- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-06
- Bylos Nr.
- e2-176-223/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-07412-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Mėlinauskienė
- Ieškovas
- B. M.
- Atsakovas
- R. Ž.
- Advokatai
- Algimantas Kolpertas
- Kategorijos
- 3.2.6.5Galutinis sprendimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl kapo valdymo pažeidimų pašalinimo pagal ieškovo B. M. ieškinį atsakovei R. Ž. ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas ir jo atstovas ieškinį palaiko ir prašo įpareigoti atsakovę R. Ž. savo lėšomis per 30 dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos senojoje (duomenys neskelbtini) kapavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini) miestelio kapinėse (prie bažnyčios), esančiose (duomenys neskelbtini), paminkle pašalinti užrašą „(duomenys neskelbtini)“ ir jo vietoje padaryti iki pašalinimo buvusį užrašą“ (duomenys neskelbtini)“. Ieškinį palaiko jame nurodytais motyvais ir argumentais. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad 1987 metais jo motina B. M. (duomenys neskelbtini) miestelio kapinėse pastatė paminklą savo tėvams (duomenys neskelbtini), kurie buvo mirę (duomenys neskelbtini) metais. Paminklo pastatymo metu žodžiai „Liūdi dukra (duomenys neskelbtini)“ ant paminklo iškalti nebuvo. Šį užrašą padarė jis po tetos S.M. mirties (duomenys neskelbtini) metais, praėjus nedaug laiko po tetos mirties. Jo mama B.M. tėvų kapą prižiūrėjo iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini) metais, o po to kapą prižiūrėjo ir tvarkė jis, po S.M. mirties kapą tvarkė ir atsakovė R. Ž. su motina G. M.. S.M. laidojo R. Ž., jo sutikimo dėl laidojimo neklausė. Apie numatomą laidojimą (duomenys neskelbtini) kapavietėje jis sužinojo laidotuvių išvakarėse, tačiau pretenzijų atsakovei dėl to nereiškė. Jis taip pat neklausė atsakovės sutikimo kai 2013 metais padarė įrašą „Liūdi dukra (duomenys neskelbtini)“. 2015 metais nuvykęs į minėtas kapines nerado nei paminklo, nei tvorelės. Kreipėsi į policiją, kuri išsiaiškino, kad tvorelę ir paminklą nuėmė atsakovė. Po kurio laiko atsakovė grąžino tą patį paminklą atnaujintą, bet ant jo nebebuvo žodžių „Liūdi dukra B.“. Jo seneliai M. turėjo dvi dukras: B.M. (jo mama) ir S.M. (atsakovės senelė). S.M. prie paminklo pastatymo nei kiek neprisidėjo.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad liudytojai patvirtino jog 1987 metais paminklą (duomenys neskelbtini) kapavietėje statė ieškovas su savo mirusia motina B.M. S.M. prie paminklo statymo neprisidėjo. Ieškovas visą laiką valdė kapavietę, statybos būdu sukūrė objektą-paminklą. Be ieškovo sutikimo 2013 metais ginčo kapavietėje buvo palaidota S.M.. Ieškovas dėl to prieštaravo, tai patvirtino ir liudytojai. Ieškovas kaip paveldėtojas po B.M. mirties, perėmė kapavietės valdymą ir padarė įrašą ant paminklo. Tokią teisę jis turėjo. Atsakovė nuo 2013 metų prieštaravimų dėl užrašo nereiškė. 2015 metais atsakovė, nederindama su ieškovu kaip kapavietės valdytoju, nutrynė ginčo užrašą ir padarė naują užrašą. Tai giminės kapavietė, todėl atsakovė turėjo derinti įrašą su ieškovu.
