Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika, padaryta Panevėžio g. 28, Rokiškyje) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir penkiems mėnesiams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme trylikai metų;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir penkiems mėnesiams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika, padaryta Laisvės g. 19, Rokiškyje) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir penkiems mėnesiams;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir T. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, prie subendrintos bausmės pridėta pagal Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendį paskirta ir neatlikta bausmė. T. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiosios O. S. civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir iš T. S. O. S. naudai priteista 2 598,89 Eur turtinei žalai ir 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiosios O. S. naudai iš T. S. priteista 434,43 Eur advokato paslaugų išlaidoms apmokėti.

Nukentėjusiųjų L. S. ir V. S. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir iš T. S. L. S. ir V. S. naudai priteista po 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiųjų J. S., L. S. ir D. S. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir iš T. S. J. S., L. S. ir D. S. naudai priteista po 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiųjų L. B. ir T. B. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir iš T. S. L. B. ir T. B. naudai priteista po 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš T. S. Panevėžio teritorinės ligonių kasos naudai priteista 1 482,33 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiųjų L. B. ir T. B. naudai kiekvienam atskirai priteista po 50,68 Eur iš T. S., M. G., J. M., D. Š. advokato paslaugų išlaidoms apmokėti.

Valstybei Iš T. S. priteista 1 591,56 Eur advokatų paslaugų išlaidoms apmokėti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir J. M., D. Š., M. G., tačiau dėl to nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. S. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 1 d. apie 4 val. viešoje vietoje, t. y. prie daugiabučio namo, esančio Panevėžio g. 28, Rokiškyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu demonstruodamas aplinkinių ir asmenybės negerbimą, ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu sudavė nepilnamečiui nukentėjusiajam M. J. į veido sritį, sukeldamas M. J. fizinį skausmą. Taip T. S. sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (Kasacinė nutartis Nr. 2K-192/2013).

Nekaltumo prezumpcijos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnyje. Šios nuostatos reglamentuoja, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Kartu tai reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinė nutartis 2K-228/2014).

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje nustatyta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Kasacinė nutartis Nr. 2K-414/2010). Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas ir su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais (Kasacinės nutartys Nr. 2K-425/2012, Nr. 2K-122/2010, Nr. 2K-243/2009). Be to, nešališkumo principo įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kokių norėtų proceso dalyvis.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo T. S. kaltės grindė įrodymais, kurie įvertinti, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacija pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus yra teisinga. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2014 m. sausio 1 d. apie 20.30 val. prie parduotuvės „Upės spektras“, esančios Laisvės g. 19, Rokiškyje, įvyko muštynės tarp dviejų vaikinų grupių, t. y. T. S., D. Š., J. M., M. G. ir R. S., T. B., L. B., I. T.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis T. S. peiliu du kartus smūgiavo R. S., taip padarė jam durtinę – pjautinę kiauryminę krūtinės kairės pusės žaizdą. Nukentėjusysis R. S. 2014 m. sausio 2 d. 1 val. ligoninėje mirė. Po to T. S. peiliu smūgiavo nukentėjusiajam T. B. (šešis kartus) ir nukentėjusiajam L. B. (keturis kartus). Nuteistasis T. S. padarė nukentėjusiajam T. B. durtinę – pjautinę aklą žaizdą krūtinėje, dvi pjautines aklas žaizdas kairėje blauzdoje ir šlaunyje, o nukentėjusiajam L. B. – keturias durtines – pjautines žaizdas dešinėje plaštakoje, kairėje šlaunyje ir kairėje blauzdoje su raumenų sužalojimu. Nukentėjusiesiems T. B. ir L. B. padaryti sužalojimai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Byloje nekyla abejonių, kad nukentėjusiesiems R. S., T. B. ir L. B. buvo padaryti nurodyti sužalojimai. Tai patvirtina byloje esančios specialistų išvados bei specialisto paaiškinimas (3 t., 4-5, 7-8, 10-11, 12-13, 124-138 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo parodymus vertino kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi šie parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nuteistųjų M. G., J. M., D. Š., nukentėjusiųjų L. B., T. B., I. T., liudytojų V. P., M. A. parodymai, eksperto paaiškinimai ir kiti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktuose. Visi šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamajame nuosprendyje.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apklausti įvykyje dalyvavę asmenys nematė, kada ir kaip buvo padaryti sužalojimai peiliu nukentėjusiesiems R. S., T. B. ir L. B.. Tačiau byloje nustatyta, kad muštynių metu peilį turėjo tik nuteistasis T. S.. Šios aplinkybės neneigia ir pats apeliantas. Iš nuteistojo M. G. parodymų matyti, kad dar prieš įvykį T. S. jam pasakė, kad turi peilį (4 t., 58-62, 64-66, 70-71, 72-76 b. l.; 7 t., 110-111 b. l.). Be to, liudytojai M. A., V. P., nuteistieji M. G., J. M., nukentėjusieji T. B., L. B., I. T. patvirtino, kad muštynių metu T. S. peilį laikė rankoje. Iš nuteistojo J. M. parodymų matyti, kad po įvykio T. S. peilis buvo kruvinas (4 t., 122-124 b. l.; 7 t., 106-108 b. l.). Šią aplinkybę nurodė ir liudytoja V. P. (1 t. 83-86, 87-92 b. l.; 7 t., 150 b. l.).

