Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 45–55) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų skunde dėl paminėtose laikraščio „Vakaro žinios“ publikacijose paskelbtos informacijos nurodyta, jog jose buvo paskelbti jų garbę ir orumą žeminantys bei Visuomenės informavimo įstatymo įtvirtintus reikalavimus pažeidžiantys teiginiai. Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas išnagrinėtas tinkamai ir išsamiai. Pažymėjo, jog nepagrįstas argumentas, kad ginčijamas sprendimas yra neišsamus ir neaiškus, jį priimant tariamai ignoruoti kiti individualūs administraciniai aktai, jo turinys neatitinka individualiems administraciniams teisės aktams keliamų bendrųjų reikalavimų. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios objektyviai patvirtintų šiuos teiginius. Inspektorius išsamiai pasisakė dėl visų 6 publikacijų, jose paskelbtus ginčo objektu buvusius teiginius įvertino Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiūriu, savo išvadas grindė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės aktų normomis ir teismų praktikos išaiškinimais. Skundžiamas sprendimas atitinka visus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Teigė, jog Inspektorius įvertino faktą, kad buvo informuotas apie vykstančius ikiteisminius tyrimus ir iškeltas civilines bei baudžiamąsias bylas, susijusias su trečiųjų suinteresuotų asmenų skundu, tačiau sprendė apie skundo pagrįstumą išimtinai pagal savo kompetenciją – Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiūriu vertino viešosios informacijos skleidėjo ir rengėjo veiksmus viešai paskelbiant informaciją, taip pat ir tai, kaip viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas laikėsi šio įstatymo reikalavimų, informuodamas visuomenę apie vykstančius teisėsaugos institucijų tyrimus ir teisminius ginčus. Pačių teisėsaugos institucijų atliekami tyrimai ir jų rezultatai nebuvo ir negali būti Inspektoriaus vertinimo objektas. Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintas draudimas skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui, ir yra aktualus tik tais atvejais, kai viešai skelbiama informacija apie vykstančius teisėsaugos tyrimus ar teismo procesus. Inspektoriaus, kaip valstybės pareigūno, įgalioto prižiūrėti, kaip laikomasi Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintų reikalavimų skelbiant viešąją informaciją, pareiga yra įvertinti, ar viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, skleisdamas informaciją apie ikiteisminį tyrimą ir teisminius procesus, nepažeidė aukščiau paminėto nekaltumo prezumpcijos ir kitų visuomenės informavimo principų. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas turi užtikrinti, kad viešosios informacijos skleidėjai, platindami viešąją informaciją ir dėl to turintys galimybę formuoti viešąją nuomonę, nedarytų neteisėtos įtakos vykstantiems teisminiams procesams. Nurodė, kad Inspektorius neprivalėjo atsisakyti nagrinėti skundą. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą dėl jų garbės ir orumo bei Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintų visuomenės informavimo principų pažeidimų, padarytų 6 laikraščio „Vakaro žinios“ publikacijose. Tokio pobūdžio skundų nagrinėjimas yra Inspektoriaus kompetencija, nustatyta Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose bei Inspektoriaus reglamento 7 punkto 1 pastraipoje. Inspektorius nebuvo informuotas, jog būtų priimtas teismo sprendimas ar teisme būtų nagrinėjamas trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas dėl garbės ir orumo pažeidimo, byla dėl šmeižto ar įžeidimo, kiti procesai, kuriuose Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų atžvilgiu būtų vertinami viešosios informacijos rengėjo UAB „Naujasis aitvaras“ veiksmai skelbiant viešąją informaciją, t. y. vyktų procesai dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo Inspektoriui dalyko, todėl nebuvo pagrindo sustabdyti skundo nagrinėjimą ar atsisakyti skundą nagrinėti. Inspektorius taip pat nenustatė duomenų trūkumo, dėl kurio skundo tyrimas būtų neįmanomas. Teigė, jog nepagrįstai remiamasi Komisijos sprendimu atsisakyti nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą iš esmės. Pačios Komisijos priimtas reglamentas, nustatantis, jog Komisija nenagrinėja senesnių nei 12 mėnesių klausimų dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų, yra tik tos institucijos darbo tvarką reglamentuojantis vidaus dokumentas. Visuomenės informavimo įstatyme ir Inspektoriaus reglamente nėra nustatytas reikalavimas nenagrinėti skundų dėl klausimų, senesnių nei 1 metai. Per ilgametę praktiką Inspektoriaus tarnyboje visada buvo nagrinėjami skundai dėl asmens garbės ir orumo pažeidimų, netaikant jokių senaties terminų. