Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Barkausko ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „REAL TASTE“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-6127-925/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Egika“ ieškinį atsakovei UAB ,,REAL TASTE‘‘ dėl skolos priteisimo po prieštaravimų dėl preliminaraus sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

21. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

23. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

24. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB ,,Egika” ir UAB „REAL TASTE” 2020 m. sausio 21 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 20-01-21/01, pagal kurią UAB „Egika“ atliko Sutartyje nurodytus darbus bei išrašė PVM sąskaitas-faktūras: 2020 m. vasario 27 d. 18 198,40 Eur sumai su PVM, sąskaitą atsakovė turėjo apmokėti iki 2020 m. kovo 18 d., ir 2020 m. balandžio 6 d. 2 420,00 Eur sumai su PVM, sąskaitą atsakovė turėjo apmokėti iki 2020 m. balandžio 26 d. (Sutarties 2.4 p.).

26. Vadovaujantis Sutarties 1.1 punktu, ieškovė UAB „Egika“ (subrangovė) įsipareigojo atlikti fasado montavimo darbus objekte (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini) (toliau - darbai), o atsakovė UAB „REAL TASTE“ (rangovė) įsipareigojo už darbus atsiskaityti Sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. Sutarties 2.1 punktas numatė, kad bendras darbų kiekis nenustatomas; atsiskaitymas už faktiškai dirbtą laiką ir kiekius vykdomas pagal tarp rangovo ir subrangovo suderintus vienetinius darbo laiko įkainius, t. y. apmokant valandinį įkainį – 80 eurų už žmogaus darbo dieną; šalių susitarimu apmokėjimo tvarka ir įkainiai gali būti keičiami iš anksto raštiškai sutarus abiem šalims prieš 5 dienas (Sutarties 2.2 punktas). Sutarties 2.3 punktu šalys susitarė, kad už darbus rangovas apmoka tokiu būdu: 3000 eurų dalinis atsiskaitymas už atliktus darbus po 15 darbo dienų; kiti atsiskaitymai pagal darbų žiniaraščius kaip nurodyta 2.3 – 2.7 punktuose. Atsiskaitymas už užbaigtus darbus arba darbų dalis pagal subrangovo pateiktas sąskaitas, išrašytas atliktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių pagrindu įvykdomas per 20 dienų po sąskaitų išrašymo (Sutarties 2.4 punktas). Darbo laikas yra 8-10 darbo valandų (Sutarties 2.6 punktas). Atlikti darbai apskaitomi pagal žmogaus darbo dienų skaičių (žiniaraštis priedas Nr. 1) arba (raštiškai šalims susitarus) pagal atliktų darbų kiekius kiekvieno mėnesio 25 dieną (Sutarties 2. 7 punktas). Darbus subrangovas pradeda 2020 m. sausio 22 d. (Sutarties 3.1 punktas).

27. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl 2021 m. sausio 21 d. šalių sudarytos Statybos rangos sutarties Nr. 20-01-21/01 vykdymo tinkamumo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

28. Apeliantė nurodė, jog joks byloje esantis dokumentas nepatvirtina, kad atsakovės objekte laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. vasario 5 d. objekte dirbo 59 žmonės.

29. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

30. Iš ieškovės ir atsakovės atstovų (direktorių R. P. ir R. U.) pasirašyto žiniaraščio pagal priedo Nr. 1 Prie Sutarties matyti, kad šalys yra suderinusios, jog laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. vasario 5 d. objekte skirtingomis dienomis dirbo, kaip ir nurodė apeliantė, po 4 ir 5 žmonės, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog už minėtą laikotarpį, susumavus žmonių skaičių, iš viso dirbo 59 žmonės, t. y. buvo išdirbto 59 žmogaus darbo dienos (2020 m. lapkričio 5 d. atsakovės pateiktų paaiškinimų 3A priedas). Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog joks byloje esantis dokumentas nepatvirtina, kad atsakovės objekte laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. vasario 5 d. objekte dirbo 59 žmonės, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

31. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 6 d. atsakovei už darbus skaičiuotiną įkainį taikė pagal Sutarties 2.1 p.

32. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo 2022 m. sausio 27 d. posėdžio metu ieškovės atstovas A. K. nurodė, jog prie kiekinio darbų apskaitos būdo niekada nebuvo pereita, be to, ieškovė niekada net ir nebūtų sutikusi su atsakovės nurodytu įkainiu 20 eur/m², nes jai nebūtų apsimokėję už tokį įkainį 9 žmones vežioti 2 mėnesius dirbti į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini). Taip pat pirmosios instancijos teismo 2022 m. gegužės 3 d. posėdžio metu liudytoju apklaustas R. P., buvęs UAB „Egika“ direktoriumi nuo šios bendrovės įkūrimo iki 2021 m. kovo mėn. pabaigos, parodė, kad ant darbo dienų apskaitos (duomenys neskelbtini), žiniaraščio, pildyto pagal priedą Nr. 1 prie Sutarties Nr. 20-0-21/01, yra jo parašas, tačiau šiame žiniaraštyje esantis rankraštinis prierašas „nuo 2020-02-06 darbai vykdomi vienetiniu įkainiu 20 eur/m²“, yra ne jo rašytas, jam pasirašant žiniaraštį, tokio prierašo neturėjo būti ir nebuvo, jis nebūtų pasirašęs žiniaraščio su tokiu prierašu, rankraštiniame įraše nurodytas apmokėjimo už darbus keitimas ir įkainis su juo nebuvo derinamas. Liudytojas nurodė, kad šį prierašą žiniaraštyje mato pirmą kartą. Liudytojas taip pat nurodė, kad niekada nebuvo susitikęs su atsakovės direktoriumi R. U., nematė, kada ir kaip R. U. pasirašė šį žiniaraštį.

33. Pirmosios instancijos teismo 2022 m. sausio 27 d. posėdžio metu atsakovės atstovas S. B., UAB „REAL TASTE“ gamybos vadovas, parodė, kad 2020 m. vasario mėn. atvyko A. K. su R. P., atsivežė žiniaraštį, susitikimas vyko vagonėly, jis žiniaraštyje užvizavo valandas bei aptarė tolimesnių darbų būdą. S. B. nurodė, kad paminėto susitikimo su R. P. ir A. K. metu jis savo ranka į žiniaraštį įrašė nustatytą įkainį, įkainio dydis yra jo pasiūlymas. Pirmosios instancijos teismo 2022 m. gegužės 3 d. posėdžio metu atsakovės direktorius R. U. paaiškino, kad jis žiniaraštį pasirašė po to, kai S. B. grįžo iš susitikimo su UAB „Egika“ atstovais ir perdavė jam žiniaraštį. Paaiškino, jog rankraštinis įrašas dėl darbų įkainio žiniaraštyje buvo padarytas S. B., jis pats nematė, kaip viskas buvo derinama susitikimo metu.

34. Bylos duomenimis nustatyta, jog šalių 2020 m. sausio 21 d. sudarytoje sutartyje šalys aptarė darbų kainą ir atsiskaitymo už darbus tvarką: bendras darbų kiekis nenustatomas; atsiskaitymas už faktiškai dirbtą laiką ir kiekius vykdomas pagal tarp rangovo ir subrangovo suderintus vienetinius darbo laiko įkainius, t. y. apmokant valandinį įkainį – 80 eurų už žmogaus darbo dieną (Sutarties 2.1 punktas).