Nukentėjusysis I. T. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad matė, kaip nuteistasis T. S. prasidėjus muštynėms iš kelnių kišenės išsitraukė peilį (1 t., 69-70, 71-74 b. l.; 7 t., 114-115 b. l.). Be to, nukentėjusysis L. B., liudytojai V. P., M. A., nuteistasis D. Š. tvirtino, kad kažkas muštynių metu sušukdamas perspėjo apie peilį. Šie bylos duomenys paneigia nuteistojo T. S. parodymus apie peilio paėmimą nuo žemės tuo metu, kai jis gulėjo ar klūpojo ir buvo spardomas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos bylos duomenis, pagrįstai nustatė, kad T. S. peilį laikė rankoje nuo pat konflikto pradžios ir juo padarė sužalojimus nukentėjusiesiems. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai įvertino bei pripažino nelogiškais T. S. parodymus apie tai, kad peilis ant žemės iškrito su dėklu, o jis, gulėdamas ant žemės ir būdamas spardomas, peilį iš dėklo ištraukė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme T. S. negalėjo paaiškinti, kaip jis ištraukė peilį iš dėklo, kur padėjo dėklą ir kt.

Aplinkybę, kad T. S. peiliu sužalojo nukentėjusįjį R. S., patvirtina nuteistojo M. G., nukentėjusiojo T. B. ir liudytojo M. A. parodymai. Šie proceso dalyviai matė prie įėjimo į parduotuvę stovintį T. S., kuris rankoje laikė peilį, o šalia jo – R. S.. Nuteistasis M. G. tvirtino, kad R. S., stovėdamas priešais T. S., šaukė „mesk peilį“. Nuteistasis D. Š. taip pat patvirtino, kad muštynių metu girdėjo liudytoją V. P. ar vieną iš nukentėjusiųjų, šaukiančius „mesk peilį“ (4 t., 172-174, 179-183 b. l.; 7 t., 108-109 b. l.). Liudytojas M. A. nurodė, kad T. S. peilį ne tik laikė, bet ir juo mojavo (1 t., 151-154 b. l.; 4 t., 19-21, 22-25, 26-27 b. l.; 7 t., 146-147 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių bei kitų proceso dalyvių parodymus, specialisto išvadą Nr. 11-1321(14), nustatė, kad vaizdo įraše “2014-01-01_20-27-28-371.avi” 20.32.05 val. užfiksuoti besigrumiantys du asmenys – tai nuteistasis T. S. ir nuketėjusysis R. S. (3 t., 36-37 b. l.). Apeliantas skunde šią pirmosios instancijos teismo išvadą ginčija. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad specialisto išvadoje Nr. 11-1321(14) konstatuota, jog vaizdo įraše užfiksuoti vaizdai nėra tinkami identifikaciniam tyrimui atlikti, nesudaro pagrindo aptariamą skundžiamo nuosprendžio išvadą pripažinti nepagrįsta. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą, t. y. nukentėjusiųjų I. T., L. B., T. B., liudytojų M. A., V. P. parodymus apie muštynėse dalyvavusių asmenų judėjimą bei atliktus veiksmus. Iš apeliacinio skundo matyti, kad T. S. specialisto išvadoje užfiksuotus duomenis vertino atsietai nuo kitų bylos duomenų. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl neva neteisingo šių įrodymų vertinimo atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde T. S. atkreipia dėmesį į nukentėjusiojo T. B. parodymus, kurie, apelianto manymu, patvirtina jo (T. S.) įvykio versiją. Nukentėjusysis T. B. iš tiesų nurodė, kad tuo metu, kai nukentėjusysis R. S. buvo šalia nuteistojo T. S., pastarasis klūpojo ar gulėjo ant žemės. Nukentėjusysis T. B. patvirtino, kad spyrė klūpančiam ar gulinčiam T. S. du kartus (1 t., 60-61, 63-66 b. l.; 7 t., 113-114 b. l.). Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas šiuos nukentėjusiojo T. B. parodymus įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad jie nepašalina apelianto kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie nukentėjusiojo T. B. parodymai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis T. S. sužalojimus peiliu nukentėjusiesiems galėjo padaryti tik tada, kai buvo spardomas gulintis ant žemės. Pažymėtina, kad nukentėjusysis T. B. nurodė, jog iš karto po spyrių T. S. atsistojo ir po akimirkos T. B. šalia savęs nebematė nei R. S., nei T. S.. Be to, nuteistasis T. S. teigė, kad jį spardė du asmenys, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių šiuos teiginius. Bylos duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusysis R. S. būtų spyręs nuteistajam T. S.. Apklaustas pirmosios instancijos teisme ekspertas G. S. nurodė, kad, priešingai nei teigė T. S., sužalojimai nukentėjusiajam R. S. negalėjo būti padaryti pjaunamaisiais judesiais. Įvertinęs padarytos žaizdos pobūdį ekspertas teigė, kad dūris peiliu nukentėjusiajam R. S. buvo horizontalus, beveik statmenai žmogaus stovimai padėčiai. Ekspertas patvirtino, kad neįmanoma gulint padaryti tokius sužalojimus krūtinės srityje, kurie sukelia mirtį, nebent gulintis asmuo durtų peiliu statmenai pasilenkusiam žmogui (7 t., 187-188 b. l.). Iš nuteistojo T. S. parodymų matyti, kad jis neigė peiliu atlikęs dūrimo veiksmus. Be to, bylos duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusysis R. S. buvo tokioje padėtyje, kurią nurodė ekspertas G. S., t. y. pasilenkęs link gulinčio T. S.. Vien aplinkybė, kad muštynių metu nuteistajam T. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. S. peiliu padarė byloje nustatytus sužalojimus nukentėjusiajam T. B., taip pat yra pagrįsta. Nukentėjusiojo T. B. ir liudytojo M. A. parodymais nustatyta, kad muštynių metu nuteistasis T. S., rankoje laikydamas peilį, stovėjo šalia nukentėjusiojo T. B.. Pastarasis nepajuto, kada apeliantas jį sužalojo peiliu, tačiau mano, kad tai įvyko jiems būnant prie parduotuvės „Upės spektras“. Kaip jau minėta, nukentėjusysis T. B. pripažino, kad du kartus spyrė gulinčiam apeliantui. Specialisto išvadoje konstatuota, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistajam T. S. iš tiesų buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. juosmens ir nugaros kairės pusės minkštųjų audinių sumušimas, odos nubrozdinimai kairiame petyje, padaryti kietu buku daiktu (3 t., 23 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei įvertinus T. S. parodymus, neatmetama galimybė, kad kai kuriuos sužalojimus nukentėjusiajam T. B. apeliantas galėjo padaryti gulėdamas ant žemės. Tačiau vien ši aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto nukentėjusiojo T. B. sužalojimo mechanizmo bei nepašalina apelianto kaltės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įvykio metu nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai peiliu ne tik kojoje, bet ir krūtinės srityje (3 t., 10-11 b. l.). Ekspertas G. S. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad sužalojimai kojoje galėjo būti padaryti tiek T. S. stovint (nuleidus ranką), tiek gulint ant žemės. Tačiau, anot eksperto G. S., gulintis žmogus negalėtų peiliu sužaloti stovinčiam žmogui krūtinės. Apeliaciniame skunde akcentuojamas eksperto teiginys, kad gulinčio asmens padarytas sužalojimas krūtinėje įmanomas, jei nukentėjusysis yra pasilenkęs rankos ilgio atstumu. Tačiau byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad būtent tokioje padėtyje buvo nuteistasis T. S. ir nukentėjusysis T. B.. Ekspertas taip pat patvirtino, kad sužalojimai T. B. buvo padaryti tik duriant, bet ne mosikuojant peiliu, kaip teigė apeliantas. Be to, iš specialisto išvados Nr. 11-467 (14) matyti, kad nuteistasis T. S. iš viso šešis kartus peiliu smūgiavo nukentėjusiajam T. B. (3 t., 124-138 b. l.). Aptariamoje specialisto išvadoje nustatyti nukentėjusiojo drabužių audeklo pažeidimai patvirtina, kad nukentėjusiajam T. B. peiliu buvo smūgiuota ir į nugaros sritį. Ekspertas paaiškino, kad norint padaryti tokį striukės audeklo pažeidimą, nukentėjusysis turi būti atlošęs nugarą prie gulinčio žmogaus, neužtenka būti tik pasilenkusiam.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistasis eksperto G. S. paaiškinimus interpretuoja savaip. Priešingai nei teigia apeliantas, ekspertas pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad kai kurie kūno sužalojimai nukentėjusiesiems negalėjo būti padaryti T. S. stovint. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą nuteistojo T. S. parodymus dėl sužalojimų padarymo mechanizmo nukentėjusiajam T. B. atmesti kaip nepagrįstus.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam L. B. buvo suduoti keturi smūgiai peiliu ir padarytos keturios durtinės – pjautinės žaizdos dešinėje plaštakoje, kairėje šlaunyje ir kairėje blauzdoje su kairės blauzdos raumenų sužalojimu (3 t., 7-8 b. l.). Pažymėtina, kad nukentėjusiojo L. B. koja buvo sužalota ne tik priekiniame, bet ir užpakaliniame paviršiuje. Iš nuoseklių nukentėjusiojo L. B. parodymų matyti, kad muštynių metu jis priešais save matė stovintį nuteistąjį T. S.. Jis atrodė įniršęs, agresyvus, grasino nužudyti. Be to, jis rankose laikė kažkokį daiktą. Nukentėjusysis L. B. girdėjo kažkurį iš muštynėse dalyvavusių asmenų, šaukiantį: „peilis“. Po to liudytojos V. P. pasiūlymu nukentėjusysis L. B. pabėgo nuo apelianto T. S.. Bėgdamas L. B. suprato, kad jo koja yra sužeista (1 t., 43-45, 46-47, 49-52 b. l.; 7 t., 112 b. l.). Nuteistasis J. M. nurodė, kad matė sužalotą bei kraujuojančią nukentėjusiojo L. B. koją bei šalia jo stovintį nuteistąjį T. S. su peiliu rankoje. Liudytojai M. A. bei V. P. patvirtino aplinkybę, kad L. B. bėgo nuo T. S., kuris rankoje laikė peilį. Be to, liudytoja V. P. nurodė, kad vėliau prie jos priėjo T. S. ir rankoje laikydamas kruviną peilį grasino ją sužaloti („padaryti tą patį“). Šias aplinkybes ji papasakojo liudytojai S. B. (1 t., 93-95 b. l.). Specialisto išvadoje nurodyta, kad ant peilio buvo rasti nukentėjusiojo L. B. kraujo pėdsakai (3 t., 81-121 b. l.).

