Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja S. Naščenkovienė Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00434-2009-7

2011 m. spalio 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. gynėjo advokato Manto Liugo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas suėmime nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2011 m. birželio 16 d. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo 2011 m. birželio 16 d. Kardomoji priemonė – suėmimas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuotoje grupėje, siekdamas turtinės naudos, pasikėsino apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės kito naudai: t. y. iki 2009 m. kovo 27 d. (tikslesnė data nenustatyta) V. N., disponuodamas informaciją apie tai, kad V. R. lizingo sutarties pagrindu valdo ir naudojasi UAB „Swedbank lizingas“ priklausančiu, „Kasko“ draudimu apdraustu, automobiliu „Peugeot 207 CC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) siekdamas turtinės naudos sau, pasiūlė V. R. apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės, imituojant draudiminį įvykį bei apgaule įgyjant didelės vertės draudiminę išmoką, kuria būtų padengta automobilio „Peugeot 207 CC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neišpirkta vertė.

V. N., už V. R. pažadėtą 2000 litų atlygį, subūrė organizuotą grupę sunkiam nusikaltimui daryti, t. y. didelės vertės sukčiavimui vykdyti. Nurodytu laiku, V. N. parengė nusikalstamos veikos planą, organizuotos grupės nariams paskirstė vaidmenis, aptarė sukčiavimo įvykdymo galimybes, būdą, vietą, laiką, įkalbėjo dalyvauti darant nusikaltimą M. V. ir kitus asmenis, nuteistus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendžiu.

M. V., vykdydamas iš anksto aptartą planą, 2009 m. kovo 27 d., apie 22 val., kartu su kitais organizuotos grupės nariais V. R., V. N., R. N., D. S., A. D. atvyko į V. N. ir V. R. pasirinktą vietą – kelio Kaunas – Jurbarkas – Šilutė - Klaipėda 210 km atkarpą, kur V. N. ir V. R. liko stebėti aplinką kelyje ir vadovauti organizuotai grupei mobilaus ryšio telefonu, R. N. atvairavo automobilį „Peugeot 207 CC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir perdavė jį M. V., kuris automobilį pastatė prieš Perkaso upelio tiltą, prie ženklo „Priešpriešinio eismo pirmenybė“, įjungė avarinę šviesos signalizaciją, po to su D. S. liko stebėti imituojamo draudiminio įvykio vietą. A. D. automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko į numatytą vietą ir tyčia automobiliu atsitrenkė į automobilio „Peugeot 207 CC“, galinę dalį.

2009 m. kovo 27 d., apie 22 val. 21min., V. R., veikdamas pagal V. N. parengtą planą, apie imituotą eismo įvykį mobilaus ryšio telefonu, kurio numeris yra (duomenys neskelbtini), pranešė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariatui (reg. Nr. 0109000114332). 2009 m. balandžio 16 d. V. R. apie tariamą draudiminį įvykį pranešė AB „Lietuvos draudimas“, 2009 m. gegužės 6 d. draudimo bendrovei pateikė prašymą išmokėti 43 134,85 litų išmoką, kuria planavo padengti neišpirkto turto dalį, kurio likutinė vertė 2009 m. kovo 27 d. buvo 43 158,27 litai. Nusikaltimas nebuvo baigtas – išmoka neišmokėta, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo organizuotos grupės narių valios, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Tokiu būdu M. V., veikdamas organizuotoje grupėje, siekdamas sau ir kitiems šios grupės nariams turtinės naudos, pasikėsino apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės V. R. naudai.

Nuteistojo gynėjas advokatas apeliaciniame skunde teigia, jog teismo išvada, jog „vien kaltinamojo prisipažinimas, kad jis nesidomėjo, kodėl būtina sudaužyti apynaujį gero techninio stovio automobilį, parodo, kad jam buvo suprantami V. N. organizuotos grupės dalyvių kėslai“ taip pat neturi objektyvaus pagrindo ir yra laikytina tik prielaida. V. N., kaip ir M. V. nurodė teismo posėdžio metu, kad jam pasidomėjus, informacijos apie nusikalstamą sumanymą V. N. nutylėjo kaip nesvarbią. Iš kitų šaltinių apie daromos veikos pavojingumą, M. V. to sužinoti negalėjo. O aplinkybė, jog M. V. buvo kartu su D. S., taip pat neturi jokio objektyvaus pagrindo. Kaip ir nurodė M. V. duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, jis buvo vienas ir tik po susidūrimo prie jo privažiavo kiti asmenys.

