Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mefodijos Povilaitienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Anai Cilinkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Henrikui Celencevičiui, atsakovo atstovei Jūratei Kučinskaitei, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Valstiečių laikraštis“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims M. S. ir S. J. dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja UAB „Valstiečių laikraštis“ (toliau - Bendrovė) skundu (b.l. 3-16) prašo teismo pripažinti neteisėtu Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – Inspektorius) sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėją - Bendrovę dėl LR visuomenės informavimo įst. 3 str. 2 ir 3 d., 19 str. 2 d., 41 str. 2d. 1, 4 ir 5 p. pažeidimo, padaryto paskelbiant publikaciją „Alkoholis kiša koją politikų garbei“ („Valstiečių laikraštis“, 2008-05-07, Nr.34/8744), ir panaikinti 2008-08-26 Inspektoriaus priimtą sprendimą Nr.SPR-50 „Dėl publikacijoje „Alkoholis kiša koją politikų garbei“ („Valstiečių laikraštis", 2008-05-07, Nr.34/8744) paskelbtos informacijos“, įpareigojant Inspektorių viešai paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, Inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje galimą teismo sprendimą dėl Inspektoriaus sprendimo įspėti viešosios informacijos rengėją - UAB „Valstiečių laikraštis“ dėl LR visuomenės informavimo įst. 3 str. 2 ir 3 d., 19 str. 2 d., 41 str. 2 d. 1, 4 ir 5 p. pažeidimo, padaryto paskelbiant publikaciją „Alkoholis kiša koją politikų garbei“ („Valstiečių laikraštis“, 2008-05-07, Nr. 34/8744) pripažinimo neteisėtu.

Sprendime inspektorius nustatė, kad „ginčo objektu esančiame teiginyje „Kol kas yra dėstoma tik neoficiali nuomonė apie M. S.. Žmonės sakė esą ją ne kartą matė, jų nuomone, neįprastos būsenos, kuri nederėtų tokio rango politikei. Mačiusiųjų teigimu, jiems susidarė įspūdis, kad viešumoje pasirodžiusi M. S. galėjo būti paragavusi alkoholio“ yra paskleista faktinio pobūdžio informacija, jog pareiškėja ne kartą vartojo alkoholį ir neblaivi pasirodė viešoje vietoje.“

Konstatuojamoje Sprendimo dalyje inspektorius taip pat nurodė, kad „nagrinėjamu atveju viešosios informacijos rengėjas šių reikalavimų (pastaba: pirmiau išvardinti LR visuomenės informavimo įst. 3 str. 2 ir 3 d., 19 str. 2 d., 41 str. 2 d. 1, 4 ir 5 p., Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos „Dėl žurnalistikos etikos“ Nr.1003 (1993) 4 p.) nesilaikė, nes iš skundžiamos publikacijos turinio skaitytojams suteikiamas akivaizdus pagrindas manyti, jog pareiškėja atliko moralei ir paprotinėms normoms prieštaraujančius veiksmus, tačiau viešosios informacijos rengėjas neįrodė, kad pareiškėja taip elgėsi. Paskelbdamas žinią apie pareiškėją, kaip netinkamai viešumoje besielgiantį asmenį, viešosios informacijos rengėjas neįsitikino skelbiamos informacijos teisingumu ir tikslumu, tokiu būdu nevykdė aukščiau išvardintų teisės aktuose jam numatytų pareigų." (Sprendimo 6 lape).

Bendrovės teigimu Inspektorius jos atžvilgiu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nes nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti LR visuomenės informavimo įst. 3 str. 2 ir 3 d., 19 str. 2 d., 41 str. 2 . 1, 4 ir 5 p. pažeidimų, tačiau pareiškėja šių teisių reikalavimų pažeisti ir negalėjo, nes jie keliami ne jai, o kitiems asmenims.

Pareiškėja nepažeidė ir negalėjo pažeisti LR visuomenės informavimo įst. 3 str. 2 ir 3 d., 19 str. 2 dalies, 41 str. 2 d. 1, 4 ir 5 p., dėl kurių „pažeidimo“ inspektoriaus sprendimu įspėjo pareiškėją. Įspėjimas dalyje dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d. normos pažeidimo yra nemotyvuotas ir neaiškus. LR visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d. numatyti pagrindiniai visuomenės informavimo principai: savo veikoje vadovautis Konstitucija ir įstatymais, LR tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos žmogui bei kitais principais. Inspektorius sprendime nurodė pareigą žurnalistams ir viešosios informacijos rengėjams vadovautis šiais principais ir konstatavo jų pažeidimą ir dėl to nusprendė įspėti pareiškėją. Tačiau minėtų principų pažeidimo konstatavimas yra abstraktus, nes neaišku, kokių konkrečių principų pažeidimu yra apkaltinta pareiškėja (visų, dalies ar vieno konkretaus), nėra pateikti konkretūs principų pažeidimo nustatymo įrodymai, taip pat motyvai, iš kurių galima būtų spręsti apie konkrečių principų pažeidimą ir skirto įspėjimo pagrįstumą. Be to, „Netiesiogiai teisėtumo principas taip pat reiškia, kad viešojo administravimo subjektų aktai būtų teisėtai priimti bei pakankamai aiškūs bei tikslūs. LR viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d. taip pat nustato, kad sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos“ (2007-11-30 Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr.A-248-1088-07 UAB ,Anykštos redakcija“ v. Žurnalistu etikos inspektorius).

Todėl vadovaujantis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo pateiktu teises normos išaiškinimu, skundžiamas sprendimas dalyje dėl įspėjimo pažeidus LR visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d .normą yra neteisėtas .

Iš pirmiau išdėstyto matyti, jog inspektorius skundžiamu sprendimu konstatavo, jog nėra kompetentingas nagrinėti galimus etikos normų pažeidimus, tačiau visgi ėmėsi tai daryti.