35. Apeliantės teigimu, nuo 2020 m. vasario 6 d. apmokėjimo pagrindas buvo pakeistas, numatant, kad darbai nuo 2020 m. vasario 6 d. vykdomi vienetiniu įkainiu 20 eur/m², tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šalių direktorių žiniaraštyje atsakovės darbuotojo S. B. padarytas rankraštinis įrašas negali būti laikomas šalių sudarytos sutarties 2.2 punktą atitinkančiu susitarimu, įvertinus tai, kad paminėtas įrašas yra padarytas dokumente – žiniaraštyje, kurio paskirtis buvo apskaityti ieškovės atliktus darbus pagal žmogaus darbo dienų skaičių. Kaip minėta iš šalių atstovų paaiškinimų ir liudytojo R. P. parodymų, šalių atstovams siekiant užpildyti ir suderinti žiniaraštį dėl ieškovės darbuotojų ir jų dirbtų darbo dienų skaičiaus, dalyvavo ieškovės direktorius R. P. ir jo pavaduotojas A. K. bei atsakovės gamybos vadovas S. B.. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepakanka įrodymų konstatuoti, kad S. B. ranka padarytas įrašas žiniaraštyje dėl apmokėjimo pagrindo nuo 2020 m. vasario 6 d. keitimo buvo aptartas, suderintas ir padarytas būtent S. B. susitikimo su ieškovės atstovais metu, nes atskirai po šiuo įrašu šalių atstovų parašų nėra, tiek A. K., tiek žiniaraštį pasirašęs R. P. neigia, kad ieškovės direktoriui pasirašant žiniaraštį toks įrašas jau būtų buvęs, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog negalima remtis vien atsakovės atstovo S. B. paaiškinimais ir daryti išvados, kad ieškovės direktorius R. P. pasirašė žiniaraštį jau esant šiam įrašui. Be to, kaip jau buvo minėta, atsakovės direktorius R. U. nurodė, kad jis jam pateiktą žiniaraštį pasirašė po to, kai jį jam atnešė S. B., t. y. jau nedalyvaujant ieškovės atstovams. Taip pat kaip jau minėta, ieškovės direktorius R. P. ir jo pavaduotojas A. K. teigė, kad ieškovės direktoriui pasirašant žiniaraštį jokio įrašo žiniaraštyje dėl apmokėjimo už darbus pagrindo pakeitimo nebuvo ir ieškovė tokio apmokėjimo tvarkos keitimo nebūtų suderinusi.

36. Atsižvelgiant į minėto žiniaraščio pasirašymo aplinkybes, negalint nustatyti papildomo įrašo žiniaraštyje padarymo laiko ir atsižvelgiant į tai, kad papildomai po rankraštiniu įrašu šalių atstovų parašų nėra (parašai yra tik po pačiu žiniaraščiu, jo apačioje), teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės darbuotojo žiniaraštyje padarytas įrašas numatant tik, jog keičiamas apmokėjimo pagrindas pagal vienetinį įkainį, t. y. darbų kiekius, tačiau papildomai nieko neaptariant, negali būti vertinamas kaip abiejų šalių valios dėl apmokėjimo už darbus tvarkos pakeitimo suderinimas, atitinkantis Sutarties 2.2 punkto reikalavimus (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė byloje neįrodė, jog Sutarties 2.1 punkte numatyta atsiskaitymo už darbus tvarka buvo pakeista (CPK 178 straipsnis), todėl už ieškovės atliktus darbus turėjo būti atsiskaitoma pagal valandinį įkainį – 80 eurų už žmogaus darbo dieną. Taigi, pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų nustatęs, jog šalių susitarimo dėl atsiskaitymo tvarkos pakeitimo pagal darbų kiekius negalima pripažinti sudarytu, pagrįstai sprendė, jog ieškovė turi teisę reikalauti apmokėjimo už atliktus darbus pagal sutartyje numatytus valandinius įkainius (80 Eur už žmogaus darbo dieną).

37. Nors apeliantė nurodė, jog ieškovė nesivadovavo 2020 m. sausio 21 d. sutartimi, o rėmėsi šalių kitais susitarimais, sąskaitose įrašydama sąskaitos apmokėjimo terminus trumpesnius (10 dienų) nei kad buvo numatyta sutarties 2.4 p., numatančiame, kad sąskaitos turi būti apmokamos per 20 dienų ir apeliantės nuomone, tokios faktinės aplinkybės patvirtina, kad šalys vadovavosi ne tik 2020 m. sausio 21 d. sutartimi, bet ir kitais susitarimais, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, vien nurodytas trumpesnis apmokėjimo terminas vienareikšmiškai nesudaro pagrindo manyti, jog buvo tarp šalių priimti ir kiti susitarimai. Pažymėtina, jog apeliantė ieškovės išrašytų sąskaitų – faktūrų apmokėjimo terminų neginčijo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Sutarties 2.4 punkte nurodytas terminas yra maksimalus (20 d.), per kurį turėjo būti apmokamos ieškovės atsakovei išrašytos sąskaitos, Sutartis ieškovei nedraudė nurodyti ir trumpesnį sąskaitos apmokėjimo terminą, o atsakovei nesutikus su ieškovės nurodytu sąskaitos apmokėjimo terminu, kaip matyti, jog terminas pagal Sutartį galėjo būti pratęstas iki maksimalaus 20 dienų apmokėjimo termino.

38. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad šalių atstovai kartu pasirašytame dokumente buvo suderinę, kiek žmonių dirbo nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. vasario 5 d., tačiau tai, kiek žmonių dirbo atsakovės objekte po 2020 m. vasario 6 d. teismas dirbusių atsakovės objekto ieškovės darbuotojų kiekį nustatė iš prielaidų.

39. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2020 m. kovo 12 d. el. laiške, adresuotame ieškovei, atsakovės darbuotojas D. P. rašė: „Laba diena, persiunčiu nuotraukas ir darbų kiekius, kiek Jūsų darbuotojai atliko darbų per savaitę. Siunčiu tris laiškus su atskirų aukštų nuotraukomis. Darbai buvo vykdyti tarp dviejų tų pačių namo ašių balkonų zonose. Polistirolas jau buvo suklijuotas ir susmeigiuotas iki jiems pradedant darbus. Jie atliko tik armavimo ir fasado kampų statymo darbus. Paskutiniame laiške pridėsiu ir suskaičiuotus darbų kiekius“. Tos pačios dienos laiškais D. P. taip pat persiuntė ieškovei nuotraukas, kuriuose nurodoma, jog persiunčiamose nuotraukose matoma fasadinių kampų montavimo kokybė, taip pat nurodyti atsakovės paskaičiavimai apie 1-3 aukštuose 16 name atliktų darbų kiekį bei nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. kovo 6 d. dirbo iš viso 30 žmonių (2020 m. lapkričio 5 d. atsakovės pateiktų paaiškinimų priedas. Nr. 6 – el. laiškų suvestinė, 10 lapas). Be to, minėtas žmonių skaičius visiškai atitinka ieškovės pateiktame žiniaraštyje nurodytą 2020 m. kovo mėnesį objekte dirbusių ieškovės žmonių skaičių.

40. Nagrinėjamu atveju matyti, jog byloje yra likęs su atsakove nesuderintas tik nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2020 m. vasario 29 d. objekte dirbusių ieškovės darbuotojų skaičius. Ieškovė yra pateikusi savo sudarytą žiniaraštį su konkrečiomis darbuotojų pavardėmis apie ieškovės darbuotojų dirbtą laiką 2020 m. vasario mėnesį, kuriame nurodyta, jog vasario mėnesį iš viso susumavus, visi jos darbuotojai dirbo 188 dienas. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas iš 188 žmonių minusavo 30, kurie jau buvo priskirti vasario 1-5 dienų laikotarpiui. Tokiu būdu gaunamos 168 dienos, tačiau išminusuojamos dienos, kuomet klaidingai žiniaraštyje yra nurodyta, kad 2020 m. vasario 17 d. S. P., o S. K. - 2020 m. vasario 17 d. ir 2020 m. vasario 24 d. dirbo objekte, nes tomis dienomis nurodyti darbuotojai buvo neįleisti į objektą dėl užfiksuoto jų neblaivumo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pagal bylos duomenis laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. kovo 6 d. bendra atsakovės ieškovei už atliktus darbus mokėtina suma be PVM buvo 20 320,00 Eur (59 + 165 + 30 = 254 * 80 Eur). Atsižvelgiant į tai bei įvertinus, jog apeliantė nenurodo jokių kitų duomenų, kiek žmonių dirbo jos objekte laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2020 m. vasario29 d., apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas žmonių skaičių atsakovės objekte po 2020 m. vasario 6 d. dirbusių atsakovės objekto ieškovės darbuotojų kiekį nustatė iš prielaidų yra taip pat visiškai atmestini kaip nepagrįsti.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad ieškovė nebuvo pateikusi atsakovei suderinti žiniaraščio, paruošto 2020 m. vasario 25 d., savaime nesudaro pagrindo teigti, kad šalys buvo susitarusios pereiti prie kitokios apmokėjimo sistemos nuo 2022 m. vasario 6 d., kaip užfiksuota šalių atstovų pasirašytame žiniaraštyje. Be to, byloje kitų byloje įrodymų, patvirtinančių, jog šalys buvo susitarusios pereiti prie kitokios apmokėjimo sistemos nuo 2022 m. vasario 6 d., nėra. Taip pat pažymėtina, jog byloje ieškovės apskaičiuoto darbo laiko atsakovės objekte paneigiančių įrodymų byloje taip pat nėra (CPK 178 straipsnis), todėl atsakovės vengimas atsiskaityti už rangos darbus pagal Sutartį taip pat nėra pagrįstas jokiomis objektyviomis faktinėmis ar teisinėmis aplinkybėmis.