Atsiliepimas
Atsakovė ir jos atstovas su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Palaiko atsiliepime išdėstytus motyvus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovė papildomai paaiškino, kad S.M. yra jos močiutė, kurios tėvai M. mirė (duomenys neskelbtini) metais. (duomenys neskelbtini) metais abi (duomenys neskelbtini) dukros B.M. ir S.M. pastatė tėvams paminklą, abi prižiūrėjo kapavietę iki pat B.M. mirties, po kurios kapavietę prižiūrėjo S.M. su savo dukra (atsakovės motina) G. M.. Močiutė S.M. norėjo būti palaidota prie tėvų (duomenys neskelbtini) .Ji sužinojo iš seniūnės G., kad (duomenys neskelbtini) kapavietėje galima laidoti ir kai S.M. mirė, ši buvo laidojama (duomenys neskelbtini) kapavietėje. Ji gavo iš seniūnijos leidimą laidoti, pranešė visiems apie laidotuves, kuriose buvo ir B. M., tačiau jokių pretenzijų dėl S.M. laidojimo nereiškė. 2013 metais ant (duomenys neskelbtini) kapavietės paminklo atsirado užrašas „Ilsėkitės ramybėje liūdi dukra B.“. 2015 metais ji nusprendė sutvarkyti kapavietę, tame tarpe atnaujinti apsamanojusį paminklą. Ji pasamdė meistrus, kad nuvalytų ir nušlifuotų paminklo plokštę. Ji paliko tokį užrašą ant atnaujinto paminklo, kaip prašė jos močiutė S.M., t.y. buvo pašalintas užrašas „Ilsėkitės ramybėje liūdi dukra B.“.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad kapaviečių priežiūrą reglamentuoja specialios taisyklės bei LR CK 1.4 straipsnis ( papročiai) ir 1.5 straipsnis (teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai). Nagrinėjant susidariusią situaciją reiktų išeiti ir iš bendražmogiškųjų savybių, papročių. (duomenys neskelbtini) palaidojimo ir kapavietės suformavimo metu buvo gyvos dvi (duomenys neskelbtini) dukros :B.M. ir S.M.. Pagal susiklosčiusius papročius ir tradicijas abi organizavo tėvų laidotuves, abi prisidėjo prie paminklo pastatymo. Vieni liudytojai patvirtino, kad S.M. nedavė pinigų paminklui, kiti - kad B.M. tikėjosi atgauti ½ pinigų už paminklą, kad rodo, jog paminklas buvo statomas jų abiejų iniciatyva ir lėšomis. Preziumuojama, kad tie asmenys, kurie tarėsi dėl paminklo pastatymo ir yra jo savininkai. Byloje nėra duomenų, kad paminklą pastatė viena B.M. tik savo lėšomis. Būtina išsiaiškinti ir kokia seserų B.M. ir S.M. valia buvo dėl įrašo ant paminklo. 1952 metais užrašas ant paminklo buvo be žodžių „Ilsėkitės ramybėje liūdi dukra B.“. Toks užrašas buvo daugiau kaip 20 metų iki to momento kai ieškovas pridėjo ant paminklo minėtą užrašą. Tokia buvo susiklosčiusi tradicija, kurią ieškovas, padarydamas savavališką papildomą užrašą, pažeidė. Tuo būdu ieškovas negerbė seserų valios, elgėsi nesąžiningai. Ieškovas neturi daugiau teisių į senelių atminimą nei jo motina B.M. ir teta S.M.. Savo papildomu užrašu ant paminklo ieškovas leido suprasti, kad liūdi tik viena (duomenys neskelbtini) dukra, o tai pažeidžia kitos sesers jausmus, nes išskirdamas tik savo motiną ieškovas parodo, kad kita (duomenys neskelbtini) dukra neliūdi. Papildomas užrašas buvo padarytas jau po S.M. mirties. Jis yra neteisėtas, nes padarytas be kapavietės prižiūrėtojo sutikimo. Iš neteisės negali atsirasti teisė, todėl ieškovas neturi teisės reikalauti atstatyti užrašą ant paminklo. Atsakovė nepažeidė statinio, jos iniciatyva užrašyti duomenys ant paminklo yra labai neutralūs, įprasti, jie nepažeidžia B.M. įpėdinių teisių. Vieno iš M. įpėdinių eliminavimas iš liūdinčių asmenų rato prieštarauja paprotinei teise. Po 20 metų nuo paminklo pastatymo buvo atstatyta istorinė teisybė.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, kad B.M. yra P. ir E. M. duktė, ieškovas yra B.M. sūnus, R. Ž. yra (duomenys neskelbtini) dukros S.M. anūkė. E. M. mirė (duomenys neskelbtini), P. M.