Skundžiamame sprendime inspektorius visiškai nemotyvavo, kodėl pareiškėja įspėjama dėl šios normos pažeidimo. Priešingai inspektoriaus nemotyvuotai nustatytai aplinkybei, pareiškėja teisingai, tiksliai ir nešališkai pateikė informaciją apie pastaruosius metus Lietuvą sukrėtusių neblaivių politikų skandalus, taip pat nurodė pareikštas nuomones ir įspūdžius apie Lietuvos politikus iš Europos Parlamento. Siekdamas nešališkai pateikti nuomones ir sudaryti galimybę pasakyti savo nuomonę, žurnalistas ne kartą bandė kontaktuoti dėl šių nuomonių su europarlamentare, tačiau dėl nuo europarlamentarės ir jos aplinkos priklausančių priežasčių jam nepavyko nei išsklaidyti, nei patvirtinti iškilusių abejonių. Iš Sprendimo yra aišku tik viena, kad pareiškėjas yra įspėjamas dėl to, kad paskelbė pasirodžiusias nuomones apie europarlamentarę. Tačiau neaišku, kokiais motyvais remiantis galima daryti išvadą, kad pareiškėja pažeidė LR visuomenės informavimo įst. 3 str. 3 d. normą, kai įrodymai rodo, kad būtent šiais principais buvo vadovaujamasi renkant ir pateikiant nuomones apie europarlamentarę Todėl savarankišku pagrindu konstatuotina, kad sprendimas dalyje dėl įspėjimo pažeidus LR visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d. normą nėra pagrįstas nustatytais faktais ir teises normomis, todėl neatitinka individualiam administraciniam sprendimui keliamų faktinio ir teisinio pagrįstumo reikalavimų

LR visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 2 d. įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Inspektorius sprendime nekonstatavo, jog pareiškėja paskleidė dezinformaciją, nerinko ir nepagrindę dezinformacijos atvejui patvirtinti reikalingos juridinių faktų visumos. Tikrovėje jokios dezinformacijos pareiškėja neišplatino. Todėl darytina išvada, kad nėra ginčo dėl to, kad sprendime pareiškėja nėra įspėta už draudimo platinti dezinformaciją pažeidimą. Dėl to šiuo pagrindu sprendimas įspėti pareiškėją dėl LR visuomenes informavimo įstatymo 19 str. 2 d. pažeidimo yra nepagrįstas.

Paskelbtų tikrovės neatitinkančių žinių atitikimo tikrovei įrodinėjimo pareiga yra numatyta ne administracinėje, o civilinėje teisenoje. Ją reglamentuoja LR civilinio kodekso antrosios knygos 2.24 straipsnio normos, kurios numato asmens teisę teismo tvarka reikalauti paneigti paskleistus duomenis, taip pat prezumpciją, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Tačiau tai nereiškia, kad ši prezumpcija yra taikoma inspektoriui nagrinėjant europarlamentarės skundą. Inspektorius yra ne teismas, o valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatos. Be to, inspektorius yra viešojo administravimo subjektas ir jo veiklą be kita ko reglamentuoja minėtas įstatymas, o ne LR civilinio ar civilinio proceso kodeksų normos (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr.A18-1072/2007, Nr.A2-1088/2007; Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr.A21-87/2008, Nr.A-146-343-08). Todėl inspektoriaus veikloje LR civilinio kodekso normose numatytos prezumpcijos netaikomos, nes jos numatytos taikyti ne inspektoriui, o teismui, be to, nagrinėjant ne skundus, o civilines bylas civilinio proceso tvarka.

Inspektorius sprendime nurodė pareiškėjos paaiškinimą, kad kiekvienu atveju yra būtina atriboti žinią nuo nuomonės, nes asmens teisės yra ginamos, kai apie asmenį yra paskleidžiamos jo garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios. LR visuomenės informavimo įst. 2 str. 33 d. nustatyta, kad nuomonė - tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. LR visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 69 d. nustato, jog žinia - tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys.

Dar 1998-05-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr.1 7 p. nurodyta, jog nagrinėjant garbės ir orumo gynimo ginčą atsižvelgiama į konkrečias faktines aplinkybes, kiekvienu atveju sprendžiant, ar paskelbtos žinios, ar pareikšta nuomonė. Žinių paskelbimas yra informacijos apie aplinką pateikimas, asmens nuomonė - individualus konkretaus asmens vertinimas apie vykstančius aplinkos reiškinius, jo suvoktas, nebūtinai atskleistas požiūris. Atribojant žinią (faktą ir duomenis) nuo nuomonės, reikia vadovautis šiomis sampratomis. Faktas - tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys - fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia - tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t.y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė - asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, bet ji turi remtis tikrais faktais. Inspektorius visiškai neatsižvelgė į minėtų LR visuomenės informavimo įstatymo apibrėžtų nuomonės ir žinios sąvokų esmę, teismo pateiktus išaiškinimus bei ėmėsi pats, remdamasis savo nuomone, konstatuoti žinias, t.y. faktus, kurių pareiškėjas nepaskelbė. Inspektorius taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad europarlamentarė yra viešas asmuo, todėl prioritetas turėtų būti teikiamas viešajam interesui ir LR visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintam informacijos laisvės principui, t.y. pagrįstam visuomenės interesui žinoti nuomones apie politikę ir laisvei tokias nuomones paskelbti.

Sprendime inspektorius įspėjo pareiškėją kaip viešosios informacijos rengėją, pažeidus LR visuomenės informavimo įstatymo 41 str. 2 d. 1, 4, 5 p. numatytas pareigas. Tačiau LR visuomenės informavimo įstatymo 41 str. reglamentuoja ne viešosios informacijos rengėjo, o žurnalisto pareigas. Įstatyme pateiktos žurnalisto sąvokos gramatinis ir loginis aiškinimas rodo, kad ši sąvoka neapima viešosios informacijos rengėjo sąvokos, nes žurnalistas apibrėžiamas kaip „fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui“. Tai aiškiai parodo, kad žurnalistas yra savarankiškas teisinių santykių subjektas ir LR visuomenes informavimo įstatymo prasme turi savo atskirą subjektiškumą. Savarankišką žurnalistų subjektiškumą patvirtina ir tolimesnis žurnalisto teisių ir pareigų reglamentavimas LR visuomenės informavimo įstatyme (įstatymo 12 str., 23 str. 3 d., 42 str.). Todėl inspektorius nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja, kaip viešosios informacijos rengėjas, nevykdė jam nustatytų LR visuomenės informavimo įstatymo 41 str. 2 d. numatytų pareigų, nes šioje normoje Visuomenės informavimo įstatymas nenumato viešosios informacijos rengėjui jokių pareigų.

