Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Stasio Lemežio, Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Indrės Petkevičiūtės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-02-15 nuosprendžio, kuriuo V. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat pagal BK 284 straipsnį pripažintas kaltu ir 1 metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose nuteistas N. K.. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, N. K. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 1 metams 1 mėnesiui ir 10 dienų bei 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. V. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2018-01-10 apie 18.30 val., viešoje vietoje - kelyje, esančiame prie Papiškių k., Rudaminos sen., Vilniaus r., veikdamas kartu su N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu vaikinu „Danik“, kurio atžvilgiu tyrimas yra atskirtas į atskirą tyrimą, priėjęs prie P. Ž. su V. K., paklausė, kur telefonas, pastariesiems atsakius, koks telefonas, ir pradėjus bėgti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas vaikinas „Danik“, pasivijęs nukentėjusįjį P. Ž., griebė jį už drabužių, o tuo metu iš nugaros pusės priėjęs V. K. sudavė P. Ž. ne mažiau kaip apie 2 smūgius į galvos sritį dėl ko nukentėjusysis P. Ž. pargriuvo ant žemės, o V. K. pastarąjį gulintį laikė, neleisdamas jam atsistoti, kai tuo metu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas vaikinas „Danik“ spardė jį kojomis, suduodamas ne mažiau kaip 15 smūgių, į stuburą, nugarą, taip bendrais veiksmais padarydami P. Ž. kairės akies viršutinio voko, pakaušio, kairės užausinės srities poodines kraujosruvas, tai yra sužalojimus vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu bei sukeldami jam fizinį skausmą. Tuo metu N. K., vydamasis bėgantį V. K., tyčia metė į jį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą, pataikydamas jam per kojas, dėl ko V. K. pargriuvo ant žemės, ir, jam gulint, N. K. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu sudavė vieną kartą per kairiąją ranką ir ne mažiau kaip 3 smūgius per dešiniąją koją bei vieną kartą per kairiąją koją, o V. K. atsistojus, jis tyčia ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu sudavė dar vieną kartą jam į pakaušį, tokiais savo veiksmais sukeldamas šiam fizinį skausmą. Tokiais įžūliais veiksmais, nesilaikydamas elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydamas aiškią nepagarbą visuomenei V. K., veikdamas bendrininkų grupėje su N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu vaikinu vardu „Danik“, kurio atžvilgiu tyrimas yra atskirtas į atskirą tyrimą, sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką.

2. V. K. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-02-15 nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Indrė Petkevičiūtė prašo

-bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka nagrinėti patikslintą kaltinimą V. K., o būtent, kad jis:

2018-01-10 apie 18.30 val., viešoje vietoje - kelyje, esančiame prie Papiškių k., Rudaminos šen., Vilniaus r., veikdamas kartu su N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu vaikinu „Danik“, kurio atžvilgiu tyrimas yra atskirtas į atskirą tyrimą, išlipęs su šiais asmenimis iš jo automobilio, priėjo prie P. Ž. su V. K. paklausė, kur telefonas, pastariesiems atsakius, koks telefonas, ir pradėjus bėgti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas vaikinas „Danik“, pasivijęs nukentėjusįjį P. Ž., griebė jį už drabužių, o tuo metu iš nugaros pusės priėjęs V. K., sudavė P. Ž. ne mažiau kaip apie 2 smūgius į galvos sritį dėl ko nukentėjusysis P. Ž. pargriuvo ant žemės, o V. K. pastarąjį gulintį laikė, neleisdamas jam atsistoti, bei liepė P. Ž. palikti jo merginą ramybėje, kai tuo metu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas vaikinas „Danik“, spardė P. Ž. kojomis, suduodamas ne mažiau kaip 15 smūgių, į stuburą, nugarą, taip bendrais veiksmais padarydami P. Ž. kairės akies viršutinio voko, pakaušio, kairės užausinės srities poodines kraujosruvas, tai yra sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu bei sukeldami jam fizinį skausmą. Tuo metu N. K., vydamasis bėgantį V. K., tyčia metė į jį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą, pataikydamas jam per kojas, dėl ko V. K. pargriuvo ant žemės ir jam gulint N. K. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu sudavė vieną kartą per kairiąją ranką ir ne mažiau kaip 3 smūgius per dešiniąją koją bei vieną kartą per kairiąją koją, o V. K. atsistojus jis tyčia ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu sudavė dar vieną kartą jam į pakaušį, tokiais savo veiksmais sukeldamas šiam fizinį skausmą. V. K., stebėdamas įvykio metu a plinką ir pamatęs keliu važiuojantį automobilį, įspėjo N. K. bei tyrimo metu nenustatytą asmenį, vardu „Danik“, apie įvykio vietoje pasirodžiusius pašalinius asmenis, dėl ko pastarieji nutraukė smurtinius veiksmus, ir įsėdę į V. K. vairuojamą automobilį iš įvykio vietos pasišalino. Tokiais įžūliais veiksmais, nesilaikydamas elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydamas aiškią nepagarbą visuomenei V. K., veikdamas bendrininkų grupėje su N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu vaikinu, vardu „Danik“, kurio atžvilgiu tyrimas yra atskirtas į atskirą tyrimą, sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

-Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-02-15 nuosprendį dalyje, kuria V. K. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, panaikinti ir V. K. atžvilgiu priimti naują nuosprendį: V. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir paskirti jam 75 MGL (3 750 Eur) dydžio baudą;

-Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti solidariai iš N. K. ir V. K. bendrais nusikalstamais veiksmais Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą 160,08 Eur turtinę žalą.

3.1. Prokurorės manymu, apylinkės teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, neišsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK)20 straipsnio nuostatas. Pažymi, jog BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą, todėl tai išimtinė teisėjo ar teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu (Vilniaus apygardos teismo2019-02-18 nutartis Nr.lA-15-315/2019). Prokuroro nuomone, apylinkės teismas šioje byloje neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos, todėl, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį V. K. atžvilgiu, padarė klaidingas išvadas, neatitinkančias byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

3.2. Pažymi, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad vien nukentėjusiojo P. Ž. nenuoseklūs ir kintantys parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, negali būti pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Prokurorė sutinka su apylinkės teismo argumentu, kad nuosprendis paprastai negali remtis vien nukentėjusiojo duotais parodymais, juolab, jei jie nėra nuoseklūs, tačiau, prokurorės teigimu, apylinkės teismas, konstatavęs nukentėjusiojo P. Ž. parodymų nenuoseklumą, turėjo pareigą imtis atitinkamų priemonių, siekiant pašalinti šių parodymų prieštaravimus, nustatyti bei įvertinti parodymų keitimo motyvus bei gautus duomenis sugretinti su kitomis teisminio nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. To apylinkės teismas nepadarė.

3.3. Prokurorės manymu, iš esmės nukentėjusiojo P. Ž. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nekito - tiesiog papildomų apklausų metu buvo sukonkretinti kaltininkų veiksmai. Savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu bei parodė, kokiomis aplinkybėmis buvo sumuštas. Taip pat nukentėjusysis P. Ž. asmens parodymo atpažinti metu nurodė, kad atpažįsta iš fotonuotraukų asmenį (išteisintąjį V. K.), kaip asmenį, kuris dalyvavo 2018-01-10 muštynėse. Pažymi, kad šių procesinių veiksmų atlikimo metu nustatytų faktinių aplinkybių apylinkės teismas iš viso nevertino. Svarbu ir tai, kad nors nukentėjusysis P. Ž. 2019-01-29 teisminio nagrinėjimo metu iš dalies pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, kad nežino, ar V. K. jo atžvilgiu 2018-01-10 vartojo fizinį smurtą bei nurodė, kad jo niekas įvykio metu nelaikė, tačiau 2019-02-08 teisminio nagrinėjimo metu tiriant bylos medžiagą ir pagarsinus nukentėjusiojo P. Ž. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pastarasis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktose apklausose jis pasakė pareigūnams detales, kurias prisiminė. Taigi P. Ž. teisminio nagrinėjimo metu pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kategoriškai jų nepaneigė. Siekiant pašalinti prieštaravimus tarp P. Ž. duotų parodymų bei nustatyti tiesą byloje, prokurorės manymu, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme tikslinga atnaujinti įrodymų tyrimą, papildomai apklausiant nukentėjusįjį P. Ž., siekiant išsiaiškinti, kas nulėmė jo parodymų kaitą ir dėl kokių priežasčių beveik metams po įvykio jo parodymai laikytini tikslesniais, nei duodant parodymus kitą dieną po įvykio.