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalies, 49 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio nuostatas, Komisijos veiklos sritis skiriasi nuo Inspektoriaus atliekamų funkcijų, susijusių su paskleistos informacijos kontrolės vykdymu. Todėl vienu ir tuo pačiu leidiniu ar straipsniu gali būti padaryti skirtingi pažeidimai, iš kurių vieni gali būti nagrinėjami Komisijos, o kiti – Inspektoriaus (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-4421-281/2008). Jau pačiame skundžiamame sprendime buvo nurodyta, jog, atsižvelgdamas į pareiškėjų skundo dalyką ir pagrindą bei Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintus Komisijos įgaliojimus, Inspektorius persiuntė pareiškėjų skundo dalį dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų Komisijai nagrinėti pagal kompetenciją. Inspektorius pareiškėjų skundą išnagrinėjo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu. Taigi šių dviejų institucijų kompetencija yra aiškiai atskirta, jos priima atskirus vienas nuo kito nepriklausomus sprendimus. Tai, jog Komisija atsisakė nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą, jokiu būdu nereiškia, kad atsisakyti nagrinėti skundą turėjo ir Inspektorius. Komisijos sprendimai, įskaitant ir sprendimą nenagrinėti skundo, neturi jokios įtakos Inspektoriaus sprendimams. Pabrėžė, jog nepagrįstas argumentas, kad, administracinę procedūrą užbaigus dviejų skirtingo turinio sprendimų priėmimu, pažeidžiamos esminės sprendimų priėmimo taisyklės bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-1088/2007. Pastaroji byla savo aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo ginčo šioje byloje, kadangi joje Inspektorius priėmė du administracinės procedūros sprendimus, numatytus viename ir tapačiame Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies punkte, tuo tarpu nagrinėjamu atveju Inspektorius priėmė atskirus ir skirtinguose punktuose numatytus sprendimus. Be to, teismų praktikoje yra suformuota nuostata, jog vienu ir tuo pačiu leidiniu ar straipsniu gali būti padaryti skirtingi pažeidimai, iš kurių vieni nagrinėjami Komisijos, o kiti – Inspektoriaus (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-4421-281/2008). Visuomenės informavimo srityje derinami valstybinio valdymo (valstybės vykdomo teisinio reguliavimo, valstybinės veiklos priežiūros ir kontrolės) bei savireguliacijos, savikontrolės principai. Viešasis administravimas pirmiausia siejamas ne su savireguliacinio (savitvarkos) pobūdžio aktų, o su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai. Savitvarkos, savikontrolės institucijų veikla paprastai neturėtų būti laikoma viešuoju administravimu, nes per jas paprastai valstybės valdžia, valstybės valdžios subjektų priimti teisės aktai nėra įgyvendinami. Šių institucijų paskirtis – ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės informavimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo 2007 m. spalio 24 d. nutartis). Komisija, priimdama sprendimą, kuriuo remiasi pareiškėjas, vykdė ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų teisės aktų įgyvendinimo, bet savitvarkos, savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobūdžio aktu – Etikos kodeksu – funkcijas. Tokio sprendimo priėmimo negalima laikyti administracine procedūra Viešojo administravimo įstatymo požiūriu, o Komisijos priimto sprendimo – administraciniu sprendimu. Pažymėjo, jog teiginys, kad skundo nagrinėjimo termino praleidimas yra pagrindas pripažinti viešojo administravimo subjekto sprendimą neteisėtu, šiuo atveju negali būti pripažintas pagrįstu ir prieštarauja teisingumo principui. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytas 3 mėnesių skundo nagrinėjimo terminas yra skirtas skundą pateikusio asmens teisėms ir teisėtiems lūkesčiams užtikrinti, nes būtent jis yra suinteresuotas subjektas, kuriam aktualus jo pateikto skundo nagrinėjimo užbaigimas. Tuo tarpu pareiškėjui skundo nagrinėjimo terminas nesukelia jokių pasekmių, todėl ši aplinkybė pareiškėjo interesų požiūriu vertintina kaip neutrali. Trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas buvo išnagrinėtas tinkamai ir išsamiai, laikantis teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principų. Pripažinus viešojo administravimo subjekto sprendimą neteisėtu ir jį panaikinus, asmens, kuris kreipėsi į viešojo administravimo subjektą tam, kad būtų apgintos jo teisės, interesai būtų pažeisti, nes dėl jo skundo priimtas sprendimas negaliotų; tuo tarpu pripažinus viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą neteisėtu, objektyviai nebūtų pagrindo įpareigoti viešojo administravimo