėkitės ramybėje Liūdi duktė B.“ faktiškai pašalino iš gedinčių dėl tėvų M. netekties asmenų rato vieną iš jų dukterų – S. M. ir padarė išvadą, kad toks ieškovo padarytas užrašas ne tik pažeidė S. M., bet ir jos artimųjų (anūkės R. Ž., dukters G. M. ir kt.) teises ir teisėtus interesus, bet ir prieštarauja lietuvių tautos tradicijoms ir papročiams, užrašuose ant paminklų tėvams, esant keliems vaikams, kažkurio iš jų vardo nenurodyti.

Darė išvadą, jog atsakovė atliko paminklo techninės būklės atkūrimo darbus, todėl neturėjo pagrindo informuoti kapinių prižiūrėtoją apie atliktinus darbus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas B. M. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškovo ieškinį patenkinti.

Tvirtina, jog atsakovė nei 2013 m., kai buvo padarytas ieškovo įrašas paminkle „Liūdi duktė B.“, nei 2015 m., kai buvo ieškovo panaikintas įrašas paminkle, nebuvo atsakinga už kapavietės priežiūrą asmuo. Pažymi, kad S. M. palaidojimas M. kapavietėje negali panaikinti B. M. valdymo teisės M. kapavietėje, negali sukurti naujų teisių R. Ž.. Tvirtina, jog R. Ž., be kitų valdytojų sutikimo, nesąžiningai, slaptai pradėjusi laidojimo procedūras, neįgijo teisėto valdytojo statuso, o B. M. niekaip neišreiškė valios prarasti savo kapo valdymo teisės.

Nurodo, kad ieškovo motina pastatė paminklą M. ir kad šį paminklą valdė ji, o ieškovas vienintelis priėmė savo motinos palikimą, jis kaip turto savininkas, turėjo teisę savo nuožiūra daryti bet kokius įrašus. Paaiškina, jog po motinos mirties jis tęsė kapavietės priežiūrą iki pat 2015 metų, jam prieštaravimų dėl kapo priežiūros niekas nereiškė. Teigia, jog R. Ž. ieškovą pripažino kaip kapo valdytoją, pranešdama apie paminklo tvarkymą.

Teigia, jog M. kapavietėje yra palaidoti trys žmonės, tačiau žurnale nėra nei vieno įrašo, kas atsakingas už kapavietės priežiūrą asmuo iki šiol ir atsakovei nesant nurodytai atsakingu už kapavietės priežiūrą asmeniu, ji nelaikytina atsakingu už kapavietės priežiūros asmeniu.

Nurodo, kad įrašą 2013 m. ant M. paminklo padarė teisėtai, kadangi buvo M. kapavietės vienintelis valdytojas. Tvirtina, jog S. M. buvo palaidota be jo sutikimo, tokios valios laidotis prie tėvų, kol buvo gyvos neturėjo nei B. M. nei S. M.. Nesutinka su tuo, kad prierašas „liūdi dukra B.“ kaip nors pažeidžia papročius, kadangi dukros liūdesys dėl tėvų mirties yra natūralus dalykas, o ieškovas neprieštarauja, kad paminkle būtų pagerbtas ir kitos dukters sielvartas dėl tėvų mirties.

Rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, jog atsakovė bylinėjosi su S. M. trimis dukterimis dėl palikimo priėmimo, todėl prašo išreikalauti duomenis apie minėtą teisminį ginčą ir apie tai, kas priėmė S. M. palikimą, kas gali turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms.

Atsakovė R. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

Nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių paminklui buvus pastatytam už jo motinos B. M. lėšas, o paveldėjimo teisės liudijime paminklas nenurodytas kaip ieškovo paveldėtas. Paaiškina, jog paminklo savininkais buvo B. M. ir S. M. ir joms esant gyvoms, paminkle nebuvo ginčo įrašo, kas duoda pagrindo spręsti, jog paminklo savininkai buvo susitarę dėl įrašų ant paminklinio akmens ir įrašas galėjo būti keičiamas tik abiejų bendrasavininkių ar po jų mirties – paveldėtojų sutikimu. Tokio sutikimo atsakovė nedavė.

Teigia, jog nuo to momento, kai ji buvo įrašyta į žurnalą, kaip laidojantis asmuo ir buvo išduotas leidimas laidoti močiutę, atsakovė tapo kapavietės prižiūrėtoja ir tik su jos žinia ir leidimu galėjo būti daromi įrašų paminkliniame akmenyje pakeitimai.