42. Nors apeliantė nurodo, jog netoleruotina, kad 2022 m. rugpjūčio 9 d. policijos į bylą pateiktų ieškovės darbo užmokesčio žiniaraščių už 2020 m. vasario ir kovo mėn. pirmosios instancijos teismas nevertino kitų byloje esančių įrodymų kontekste, tačiau pažymėtina, jog pati atsakovė el. laiškuose patvirtino, ieškovės darbuotojai objekte dirbo iki 2020 m. kovo 6 d. įskaitytinai, o ieškovės atstovas A. K. nurodė, jog su ieškovės darbuotojais, atsakovei neapmokant už darbus, nebuvo pilnai atsiskaityta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra aplinkybės, kaip ieškovės atsakingi asmenys laikėsi Darbo kodekso reikalavimų dėl privalomų dokumentų, susijusių su darbo santykiais, pildymo bei darbo užmokesčio ieškovės darbuotojams skaičiavimo tvarkos tyrimas.

43. Teisėjų kolegija pažymi, jog bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio atsikirtimų faktinį pagrindą. Tačiau kai materialiosios teisės normose nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka, teismas turi vadovautis materialiosios teisės normų nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka.

44. Taip pat apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovės atsakovei išrašytų sąskaitų ir ieškovės žiniaraščių teiginius. Nurodo, jog ieškovė išrašė atsakovei tokias sąskaitas, kurių nei vienos atsakovė nepriėmė, į buhalterinę apskaitą netraukė, į VMI ISAF sistemą neperdavė. Ieškovė teikė atsakovei žiniaraščius, kurių pirmąjį atsakovė pasirašė, į jį įrašius šalių sutartą sąlygą dėl apmokėjimo pagrindo keitimo, kitų žiniaraščių atsakovė nepasirašė, nes žiniaraščiuose buvo nurodytas šalių susitarimo neatitinkanti darbo apimčių matavimo vienetas ir ieškovė buvo neištaisiusi darbo defektų. Tačiau teisėjų kolegija nesutikdama su tokiais apeliantės argumentais pažymi, jog atsakovės atsisakymas priimti ieškovės pagal Sutartį išrašytas sąskaitas-faktūras, savaime nesudaro pagrindo atleisti atsakovę nuo turtinių prievolių pagal Sutartį vykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės vengimas atsiskaityti už rangos darbus pagal Sutartį nėra pagrįstas jokiomis objektyviomis faktinėmis ar teisinėmis aplinkybėmis.

45. Be to, nors apeliantė nurodo, jog ieškovė sąskaitas išrašinėjo nepagrįstai, kad nuo 2020 m. kovo 24 d. žiniaraščiai buvo rašomi bet kaip, kad tik būtų kažkaip pateisinti sąskaitų duomenys, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti kitais rašytiniais įrodymais (CPK 178 straipsnis), o ir pati apeliantė jų nepateikė, todėl minėti apeliantės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovei vienašališkai žiniaraštyje ranka įrašius kitokį, nei Sutartimi numatytą įkainį (t. y. 20 Eur/m2), savaime nekyla jokios teisinės pasekmės ieškovei, kadangi ji nėra sudariusi tokio susitarimo su atsakove. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė visiškai nepagrįstai neatsiskaitė su ieškove už atliktus darbus ne todėl, kad ieškovės darbuotojai objekte nurodytu laikotarpiu būtų nedirbę ar neatlikę darbų, bet todėl, jog atsakovė vienašališkai nusprendusi visiškai nepagrįstai laikė, kad tarp šalių turi būti suderinti ieškovės atliktų darbų kiekiai ir atsiskaitoma pagal juos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir visiškai jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes apie kitus, nei Sutartyje nurodytų darbų įkainius, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Taigi, nesant sudaryto susitarimo dėl įkainių pagal Sutartį pakeitimo, atsakovė turi pareigą atsiskaityti su ieškove Sutartyje nustatytu įkainiu – 80 Eur už žmogaus darbo dieną.

47. Kadangi apeliantė kitų ieškinio reikalavimų (dėl delspinigių ir/ar išieškojimo išlaidų priteisimo) neginčijo, teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

48. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

49. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, aktualią kasacinio teismo praktiką bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

51. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą. Kadangi ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteisiamos.

52. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

53. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.