LR visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d.1 p. numatyta, kad inspektorius gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Aiškinant šią normą būtų nelogiška daryti išvadą, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai gali būti įspėjami apie pastebėtus trečiųjų asmenų padarytus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Aiškinant minėtą normą būtent taip, reikštų, kad dėl kiekvieno inspektoriaus pastebėto visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo būtų įspėjami visi viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai. Toks aiškinimas neatitiktų nei šios normos paskirties, nei įstatymų leidėjo numatyto tikslo - įgalinti inspektorių atlikti minėto įstatymo 49 str. 1 d. ir 50 str. 1 d. numatytas funkcijas, o tokia minėtos normos įgyvendinimo administracinė procedūra būtų akivaizdžiai perteklinė, neproporcinga, neprotinga, neekonomiška ir neefektyvi Tokiu būdu darytina išvada, kad LR visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. 1 p. normos suteikiama teise inspektorius gali pasinaudoti įspėdamas viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus apie pastebėtus būtent šią viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų padarytus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Nagrinėjamu atveju inspektorius taikė šią normą dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 41 str. 2 d. numatytų žurnalisto pareigų pažeidimo, t.y. be teisinio pagrindo (nesant viešosios informacijos rengėjo teisinės pareigos pažeidimo) įspėjo pareiškėją (viešosios informacijos rengėją).

Todėl savarankišku pagrindu konstatuotina, kad sprendimas dalyje dėl įspėjimo pažeidus LR visuomenės informavimo įstatymo 41 str. 2 d. normas nėra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės normomis, todėl neatitinka individualiam administraciniam sprendimui keliamų faktinio ir teisinio pagrįstumo reikalavimų. Sprendime inspektorius apsiriboja įspėjimu pareiškėjai dėl nesamų bei kitiems subjektams taikomų pareigų pažeidimo. Iš pareiškėjos nereikalaujama atlikti jokių aktyvių veiksmų. Toks formalus įspėjimas, nenumatant pareiškėjai atlikti jokių aktyvių veiksmų, patvirtina, kad tokių veiksmų ir negalima buvo numatyti, nes pareiškėja kaltinama nebūtais pažeidimais ar pažeidimais pareigų, kurių vykdymas jai nepriklauso. Tokiu būdu pati sprendimo esmė patvirtina, kad pareiškėja nepadarė jokio teisės pažeidimo ir nėra administracinio pažeidimo sudėties, dėl kurios jam galima būtų taikyti LR visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. normoje numatytą poveikio priemonę. Tuo būdu sprendimas sukelia pareiškėjai vien neaiškumą dėl to, koks tokio inspektoriaus sprendimo įspėti tikslas, bei kokia pareiga pareiškėjai yra suformuluota sprendime. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra pateiktas LR viešojo administravimo įst. 8 str. 2d. normos išaiškinimas, kuriame nustatyta, kad „šios normos tinkamas įgyvendinimas viešojo administravimo veikloje ne tik sukuria prielaidas viešojo administravimo subjekto pareigos tinkamam įgyvendinimui priimant teisėtą sprendimą, bet ir yra pagrindas subjektui, kuriam aktas taikomas, suprasti jam nustatytus įpareigojimus ir juos tinkamai įvykdyti. Priešingu viešojo administravimo subjekto sprendimas negali būti laikomas teisėtu.“ {2005-11-17 nutartis adm.b. Nr.A1-930/2005 UAB „Tele 2“ v. LR Konkurencijos taryba).

Vadovaujantis gramatiniu LR visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. normos aiškinimu, inspektorius gali priimti tik vieną iš minėtoje normoje numatytų sprendimų. Tokį šios normos aiškinimą patvirtina ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika, kurioje nurodoma, kad „žurnalistu etikos inspektorius gali priimti viena iš šio įstatymo 50 str. 2 d. numatytų sprendimų.“ (2007-11-23 Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr.A-261-1072-07 UAB „Anykštos redakcija“ v. Žurnalistų etikos inspektorius).

LR visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. 3 p. yra numatyta inspektoriaus teisė priimti sprendimą kreiptis į žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl pastebėtų įstatymo ar kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. Iš sprendimo turinio matyti, kad inspektorius šia teise pasinaudojo ir nusprendė perduoti europarlamentarės skundą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai nagrinėti. Tokį inspektoriaus sprendimo buvimo faktą patvirtina ir inspektoriaus rezoliucija ant europarlamentarės skundo. Tačiau nepaisant to, vėliau inspektorius priėmė dar vieną sprendimą, numatytą to paties įstatymo 50 str. 2 d. 1 punkte. Tokiu būdu inspektorius dėl to paties skundo priėmė du sprendimus.

Inspektoriui pagal LR visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. normą priėmus skundžiamą sprendimą po to, kai jau buvo priimtas LR visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. 3 p. numatytas sprendimas kreiptis į žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl pastebėtų įstatymo ar kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, inspektorius viršijo savo kompetenciją priimdamas du kartus dėl to paties skundo atskirus sprendimus, kai tuo tarpu įstatymas aiškiai nurodo, jog jam leidžiama priimti tik vieną LR visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. numatytą sprendimą.

Pareiškėja tikslindama skundo pagrindą (b.l.105-106) paaiškino, kad pagal LR visuomenės informavimo įst. 49 str. 10 d. prašymo nagrinėjimas negali tęstis ilgiau kaip 30 dienų, tuo tarpu nėra pateikta jokių duomenų, jog šis terminas buvo pratęstas. Skundžiamas sprendimas priimtas 2008-08-26. t.y. po 70 dienų nuo skundo gavimo dienos. Minėtas įstatymas numato, kad jei sprendimas per prašymo nagrinėjimo terminą nėra priimtas, laikoma, kad priimtas neigiamas sprendimas. Atsakovas, nagrinėjęs skundą ilgiau negu įstatymo nustatytas terminas, išskyrė europarlamentarę iš kitų asmenų, suteikdamas jai įstatymo nenustatytas privilegijas. Minėti skundžiamo sprendimo priėmimo taisyklių pažeidimai yra savarankišku pagrindu sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas patvirtino skunde nurodytus motyvus ir prašė jį tenkinti.

Išnagrinėjęs M. S. skundą, inspektorius 2008-08-26 priėmė sprendimą Nr.SPR-50, kuriuo įspėjo viešosios informacijos rengėją - pareiškėją dėl nustatytų LR visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų.