Mano, kad padarius paminkliniame akmenyje ginčo įrašą, buvo pažeminta šalia palaidota S. M. ir jos tiesioginiai palikuonys, o minėtą įrašą pašalinus, paminklui žala nepadaryta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas (Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliantas prašo išreikalauti duomenis apie ginčą tarp atsakovės ir mirusiosios S. M. įpėdinių dėl palikimo priėmimo bei duomenis apie S. M. palikimo priėmėjus. Mano, jog duomenys reikšmingi trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms. Teisėjų kolegija netenkina šio prašymo, nes apelianto prašoma išreikalauti informacija apie paveldėjimo teisinius santykius neturi ryšio su ieškovo reikalavimu pašalinti kapo valdymo pažeidimą, nes atsakovė šeimos kapines tvarko ir prižiūri kaip mirusiųjų proanūke ir anūkė (CPK 185 str.). Be to, apeliantas nenurodo priežasčių, trukdžiusių išreikalauti informaciją pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl ieškinio netenkinimo, o apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais neturi jokio pagrindo priimti panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Tokią teismo išvadą pagrindžia motyvas, jog Kapinių tvarkymo taisyklės aiškiai apibrėžia, kas yra atsakingas už kapavietės priežiūrą tiek S. M. mirties metu, tiek paminklinio akmens atnaujinimo metu. Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir taikė minėtų Taisyklių 14 ir 20 punktuose išdėstytas nuostatas, jog už M. kapavietės priežiūrą nuo 2013-02-27 atsakinga R. Ž., nes jai tokia teisė suteikta administracinio teisės akto pagrindu – leidimu laidoti (b. l. 18). Tai, kad R. Ž. nebuvo įrašyta į žurnalą, kaip asmuo atsakingas už M. kapavietę, jos teisės prižiūrėti kapavietę nepanaikina, ne, kaip minėta, tokia teisė suteikta ne įrašu į žurnalą, o leidimu laidoti. Byloje nenustatyta, kad 2013-02-27 leidimas laidoti Nr. (11.3)-L-13 būtų panaikintas ar nuginčytas.

Kolegija atkreipia dėmesį, jog R. Ž. suteikta teisė prižiūrėti kapavietę nedraudžia ir apeliantui kapavietę prižiūrėti, tačiau teisinis kapavietės priežiūros reglamentavimas nustato, kas atsakingas už kapavietės priežiūrą, nepanaikina kitų asmenų teisės lankyti, prižiūrėti kapą. Tai, kad R. Ž. 2013 metais informavo apeliantą apie S. M. laidojimą senojoje M. kapavietę ar 2015 metais informavo apie paminklo tvarkymą, galima vertinti kaip mandagumo, supratimo išraišką, informuojant kitą asmenį apie numatomus atlikti darbus. Juo labiau, kad pats ieškovas apeliantas nereiškė prieštaravimų nei dėl S. M. laidojimo senojoje M. kapavietėje, nei dėl paminklo sutvarkymo.

Nors apeliantas ir tvirtina, jog paminklinį akmenį pastatė išimtinai apelianto motina B. M., tačiau rašytinių įrodymų, pagrindžiantį šį teiginį, byloje nėra. Teismo posėdžiuose liudytojos, teikusios paaiškinimus dėl paminklinio akmens pastatymo aplinkybių, nepatvirtino, kad B. M. vien tik savo lėšomis pastatė paminklą (CPK 12 str., 178 str.). Kolegija nurodo, jog šiuo atveju labiau tikėtina, jog B. M. ir S. M. bendromis lėšomis pastatė paminklinį akmenį, nes atsakovės teiginių, S. M. prisidėjus prie paminklinio akmens pastatymo, ieškovas apeliantas leistinais ir pakankamais įrodymais nepaneigė (CPK 178 str.).

Vertinant apelianto teiginius dėl jo nuosavybės teisių į paminklinį akmenį, pastebėtina, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina apeliantui nuosavybės teise valdžius paminklinį akmenį M. kapavietėje (CPK 12 str., 178 str.). Kaip nurodyta nutarties 27 punkte, nenustatyta, jog M. šeimos kapavietėje stovintis paminklinis akmuo buvo pastatytas ir priklausė išimtinai B. M. (CPK 185 str.).

Byloje patvirtinta, kad 2013 metais ieškovas apeliantas be atsakovės žinios padarė paminkliniame akmenyje užrašą, kurį ieškiniu prašo atstatyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino apelianto veiksmus dėl užrašo iškalimo kaip neteisėtus, prieštaraujančius geriems šeimos papročiams ir tradicijoms.

Ginčo paminklinio akmens užrašų turinys, iki 2013 metais ieškovo apelianto padaryto užrašo, neabejotinai tenkino B. M. ir S. M.. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog dėl apelianto nepaaiškintų priežasčių padarytas užrašas paminkliniame akmenyje pašalino iš gedinčiųjų asmenų rato vieną iš M. šeimos dukterų (atsakovės senelę), kas prieštarauja susiklosčiusiems lietuvių papročiams ir tradicijoms, perstatant paminklinius akmenis naujais ar atnaujinant, naujuose paminklų užrašuose iškreipti prieš tai buvusių įrašų esmę. Apeliaciniame skunde B. M. nepateikė jokių pateisinančių ir pagristų aplinkybių, kodėl paminkle atsirado ginčo užrašas „liūdi dukra B.“.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvai teisinės reikšmės ginčo išsprendimui neturi, todėl kolegija dėl nepasisako.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nustatyta, kad už apeliacinio skundo pateikimą ieškovas B. M. sumokėjo 34 Eur žyminio mokesčio, atsakovė R. Ž. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo patyrė 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b. l. 125, 130).

Netenkinus apeliacinio skundo, iš ieškovo priteistinos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme R. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.