- (duomenys neskelbtini), B. M.- (duomenys neskelbtini). S.M.- (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo matyti, kad po B.M. mirties jos įpėdinis B. M. paveldėjo gyvenamąjį namą ir piniginį indėlį. Iš Panevėžio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2016-04-07 rašto matyti, kad E. M. ir P. M. yra palaidoti (duomenys neskelbtini) miestelio kapinėse (prie bažnyčios); duomenų apie tai, kas yra kapavietės prižiūrėtojas, nėra, niekas nesikreipė dėl paminklo ar tvorelės statymo ar keitimo, (duomenys neskelbtini) išduotas leidimas R. Ž. laidoti šioje kapavietėje S.M.. Iš R. Ž. (duomenys neskelbtini) prašymo matyti, kad ji prašė išduoti leidimą laidoti S.M. ir iš (duomenys neskelbtini) Leidimo laidoti Nr.(11.3)-L-13 matyti, kad R. Ž. išduotas leidimas laidoti S.M. senoje (duomenys neskelbtini) kapavietėje (duomenys neskelbtini) miestelio kapinėse ( prie bažnyčios). Iš fotonuotraukų matyti, kad pirmasis paminklas (duomenys neskelbtini) kapavietėje buvo be užrašo „Ilsėkitės ramybėje liūdi duktė B.“ ((duomenys neskelbtini) metai), po to ant jo atsirado papildomas užrašas „Ilsėkitės ramybėje liūdi duktė B.“ ((duomenys neskelbtini) metais), šiuo metu užrašo „Ilsėkitės ramybėje liūdi duktė B.“( nuo (duomenys neskelbtini) metų) nėra.
Taigi, šioje byloje ieškovas reiškia ieškinį remdamasis LR CK 4.22 ir 4.34 straipsnių nuostatomis, t. y. savo ieškininius reikalavimus kildina iš daikto valdymo teisinių santykių. Lietuvos teisėje valdymo samprata turi dvi prasmes: pirma, valdymas be teisinio titulo (savarankiška daiktinė teisė); antra, titulinis valdymas – išvestinė teisė, kuri yra sudėtinė daiktinės teisės (pvz., nuosavybės teisės) dalis arba prievolės elementas (pvz., daikto nuomininko valdymo teisė). CK 4.22 straipsnyje valdymas apibūdinamas kaip savarankiška daiktinė teisė. Tokiam valdymui būdingi du požymiai: pirmasis – faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti jį kaip savą; antrasis – daikto valdytojas turi būti įsitikinęs, kad niekas neturi už jį daugiau teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ir savininku pripažįsta kitą asmenį (CK 4.22 straipsnio 2 dalis). Šio valdymo skiriamasis požymis yra tas, kad valdymo teisė yra ne savarankiška, o išvestinė, t. y. įgyta valdytojo pagal sandorį ar kitu pagrindu iš tokio asmens, kuris turi savarankišką daiktinę teisę į tą daiktą. Ieškovas pareiškė ieškinį, reikalaudamas apginti jo, kaip , jo nuomone, atsakingo už šeimos kapavietės priežiūrą asmens, valdymo teisę, kurią, jo teigimu, pažeidė atsakovė, nutrindama nuo paminklo užrašą „Ilsėkitės ramybėje Liūdi duktė B.“. Kadangi ieškovas savo ieškinį grindžia savo kaip valdymo teisės turėtojo teisiniu statusu, tai jis privalėjo įrodyti, kad, yra atsakingas už kapavietę asmuo ir turi valdymo teisę į ginčo kapavietę. Atsakovė šią teisę ginčija.
Žmonių palaikų laidojimo įstatymo ( 2007 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.X-1404) 24 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kapinių ir jų priežiūros bei kitų su kapinių tvarkymu susijusių darbų reikalavimus bei paslaugų atlikimo tvarką, vadovaudamasi šiuo ir kitais įstatymais, nustato Vyriausybė. 2013 metais ( ginčo užrašo ant paminklo iškalimo metu) ir 2015 metais ( ginčo užrašo ant paminklo panaikinimo metu) galiojo LR Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr.1207 „ Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintos Kapinių tvarkymo taisyklės, Kapinių prižiūrėtojo kaupiamų duomenų tvarkymo sąlygų aprašas, Kapinių priežiūros organizavimo taisyklės.