3.4. Nors išteisintasis V. K. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, įvykdytos bendrininkų grupėje, nepripažino, bet, prokurorės nuomone, jo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, kuriuos apylinkės teismas turėjo įvertinti bei išanalizuoti bendrininkavimo instituto kontekste. Prokurorės manymu, apylinkės teismas neanalizavo ir neįvertino V. K. ir kitų nusikalstamą veiką įvykdžiusių asmenų, kaip bendrininkų veiksmų, o išteisintojo kaltę išimtinai susiejo tik su smurto prieš P. Ž. panaudojimo faktu, kuris, apylinkės teismo nuomone, nebuvo įrodytas. Todėl padarė netinkamas išvadas ir dėl to nepagrįstai išteisino V. K.. V. K. veiksmų įvertinimas visumoje su kitų įvykio vietoje buvusių asmenų, kuriuos ir į įvykio vietą atvežė pats išteisintasis, veiksmais, neabejotinai patvirtina pastarojo kaltę.

3.5. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu neabejotinai nustatyta, kad nagrinėjamo konflikto priežastis buvo išteisintojo V. K. noras atgauti jo draugės A. Z. neaiškiomis aplinkybėmis pas V. K. paliktą telefoną. Todėl išteisintasis 2018-01-10 važiavo link V. K. namų paklausti, kur telefonas. Bevažiuodamas, pamatė keliu einančius N. K. su „Danik“ ir paprašė šių kartu važiuoti V. K. „paklausti, kur telefonas“. Būtent V. K. N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį „Daniką“ ne tik tikslingai pavėžėjo iki nusikaltimo vietos, bet įvykio metu jis pats aktyviai dalyvavo vykdant nusikalstamą veiką ir po įvykio N. K. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį „Danik“ parvežė namo. Prokurorės manymu, iš šių faktų visumos yra aišku, jog V. K. buvo nagrinėjamo konflikto iniciatorius, iš esmės subūręs kitus asmenis jo tikslams įgyvendinti. Nors išteisintasis neigia smurtavęs prieš nukentėjusįjį P. Ž., tačiau 2019-01-29 teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad pastarasis, duodamas parodymus teigė, kad liudytojai A. Z., apibūdindamas nagrinėjamą įvykį, pasakė, kad tą vakarą „truputį susimušėm“. Pažymi, kad ir nukentėjusysis V. K. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad po įvykio pas jį buvo atvykęs išteisintasis V. K. ir atsiprašinėjo už savo ir draugų veiksmus. Taigi, prokurorės manymu, tokie paties išteisintojo išsakyti teiginiai bei veiksmai leidžia daryti išvadą, kad V. K. vaidmuo minėtame konflikte nebuvo neutralus, nes jis pats save vertino kaip muštynių dalyvį.

3.5. Pažymi, kad nukentėjusysis P. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad vairuotojas (V. K.), laikydamas jį už gobtuvo, sakė: „nelįsk prie mano žmonos, nesusitikinėk su ja, nevažiuok“. Nors teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis P. Ž. nepatvirtino, kad V. K. jį laikė už gobtuvo, tačiau aiškino, kad tokius žodžius iš išteisintojo jis iš tiesų girdėjo. P. Ž. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad smūgių sudavimo metu Vitalijaus išsakė grasinimus „palik mano merginą ramybėje“. Aplinkybė, kad nukentėjusįjį mušant tyrimo metu nenustatytam asmeniui „Danik“, V. K. stovėjo šalia ir išsakė nukentėjusiajam reikalavimus, patvirtina, kad išteisintasis ne tik savo buvimu pritarė daromai nusikalstamai veikai, bet ir aktyviais veiksmais dalyvavo jos padaryme, siekdamas įbauginti nukentėjusįjį, kad ateityje jis susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų.

