Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės, Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Daliai Kalantienei, dalyvaujant atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų ir Vilniaus pataisos namų atstovei Miglei Einorytei, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Mariui Vainauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo priimti reikalavimai pagal nutartį (b. l. 16-17).

Paaiškino, kad 2011-03-04 Vilniaus pataisos namų direktorius skyrė drausminę nuobaudą atimant teisę vienam mėnesiui pataisos namų parduotuvėje pirkti maisto prekių produktus. Nurodė, jog 2011-03-04 Pataisos namų pareigūnams užėjus į 309 gyvenamąją patalpą, vienas iš pareigūnų K. T., kreipdamasis bei tai darydamas nepagarbiai, įžūliai ir žeminančiai pasakė - „pašok staigiai“. Taip pat pažymėjo, jog tuo metu pats pareigūnams paaiškino kai kurias teises ir paprašė, kad tokie pareigūnų veiksmai būtų pagrįsti įstatymais. Dėl šio įvykio buvo surašytas tarnybinis pranešimas.

Nurodė, kad pataisos namų drausminėje komisijoje nedalyvavo, taip pat nedalyvavo ir advokatas bei liudytojai. Tuo buvo suvaržyta pareiškėjo teisė ir teisinė padėtis pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 1 d., 20 str. 2d., 29 str. 2 d., 31 str. 1, 2, 4, 6 dalis, 109 str. 1 d.

Atkreipė dėmesį, jog Kalėjimų departamento 2011-04-06 sprendimo Nr. 2S-903 nevertina kaip akto sukeliančio teisines pasekmes, nes po šio sprendimo priėmimo teisinė padėtis nepasikeitė.

Nuobaudos skyrimo priežastis buvo tai, jog reiškė nepasitenkinimą pareigūnų darbu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, jog jeigu Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 4 str. nustato, kad jeigu BVK prieštarauja Europos tarptautinei sutarčiai, būtina vadovautis tarptautinėmis sutartimis. Todėl, kadangi Vilniaus pataisos namai nevykdė Lietuvos įstatymų ir pareiškėją nubaudė pagal prieštaraujantį įstatymą tarptautinei sutarčiai, todėl buvo neteisėtai suvaržytos teisės ir laisvės dėl ko atsirado dvasinis pergyvenimas ir kiti išgyvenimai.

Atsižvelgiant į padaryto pažeidimo aplinkybes ir surinktą dokumentinę medžiagą Pataisos namų direktoriaus 2011-03-04 nutarimu Nr. 28-1-213 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda, t. y. draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Taip pat nurodė, jog nuobauda pareiškėjui paskirta teisėtai ir pagrįstai, ji yra adekvati padaryto nusižengimo sunkumui.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, jog pagal šį reikalavimą turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Pažymėjo, jog V. K. nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nenurodė kaip ši žala jam pasireiškė, nepaaiškino kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį, nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir pataisos namų administracijos veiksmų.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad uždraudus vieną mėnesį pirkti maisto produktus, atsižvelgiant į tai, jog jis tuo metu sirgo, jam buvo atimta galimybė pasveikti nurodė, jog nuteistojo teisė įsigyti maisto produktų už savo lėšas yra specialioji teisė, numatyta BVK 92 straipsnyje, kuri įgyvendinama nustatyta tvarka. BVK 142 str. 1 d. 3 p. yra numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą gali būti uždraudžiama iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų.

Atkreipė dėmesį, kad nuteistieji maistą gauna pagal fiziologines mitybos normas, numatytas poįstatyminiais teisės aktais, susijusiais su BVK 173 str. 4 d. įgyvendinimu. Todėl uždraudus nuteistajam atitinkamą laiką naudotis specialiąja teise įsigyti maisto produktų už savo lėšas, įstatymu yra garantuota, jog jis gauna maistą nemokamai kaip ir visi kiti nuteistieji.

Dėl neturtinės žalos priteisimo nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekdamas žalos atlyginimo, privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas, jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Vilniaus pataisos namai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė. Taip pat tai, kad pareiškėjo netenkino atsakovo sprendimas, nesudaro jam pagrindo teigti, kad sprendimas yra neteisėtas ir jį priėmus pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytas ir konstatuotas atsakovo neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Taip pat pažymėjo, jog iš jo skundo teismui matyti, kad pareiškėjas daugiausia remiasi abstrakčiais teiginiais ir neįvardina valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Be to pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ XI skirsnis). Gautas pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 69)

Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str.).

1. Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t.y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t.y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (LR ABTĮ IX skirsnis, tame tarpe 57 str., 58 str.).

Negali būti įrodymo šaltinis tik asmens pareiškimas ar atsakovo paaiškinimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę (t.y. pareiškėjas skunde ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes turi pagrįsti rašytiniais įrodymais bei, esant būtinybei, nurodyti ABTĮ 58 str. – neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai).

1.1. Pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir bylos įrodymais nepatvirtino ginčijamų sprendimų, priimtų susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu ydingumo bei patirtos neturtinės žalos priteistinumo.

2. Pareiškėjo skundų argumentacija nėra laikoma patvirtinančia prašomiems sprendimams panaikinti. Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimo įrodymų, faktinių aplinkybių įvertinimas adekvatus juose paminėtiems teisės aktams.

3. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011-03-04 nutarimo Nr. 28-1-213 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-04-06 sprendimo Nr. 2S-903 teisėtumo ir pagrįstumo taip pat tai, jog pareiškėjo teigimu, buvo pažeisti jo teisėti interesai nes jokie įstatymai nenumato, jog piliečiai turi atsistoti prieš valstybės tarnautojus o tokiu atveju Taisyklių 73.2 punktas diskriminuoja nuteistąjį asmenį, be to dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų patyrus dvasinę skriaudą ir nepatogumus, atsirado pagrindas į neturtinės žalos (1 000 000 Lt) atlyginimą.

4. Ginčo išsprendimui (Institucijos priėmusios sprendimus) teisingai ir pagrįstai taikytos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatos.

5. Pareiškėjo reikalavimai yra priimti pagal Vilniau apygardos administracinio teismo 2011-05-17 nutartį (b. l. 16-17).

5.1. Pareiškėjas pirminiame skunde o vėliau ir patikslintame skunde prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 str. ir 143 str. prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat patikslintame skunde prašė kreiptis į Vyriausiąja administracinių ginčų komisiją dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 73.2 punkto. 5.1.1. BVK 142 str. reglamentuoja laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems skiriamų nuobaudų pobūdį, BVK 143 str. nustato nuobaudų skyrimo atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems tvarką.

Vertinant pareiškėjo skundų motyvus dėl jo nuomone, Bausmių vykdymo kodekso 142 ir 143 straipsnių prieštaravimo Konstitucijai, nustatyta, kad tam pagrįsti pareiškėjas nėra pateikęs jokių motyvų. Taip pat nėra nurodęs, kokioms konkrečioms Konstitucijos nuostatoms prieštarauja Bausmių vykdymo kodekso 142 ir 143 straipsniai. Pažymėtina, kad teisės aktu sureglamentuotas nuobaudų pobūdis ir jų skyrimo nuteistiesiems tvarka teismui nekelia abejonių dėl paminėtų straipsnių atitikimo Konstitucijai, todėl šis pareiškėjo reikalavimas laikytinas nepagrįstu.

5.1.2. Pareiškėjas patikslintame skunde pareikšdamas reikalavimą kreiptis į Vyriausiąja administracinių ginčų komisiją dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 73.2 punkto taip pat nėra nurodęs jokių motyvų ir argumentų. Tačiau iš patikslinto skundo teksto galima suprasti, jog pareiškėjas šiuo reikalavimu prašo kreiptis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 73.2 punkto atitikimo Bausmių vykdymo kodeksui ir Konstitucijai.

Pažymėtina, jog 2003-07-02 įsakymas yra norminis teisės aktas priimtas centrinio valstybinio administravimo subjekto. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 str. 1 d. 3 p. numato, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Analizuojant šią teisės nuostatą darytina išvada, jog Vyriausioji administracinių ginčų komisija pagal teisės aktų nuostatas neturi teisinio pagrindo vertinti, ar centrinių valdymo institucijų (šiuo atveju Teisingumo ministerijos) priimtas įsakymas atitinka įstatymus. Todėl šioje dalyje pareiškėjo reikalavimas taip pat laikytinas nepagrįstu.

6. Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011-03-04 nutarimą Nr. 28-1-213 (b. l. 3). Nutarime konstatuotas pareiškėjo padarytas pažeidimas, jo pobūdis bei paskirta nuobauda. Tas pačias aplinkybes apie pareiškėjo padarytą pažeidimą patvirtino ir Vilniaus pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas A. Č., tai nurodydamas 2011-03-03 Tarnybiniame pranešime dėl drausmės pažeidimo Nr. 43-1-288. Savo veiksmų (pareigūnams įėjus į gyvenamąją patalpa V. K. sėdėjo, pareigūnams paaiškino kai kurias teises, prašė veiksmus pagrįsti įstatymu) skunduose neneigė ir pats pareiškėjas.

Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnis, reglamentuoja bendrąsias nuteistųjų pareigas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, 110 straipsnis, reglamentuoja specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigas, 1 dalies 1 punkte nustatyta, laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 73.2 punktas nustato, jog įėjus pataisos įstaigos administracijos atstovui į patalpą nuteistasis privalo atsistoti ir pasisveikinti, įeiti ir išeiti iš patalpos, kurioje yra pataisos įstaigos atstovas, tik jam leidus, kreiptis į pataisos įstaigos administracijos atstovą, pasakydami savo pavardę.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą į gyvenamąją patalpą įėjus administracijos atstovui atsistoti ir prisistatyti. Tuo pareiškėjas pažeidė BVK 110 str. 1 d. 1 p. bei Taisyklių 73.2 p. reikalavimus.

Pažymėtina, jog Pataisos namų darbuotojai dalyvavę pažeidimo nustatymo ir įvertinimo procese, veikė teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. buvo kompetentingi ir objektyvūs, veiksmai pažeidimo konstatavimo bei įvertinimo metu, atsižvelgiant į konkrečias situacijos aplinkybes, buvo teisiškai pagrįsti. Todėl abejoti priimto skundžiamo Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011-03-04 nutarimo Nr. 28-1-213 pagrįstumu nėra pagrindo.

7. Pareiškėjas prašo panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-04-06 sprendimą Nr. 2S-903 (b. l. 4-5).

Pareiškėjas Kalėjimų departamentui apskundė jam paskirtą nuobaudą (atimant teisę vienam mėnesiui pataisos namų parduotuvėje pirkti maisto prekių produktus), skundu Kalėjimų departamento taip pat prašė panaikinti Taisyklių 73.2 punktą. Kalėjimų departamentas skundžiamu 2011-04-06 sprendimu Nr. 2S-903 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (b. l. 4-5) patvirtino pareiškėjui paskirtos nuobaudos pagrįstumą, bei išaiškino, jog Kalėjimų departamentas nėra kompetentingas naikinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.2 punkto.

Pažymėtina, jog Kalėjimo departamento skundžiamas sprendimas priimtas išnagrinėjus visą surinktą pažeidimo medžiagą, taip pat atsižvelgus į padaryto pažeidimo aplinkybes. Pažeidimų priimant sprendimą nenustatyta. Sprendimas motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis, išaiškinta apskundimo tvarka. Minėtas sprendimas tik dar kartą patvirtino, jog nuteistieji privalo laikytis įstaigoje nustatytos vidinės tvarkos bei vykdyti pareigūnų reikalavimus.

Atkreiptina, jog pareiškėjas pirminiame skunde nurodė, jog Kalėjimų departamento sprendimo nevertina, kaip teisės akto sukeliančio pastarajam nepalankias teisines sąlygas, nes Kalėjimų departamentas nei sugriežtino, nei sušvelnino pareiškėjo teisinės padėties.

Atsižvelgiant į išvardintas aplinkybes konstatuotina, jog skundžiamas Kalėjimų departamento 2011-04-06 sprendimas Nr. 2S-903 nenaikinamas.

8. Pareiškėjas prašo priteisti 1 000 000 Lt (vieną milijoną litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Padarytą neturtinę žalą jis sieja su neteisėtais pareigūnų veiksmais dėl kurių patyrė dvasinę skriaudą ir nepatogumus.

Vertinant institucijų (Vilniaus pataisos namų, Kalėjimo departamento) priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, pažymėtina, kad neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jo patirti nepatogumai, nepateikė įrodymų o apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Todėl spręstina, jog pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

9. Įvertinus skundų argumentus ir ištyrus byloje surinktus įrodymus darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011-03-04 nutarimo Nr. 28-1-213 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-04-06 sprendimo Nr. 2S-903 neteisėtumo ydingumo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė

atmesti V. K. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.