Kapinių tvarkymo taisyklių 13 punkte numatyta, kad rašytinį leidimą laidoti pagal šių taisyklių priede pateiktą formą savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išduoda savivaldybių institucijos arba jų įgalioti asmenys, arba seniūnai, jeigu seniūnijos aptarnaujamoje teritorijoje jie atlieka kapinių priežiūrą, arba šių seniūnų įgalioti asmenys; 14 punkte numatyta, kad leidimas laidoti išduodamas laidojančiam asmeniui pateikus rašytinį prašymą ir mirties liudijimą; 20 punkte numatyta, kad už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė arba kolumbariumo niša, o šio asmens duomenis kapinių prižiūrėtojas įrašo laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale (toliau vadinama – žurnalas), atsakingas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą asmuo privalo pašalinti pažeidimus ar atlyginti žalą, kuriuos jis, įrengdamas kapo paminklą, antkapį ar atlikdamas kitus kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūros darbus, padarė kapinėms, kitoms kapavietėms ar kolumbariumo nišoms, kolumbariumui ar kitiems statiniams. Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punkte taip pat numatyta, kad jeigu asmuo, įrašytas žurnale atsakingu už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, miršta arba dėl kitų priežasčių negali rūpintis kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūra, jo giminaičiai, sutuoktinis (-ė) arba kapavietėje ar kolumbariumo nišoje palaidotų mirusiųjų giminaičiai ir sutuoktinis (-ė) turi susitarti, kas bus atsakingas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, ir raštu apie tai pranešti kapinių prižiūrėtojui, nurodydami keistinus žurnale duomenis; 25 punkte numatyta, kad kapo paminklai, antkapiai, kapavietės tvora ir kiti statiniai statomi, rekonstruojami ir prižiūrimi pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, statant ir (ar) rekonstruojant kapo paminklus, antkapius ir kitus statinius, informuojamas kapinių prižiūrėtojas, kuris žurnale įrašo kapavietės statinių statymo ir (ar) rekonstravimo datas. Praktiškai analogiškos nuostatos yra išdėstytos 2007 m. kovo 22 d. Panevėžio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-56 patvirtintose Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje esančių kapinių tvarkymo taisyklėse, kurių 20 punkte yra numatyta, kad už kapavietės priežiūrą yra atsakingas asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė.
Taigi, pirmiausia byloje yra būtina nustatyti aplinkybes: kas buvo atsakingas už (duomenys neskelbtini) kapavietės priežiūrą 2013 metais, kai ieškovas padarė papildomą įrašą ant paminklo , ir kas buvo atsakingas už kapavietę 2015 metais, kai įrašas atsakovės buvo panaikintas. Iš Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštų matyti, kad duomenų apie (duomenys neskelbtini) kapavietės atsakingą prižiūrėtoją nurodytu laikotarpiu nėra, toks asmuo į žurnalą nebuvo ir nėra įrašytas. Ieškovo ir atsakovės bei liudytojų paaiškinimai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakingu už (duomenys neskelbtini) kapavietės priežiūrą asmeniu atitinkamais laikotarpiais buvo vien ieškovas su motina B. M. ( iki jos mirties (duomenys neskelbtini) metais ) ar po to vienas ieškovas, ar atsakovė su kitais artimais giminaičiais. Duomenų, kad giminaičiai būtų sudarę žodinį ar kitokį susitarimą dėl ginčo kapavietės priežiūros ir paskyrę atsakingą už kapavietės priežiūrą asmenį taip pat nėra. Kaip ir nėra neginčijamų duomenų, kad po B.M. mirties jis perėmė šias pareigas iš B.M. ir kapavietę prižiūrėjo vien tik ieškovas. Tuo labiau, kad tuo laiku dar buvo likusi gyva kita (duomenys neskelbtini) dukra - S.M. ir jų anūkė G. M.. Tokiu atveju, imant domėn įrodinėjimo dalyką šioje byloje, teismas laiko teisinga laikyti įrodyta tą aplinkybę, kad nuo to momento, kai buvo kapavietėje palaidota S.M. ((duomenys neskelbtini)) faktine kapo valdytoja ir atsakinga