Nustatytos bylos faktinės aplinkybės paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad T. S. sužalojimus peiliu padarė jį gulintį spardantiems dviem asmenims ar tik vienam iš jų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis L. B. spardė gulintį nuteistąjį T. S.. Tokių duomenų apeliaciniame skunde nepateikia ir nuteistasis. Nukentėjusysis L. B. tvirtino, kad muštynių metu jis apskritai nematė nugriuvusio ar gulinčio žmogaus. Be to, įvertinus įvykio eigą, darytina išvada, kad nukentėjusiajam L. B. sužalojimai buvo padaryti tik po to, kai T. B. pabėgo iš įvykio vietos (jį vijosi nuteistieji D. Š., J. M. ir M. G.). Todėl teigti, kad T. B. kartu su L. B. spardė nuteistąjį, nėra jokio pagrindo.

Apelianto T. S. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo patvirtina ir tai, kad po įvykio automobilyje T. S. pripažino, jog peiliu sužalojo vieną ar kelis asmenis. Be to, apeliantas paprašė liudytojo M. A. paslėpti peilį, ką pastarasis ir padarė.

Nuteistasis T. S. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jis nukentėjusiuosius sužalojo gindamasis, todėl jo veiksmai turi būti vertinami kaip būtinoji gintis.