Visos šios aplinkybės, advokato manymu, įtakoja ir subjektyviosios inkriminuojamos veikos vertinimą, o tai savo ruožtu įtakoja skiriamos bausmės dydį. Teismui nevisapusiškai įvertinus nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, tai nulėmė, jog teismas negalėjo priimti teisingo nuosprendžio.

Skunde akcentuojama, jog sukčiavimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginiai tyčiai. Tyčios turinį esant sukčiavimui sudaro kaltininko suvokimas, jog apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, numatė, kad dėl jį ar kitą asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala ir norėjo taip veikti. Esminis sukčiavimo požymis yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, jog apynaujo automobilio tyčinis sugadinimas imituojant autoįvykį yra apgaulė, kuria siekiama neteisėto pasipelnymo. Tačiau apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog teismas netyrė ir nenurodė priežastinio ryšio tarp M. V. veiksmų ir apgaulės, t. y. siekiu neteisėtai pasipelnyti. M. V. žinojo labai nedidelę dalį informacijos apie nusikalstamus ketinimus, todėl jo suvokimas apie savo atliekamus veiksmus apsiribojo tik siekiu apgadinti automobilį, tačiau tokie M. V. veiksmai negali būti siejami su inkriminuojama apgaule, konstatuojant, jog jis visas aplinkybes susijusias su vykdoma apgaule žinojo ir norėjo taip nusikalstamai veikti. Teismas privalėjo įvertinti visus subjektyviuosius M. V. inkriminuojamos veikos požymius, tačiau to objektyviai nepadarė ir dėl to priėmė neteisingą nuosprendį.

Pažymi, jog teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog skiriant bausmę M. V. atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, jo šeimyninę padėtį. Tačiau toks teiginys yra formalus, kadangi teismas skirdamas bausmę M. V. į išvardintas aplinkybes neatsižvelgė. M. V. padaręs nusikalstamą veiką pripažino, gailisi, savo neteisėtą elgesį pasmerkė, nuosekliai atskleidė bylos nagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes. Tokiu būdu, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, kai kaltininkas pripažįsta esmines veikos padarymo aplinkybes, toks prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikomas sąžiningu prisipažinimu. Nors pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje šią aplinkybę ir pripažino, tačiau šios aplinkybės nelaikė kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, to visiškai nemotyvuodamas.

Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į veikos ir asmens pavojingumą, į tai, kad veika kilo ne iš piktavališko nusistatymo prieš visuomenės normas, o dėl to, kad į veiką jis įtrauktas atsitiktinai nieko jam neaiškinant, o tik V. N. iš jo paprašius paslaugos. Taip pat teismas neatsižvelgė į M. V. veiksmus ir jų pavojingumą, jo suvokimą individualiai lyginant su bendru nusikalstamu sumanymu visame įvykių kontekste, nes skiriamos bausmės dydis yra neadekvatus, kadangi M. V. veiksmai iš esmės neatitinka jam inkriminuojamo nusikaltimo sunkumo. Visų šių aplinkybių visuma įtakoja bausmės dydžio ir rūšies parinkimą, tačiau to teismui neįvertinus buvo priimtas neteisingas nuosprendis.

Be to, pabrėžiama, jog teismas neatsižvelgė į gynybos pateiktus argumentus dėl BK 62 straipsnyje numatytų aplinkybių egzistavimą, kas įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes leistų M. V. paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą, bausmę. Tai taip pat patvirtina, jog teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą.

Nuteistojo gynėjo advokato manymu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. V. paskirta bausmė yra per griežta ir neatitinka teisingumo principo.

Nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas atmestas.

Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiais skundo argumentais. Tokie apeliacinio skundo argumentai paneigiami surinkta bei teismo posėdyje ištirta bylos medžiaga.

Iš 2009-05-08 operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų matyti, kad V. N. mobiliojo ryšio telefonu laikotarpiu nuo 2009-03-24 iki 2009-04-23 kontaktavo su kitais asmenimis ir aptarinėjo nusikaltimo įvykdymo detales (t. 1, b. 1. 22-37). Iš pokalbių turinio matyti, jog buvo organizuojamas automobilio „Peugeot 207 CC“ tyčinis sugadinimas imituojant eismo įvykį. M. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, jog žinojo, kad reikės sudaužyti automobilį „Peugeot 207 CC“. Taigi, V. N. suorganizavus, M. V. „Peugeot 207 CC“ automobilį pastatė prieš Perkaso upelio tiltą, prie ženklo „Priešpriešinio eismo pirmenybė“, įjungė avarinę šviesos signalizaciją, be to V. N. duotu telefono numeriu paskambino automobilio „VW Passat“ vairuotojui, kuris ir turėjo atsitrenkti į jo atvairuotą automobilį. M. V. pasiliko įvykio vietoje prie automobilio „Peugeot 207 CC“, o jo veiksmus koordinavo V. N.. Šalia įvykio vietos buvo ir „Volkswagen Passat“ su kuriuo turėjo būti tyčia trenkiamasi. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nuteistojo M. V. vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo nedidelis ir jis tik atvairavo minėtą automobilį į sutartą vietą bei apie pasikėsinimą sukčiauti nieko nežinojo. Iš bylos medžiagos matyti, jog šios nusikalstamos veikos daryme M. V. pareiga buvo ne tik atvairuoti minėtą automobilį, tačiau ir saugoti, jog imituojant eismo įvykį neatvažiuotų ir nepamatytų pašaliniai asmenys, be to apie visus veiksmus jis mobiliojo ryšio telefonu tiesiogiai ar per kitus asmenis informuodavo V. N. Pavykus inscenizuotai avarijai nuteistasis M. V. dar padėjo atitraukti automobilį „Volkswagen Passat“ nuo sudaužyto automobilio. Būtent visos šios aplinkybės bei pokalbių turinys detaliai atskleidžia, jog M. V. suprato, kokiu tikslu reikia sudaužyti apynaujį automobilį ir jog veikia neteisėtai. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, kad M. V. suvokė savo veiksmų pavojingumą. Nustatytos faktinės aplinkybės, kad jis vykdė V. N. nurodymus, buvo įvykio vietoje, tamsiu paros metu saugojo kelio atkarpą nuo pašalinių žmonių, paneigia jo tokią gynybinę versiją.

Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog susitarimas buvo tik dėl nedidelio automobilio apgadinimo, todėl teismas negalėjo prieiti išvados, jog buvo planuojama įvykdyti didelės vertės sukčiavimą. Pažymėtina, jog nuteistųjų veiksmai buvo tiksliai apibrėžti, apgadinti apynaujį automobilį, apgaulės būdu įgyti didelės vertės draudiminę išmoką, kuria būtų padengta automobilio „Peugeot 207 CC“ neišpirkta vertė. Po inscenizuotos avarijos V. R. asmeniškai kreipėsi į V. K., kuris dirba autoservise „duomenys neskelbtini“ prašydamas įvertinti automobilio apgadinimus ir galimas automobilio remonto išlaidas, V. K. iš V. R. žinodamas, kad automobilis apdraustas, sudaręs automobilio remonto sąmatą nustatė, jog automobilio remontas kainuos 43 134,85 litų (t.1. b.1. 91), be to, buvo sutarta, kad automobilis bus remontuojamas tame pačiame autoservise. Kaip matyti iš bylos medžiagos būtent tokiai sumai V. R. ir pateikė AB “Lietuvos draudimui“ prašymą išmokėti draudiminę išmoką. Neišpirkta automobilio vertė 2009-03-27 sudarė 43.158,27 Lt. Nurodyta suma viršija 250 MGL, todėl visų veikusių organizuotoje grupėje nuteistųjų veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuojami kaip pasikėsinimas sukčiauti stambiu mastu. Tai, kad nuteistasis M. V. nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo be atlygio jo veikos kvalifikavimui įtakos neturi. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šių įrodymų visuma pakankama pagrįstai teigti, jog baudžiamasis įstatymas M. V. atžvilgiu pritaikytas tinkamai, M. V. aiškiai suvokė daromo nusikaltimo pavojingumą ir norėjo taip veikti.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas advokatas kelia bausmės individualizavimo klausimą. Teigia, jog paskirtos bausmės dydis neadekvatus, kadangi M. V. veiksmai iš esmės neatitinka jam inkriminuojamo nusikaltimo sunkumo, bausmė per griežta ir neatitinka teisingumo principo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. V. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 str., 54 str., nepažeidė. Teismas atsižvelgė į M. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jo šeimyninę padėtį. Taip pat į tai, jog M. V. lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Nepagrįstas nuteitojo M. V. gynėjo advokato teiginys, jog toks pirmosios instancijos teismo teiginys formalus, kadangi teismas į išvardintas aplinkybes neatsižvelgė.