Inspektorius mano, kad priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Pareiškėja neteisingai sprendžia nuomonės ir žinios atribojimo klausimą. Inspektoriaus sprendime ši aplinkybė yra išsamiai aptarta, nurodyti ir tinkamai įvertinti nuomonės ir žinios skiriamieji požymiai, pasiremta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais (Lietuvos aukščiausiojo teismo 2007-10-12 nutartis civ.b Nr.3K-3-411/2007, 2006-02-22 nutartis civ. b. Nr.3K-3-142/2006, 2001-02-26 nutartis civ. b. Nr.3K-3-211/2001), todėl pagrįstai pripažinta, kad ginčo objektu esančiame teiginyje „Kol kas yra dėstoma tik neoficiali nuomonė apie M. S.. Žmones sakė esą ją ne kartą matė, jų nuomone, neįprastos būsenos, kuri nederėtų tokio rango politikei. Mačiusiųjų teigimu, jiems susidarė įspūdis, kad viešumoje pasirodžiusi M. S. galėjo būti paragavusi alkoholio“ yra paskleista faktinio pobūdžio informacija, jog europarlamentarė ne kartą vartojo alkoholį ir neblaivi pasirodė viešoje vietoje. Tokiu būdu pareiškėja paskleidė naujo pobūdžio informaciją apie M. S., suponuojančią negatyvų jos, kaip netinkamai viešumoje besielgiančio asmens, apibūdinimą, t.y. žinias, o ne nuomonę. Darydamas šią išvadą Inspektorius rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais ir atsižvelgė į visą publikacijos tekstą, kontekstą, iliustracinę medžiagą, sakinių konstrukciją, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdus, loginius skleidžiamos informacijos susiejimo aspektus. Visa tai yra aiškiai ir išsamiai aptarta Inspektoriaus sprendime.

Pareiškėja ignoruoja pagrindinį skiriamąjį nuomonės ir žinios atribojimo kriterijų - paskleistų duomenų įrodomumą. Asmens girtumas (neblaivumas) ir jo pasirodymas viešoje vietoje - tai faktinio pobūdžio duomenys, įrodomi dalykai, todėl akivaizdu, kad ginčo teiginys gali būti pagrįstas įrodymais ir iš esmės visuomenei skelbia naują žinią apie M. S.. Pareiškėja neįrodė, kad M. S. neblaivi ne kartą pasirodė viešumoje, kaip teigiama ginčo teiginyje, nėra jokių faktinių duomenų, rodančių M. S. buvus tokios būsenos. Kol pareiškėja neįrodė priešingai, ginčo teiginyje paskleisti duomenys laikytini dezinformacija. Pareiškėjos tvirtinimas, esą šią informaciją pateikę asmenys nedavė sutikimo skelbti savo pavardės, reiškia ne ką kitą, kaip rėmimąsi gandais, pavadinant juos neoficialia nuomone. Gandais sąžiningoje ir garbingoje žurnalistikoje negali būti remiamasi. Visais atvejais būtina kritiškai vertinti informacijos šaltinius, remtis keliais šaltiniais, įsitikinti visuomenės informavimo priemonėje skelbiamos informacijos teisingumu ir tikslumu.

Pareiškėjos argumentas, kad inspektorius yra ne teismas, todėl negali remtis paskleistų duomenų neatitikimo tikrovei, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai, prezumpcija, yra nepagrįstas. Inspektorius yra viena iš ginčus dėl teisės sprendžiančių institucijų. Jis veikia kaip žmogaus teisių apsaugos visuomenės informavimo srityje garantas ir vadovaujasi LR visuomenės informavimo įstatymo 49 str. 5 d. nurodytais teisės aktais. Tai reiškia, kad inspektorius vadovaujasi teisės šaltinių, kuriuose įtvirtintos visuomenės informavimo teisės normos, nuostatomis. LR civilinio kodekso 2.24 str. būtent ir įtvirtina bendrąsias asmens garbės ir orumo gynimo taisykles, kurios neabejotinai laikytinos visuomenės informavimo teisės normomis. LR civilinio kodekso yra ir žiniasklaidos teisės šaltinis, kurio atitinkamomis normomis, konkrečiu atveju LR civilinio kodekso 2.24 str. 1 d., remiasi inspektorius, nagrinėdamas suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. Todėl pareiškėja nepagrįstai kvestionuoja inspektoriaus teisę remtis paskleistų duomenų neatitikimo tikrovei, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai, prezumpcija.

Minėtoji prezumpcija yra nesunkiai nuginčijama, tačiau pareiškėja nepateikė jokių ją paneigiančių įrodymų. Prisidengimas anoniminių šaltinių neoficialia nuomone šiuo atveju laikytinas nesąžiningu teisės skleisti informaciją įgyvendinimu ir piktnaudžiavimu viešosios informacijos rengėjo galimybėmis. Tuo tarpu žurnalistų etikos inspektorius turi rašytinį įrodymą, patvirtinantį aplinkybę, jog M. S. kolegos, kiti Lietuvos atstovai Europos Parlamente, niekada nėra matę ar įtarę, kad M. S. būtų pasirodžiusi neblaivi darbe. Jų įsitikinimu, Pareiškėjos publikacija yra šmeižikiška ir nepagrįsta jokiais faktais.

Viešasis asmuo taip pat turi teisę į garbės ir orumo gynimą. Pasiremiant tik anoniminių šaltinių suteikta ir nepatvirtinta informacija galima sukompromituoti bet kurį politiką, teisėją, valstybės tarnautoją ir taip sugriauti jo karjerą. Viešasis asmuo kaip ir visi kiti asmenys turi teisę, kad visuomenės nuomonė apie jį būtų formuojama sąžiningai, o ne remiantis gandais ar anonimų apkalbomis. Anonimais panorusių išlikti asmenų tariamai suteikta informacija ir dangstymasis informacijos šaltinio paslapties teise neatleidžia viešosios informacijos rengėjo nuo atsakomybės už viešai skelbiamą tikrovės neatitinkančią informaciją. Priešingai - viešosios informacijos rengėjas prisiima visą tokios informacijos skleidimo riziką su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Konkrečiai nagrinėjamu atveju viešosios informacijos rengėjas rėmėsi vieninteliu informacijos šaltiniu - anonimu, jo kritiškai nevertindamas, visiškai netikrindamas jo patikimumo. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad inspektorius sprendimą grindė faktais ir faktine medžiaga.