subjektą asmens skundą išnagrinėti iš naujo; net ir įpareigojus skundą išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą, asmens skundo nagrinėjimo terminas būtų dar ilgesnis nei buvo iki viešojo administravimo subjekto sprendimo priėmimo. Užsitęsęs skundo nagrinėjimas, jei jis nėra viešojo administravimo subjekto neveikimas, nėra pagrindas sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu, nes ši aplinkybė savaime nenulemia sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog ne bet kokie procedūriniai pažeidimai, o tik tokie, dėl kurių galimai priimamas neobjektyvus sprendimas, gali būti pagrindas sprendimą pripažinti neteisėtu. Šiuo atveju skundo nagrinėjimo terminas užtruko dėl objektyvių priežasčių, siekiant išsiaiškinti visas itin didelės apimties skunde nurodytas aplinkybes, žinant apie tai tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog dėl skundo nagrinėjimo termino pažeidimo nėra pagrindo naikinti skundžiamo Inspektoriaus sprendimo, nes skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis, po kurio negali būti atliekami veiksmai, ir šiuo procedūriniu pažeidimu nebuvo pažeistas skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas (administracinė byla Nr. A261-1293/2009). Nepagrįstas argumentas, jog nuslepiamas faktas, kad dėl nagrinėjamų publikacijų ir jose paskelbtų faktų vyksta įvairūs teisiniai ginčai, kuriems pasibaigus paaiškėtų šių faktų objektyvumas ir ginčytinumas. Ne dėl visų trečiųjų suinteresuotų asmenų skunde nurodytų aplinkybių vyksta teisėsaugos institucijų procesai ar teisminiai nagrinėjimai. Be to, pareiškėjas abstrakčiai remiasi vykstančiais teisminiais tyrimais, tačiau nenurodo, kokios konkrečios ir kokių tyrimų metu nustatinėjamos aplinkybės galėtų nulemti priešingo turinio Inspektoriaus sprendimo priėmimą. Inspektorius skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, jog tarp trečiųjų suinteresuotų asmenų ir „Respublikos“ žiniasklaidos grupės, kuriai priklauso ir UAB „Naujasis aitvaras“ leidžiamos „Vakaro žinios“, pagrindinio akcininko V. T. vyko ginčai, taip pat kad tai publikacijose nutyli būtent viešosios informacijos skleidėjas. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog skundų nagrinėjimo procedūra negali būti atliekama tuomet, kai analogiški ginčai yra sprendžiami teismuose, prokuratūroje, finansinių nusikaltimų tarnyboje ir kitose institucijose. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje yra nurodyti atvejai, kada Inspektorius turi atsisakyti nagrinėti skundą arba sustabdyti skundo tyrimą. Nagrinėjamu atveju atsisakymo nagrinėti skundą pagrindų nebuvo nustatyta. Taip pat nei viena teisėsaugos institucija nevykdė analogiško tyrimo, kurį atliko Inspektorius, t. y. nenustatinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų garbės ir orumo pažeidimo skelbiant informaciją visuomenės informavimo priemonėje bei nevertino viešosios informacijos rengėjo UAB „Naujasis aitvaras“ veiksmų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu. Priešingai nei teigė pareiškėjas, Inspektorius atsižvelgė į vykstantį ikiteisminį tyrimą, aprašomą keliose iš ginčo objektu buvusių publikacijų, ir aiškiai tai nurodė skundžiamame sprendime. Pažymėjo, jog dalį skundų Inspektoriaus tarnyboje sudaro būtent skundai dėl publikacijų apie vykdomus ikiteisminius tyrimus ir teismo procesus, publikacijas vertinant nekaltumo prezumpcijos ir kitų visuomenės informavimo principų laikymosi požiūriu. Priešingu atveju susidarytų situacija, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, informuodami apie vykstančius teismo procesus ar ikiteisminius tyrimus, neprivalėtų laikytis Visuomenės informavimo įstatymo, kurio priežiūrą atlikti įgaliotas Inspektorius, reikalavimų. O tai reikštų, kad ir už šio įstatymo pažeidimus jiems nebūtų įmanoma taikyti atsakomybės (etinio poveikio priemonės). Be to, pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-1594/2008. Ši byla iš esmės skiriasi nuo šio ginčo situacijos, nes joje sprendimas buvo priimtas remiantis tik vienos iš suinteresuotų pusių paaiškinimais, nesikreipiant informacijos į valstybės ar savivaldybės institucijas ar neatlikus platesnio tyrimo. Nagrinėjamu atveju Inspektorius atliko išsamų ir plačios apimties tyrimą, kreipėsi informacijos į teisėsaugos institucijas, tikrino visas trečiųjų suinteresuotų asmenų skunde nurodytas aplinkybes bei buvo surinkęs išsamią ir didelės apimties skundo tyrimo medžiagą, kurios pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Inspektorius taip pat kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti paaiškinimus dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo, tačiau jokios informacijos negauta.

Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 38–43) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimas tariamai neišsamus ir neaiškus, jo turinys neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, kvestionuojamos išvados bei viso tyrimo objektyvumas ir profesionalumas. Toks teiginys yra nepagrįstas jokiais konkrečiais argumentais bei neatitinka tikrovės, todėl atmestinas. Inspektorius skundžiamame sprendime detaliai bei išsamiai pasisakė dėl kiekvienos iš 6 publikacijų, kurias jie buvo nurodę savo skunde. Inspektorius analizavo bei vertino ir atskirus pareiškėjo publikacijų teiginius Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiūriu, nurodė, kodėl konkretūs teiginiai laikytini neteisėtais. Sprendime įvardintos konkrečios įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatos, kurios buvo pažeistos pareiškėjui skelbiant tikrovės neatitinkančią, jų garbę ir orumą bei dalykinę reputaciją žeminančią, taip pat netikslią, neteisingą, šališką informaciją. Sprendime nurodomi ir paaiškinami argumentai, kodėl galima daryti išvadą, kad buvo pažeisti įstatymų reikalavimai, remiamasi ne tik teisės aktais, bet Lietuvos teismų bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika. Akivaizdu, kad Inspektorius išsamiai išanalizavo visas aplinkybes bei priėmė išsamų, aiškų ir pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu pats pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečiai bendrųjų individualiems administraciniams aktams taikomų reikalavimų skundžiamas sprendimas neatitinka, nepateikia objektyvių neišsamumą ar neaiškumą pagrindžiančių argumentų arba konkrečių aplinkybių, kurios keltų bent mažiausių abejonių Inspektoriaus objektyvumu. Todėl, trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, objektyviame, nešališkame, išsamiai argumentuotame ir motyvuotame bei teisės normomis pagrįstame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Inspektorius tariamai visiškai nevertino tos aplinkybės, kad skundžiamu sprendimu analizuotas publikacijas nagrinėjo ir Komisija. Vien ta aplinkybė, jog jų skundą pagal savo kompetenciją nagrinėjo Komisija, nesuponuoja Inspektoriaus pareigos priimant skundžiamą sprendimą atsižvelgti ar vadovautis Komisijos pozicija, kadangi tai dvi skirtingos institucijos, turinčios skirtingas funkcijas bei skirtingą teisinį statusą. Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, Inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos, tuo tarpu Komisija yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, jos sprendimai yra savireguliacinio pobūdžio aktai, įtvirtinantys šios srities principus, jos teisės numatytos Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A525-688/2008). Komisijos priimami sprendimai nėra skundžiami administraciniams teismams, jos „pirminė paskirtis yra ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A525-688/2008). Taigi Inspektorius visiškai pagrįstai jų skundo dalį dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų persiuntė nagrinėti Komisijai, o skundą išnagrinėjo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Inspektorius tariamai viršijo Visuomenės informavimo įstatymo numatytą kompetenciją, nes tariamai turėjo pareigą atsisakyti nagrinėti jų skundą ir grąžinti jį padavusiems asmenims arba stabdyti tokio skundo nagrinėjimą Visuomenės informavimo įstatymo numatytais pagrindais. Inspektorius savo kompetencijos neviršijo ir atsižvelgė į su pareiškėjo publikacijomis susijusius teisminius procesus (pvz., analizuodamas publikacijoje „Temidės tarnai dalija indulgencijas“ („Vakaro žinios“, 2009 m. sausio 29 d.) paskelbtą informaciją). Tačiau, vertindamas šios publikacijos turinį, Inspektorius visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad buvo paskelbta šališka ir su nekaltumo prezumpcija nesuderinama informacija, todėl