BK 182 str. 2 d. numato laisvės atėmimo bausmę nuo trijų mėnesių (BK 50 str. 2 d.) iki aštuonerių metų, pažymėtina, jog sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė.

Taigi apylinkės teismas atsižvelgęs į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nusprendė, jog aptartos aplinkybės sąlygoja mažesnės negu bausmės, numatytos BK 182 str. 2 d. vidurkis.

M. V. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, nusikaltimo pavojingumą mažina tai, jog nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, neteistas, tačiau byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors M. V. nebuvo šio nusikaltimo organizatorius, tačiau savo veiksmais M. V. ne maža dalimi prisėdėjo prie nusikaltimo padarymo, todėl jam pagrįstai skirta laisvės atėmimo bausmė. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę. Paskirta bausmė M. V., kuri yra žymiai mažesnė nei straipsnio sankcijose nurodytas šios bausmės vidurkis, kas patvirtina, jog teismas tinkamai įvertino nuteistojo vaidmenį, nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą, jo asmenybę, nėra aiškiai per griežta, yra būtina ir pakankama realizuoti LR BK 41 straipsnyje numatytus tikslus, t.y. nubausti nuteistąjį, sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, pasiekti, kad jis nebedarytų naujų nusikalstamų veikų bei realizuoti teisingumą principą.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino M. V. lengvinančios aplinkybės, nors nuteistasis padaręs nusikalstamą veiką prisipažino, gailisi, savo neteisėtą elgesį pasmerkė, nuosekliai atskleidė bylos nagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimas gali būti teismo pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jeigu kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, tai yra savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimas dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, sąlygų, kurios būtų pagrindas M. V. visišką pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nėra. Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu M. V. savo kaltės nepripažino, atsisakė duoti parodymus. Tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininkas savo kaltę dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo gali pripažinti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, tačiau atsižvelgtina į tai, kad kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino, o vėliau savaip aiškino nusikaltimo aplinkybes. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad teisiamojo posėdžio metu M. V. nesutiko su kaltinime kai kuriomis nurodytomis aplinkybėmis.

Nuteistojo gynėjas advokatas apeliaciniame skunde užsimena apie BK 62 str. 1 d., taikymą kuri numato išimtį iš bendros BK 54 str. 1 d. nustatytos taisyklės, jog teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Jau pačios bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo manyti, jog M. V. reikėtų skirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę. BK 22 str. 1 d.,180 str. 2 d., pagal kurią M. V. nuteistas, numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nustatant laisvės atėmimo trukmę, vertinama visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visuma nė vienai jų neteikiant prioriteto prieš kitas, todėl vien tai, jog nusikalstamoje veikoje jo vaidmuo nebuvo pagrindinis bei tai, kad M. V. neteistas patys savaime nesuteikia pagrindo skirti švelnesnę bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl dar labiau švelninti ją ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.