Pareiškėjos argumentas, kad inspektorius nagrinėjo žurnalistų profesinės etikos pažeidimus ir taip pažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia principą yra nepagrįstas. Įstatymų leidėjas LR visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 4 d. 2 p. įtvirtina Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, kaip viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucijos, prerogatyvą nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę. Tuo tarpu LR visuomenės informavimo įst. 49 str. 1 d. nustatyta, kad inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. Be to, LR visuomenės informavimo įst.50 str. 2 d. 3 p. įtvirtinta inspektoriaus teisė kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas bei Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl pastebėtų šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. Todėl akivaizdu, kad atsižvelgdamas į M. S. skundo dalyką ir pagrindą inspektorius persiuntė jos skundą dalyje dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau - Kodeksas) pažeidimų nagrinėti komisijai, kaip specializuotai žurnalistų savitvarkos institucijai. Inspektorius skundą išnagrinėjo LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu ir pareiškėją įspėjo dėl šio įstatymo pažeidimų, o ne dėl Kodekso normų nepaisymo.

Inspektoriaus įsitikinimu, pareiškėja visiškai be pagrindo ginčija inspektoriaus prerogatyvą savo sprendimuose remtis Kodeksu bei Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“ (toliau - Rezoliucija). Nuostata, jog žurnalistų etikos inspektorius savo veikloje vadovaujasi Kodeksu bei Rezoliucija yra įtvirtinta Inspektoriaus veiklos reglamento, patvirtinto 2004-07-08 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr.DC-2341 ,,Dėl žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamento patvirtinimo" (toliau - Reglamentas), 4 punkte. Todėl inspektorius visiškai pagrįstai sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodo ir aiškina atitinkamas minėtų teisės šaltinių normas. Faktas, kad Kodekse įtvirtintų normų laikymosi požiūriu M. S. skundą nagrinėjo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija jokiu būdu nepaneigia Reglamente įtvirtintos inspektoriaus prerogatyvos vadovautis Kodeksu ir Rezoliucija motyvuojant ir aiškinant savo sprendimus.

Pareiškėjos tvirtinimas, kad žurnalistų etikos inspektorius negalėjo įspėti viešosios informacijos rengėjo dėl atitinkamų LR visuomenes informavimo įstatymo 41 str. 2 d. pažeidimų, nes jame reglamentuojamos ne viešosios informacijos rengėjo, o žurnalisto pareigos, yra absoliučiai nepagrįstas. Pareiškėjos, kaip viešosios informacijos rengėjo, atsakomybė už jo darbuotojų, t.y. žurnalistų paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją grindžiama netiesioginės atsakomybės principu. Žurnalistas veikia kaip darbuotojas, t.y. atlieka veiksmus, susijusius su darbo procesu (informacijos rinkimas, rengimas, sisteminimas), o ne veikia savo asmeniniais interesais, kaip privatus asmuo. Pareiškėja duoda nurodymus žurnalistui ir jį kontroliuoja, todėl pareiškėja yra atsakingas už savo visuomenės informavimo priemonėje pateikiamus žurnalistų darbo rezultatus. Remiantis LR visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. 1 p., inspektorius gali įspėti tik juridinius asmenis. Todėl pareiškėja yra tinkamas inspektoriaus paskirto įspėjimo subjektas.

Pareiškėjas neteisingai interpretuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, jog dėl to paties skundo negalima priimti dviejų sprendimų. Pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse administracinėse bylose Nr.A18-1072/2007, Nr.A2-1088/2007, Nr. A21-87/2008, Nr.A-146-343-08 buvo nagrinėjamos visiškai kitos situacijos, kai teismas dviem sprendimais laikė du atskirus, - atitinkamai laikraščio redakcijai ir pareiškėjui (į žurnalistų etikos inspektorių besikreipusiam asmeniui) siunčiamus dokumentus. Tuo tarpu dėl dviejų ar keleto LR visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. numatytų sprendimų išnagrinėjus tą patį skundą priėmimo teismas nepasisakė, nes akivaizdu, kad inspektorius gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, taikyti kelias LR visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. įtvirtintų sprendimų kombinacijas. Pavyzdžiui, inspektorius gali ir privalo nuosekliai vieną po kito priimti LR visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. 4 ir 5 p. įtvirtintus sprendimus, nustatęs Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimą. Todėl nekyla abejonių, kad konkrečiai nagrinėjamu atveju inspektorius priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą įspėti pareiškėją.

Pareiškėjo argumentai, kad Sprendime inspektorius apsiriboja įspėjimu ir iš pareiškėjos nereikalauja atlikti jokių aktyvių veiksmų, todėl jam neaišku, koks tokio sprendimo įspėti tikslas bei kokia pareiga yra suformuluota yra visiškai nepagrįsti. Į Inspektorių besikreipiantis asmuo savo skunde turi nurodyti prašymo inspektoriui turinį, t.y. skundo dalyką. M. S. aiškiai suformulavo savo reikalavimą inspektoriui - įspėti pareiškėją. Reikalauti paneigti paskelbtą informaciją ar kitaip pašalinti pažeidimo europarlamentarė neprašė. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Europos žmogaus teisių teismas, pažeidimo konstatavimas neretai pats savaime yra pripažįstamas pakankama nuo pažeidimo nukentėjusio asmens satisfakcijos forma, todėl nebetaikomi jokie kiti pažeistų teisių gynybos būdai. Inspektorius privalo būti ir yra nešališkas. Tai reiškia, kad inspektorius negali tapti M. S. advokatu ir už ją formuluoti skundo dalyką. Todėl įspėjimas Pareiškėjai dėl nustatytų pažeidimų yra pakankama ir tinkama etinio poveikio priemonė. Tokio įspėjimo tikslas yra visiškai aiškus - vykdyti individualiąją prevenciją, kad viešosios informacijos rengėjas ateityje kreiptų didesnį dėmesį ir panašiose situacijose nekartotų tų pačių pažeidimų, tinkamai realizuotų savo teisę skleisti informaciją, nepažeisdamas žmogaus teisių. Pareiga pareiškėjai, kylanti iš inspektoriaus sprendimo, akivaizdi - laikytis LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatų. Todėl pareiškėjo argumentas, kad inspektoriaus sprendimas nėra aiškus ir dėl to yra neteisėtas, yra absoliučiai nepagrįstas.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotasis asmuo S. J. atsiliepime teismui (b.l. 58-60) paaiškino, kad skundas yra pagrįstas ir tenkintinas. Nurodo, kad straipsnis nėra nukreiptas prieš M. S., o jame analizuojama visuomenei aktuali tema – alkoholio vartojimas. Prieš rengiant straipsnį buvo bendrauta su europarlamentarais, kurių nuomonės yra paskelbtos straipsnyje. Vienintelė europarlamentarė M. S. nesiteikė atsakyti į pateiktus klausimus, kurie iškilo rengiant straipsniui medžiagą, vengė bendravimo. Be to, nuomonės bei informacijos sąvokos griežtai atskiriamos. Straipsnyje yra skelbiamos tik kitų asmenų nuomonės (o ne konkretūs duomenys), o iš M. S. nėra gauta prašymo paneigti straipsnyje pateiktų nuomonių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Bendrovės leidžiamo laikraščio “Valstiečių laikraštis” 2008-05-07 Nr.34(8744) straipsnyje “Alkoholis kiša koja politikų garbei” buvo paskelbta: „Lietuvos politikų įpročiai retkarčiais pasireiškia ir Europos parlamente. Kol kas yra dėstoma tik neoficiali nuomonė apie M. S.. Žmonės sakė esą ją ne kartą matė, jų nuomone, neįprastos būsenos, kuri nederėtų tokio rango politikei. Mačiusiųjų teigimu, jiems susidarė įspūdis, kad viešumoje pasirodžiusi M. S. galėjo būti paragavusi alkoholio ”. Šalia straipsnio pavadinimo pateikiama M. S. nuotrauka (b.l. 25-26 ).