pažeistas Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje numatytas draudimas, taip pat Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Šio pažeidimo, kuris pareiškėjo padarytas netinkamai informuojant visuomenę apie vykstančius nusikalstamų veikų tyrimus, konstatavimui neturi įtakos ta aplinkybė, kad dar nėra pasibaigęs baudžiamasis procesas dėl publikacijose minimų veiksmų. Pažeidimas pasireiškė būtent tuo, jog pareiškėjas skelbė šališką informaciją, kuria sudaromas įspūdis, jog R. D. padarė nusikaltimą nesant jokio tai konstatuojančio teismo sprendimo. Todėl, trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, Inspektorius visiškai pagrįstai bei pagal savo kompetenciją išnagrinėjo paminėtose publikacijose paskelbtų teiginių turinį Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi aspektu, kuriam neturi įtakos tai, kad nėra pasibaigęs teisminis procesas. Be to, kadangi teisme nebuvo nagrinėjama jokia byla, kurioje būtų sprendžiami tokie patys klausimai, kaip ir tie, kuriuos nagrinėjo Inspektorius (t. y. byla dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo), nebuvo jokio teisinio pagrindo stabdyti jų skundo nagrinėjimą. Nebuvo ir Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose numatytų aplinkybių, kurios būtų pagrindu grąžinti skundą jį padavusiems asmenims. Dėl skundo teiginių, kad tariamai Inspektorius privalėjo nenagrinėti senesnių nei 12 mėnesių publikacijų ir dėl tokių skirtingų sprendimų susidariusios dviprasmiškos situacijos, nurodė, jog tokie argumentai nepagrįsti, neatitinka įstatymų nuostatų bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių. Inspektoriaus tarnyba bei Komisija yra dvi skirtingos institucijos, turinčios skirtingas funkcijas bei veikiančios skirtingais teisiniais pagrindais. Šių subjektų sprendimai priimami skirtingų visuomenės informavimo srityje taikomų reikalavimų aspektu bei vadovaujantis skirtingomis procedūromis. Todėl vien tai, kad Komisija 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendime nurodė, jog nenagrinėja skundų dėl senesnių nei vienerių metų publikacijų, o Inspektorius tokius skundus nagrinėja, nėra ir negali reikšti, jog sprendimai yra nesuderinami, tuo labiau – priešingi. Komisijos reglamento nuostata dėl 12 mėnesių termino nėra taikoma Inspektoriui, nes šio pareigūno veiklą reglamentuoja visiškai skirtingi teisės aktai. Analogiškas ribojimas Inspektoriui nenumatytas, todėl akivaizdu, jog skundžiamas sprendimas, kuriame išnagrinėtos ir senesnės nei vienerių metų publikacijos, negali būti laikomas neteisėtu ar pažeidžiančiu kokias nors teisės normas. Dėl tariamo Inspektoriaus reglamento 10 punkto pažeidimo teigė, kad 30 dienų terminas nėra naikinamasis, be to, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1293/2009.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 58–63) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Kitokio pobūdžio (civilinių, baudžiamųjų, administracinių) bylų, kurių ieškinio (skundo), ikiteisminio tyrimo dalykas bei teisiniai pagrindai yra kiti, nei skundo, kurį nagrinėjo Inspektorius, nagrinėjimas teismuose ar kitose institucijose nėra kliūtis, laikantis nekaltumo prezumpcijos, Inspektoriui išnagrinėti skundą. Trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas neatitiko nei vieno iš Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų pagrindų, todėl Inspektorius privalėjo tirti gautą skundą iš esmės. Tokio pobūdžio skundų nagrinėjimas yra Inspektoriaus kompetencija (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 1 d. 1, 5 p., Inspektoriaus reglamento 7 p. 1 pastr.). Inspektorius vertino pareiškėjo veiksmus Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiūriu. Surinko duomenis apie nagrinėjamas bylas bei vykstančius ikiteisminius tyrimus ir atsižvelgė į surinktus faktus dėl bylų iškėlimo.

2. Galimybė pateikti skundą Inspektoriui yra alternatyvi pažeisto garbės ir orumo gynimo procedūra, įtvirtinta Visuomenės informavimo įstatyme. Šio įstatymo nuostatos, įtvirtinančios tokią galimybę, yra ne prieštaraujančios CK, o papildančios bei išplečiančios jame įtvirtintą asmens garbės ir orumo gynimo reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008). Trečiųjų suinteresuotų asmenų garbės ir orumo pažeidimas nebuvo konstatuotas, o paskirtas įspėjimas būtent už kitų Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų nesilaikymą.

3. Inspektorius ir Komisija yra visiškai atskiros, skirtingo teisinio statuso institucijos, kurios nagrinėja skirtingo pobūdžio suinteresuotų asmenų skundus ir dėl jų priima skirtingo pobūdžio sprendimus (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-4421-281/2008). Komisijos reglamentas, nustatantis, jog Komisija nenagrinėja senesnių nei 12 mėnesių klausimų dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų, yra būtent šios institucijos darbo tvarką reglamentuojantis vidaus dokumentas. Nei Visuomenės informavimo įstatyme, nei Inspektoriaus reglamente nenustatytas reikalavimas nenagrinėti skundų dėl klausimų, senesnių nei vieneri metai. Jokiu teisiniu pagrindu neparemtas kitos institucijos sprendimas neatlikti publikacijų tyrimo negali būti įpareigojantis Inspektorių priimti analogišką sprendimą.

Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 64–68) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliantas nenurodė, kurią iš Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje nurodytų sąlygų pažeidė atsakovas ar neteisingai taikė ir (ar) aiškino teismas. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punkte nustatyta atsakovo pareiga stabdyti skundo nagrinėjimą tik tuo atveju, jeigu skundą tuo pačiu klausimu nagrinėja teismas. Nebuvo ir kitų Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje nustatytų sąlygų, kurios būtų pagrindas grąžinti atsakovo nagrinėjamą skundą jį padavusiems asmenims. Inspektorius neviršijo savo kompetencijos ir atsižvelgė į su apelianto publikacijomis susijusius teisminius procesus. Inspektorius tyrė visiškai kitus klausimus, nei buvo sprendžiama teismuose vykstančiuose procesuose, todėl nebuvo jokių Visuomenės informavimo įstatymo numatytų pagrindų stabdyti ar nutraukti jų skundo nagrinėjimą. Apelianto publikacijose paskelbtų teiginių turinį atsakovas išnagrinėjo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi aspektu.

2. Inspektoriaus vykdomas viešasis administravimas paliečia konkretaus asmens teises ir pareigas, kurios ginamos pagal civilinės privatinės teisės normas (CK 2.24 str.). Visuomenės informavimo įstatyme tiesiogiai numatyta galimybė, jog tie patys klausimai gali būti nagrinėjami tiek teisme, tiek Inspektoriaus. Pagal šio įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punktą, Inspektorius atsisako nagrinėti skundą (pareiškimą) ir jį grąžina skundą (pareiškimą) pateikusiam asmeniui (pareiškėjui), jeigu pradėjus nagrinėti skundą (pareiškimą) paaiškėja, kad skundą (pareiškimą) tuo pačiu klausimu nagrinėja ir teismas. Bylos dėl Inspektoriaus veiklos teismuose nagrinėjamos jau keletą metų, tačiau teismai nelaikė šio pareigūno veiklos dubliuojančia teismų funkcijas ir (ar) prieštaraujančia įstatymų nuostatoms (inter alia CK) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A261-703/2009, Nr. A556-486/2009, Nr. A556-1594/2008 (ABTĮ 33 str. 4 d.)).

3. Visuomenės informavimo įstatyme yra aiškiai apibrėžiama tiek Komisijos, tiek Inspektoriaus veikla, funkcijos, teisės ir pareigos, t. y. aiškiai atskiriama šių institucijų kompetencija (46, 49, 50 str.). Atsakovas visiškai pagrįstai jų skundo dalį dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų persiuntė nagrinėti Komisijai, o skundą išnagrinėjo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu ir, priimdamas sprendimą, užbaigė skundo nagrinėjimo procedūrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A525-688/2008, Nr. A261-1293/2009).