3.6. Prokurorės manymu, toliau sekę išteisintojo veiksmai, sušunkant „šuba, mašina atvažiuoja“, tik dar labiau sustiprina įsitikinimą jo veiksmų neteisėtumu bei indėlį į bendrai daromą nusikalstamą veiką. Nors išteisintasis teigė, jog šie žodžiai reiškė norą išskirti besimušančius asmenis bei baigti konfliktą, tačiau akivaizdu, kad tokia versija neatitinka net minimalaus tikėtinumo lygio ir turėtų būti vertinama tik kaip jo gynybinė pozicija. Be to išteisintasis teismo posėdžio apylinkės teisme metu paaiškino, kad čia įspėjimas. Prokurorės nuomone, įspėjamoji frazė gali būti vertinama tik kaip aktyvus kaltinamojo veiksmas siekiant nebūti pačiam bei kitiems bendrininkams pastebėtiems pašalinių asmenų darant nusikalstamą veiką. Tokias išvadas patvirtina ir nuteistojo N. K. parodymai, kad V. K. jam pasakė važiuoti, nes atvyks policija. Akivaizdu, kad V. K. neabejotinai kitiems bendrininkams sudarė sąlygas netrukdomai atlikti smurtinius veiksmus bei laiku pasišalinti. Be to, prokurorės manymu, nukentėjusiojo pozicija bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, kad žala jam buvo padaryta tiek N. K., tiek V. K. veiksmais, patvirtina, jog jis minėtus asmenis laikė bendrininkais, turinčiais kartu atsakyti už savo nusikalstamus veiksmus. Taigi, net ir nenustačius V. K. smurto prieš nukentėjusįjį fakto, prokurorės nuomone, jo buvimas šalia kitų kaltinamųjų smurtinių veiksmų atlikimo metu, aplinkos stebėjimas, vienam iš nukentėjusiųjų sakymas „Nelįsk prie mano moters“ bei pagalba kitiems nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, išvežant juos iš įvykio vietos, neabejotinai įrodo V. K. kaltę dėl viešosios tvarkos sutrikdymo veikiant bendrininkų grupėje.

3.7. Kita vertus, nenustačius pakankamo kiekio duomenų, įrodančių V. K., kaip bendravykdytojo vaidmenį, jam darant inkriminuotą veiką, nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kaip įvykio metu aplinkos stebėjimas, kitų bendrininkų išvežimas po nusikalstamos veikos įvykdymo iš įvykio vietos, prokurorės teigimu, negalėjo būti ignoruojamos, o jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami, kaip padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis).

3.8. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6. 279 straipsnyje nurodyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Atsižvelgus į šias nuostatas ir pripažinus V. K. kaltu Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys turėtų būti visiškai patenkintas priteisiant iš V. K. ir N. K. 106, 08 Eur solidariai žalos atlyginimui.

4. Teismo posėdžio metu išteisintasis V. K. ir jo gynėja bei nuteistasis N. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, apylinkės ir apeliacinio teismo posėdžiuose ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, pagrįstai V. K. pagal BK 284 straipsnį išteisino, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

6. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

7. Išteisintasis V. K. ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka, nuosekliai aiškino, kad, nors ir turėjo tikslą surasti savo pažįstamos A. Z. pas V. K. paliktą telefoną, tačiau fizinio smurto nukentėjusiojo P. Ž. atžvilgiu nenaudojo, priešingai, prasidėjus muštynėms tarp nukentėjusiųjų, N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu „Danik“, bandė besimušančius išskirti. Byloje nėra jokių tokį išteisintojo aiškinimą paneigiančių objektyvių duomenų.

8. Primosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. Z. patvirtino, kad ją su išteisintuoju siejo kolegiški santykiai – jie kartu mokėsi ir dirbo, kai svečiuodamasi pas nukentėjusįjį V. K. ji pastarojo namuose paliko telefoną, paprašė, jog jį paimtų V. K., tačiau aiškino, kad nieko apie įvykusias muštynes negirdėjo (t. 3, b. l. 4-5). Tai, kad iš tiesų pas nukentėjusįjį V. K. buvo A. Z. priklausantis mobiliojo ryšio telefonas bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu patvirtino ir liudytojas A. M. (t. 3, b. l. 5), kuris, V. K. prašymu, pastarajai telefoną grąžino. Šios aplinkybės nepaneigė ir nukentėjusysis V. K. (t. 2, b. l. 183-184).

9. Nors, prokurorės manymu, V. K. kaltę pagal BK 284 straipsnį patvirtina tai, kad jis šiai nusikalstamai veikai daryti subūrė nuteistąjį N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį „Danik“, tačiau išteisintasis parodė, kad jis pastaruosius, prieš važiuodamas iš V. K. paimti telefoną, autobusų stotelėje sutiko atsitiktinai, paaiškino jiems susiklosčiusią padėtį ir pasiūlė važiuoti kartu, nes nežinojo, ko tokioje situacijoje galima tikėtis. Tam neprieštarauja nuteistojo N. K. parodymai, kad jis ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo „Danik“ su V. K. kartu važiavo, neturėdami jokio kito tikslo, kaip tik išsiaiškinti dėl negrąžinamo telefono (t. 2, b. l. 180). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad V. K. su minėtais asmenimis iš anksto derino susitikimo laiką, vietą ar aptarė veiksmų, kurių imsis sutikę galimai A. Z. telefoną negrąžinančius asmenis, planą, t. y. kad susitarė smurtauti. Taigi aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys nepaneigia išteisintojo V. K. aiškinimo, kad jis pas nukentėjusįjį V. K. važiavo tik dėl to, kad išsiaiškintų dėl A. Z. priklausančio telefono buvimo vietos ir jį, pastarosios prašymu, jai grąžintų, o smurtas nukentėjusiųjų P. Ž. ir V. K. atžvilgiu buvo pradėtas naudoti spontaniškai, t. y. dėl susiklosčiusių aplinkybių – V. K. pradėjus bėgti, o P. Ž. susistumdžius su V. K.. Tai, kad iš tiesų vykusios muštynės prasidėjo iš pradžių jiems susistumdžius, patvirtino ir nukentėjusysis P. Ž., kuris aiškino, kad, jo manymu, jam vėliau besistumdant su asmeniu, vardu „Danik“, V. K. juos skyrė, jokių smūgių, jo atžvilgiu, nesudavė (t. 2, b. l. 183). Tam neprieštarauja nuteistojo N. K. aiškinimas, kad jis aplinkybės, kad V. K. kam nors iš nukentėjusiųjų būtų sudavęs smūgį, nematė. Vėliau V. K. jam sakė, kad P. Ž. „prispaudė“ asmuo, vadinamas „Danik“.