už jo priežiūrą tapo R. Ž., kadangi ji kreipėsi dėl S.M. leidimo laidoti (duomenys neskelbtini) kapavietėje, jai buvo išduotas leidimas laidoti, o sutinkamai su Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punktu atsakingas už kapavietę yra laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti. Paskutinis leidimas laidoti (duomenys neskelbtini) kapavietėje buvo išduotas būtent R. Ž.. Manytina, kad leidimas buvo išduotas pagrįstai, kadangi, kaip jau buvo minėta, iki to momento atsakingo už kapavietę asmens kapinių žurnale nebuvo įregistruota ir jo sutikimo/derinimo nereikėjo. Taigi, nors R. Ž. po leidimo laidoti jai S.M. išdavimo ir nebuvo įrašyta į žurnalą, kaip atsakingas už kapavietę asmuo, ji laikytina nuo 2013 metų faktine kapavietės valdytoja atsakinga už kapavietės tvarką ir priežiūrą. Jos valdymo teisė atsiranda administracinio akto, - leidimo laidoti pagrindu. Tokiu būdu, ieškovas 2013 metais (kaip pats pripažino tai jis padarė po S.M. mirties) prieš atlikdamas papildomą užrašą ant paminklo, turėjo gauti R. Ž., kaip atsakingo už kapavietę asmens, sutikimą tokį užrašą padaryti. Pažymėtina, kad jau minėtuose teisės aktuose tiesiogiai nėra nustatyta reikalavimo gauti atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens sutikimą keisti užrašus ant paminklo, tačiau tokio sutikimo reikalingumą suponuoja atsakingo už kapavietės asmens teisių (spręsti, ar leisti kapavietėje laidoti kitus asmenis) ir pareigų (prižiūrėti kapavietę, kad ji būtų tvarkinga, pašalinti pažeidimus ar atlyginti žalą, padarytą įrengiant kapo paminklą, antkapį, atliekant kitus kapavietės tvarkymo darbus) esmė. Tuo labiau, kad užrašai ant paminklų gali būti ne bet kokie, t. y. lietuvių papročių ir tradicijų pagrindu yra susiformavusi praktika kokie kaip taisyklė daromi užrašai ant paminklų ir , savaime suprantama, kad yra neleistini užrašai nederamo pobūdžio, nesusiję su palaidotais asmenimis ir pan. Atsakovė , šiuo konkrečiu atveju, yra atsakinga už kapavietėje esančio statinio- paminklo ir ant jo esančių užrašų atitikimą teisės ir moralės normoms. Ieškovas pripažino, kad papildomą užrašą ant paminklo padarė savavališkai be atsakovės leidimo , todėl jis savo veiksmais pažeidė vieną iš bendrųjų civilinės teisės principų, kad iš neteisės negali kilti teisė , ieškovo veiksmai buvo neteisėti ir jų pagrindu ieškovas negalėjo įgyti jokių teisių ar teisėtų interesų, kurie turėtų būti ginami, tame tarpe ir šio ieškinio pagrindu.
Be kitų argumentų, ieškovas taip pat nurodo, kad ginčo paminklas yra jo nuosavybės teisės objektas, kurį jis paveldėjo po savo mamos B.M. mirties. Iš byloje esančio paveldėjimo teisės liudijimo matyti, kad duomenų apie tai, kad ieškovas paveldėjo paminklą , nėra įrašyta , kitų rašytinių įrodymų apie ieškovo ( ar B.M. ) nuosavybę taip pat nėra. Teismo posėdžio metu išklausyti liudytojai D. P., E. B., N. M. pripažino tą aplinkybę, kad paminklą statyti tarėsi abi (duomenys neskelbtini) dukros: B.M. ir S.M., o B.M. yra minėjusi, kad kažin ar S.M. atiduos pinigus už paminklą. Atkreiptinas dėmesys, kad pokalbio metu išreikšta mintis apie tai , kad kažin ar S.M. grąžins pinigus dar neįrodo, kad skola taip ir liko, nes pinigai galėjo būti grąžinti ir vėliau po pokalbio su liudytojais arba seserys, kaip artimi žmonės, galėjo susitarti ir kitokiu būdu. Liudytoja G. M. patvirtino, kad abi seserys tarėsi dėl paminklo tėvams M. pastatymo ir paminklas buvo statomas už abiejų pinigus. Taigi, laikytina įrodyta, kad susitarimas dėl bendro tėvų atminties įamžinimo - paminklo pastatymo buvo, tačiau esant tokiems nepakankamiems įrodymams, nėra pagrindo daryti pakankamai pagrįstą ir teisingą išvadą, kad paminklas nuosavybės teise priklausė vienai B.M. ir po jos mirties buvo paveldėtas ieškovo. Atkreiptinas dėmesys, kad B.M. nuo pat paminklo pastatymo 1987 metais iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini) metais pretenzijų dėl paminklo pastatymo išlaidų S.M. nereiškė, paminklas buvo be užrašo „Ilsėkitės ramybėje Liūdi duktė B.