M. S. 2008-06-16 skundu dėl laikraščio “Valstiečių laikraštis” 2008-05-07 Nr.34(8744) straipsnyje “Alkoholis kiša koja politikų garbei” paskelbtos tikrovės neatitinkančios bei jos garbę ir orumą žeminančios informacijos Žurnalistų etikos inspektoriaus prašė: 1) nustatyti, kad straipsnyje “Alkoholis kiša koja politikų garbei” paskleisti teiginiai pažeidė Žurnalistų ir leidėjų profesinės etikos kodekso nuostatų reikalavimus; 2) įspėti laikraščio “ Valstiečių laikraštis ” leidėją UAB „Valstiečių laikraštis“ apie padarytus teisės aktų pažeidimus, sutinkamai su LR visuomenės informavimo įst. 51 str. 2d . 1 punktu (b.l. 38-40).

Inspektoriaus 2008-06-18 sprendimu, atsižvelgus į skundo dalyką bei pagrindą, M. S. skundas dalyje dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų pagal kompetenciją persiųstas nagrinėti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, nurodant, jog atsakovas skundą nagrinės LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi atžvilgiu (b.l. 75).

Inspektorius 2008-08-26 sprendimu Nr.SPR-50 nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėją UAB „Valstiečių laikraštis“ dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 ir 3d., 19 str. 2 d., 41 str. 2d. 1, 4 ir 5 p. pažeidimų padarymo paskelbiant publikaciją “Alkoholis kiša koja politikų garbei” (b.l. 18-24).

Byloje spręstinas ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektorius 2008-08-26 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl straipsnyje “Alkoholis kiša koja politikų garbei” pateikiamos informacijos vertinimo

LR visuomenės informavimo įstatymo. (toliau – Įstatymas) 3 str. 3 d. suformuluotas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų, nurodantis, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Įstatymo 2 str. 69 d. nurodoma, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Minėto straipsnio 33 d. sakoma, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-05-15 nutarimo Nr.1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 7p. pažymėjo, kad atribojant žinią (faktą ir duomenis) nuo nuomonės, teismas turi vadovautis tomis sampratomis, jog faktas - tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys - fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia - tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė - asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti įstatyme numatytais įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, bet ji turi remtis tikrais faktais. Nuomonės yra subjektyvios, tačiau jų autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos kontekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją ir kt. Kai asmuo, išreikšdamas nuomonę apie įvykius, reiškinius, poelgius ir kt., paskelbia naujas žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės, asmens teisės yra ginamos.

Taigi, atribojant žinią nuo nuomonės, analizuotinas pačios paskleistos informacijos būdas -publikacijos turinys, jos tekstas, kontekstas, iliustracinė medžiaga.

Iš “Valstiečių laikraštis” 2008-05-07 Nr.34(8744) straipsnyje “Alkoholis kiša koja politikų garbei” paskelbto teksto („Lietuvos politikų įpročiai retkarčiais pasireiškia ir Europos parlamente. Kol kas yra dėstoma tik neoficiali nuomonė apie M. S.. Žmonės sakė esą ją ne kartą matė, jų nuomone, neįprastos būsenos, kuri nederėtų tokio rango politikei. Mačiusiųjų teigimu, jiems susidarė įspūdis, kad viešumoje pasirodžiusi M. S. galėjo būti paragavusi alkoholio ”) analizės darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju vertinami faktiniai duomenys - M. S. būsena viešoje vietoje, kuri pasak neįvardintų šaltinių buvo neįprasta ir galimai sąlygota alkoholio vartojimo. Taigi, darytina išvada, jog šiame tekste aprašomas trečiojo asmens būsena siejama su girtumu.

Teismas sprendžia, jog M. S. būseną siejant su alkoholio pavartojimu, buvo pakleista naujo pobūdžio informacija, suponuojanti negatyvų jos, kaip netinkamai viešumoje besielgiančio asmens, apibūdinimą, o šiais teiginiais perteikta žinia apie visuomenėje nederamus, moralės normų požiūriu neleistinus veiksmus. Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju informacija buvo pateikta kartu pateikiant M. S. (beje tik vienintelės iš straipsnyje aprašytų asmenų) nuotrauką su straipsnio antrašte „Alkoholis kiša koją politikų garbei“, taip suponuojant mintį, jog pareiškėja tiesiogiai susijusi su alkoholio vartojimu bei turinti dėl to nepatogumų ar problemų.

Byloje ginčo dėl tų aplinkybių, jog Bendrovė jokių įrodymų, neabejotinai patvirtinančių apie M. S. pasirodymą viešoje vietoje pavartojus alkoholio, nėra. Taigi, darytina išvada, jog straipsnyje “Alkoholis kiša koja politikų garbei” pateikiama informacija apie faktus, kurie objektyviai nebuvo nustatyti.