10. Iš tiesų, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo P. Ž. duotų parodymų, jis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu aiškiai nurodė, kad smurtą jo atžvilgiu naudojo du asmenys: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, vardu „Danik“, ir automobilį, kuriuo prie jų einančių privažiavo minėti asmenys vairavęs išteisintasis V. K.. Aiškino, kad iš pradžių prie jo priėjo išteisintasis ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo „Danik“, kurie paklausė, kur telefonas. Kai nukentėjusysis pamatė, kad iš automobilio išlipa dar vienas asmuo, tuo metu nuo savęs automobilio vairuotoją (V. K.) atstūmė. Tada kitas, priekinėje automobilio sėdynėje sėdėjęs asmuo („Danik“), nukentėjusiajam kibo į atlapus. Pradėjęs su minėtu asmeniu grumtis, jis, iš už nugaros stovinčio asmens, pajuto 2-3 smūgius, suduodamus į galvos sritį. Po šių smūgių jis nukrito ant žemės. Tuo metu automobilio vairuotojas jį laikė, kad pastarasis negalėtų atsikelti, o kitas asmuo jį spardė į įvairias kūno vietas, suduodamas 10-15 smūgių. Po to šie asmenys pamatė atvažiuojantį automobilį, automobilio vairuotojas rusiškai sušuko „šuba mašina važiuoja“. Tada visi smurtavę vyrai sėdo į savo transporto priemonę ir išvažiavo (t. 1, b. l. 113-114, 124-125, 134-135). Tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka metu nukentėjusysis nurodė, jog aplinkybės, kad jo atžvilgiu smurtą naudojo ir V. K. patvirtinti negali, nes to nematė. Įvykio metu buvo tamsu, jam kažkuris iš asmenų ant galvos uždėjo kapišoną, prasidėjo smūgiai, po kurių pastarasis nukrito. Mano, kad jo atžvilgiu smūgius sudavė vienas asmuo (t. 2, b. l. 182). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nukentėjusysis iš esmės nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, kaip ir bylos pirmosios instancijos teisme metu, patvirtindamas, kad jokių pretenzijų išteisintajam V. K. neturi, nes tai būtent jis smurtą jo ir V. K. atžvilgiu naudojusiems asmenims nurodė baigti muštis. Smurtas jo atžvilgiu liovėsi iš karto po to, kai išteisintasis, kaip tai suprato iš pastarojo balso, kitiems asmenims sušuko žodžius: „šuba, atvažiuoja mašina.“ Tai, kad smurtauti liovėsi būtent po V. K. išsakytų žodžių, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė ir nuteistasis N. K. (t. 2, b. l. 180). Teismo posėdžio metu V. K. patvirtino, kad jis sakė tokius žodžius, tačiau paaiškino, kad tuo metu link jų jokia mašina nevažiavo. Tokiu būdu jis tiesiog norėjo besimušančius asmenis išskirti. Tokiam išteisintojo aiškinimui neprieštarauja paties nukentėjusiojo parodymai, kad po tokių išteisintojo žodžių automobilis keliu, prie kurio vyko muštynės, pravažiavo galimai tik po 2 minučių. Taigi aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys nepaneigia V. K. aiškinimo, kad jis smurto P. Ž. atžvilgiu įvykio metu nenaudojo, priešingai, ėmėsi veiksmų, jog nutrauktų N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens „Danik“ smurtinius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, melagingai juos įspėdamas dėl neva atvažiuojančio automobilio.

11. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad apylinkės teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį V. K. atžvilgiu ir jį grįsdamas prieštaringais nukentėjusiojo P. Ž. parodymais, turėjo imtis visų priemonių šiems prieštaravimams pašalinti, nustatyti ir įvertinti nukentėjusiojo parodymų keitimo motyvus. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, P. Ž., atsakydamas į teisėjų kolegijos, prokurorės ir kitų proceso dalyvių klausimus, patvirtino, kad jis perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus ir į apklausos protokolą surašytus parodymus, sutiko su jų turiniu, tačiau patikslino, jog teismas turi remtis jo teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, patvirtindamas, kad įvykio aplinkybės buvo būtent tokios, kaip jis nurodė teisme. Aiškino, kad, nors jis pirmosios instancijos teisme prašė V. K. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau nurodė, kad teikdamas tokį prašymą paprasčiausiai tikėjosi, jog bus atlyginta jam kitų asmenų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala. Nukentėjusysis nurodė, kad jis su išteisintuoju po įvykio, išskyrus pirmosios instancijos teisme vykusius teisiamuosius posėdžius, susitikęs nebuvo, nei jis, nei pastarojo giminaičiai su juo susisiekti jokiais būdais nebandė ir jo parodymams jokios įtakos neturėjo. Todėl manyti, kad nukentėjusiojo P. Ž. parodymų pasikeitimą įtakojo išteisintasis ar kiti asmenys, arba laikyti, kad nukentėjusysis parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu davė, būdamas įbaugintas, nėra jokio pagrindo. Taigi apylinkės teismas pagrįstai vertino nukentėjusiojo P. Ž. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus ir jais vadovavosi priimdamas skundžiamą nuosprendį.

12. Prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja ir tai, kad nukentėjusysis P. Ž. V. K., kaip muštynėse dalyvavusį asmenį, atpažino asmens parodymo atpažinti metu. Pažymėtina, kad ginčo dėl to, jog V. K. iš tiesų, pastarojo vairuojamu automobiliu, kartu su N. K. ir asmeniu, vadinamu „Danik“, atvyko į įvykio vietą ir ten buvo vykusių muštynių metu, byloje nėra. Todėl, išteisintajam P. Ž. paaiškinus, kad jis to, jog V. K. jam būtų sudavęs kokius nors smūgius nematė, girdėjo tik kai pastarasis kitiems asmenims sakė, jog mušti gana, laikyti, kad minėtas protokolas (t. 1, b. l. 117-121) patvirtina V. K. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nėra pagrindo.

13. Prokurorės teigimu, V. K. kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo patvirtina ir išteisintojo įvykio metu P. Ž. išsakytas reikalavimas, palikti jo merginą ramybėje. Kaip jau minėta, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka metu, tiek išteisintasis, tiek A. Z. aiškino, kad jų artimi tarpusavio santykiai nesieja, save įvardindami kaip kartu dirbančius buvusius bendraklasius. V. K. kategoriškai neigė grasinęs išteisintajam. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad P. Ž. teismo posėdžio metu aplinkybę, kad tokius žodžius V. K. galėjo išsakyti jam, paneigė, nurodydamas, kad minėti žodžiai galimai buvo skirti trečiajam asmeniui. Nukentėjusysis P. Ž. patvirtino, kad jo ir A. Z. jokie tarpusavio santykiai nesieja. Akivaizdu, kad P. Ž., manydamas, kad neva V. K. išsakyti žodžiai galėjo būti skirti kitam asmeniui, jų kaip jam skirto grasinimo nesuvokė ir nevertino. Atsižvelgiant į tai, kad konfliktas tarp išteisintojo, N. K., ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens „Danik“ ir nukentėjusiųjų iš esmės kilo dėl A. Z. priklausančio telefono, kurio jai negrąžino A. K., net ir laikant, kad išteisintasis susitikus su A. K. ir P. Ž. iš tiesų tokius žodžius išsakė, vertinti jų kaip grasinimo, nėra pagrindo.

14. Apeliaciniame skunde pažymima, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad išteisintasis V. K. pats save identifikavo, kaip muštynių dalyvį, A. Z. minėto vakaro įvykį apibūdindamas, kaip „truputį susimušėme“, o vėliau nukentėjusiojo V. K. atsiprašydamas už savo draugų veiksmus. Vis tik, vien ta aplinkybė, jog išteisintasis save laikė iš esmės dėl pastarojo pažįstamai A. Z. negrąžinamo telefono konflikto, kilusio tarp minėtų asmenų, dalyviu, savaime V. K. kaltės pagal BK 248 straipsnį nepatvirtina.

15. Svarbu paminėti, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis ir tikimybinėmis išvadomis, o tik neginčijamais ir neabejotinais irodymais, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, byloje esančių įrodymų nepakanka daryti neabejotinai išvadai, kad V. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

16. Nors bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu prokurorė prašė V. K. pareikštą kaltinimą patikslinti aplinkybėmis, prokurorės nuomone, patvirtinančiomis, jog išteisintasis, veikdamas bendrais veiksmais su N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu „Danik“, pastaruosius į įvykio vietą atveždamas savo automobiliu bei juos įspėdamas apie atvažiuojantį automobilį, veikė kaip padėjėjas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys nepaneigia išteisintojo V. K. aiškinimo, kad jis su minėtais asmenimis į įvykio vietą nuvyko, neturint jokio išankstinio susitarimo nukentėjusiųjų atžvilgiu smurtauti, o prasidėjus muštynėms, ėmėsi visų veiksmų, kad smurtinius N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens „Danik“ veiksmus nutrauktų. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, kaltinimo patikslinimas nurodytomis aplinkybėmis, reikšmės, sprendžiant dėl V. K. kaltės pagal BK 284 straipsnį, neturi.

17. Nesant pagrindo apkaltinamojo nuosprendžio V. K. atžvilgiu priėmimui, skundo argumentai dėl pareikšto civilinio ieškinio tenkinimo solidariai iš V. K. ir N. K., nesvarstytini.

18. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Indrės Petkevičiūtės apeliacinį skundą.

V. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.