BK 28 straipsnyje numatyta būtinoji gintis konstatuojama tuo atveju, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei padarant veiką neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tada, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ar pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimo svarstymas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija (kasacinės nutartys Nr. 2K-700/2004, Nr. 2K-497/2007, Nr. 2K-7-428/2010, Nr. 2K-76/2011, Nr. 2K-173/2011, Nr. 2K-676/2011, Nr. 2K-440/2012 ir kt.).

Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad teisė į būtinąją gintį nekyla muštynėse, nes ten paprastai nėra besiginančiųjų, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (Kasacinė nutartis Nr. 2K-125-696/2015).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad nuteistojo T. S. veikos nebuvo padarytos būtinosios ginties sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei rašytinius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis T. S. tyčia nužudė nukentėjusįjį R. S. ir tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiųjų T. B. ir L. B. sveikatą. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis T. S., byloje nenustatytas pavojingas kėsinimasis, nuo kurio apeliantas būtų gynęsis. Kaip paminėta aukščiau, nuteistojo T. S. gynybos versija objektyviai paneigta bylos duomenimis ir pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmesta. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp nuteistųjų bei nukentėjusiųjų kilo muštynės. Jie į įvykio vietą atvyko bendru sutarimu, siekdami išsiaiškinti tarp J. M. ir I. T. kilusį konfliktą, ir suvokė, kad gali kilti muštynės. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad konfliktą lėmė tiek vienos, tiek kitos grupės netinkamas elgesys, t. y. abi pusės buvo puolančiosios. Todėl nuteistajam nebuvo pagrindo manyti, kad jam iškilo realus ir akivaizdus pavojus. Be to, byloje nustatyta, kad išskyrus T. S., nei vienas iš įvykyje dalyvavusių asmenų nenaudojo ginklų ar kitų kūno sužalojimams pritaikytų priemonių. Aplinkybė, kad nukentėjusieji L. B. ir I. T., sužinoję apie T. S. turimą peilį, nuo pastarojo bėgo bei slėpėsi, taip pat leidžia daryti išvadą, kad T. S. nebuvo pagrindo gintis. Iš liudytojos V. P. parodymų matyti, kad T. S. buvo agresyviai nusiteikęs bei peiliu jai grasino net ir po to, kai padarė byloje nustatytus sužalojimus nukentėjusiesiems. Tai, kad nukentėjusysis T. B. kelis kartus spyrė nuteistajam T. S., nesudaro pagrindo konstatuoti būtinosios ginties sąlygų. Pažymėtina, kad nukentėjusysis T. B. nenaudojo jokių įrankių, kurie padidintų jo veiksmų pavojingumą. Be to, iš nukentėjusiojo T. B. parodymų matyti, kad po spyrių T. S. iš karto atsistojo ir po to T. B. fizinio smurto prieš T. S. nenaudojo. Šie duomenys dar kartą patvirtina, kad tarp jų kilo muštynės ir abi pusės buvo puolančiosios. Atsižvelgdama į tai, kad nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija, teisėjų kolegija nenagrinėja apeliacinio skundo argumentų dėl būtinosios ginties ribų peržengimo.

BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte yra numatytas šias nusikalstamas veikas kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos. Pažymėtina, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-241/2009, Nr. 2K-266/2009, Nr. 2K-7/2013, Nr. 2K-383-895/2015 ir kt.). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo sužalojimu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad T. S. nužudė nukentėjusįjį R. S. ir nesunkiai sutrikdė nukentėjusiųjų T. B. ir L. B. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Byloje nustatyta, kad muštynės kilo dėl anksčiau įvykusio J. M. ir I. T. konflikto. Apeliantas T. S. sužalojimus nukentėjusiesiems padarė suduodamas daugybinius smūgius peiliu. Taip jis dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti savo požiūrį į juos bei aplinką, kurioje jis buvo. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Be to, T. S. nesunkiai sutrikdė dviejų žmonių sveikatą ir tai atitinka BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis T. S. apeliaciniame skunde nenurodo motyvų, pagrindžiančių prašymą išteisinti jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius realiai sutrukdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką.

Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nuteistasis T. S., veikdamas bendrininkų grupe su D. Š., J. M. ir M. G., įžūliais veiksmais pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Iš bylos duomenų matyti, kad T. S. dalyvavo muštynėse, kurių metu peiliu sužalojo nukentėjusiuosius R. S., T. B. ir L. B.. Šiuos veiksmus apeliantas padarė viešoje vietoje kitų žmonių akivaizdoje. Jo veiksmai sukėlė didelį išgąstį, sumaištį, baimę bei nepatogumus aplinkiniams. Byloje nustatyta, kad įvykio vietoje prie parduotuvės buvo daug kraujo ir kilo didelis triukšmas. Liudytoja N. K. ir jos draugės dėl kilusių muštynių jautėsi nesaugios ir bijojo išeiti iš parduotuvės (1 t., 103-104 b. l.; 8 t., 29-30 b. l.). Sužaloti nukentėjusieji T. B., I. T., L. B. prašė kitų asmenų pagalbos, o nukentėjusysis R. S. eidamas nukrito liudytojai L. S. ant rankų. Pastarasis stipriai kraujavo (1 t., 115-116 b. l.; 7 t., 148 b. l.). Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad išteisinti apeliantą T. S. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nėra jokio teisinio pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai nurodė, jog T. B. kartu su D. Š. ir J. M. bendrais veiksmais pargriovė T. B. ir kojomis sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvą ir kitas kūno vietas. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas nustatė, jog šiuos veiksmus atliko nuteistasis M. G., o ne T. B.. Tai laikytina rašymo apsirikimo klaida, kuri nekeičia skundžiamo nuosprendžio esmės. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistajam T. S. taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam T. S., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių (BK 284 straipsnio 1 dalis), apysunkių (BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktai, BK 253 straipsnio 1 dalis) ir labai sunkių (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas) nusikaltimų kategorijoms. Nuteistojo T. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas bausmes pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus teismas atsižvelgė į apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis šias nusikalstamas veikas padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino tai, kad nuteistojo T. S. atsakomybę dėl veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (veika prie parduotuvės „Upės spektras“), sunkina dar ir tai, jog jis nusikalto, veikdamas bendrininkų grupe. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, praeityje teistas, o nusikalstamas veikas, už kurių padarymą jis nuteistas šiuo nuosprendžiu, padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, nepraėjus nei pusmečiui po ankstesnio apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo (5 t., 4-19 b. l.). Be to, apeliantas baustas administracine tvarka (5 t., 20-23 b. l.). Skirdamas bausmes teismas įvertino apelianto asmenybę bei jo elgesį apibūdinančius bylos duomenis, t. y. kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis nesilaikė Suėmimo vykdymo įstatymo reikalavimų bei įstaigoje nustatytos tvarkos, drausmine tvarka nubaustas septynis kartus (5 t., 51 b. l.; 6 t., 149-150, 163-164 b. l.; 7 t., 96-97 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad viso proceso metu nuteistasis T. S. nei pats, nei per artimuosius nesiėmė jokių priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti – neatlygino nukentėjusiesiems net dalies padarytos žalos ir jų neatsiprašė. Apeliacinio skundo argumentai, kad T. S. neturėjo galimybės sušvelninti nusikaltimo pasekmių, nes buvo suimtas, yra nepagrįsti. Analogiškai vertintini ir apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai bei netinkamai įvertino nukentėjusiųjų veiksmus įvykio metu. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad T. S. nebuvo iškilęs realus ir akivaizdus pavojus, nuo kurio jis būtų turėjęs gintis. Aplinkybės, kad T. S. yra vedęs ir praeityje patyrė galvos traumą, nesudaro pagrindo paskirti apeliantui švelnesnes bausmes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nuteistajam T. S. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytus vidurkius. Šie bausmės dydžiai BK 61 straipsnio nuostatų nepažeidžia ir neprieštarauja BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytai bausmės paskirčiai. Be to, teismas šias bausmes subendrino apėmimo būdu. Todėl darytina išvada, kad nei už atskirą nusikalstamą veiką apeliantui paskirtos bausmės, nei galutinė subendrinta bausmė negali būti laikomos per griežtos. Šių bausmių švelninti nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai dėl apelianto suėmimo sąlygų nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Taip pat teismas nenagrinėja apelianto baustumo drausmine tvarka Šiaulių tardymo izoliatoriuje pagrįstumo klausimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo prašymas atmesti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad apeliantas skunde neginčija nukentėjusiųjų naudai priteisto turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Nuteistasis prašymą panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių sieja su prašymu jį išteisinti. Tačiau byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir T. S. pripažino kaltu bei nuteisė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus. Todėl šis apeliacinio skundo prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. S. apeliacinį skundą atmesti.