Atsižvelgus į tai, sprendžiama, jog nagrinėjamame straipsnyje “Alkoholis kiša koja politikų garbei” pateikiama informacija negali būti pripažinta objektyvia, tikslia, nešališka. Tokiu informacijos pateikimo būdu paskleidžiama naujo pobūdžio informacija, kuria neabejotinai formuojamas neigiamas M. S. vertinimas, kuris sietinas su alkoholio vartojimu bei pasirodymų neblaivioje būsenoje viešoje vietoje.

Įstatymo 3 str. 2d. sakoma, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Minėto straipsnio 3 d. sakoma, jog viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Įstatymo 19 str. 2d. įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Esant tokiai teisinei bei faktiniai situacijoje, daroma išvada, jog straipsnyje “Alkoholis kiša koja politikų garbei” pateikti teiginiai, žeminantys M. S. garbę bei orumą, todėl nagrinėjamu atveju buvo pažeisti minėtuose Įstatymo straipsniuose įtvirtinti draudimai skelbti šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, o tuo pačiu ir netikslią bei šališką informaciją.

Dėl skundžiamo Inspektoriaus sprendimo atitikimo individualiam sprendimui keliamų faktinio bei teisinio pagrindimo reikalavimų

LR viešojo administravimo įst. 3 str. 2 p. įtvirtintas objektyvumo principas, reiškiantis, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1d. sakoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Įvertinus minėtuose straipsniuose įtvirtintas normas, sprendžiama, jog viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas gali būti pripažįstamas objektyviu, pagrįstu ir teisėtu tik nustačius, išnagrinėjus bei įvertinus visas su priimamu sprendimu susijusias reikšmingas aplinkybes bei tinkamai pritaikius šias aplinkybes reguliuojančių teisės aktų nuostatas.

Byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių iš esmės nėra, tačiau šalys skirtingai vertina turimus faktus – nagrinėjamo straipsnio “Alkoholis kiša koja politikų garbei” teksto turinį bei pačios publikacijos pateikimą.

Pareiškėja nei ikiteisminėje ginčo stadijoje nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, patvirtinančių straipsnyje “Alkoholis kiša koja politikų garbei” M. S. atžvilgiu išsakytų teiginių tikrumą, todėl kitaip vertinti šiame straipsnyje pateiktą informaciją nei vertino Inspektorius, t.y. kaip netikslią, klaidinančią bei šališką, teismas neturi pagrindo.

Pačiame sprendime išsamiai ir objektyviai išnagrinėtos faktinės aplinkybės, pateiktas jų teisinis įvertinimas, nurodant, jog buvo pažeistos Įstatymo 3 str. 2 ir 3 d., 19 str. 2d., 41 str. 2d. 1, 4 ir 5 p. nuostatos.

Įstatymo 2 str. 62 d. nurodoma, kad viešosios informacijos rengėjas – transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją.

Įstatymo 41 str. 2 d. nustatyta, kad žurnalistai privalo: teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje (1p.); vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų (4p.); informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais (5p.).

Bendrovė, būdama viešosios informacijos rengėja ir informavimo priemonės valdytoja, bei savo veikloje naudodamasi, trečiųjų asmenų (žurnalistų, korespondentų) paslaugomis, kurie veikia ne savo asmeniniais interesais, o pareiškėjos naudai, negali nusišalinti nuo šių asmenų darbo rezultatų kontrolės.

Taigi, Inspektorius skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos ir Įstatymo 41 str. 2d. 1, 4 ir 5 p. nuostatos.

Tai, jog Bendrovė, valdanti informacijos priemonę, yra tinkamu atsakomybės subjektu už Įstatymo įtvirtintų reikalavimų pažeidimus ne kartą pažymėta ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo teismo nutartys adm. b. Nr. A146-343/2008, adm. b. Nr. Nr. A21-87/2008 I r kt.).

Atsižvelgus į tai, sprendžiama, kad pareiškėjos skundo motyvai, jog skundžiamas Inspekcijos sprendimas nemotyvuotas tiek faktinių duomenų bei įrodymų vertinimu, tiek teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinus santykius nuostatomis, nepagrįsti.

Dėl Bendrovės nurodytų procedūrinių pažeidimų, padarytų priimant skundžiamą Inspektoriaus sprendimą

Pareiškėja skundo reikalavimus grindžia ir, jos manymu, skundžiamo sprendimo priėmimo metu padarytais procedūriniais pažeidimais: 1) Įstatymo 49 str. 11 d. nuostatų pažeidimu, nes buvo priimti du Inspektoriaus sprendimai; 2) buvo praleisti sprendimo priėmimo terminai ir tuo pačiu pažeistos Įstatymo 49 str. 10 d. bei LR viešojo administravimo įst. 28 str.1 d., 31 str. 2d. nuostatos; 3) skundžiamas sprendimas neatitinka 50 str. 2d. 1p. nurodyto sprendimo formuluotės.

Įstatymo 49 str. 11 d. nurodoma, kad jei skundas ar pareiškimas yra pagrįstas, žurnalistų etikos inspektorius gali priimti vieną iš šio įstatymo 50 str. 2 d. numatytų sprendimų. Su juo žurnalistų etikos inspektorius supažindina pareiškėją, viešosios informacijos rengėjus ir (ar) skleidėjus.

Įstatymo 50 str. 2 d. nurodoma, jog vykdydamas šio straipsnio 1 d. ir 49 str. 1d. nurodytas funkcijas, žurnalistų etikos inspektorius gali priimti sprendimą: 1) įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti; 2) reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją; 3) kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas bei Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl pastebėtų šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų; 4) Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatytais atvejais surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus; 5) Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatytais atvejais nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas.

Iš Įstatymo 50 str. 2 d. nurodytų punktų analizės matyti, jog 1 bei 2 p. nurodyti sprendimai susiję su įpareigojimų nustatymu teisės normas pažeidusiam asmeniui, 3 p. nurodytas sprendimu skundas adresuojamas nagrinėti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, tuo tarpu 4 ir 5 p. nurodytais sprendimais yra sprendžiamas asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimas. Taigi, minėtuose punktuose nurodyti galimi sprendimų variantai, iš esmės skiriasi tiek pagal savo pobūdį, tiek pagal juose numatytos atsakomybės formą.