“, kas leidžia daryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad tokia situacija tenkino abi (duomenys neskelbtini) dukras. Taip pat pažymėtina, kad ginčo paminklas buvo pastatytas dar esant gyvoms B.M. ir S.M. ir tada užrašo „Ilsėkitės ramybėje liūdi duktė B. „ nebuvo, taigi daugiau tikėtina, kad vis dėlto paminklas buvo abiejų (duomenys neskelbtini) dukterų susitarimo rezultatas ir užrašas ant paminklo buvo jų bendros valios išraiška. Daugiau kaip 20 metų tokia situacija tenkino tiek B.M., tiek S.M., tačiau ieškovas jau po jų mirties savo iniciatyva padarė papildomą užrašą ant ginčo paminklo . Kodėl tai buvo padaryta būtent po S.M. mirties, ieškovas įtikinamai paaiškinti negalėjo . Tokiais savo veiksmais ieškovas faktiškai pašalino iš gedinčių dėl (duomenys neskelbtini) netekties asmenų rato vieną iš jų dukterų – S.M.. Manytina, kad toks ieškovo padarytas užrašas ne tik pažeidžia S.M., bet ir jos artimųjų ( anūkės R. Ž., dukters G. M. ir kt.) teises ir teisėtus interesus, bet ir prieštarauja lietuvių tautos tradicijoms.
Kas liečia atsakovės atliktą ginčo paminklo užrašo pakeitimą, tai pirmiausia reiktų pažymėti, kad ginčo paminklo pastatymo metu galiojusių Kapinių tvarkymo taisyklių 25 punkte yra nustatyta, kad kapo paminklai, antkapiai, kapavietės tvora ir kiti statiniai statomi, rekonstruojami ir prižiūrimi pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą; statant ir (ar) rekonstruojant kapo paminklus, antkapius ir kitus statinius, informuojamas kapinių prižiūrėtojas, kuris žurnale įrašo kapavietės statinių statymo ir (ar) rekonstravimo datas. LR Statybos įstatyme ( patv. 1996 m. kovo 19d. įstatymu Nr. I-1240) yra nustatyta, kad rekonstravimas – statybinė veikla, kurios tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį; remontas – statybinė veikla, kurios tikslas iš dalies arba visiškai atkurti statinio techninę būklę pagal statybos normatyvinių dokumentų reikalavimus arba pagerinti statinio naudojimo savybes. Šiuo aspektu įvertinus atsakovės atliktus paminklo darbus: senojo paminklo nuvalymas , užrašų atnaujinimas, dalies užrašo panaikinimas, jie laikytini darbais, kuriais buvo siekiama atkurti paminklo techninę būklę , o ne jį iš esmės pertvarkyti. Taigi, tokie darbai yra priskirtini ne statinio rekonstrukcijai, o einamajam remontui. Kadangi Kapinių tvarkymo taisyklės reikalauja, kad kapinių prižiūrėtojas būtų informuotas tik apie kapavietės statinių statybą ir rekonstrukciją, tai laikytina, kad atsakovė, atlikdama paminklo einamąjį remontą, jau minėto norminio akto reikalavimų nepažeidė.
Taigi, įvertinus visas nurodytas aplinkybes ir argumentus laikytina, kad ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas.
Atmetus ieškinį, bylinėjimosi išlaidos atsakovės ir valstybės naudai priteistinos iš ieškovo ( CPK 88 straipsnio 1 dalies, 3 punktas, 6 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnis, 96 straipsnis, 98 straipsnis). Pagal byloje esančią pažymą, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudaro 6,40 Eur, kurios priteistinos iš B. M.. Pagal byloje esančius duomenis atsakovė byloje patyrė 200 Eur advokato atstovavimo išlaidų, kurios priteistinos iš ieškovo B. M..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstyti ir CPK 259-260 straipsniais, 270 straipsniu teismas
nusprendė:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš B. M. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės R. Ž. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 200 Eur (du šimtus eurų) advokato atstovavimo išlaidų ir valstybės naudai 6,40 Eur ( šešis eurus 40 ct) išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, įm. k. 188659752, atsisk. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Panevėžio miesto apylinkės teismą.