Įstatymo 46 str. 1 d. tvirtina, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Komisija rūpinasi žurnalistų profesinės etikos ugdymu; nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę; nagrinėja žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų ar leidėjų tarpusavio ginčus dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų; prižiūri, kaip platinant viešąją informaciją laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą (Įstatymo 46 str. 4 d.).

Įstatymo 49 str. 1d., apibrėžiant Inspektoriaus kompetenciją, nurodoma kad Inspektoriaus prižiūri kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos, o 50 str. nurodomos Inspektoriaus atliekamos funkcijos.

Taigi, darytina išvada, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiklos sritis skiriasi nuo Inspektoriaus atliekamų bei su paskleistos informacijos kontrolės vykdymu susijusių funkcijų. Todėl, vienu ir tuo pačiu leidiniu ar straipsniu, gali būti padaryti skirtingi pažeidimai, iš kurių vieni nagrinėtini Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, o kiti Inspektoriaus.

Atsižvelgus į tai, sprendžiama, jog Įstatymo 49 str. 11 d. nuostatos, nurodant gali būti priimtas vienas iš numatytų sprendimų aiškintinos, jog Inspektorius negali priimti sprendimų, kurie nenurodyti Įstatymo 50 str. 2 dalyje. Tačiau minėtos straipsnio dalies 1 ar 2p. numatytų sprendimų priėmimas, nereiškia, jog negali būti priimti ir kituose šio straipsnio punktuose nurodyti sprendimai.

Priešingai aiškinant Įstatymo 49 str. 11 d. normų turinį, gautume išvadą, jog Inspektoriui nustačius Įstatymo pažeidimus bei įpareigojus viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus juos pašalinti (paneigti klaidingą informaciją), prasižengusiems asmenims negalėtų būti taikoma administracinė atsakomybė ar skundo dalis, kuri nesusijusi su Inspektoriui nustatytų kontrolės funkcijų vykdymu, negalėtų būti perduodama nagrinėti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai.

Kaip minėta, Inspektoriaus 2008-06-18 sprendime nurodoma, kad atsižvelgus į skundo dalyką bei pagrindą, M. S. skundas pagal kompetenciją Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai persiunčiamas nagrinėti tik dalyje dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų, nurodant, jog atsakovas skundą nagrinės Įstatymo nuostatų laikymosi atžvilgiu (b.l. 75).

Atsižvelgus į tai, sprendžiama, jog Inspektorius 2008-06-18 sprendimu M. S. skundą dalyje dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų pagal kompetenciją perdavus nagrinėti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, o 2008-08-26 sprendimu nusprendus įspėti viešosios informacijos rengėją UAB „Valstiečių laikraštis“, Įstatymo 49 str. 11 d. nuostatos pažeistos nebuvo.

Pareiškėja, nurodydama, jog nagrinėjamu atveju buvo priimti du skirtingi Inspektoriaus sprendimai, netinkamai aiškina bei remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A18-1072/2007, Nr.A2-1088/2007, Nr. A21-87/2007, Nr. A-146-343/2008).

Bendrovės nurodytos bylos nuo šioje byloje kilusio ginčo skiriasi ta esmine aplinkybe, jog pareiškėjos nurodytose bylose buvo priimti du administracinės procedūros sprendimai numatyti viename ir tame pačiame 50 str. 2 d. punkte, tuo tarpu, nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė du atskirus bei skirtinguose punktuose nurodytus sprendimus.

Įstatymo 49 str. 10 d. sakoma, kad Inspektorius gautą skundą ar pareiškimą išnagrinėja ne vėliau kaip per 30 dienų. Kai kuriais atvejais, esant būtinybei išsamiau patikrinti duomenis, skundo ar pareiškimo nagrinėjimas gali būti pratęstas iki trijų mėnesių nuo skundo ar pareiškimo gavimo dienos.

Kaip minėta, M. S. skundas Inspektoriui dėl laikraščio “Valstiečių laikraštis” 2008-05-07 Nr.34(8744) straipsnyje “Alkoholis kiša koja politikų garbei” nurodytų aplinkybių buvo pateiktas 2008-06-16, skundžiamas sprendimas priimtas 2008-08-26, t.y. po 70 dienų.

Teisminio nagrinėjimo metu Inspektoriaus atstovė paaiškino, kad sprendimas pratęsti M. S. skundo nagrinėjimo terminą raštu įformintas nebuvo (b.l. 110).

Įstatyme nenumatyta, kokiu procedūriniu sprendimu įforminamas skundo nagrinėjimo pratęsimas, tuo tarpu, M. S. skundas buvo išnagrinėtas ir sprendimas priimtas nepraleidus Įstatymo 49 str. 10 d. nustatyto maksimalaus 90 dienų skundo nagrinėjimo termino.

Teismų praktikoje nekartą pažymėta, jog ne bet kokie procedūriniai pažeidimai, o tik tokie, dėl kurių galimai priimamas neobjektyvus spendimas, gali būti pagrindu ir patį sprendimą pripažinti neteisėtu.

Kaip minėta, skundžiamas Inspekcijos 2008-08-26 sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl net pripažinus, jog buvo pažeista minėto sprendimo priėmimo pratęsimo procedūra, toks pažeidimas negalėtų būti laikomas esminiu.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėja pagrįsdama šiuos skundo motyvus remiasi LR viešojo administravimo įst. redakcijos 28 str. 1d. bei 31 str. 2d. nuostatomis, galiojusiomis iki 2007-01-01, t.y. iki skundžiamo Inspektoriaus sprendimo priėmimo.

Atsižvelgęs į M. S. skunde nurodytą prašymą, t.y. Bendrovę dėl paskleistos informacijos tik įspėti, Inspektorius pagrįstai nesiėmė kitų poveikio priemonių prieš pareiškėją. Todėl nepagrįsti ir tie pareiškėjos skundo motyvai, jog skundžiamas sprendimo formuluotė prieštarauja Įstatymo 50 str. 2 d. 1p. nurodytam sprendimo variantui.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, daroma išvada, kad Inspektoriaus 2008-08-26 sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai aiškinant ir taikant teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, nuostatas. Todėl tenkinti pareiškėjos skundą, remiantis jos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

LR administracinių bylų teisenos įst. 44 str. 1d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismui netenkinus Bendrovės skundo reikalavimų, atmestinas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos UAB „Valstiečių laikraštis“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą