Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 3500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-4).

Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio dviese gyveno kamerose, kurių plotas nuo 6,43 kv. m. iki 8,1 kv. m. ir mano, kad buvo pažeistas minimalaus gyvenamosiose kamerose ploto užtikrinimas. Dėl ploto trūkumo patyrė gilių dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, šie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, kitais nepatogumais, kurie turėjo neigiamos įtakos jo dvasinei pusiausvyrai, pajuto miego sutrikimus, nuolatinę depresiją. Teigia, kad kameroje tarp suimtųjų dėl buitinių sąlygų nuolat kildavo konfliktai, kurie kartais peraugdavo į fizinės jėgos panaudojimą. Mano, kad tokios kalinimo sąlygos yra nepriimtinos, prilygintinos prie nežmoniškų.

Pareiškėjas teigia, jog kamerose sanitariniai mazgai yra gyvenamojoje patalpoje, atskirti ne aukštesne nei 1,35 metro sienele, kuri nesulaiko nemalonaus kvapo. Mano, kad sienelė neatitinka higienos normų reikalavimų, nes nėra įrengtos kabinos. Dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų pažeidžiamas asmens privatumas, pareiškėjas jaučia diskomfortą, patiria gilių dvasinių bei psichologinių išgyvenimų. Pabrėžia, jog stalas nuo sanitarinio mazgo nutolęs vos 1,5 metro atstumu, todėl, kai vienas valgo, o kitas imasi gamtinių reikalų atlikimo, dažnai įsižiebia konfliktai.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameroje esantys langai nevalomi, o patys langų išsivalyti galimybės neturi, nes tam trukdo langus dengiančios metalinės grotos. Pažymi, kad kamerose gyvena tarakonai.

Nurodo, kad kiekvieną dieną sportuoja, todėl nepakanka suteikiamo maisto kiekio porcijų, o ir pats tiekiamas maistas neskanus.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9-17).

Atsakovės atstovas pateikė kamerų duomenis, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Nurodo, jog vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Pažymi, jog skirstant atvykusius asmenis yra laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo įstatymas).

Atsakovės atstovas nurodo, jog iš suimtųjų nuolat reikalaujama palaikyti tvarką kamerose, todėl už jų valymą yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, o reikalingas inventorius visą laiką buvo išduodamas į kameras. Pažymi, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (pateikė duomenis (b. l. 20-23)). Sutartis kiekvienais metais pratęsiama, o vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Atsakovės atstovas taip pat nurodo, jog Lukiškių TI-K kamerų ir sanitarinio mazgo jose įrengimas pilnai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – 395; 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – 417; 2016 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų techninių galimybių nebuvo, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 metro aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Pažymi, jog vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Nurodo, jog gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos atitinka teisės aktų reikalavimus ir toks įrengimas nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Nurodo, jog grotos netrukdė atidaryti lango ir pravėdinti kamerą, o esant būtinybei ir išsivalyti lango stiklus bei jo rėmą. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė kreiptis ir į įstaigos administraciją, kuri gavusi prašymą, nuimdavo apsaugines grotas iki tol, kol bus išvalytas langas, o baigus valymo darbus, apsauginės grotos vėl buvo uždedamos. Atsakovės atstovas teigia, jog įstaigos kameros vėdinamos natūraliu būdu naudojant tam pritaikytus langus, todėl vėdinimo būdas per langus, nepažeidžia įstatymuose įtvirtintų reikalavimų.

Teigia ir tai, kad tiek nuteistieji, tiek suimtieji maitinami pagal įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintas normas, o valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybę. Leidimą išduoti pagamintą maistą leisdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Nurodo, jog maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartojimui, nes be aukščiau minėtų asmenų leidimo išduoti maistą buvo draudžiama.

Paaiškina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (2017 m. liepos 1 d. – 2018 m. rugpjūčio 1 d.), dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.

Atsakovės atstovo teigimu pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN (nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d.) nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos (nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, įrengtu gyvenamojoje kameroje, higienos pažeidimai (nevalomi langai, ant kurių grotos, buvo tarakonų), trūko maisto kiekio, maistas buvo neskanus), atlyginimo priteisimo (b. l. 1-3).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2017 m. rugpjūčio 4 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, - plotas 7,38 m² (2 asmenys kameroje); 2017 m. rugpjūčio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 139, plotas – 7,82 m² (2 asmenys kameroje); 2017 m. rugpjūčio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 105, plotas – 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2017 m. rugpjūčio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 161, plotas – 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2017 m. rugpjūčio 8 – 20 d. kameroje Nr. 161 (2 asmenys kameroje); 2017 m. rugpjūčio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 200, plotas – 7,56 m² (2 asmenys kameroje); 2017 m. rugpjūčio 22 – rugsėjo 12 d. kameroje Nr. 200 (2 asmenys kameroje); 2017 m. rugsėjo 13 d. kameroje Nr. 200 (1 asmuo kameroje); 2017 m. rugsėjo 14 – 28 d. kameroje Nr. 200 (2 asmenys kameroje); 2017 m. rugsėjo 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 305, plotas – 8,17 m² (2 asmenys kameroje); 2017 m. rugsėjo 30 d. – spalio 25 d. kameroje Nr. 305 (2 asmenys kameroje); 2017 m. spalio 26 d. kameroje Nr. 305 (1 asmuo kameroje); 2017 m. spalio 27 – lapkričio 23 d. kameroje Nr. 305 (2 asmenys kameroje); 2017 m. lapkričio 24 d. kameroje Nr. 305 (1 asmuo kameroje); 2017 m. lapkričio 25 – 27 d. kameroje Nr. 305 (2 asmenys kameroje); 2017 m. lapkričio 28 d. kameroje Nr. 305 (1 asmuo kameroje); 2017 m. lapkričio 29 d. – gruodžio 14 d. kameroje Nr. 305 (2 asmenys kameroje); 2017 m. gruodžio 15 d. kameroje Nr. 305 (1 asmuo kameroje); 2017 gruodžio 16 d. – 2018 m. sausio 11 d. kameroje Nr. 305 (2 asmenys kameroje); 2018 m. sausio 12 d. kameroje Nr. 305 (1 asmuo kameroje); 2018 m. sausio 13 – 17 d. kameroje Nr. 305 (2 asmenys kameroje); 2018 m. sausio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 306, plotas – 8,09 m² (2 asmenys kameroje); 2018 m. sausio 19 d. – 22 d. kameroje Nr. 306 (2 asmenys kameroje); 2018 m. sausio 23 d. kameroje Nr. 306 (1 asmuo kameroje); 2018 m. sausio 24 – 25 d. kameroje Nr. 306 (2 asmenys kameroje); 2018 m. sausio 26 d. kameroje Nr. 306 (1 asmuo kameroje); 2018 m. sausio 27 d. – vasario 7 d. kameroje Nr. 306 (2 asmenys kameroje); 2018 m. vasario 8 d. kameroje Nr. 306 (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 9 – kovo 4 d. kameroje Nr. 306 (2 asmenys kameroje); 2018 m. kovo 5 – 6 d. kameroje Nr. 306 (1 asmuo kameroje); 2018 m. kovo 7 – 19 d. kameroje Nr. 306 (2 asmenys kameroje); 2018 m. kovo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 152, plotas – 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2018 m. kovo 21 – balandžio 4 d. kameroje Nr. 152 (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 5 d. kameroje Nr. 152 (1 asmuo kameroje); 2018 m. balandžio 6 – 8 d. kameroje Nr. 152 (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 9 d. kameroje Nr. 152 (1 asmuo kameroje); 2018 m. balandžio 10 – gegužės 6 d. kameroje Nr. 152 (2 asmenys kameroje); 2018 m. gegužės 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 153, plotas – 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2018 m. gegužės 8 – 15 d. kameroje Nr. 153 (2 asmenys kameroje); 2018 m. gegužės 16 d. kameroje Nr. 153 (1 asmuo kameroje); 2018 m. gegužės 17 – 21 d. kameroje Nr. 153 (2 asmenys kameroje); 2018 m. gegužės 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 257, plotas – 34,57 m² (9 asmenys kameroje); 2018 m. gegužės 23 – 27 d. kameroje Nr. 257 (9 asmenys kameroje); 2018 m. gegužės 28 – 29 d. kameroje Nr. 257 (8 asmenys kameroje); 2018 m. gegužės 30 – 31 d. kameroje Nr. 257 (7 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 1 d. kameroje Nr. 257 (8 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 2 – 7 d. kameroje Nr. 257 (9 asmenys kameroje); 2018 birželio 8 – 12 d. kameroje Nr. 257 (8 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 13 d. kameroje Nr. 257 (7 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 14 – 19 d. kameroje Nr. 257 (9 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 20 d. kameroje Nr. 257 (7 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 21 d. kameroje Nr. 257 (8 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 22 d. kameroje Nr. 257 (7 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 23 – 26 d. kameroje Nr. 257 (9 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 27 – 29 d. kameroje Nr. 257 (8 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 30 – liepos 1 d. kameroje Nr. 257 (9 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 2 d. kameroje Nr. 257 (8 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 3 – 4 d. kameroje Nr. 257 (9 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 5 d. kameroje Nr. 257 (8 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 6 – 17 d. kameroje Nr. 257 (9 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 18 – 20 d. kameroje Nr. 257 (8 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 21 – 24 d. kameroje Nr. 257 (9 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 25 d. kameroje Nr. 257 (7 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 26 – 27 d. kameroje Nr. 257 (8 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 275, plotas – 7,85 m² (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 29 – 30 d. kameroje Nr. 275 (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 267, plotas – 7,63 m² (2 asmenys kameroje); 2018 m. rugpjūčio 1 d. kameroje Nr. 267 (2 asmenys kameroje).

Nustatyta, kad pareiškėjas kamerose: Nr. 105 (2017 m. rugpjūčio 6 d.), Nr. 200 (2017 m. rugsėjo 13 d.), Nr. 305 (2017 m. spalio 26 d., 2017 m. lapkričio 24 d., 2017 m. lapkričio 28 d., 2017 m. gruodžio 15 d., 2018 m. sausio 12 d), Nr. 306 (2018 m. sausio 23 d., 2018 m. sausio 26 d., 2018 m. vasario 8 d., 2018 m. kovo 5 – 6 d.), Nr. 152 (2018 m. balandžio 5 d., 2018 m. balandžio 9 d.), Nr. 153 (2018 m. gegužės 16 d.) – viso 15 dienų gyveno vienas (b. l. 10-11).

Teismas pastebi, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina laikotarpyje nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., tačiau iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad 2017 m. liepos 1 d., pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, jis atvyko tik 2017 m. rugpjūčio 4 d. (b. l. 10). Teismas konstatuoja, jog pareiškėjo teisės, kai pareiškėjo faktiškai nebuvo gyvenamosiose kamerose negalėjo būti pažeidžiamos, todėl laikytina, jog aktualus ginčo laikotarpis yra nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d.

Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - ir HN 134:2015), galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.

Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo jose įrengimą, kamerų plotus, apstatymą baldais. Nurodė, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Vadovaujantis TIĮET 14.5 p. sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. PĮĮET 16.5 p. nurodo, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Atsakovės atstovas nurodė, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; 2013 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2015 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417; 2016 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taigi, nustatyta, kad kamera 257, kurioje pareiškėjas buvo laikotarpiu nuo 2018-05-22 iki 2018-07-27, buvo įrengta kaip atskira kabina. Tačiau atsakovės atstovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir kuriose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina, sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto būtent 1,5 metro sienele, o ne kaip teigia pareiškėjas 1,35 metro sienele, bei kad buvo įrengtos užuolaidos (fotonuotraukų ar kitų šių priemonių įrengimo, sumontavimo įrodymų).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Vertinant pareiškėjo nusiskundimą dėl tenkančio vienam asmeniui gyvenamojo ploto, pažymėtina, kad plotas, užstatytas baldais, iš bendro kameros ploto neeliminuojamas. Pareiškėjas nereiškia pretenzijų dėl kamerų perteklinio apstatymo baldais, tik nurodė, kad jam trūko erdvės, dėl ko kildavo konfliktai, tačiau konkrečiau šios aplinkybės nedetalizuoja, nenurodo, kokie, kada konfliktai buvo kilę būtent dėl judėjimo gyvenamojoje erdvėje. Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis nenustatyta, kad kamerose buvo perteklinių baldų, kurie ženkliai užimtų kamerų plotą, kameros buvo apstatytos baldais pagal teisės aktų reikalavimus.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Taigi, pareiškėjo atveju, įvertinus kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į minimalaus gyvenamojo ploto normą, kuomet pareiškėjui kamerose gyvenant su dar kitu asmeniu, gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 7,38 kv. m. iki 8,17 kv. m., nebuvo pažeista.

Vertinant pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, jog kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017, 2020 m. birželio 3 d. nutartis Nr. A-2309-629/2020).

Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018). Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008, 2020 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2309-629/2020).

Taigi, kaip minėta, nors teisės aktai ir nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau remiantis formuojama teismų praktika, įvertinant tai, kad byloje nėra pateiktų duomenų ir įrodymų, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, išskyrus paminėtą kamerą Nr. 257, o atsakovės atstovo atsiliepime pateikta informacija apie užuolaidų įrengimą Lukiškių TI-K sanitariniuose mazguose vienareikšmiškai nepatvirtina, kad jos buvo įrengtos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtent jo laikymo metu, daro išvadą, kad pareiškėjas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, buvo laikomas laikotarpį nuo 2017-08-04 iki 2018-05-21, bei nuo 2018-07-28 iki 2018-08-01 (294 paras), todėl yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosios kameros neatitinka higienos reikalavimų: gyvena tarakonai, langai nevalomi ir patys juos išsivalyti galimybės neturi, nes trukdo grotos.

Atsakovės atstovas nurodė, jog iš suimtųjų nuolat reikalauja palaikyti tvarką kamerose, o reikalingas inventorius visą laiką buvo išduodamas į kameras, todėl už tvarkos palaikymą gyvenamosiose kamerose atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji (šiuo atveju pats pareiškėjas). Nurodo ir tai, jog Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurią nuolat pratęsdavo (sutartis pateikta į bylą (b. l. 20-23)). Matyti, kad pagal nurodytą sutartį UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ įsipareigojo keturis kartus per mėnesį lankytis Lukiškių TI-K ir vykdyti tikrinimus bei naikinti kenkėjus. Pareiškėjas teigdamas, kad kamerose buvo tarakonų, šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė konkrečių duomenų ar įrodymų. Byloje nėra pateiktų patikrinimo aktų, konstatuojančių šį pažeidimą. Nenustatyta ir tai, jog pareiškėjas su tokio pobūdžio nusiskundimais būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas. Todėl pagrindo konstatuoti šį pažeidimą (dėl parazitų kamerose buvimo) nėra.

Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad langai buvo nevalomi, be to, tam trukdė ant langų sumontuotos grotos, yra nepagrįsti. Atsakovės atstovas nurodė, kad gyvenamųjų kamerų langų angose grotos atitinka teisės aktų reikalavimus ( TIĮET 14.1 p., PĮĮET 16.9 p.), taigi, toks įrengimas nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Kaip teisingai pažymėjo atsiliepime, grotos netrukdė atidaryti lango ir pravėdinti kamerą, o esant būtinybei ir išsivalyti lango stiklus bei jo rėmą. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas įstaigos administracijai būtent dėl šio jo teisių pažeidimo. Atsakovės atstovas pažymėjo, jog pareiškėjas galėjo kreiptis į įstaigos administraciją, kuri gavusi prašymą, nuimdavo apsaugines grotas iki tol, kol bus išvalytas langas, o baigus valymo darbus, apsauginės grotos vėl buvo uždedamos, tačiau iš pareiškėjo šiuo klausimu nei prašymų, nei skundų nebuvo gauta. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis bei argumentais. Taigi, laikytina, kad pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs bei nepagrįsti jokiais įrodymais.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad jam nebuvo teikiamas reikiamas maisto kiekis, kadangi jis sportavo, be to, maistas buvo neskanus.

(duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, kuriose nustatytos mitybos normos (kalorijomis). Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo organizavimo taisyklės.

Maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr.4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurių 5 ir 6 punktuose numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi valgiaraščiai: Valgiaraštis dirbantiems vyrams, Valgiaraštis nedirbantiems vyrams, Valgiaraštis dirbančioms moterims, Valgiaraštis nedirbančioms moterims, Valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams) ir kt., kuriuos tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Minėtų taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nepagrindė konkrečiai šio savo teisių pažeidimo, nenustatyta ir tai, kad dėl maisto trūkumo būtų kreipęsis su prašymais ar skundais į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas. Todėl pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą šiuo aspektu nėra. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl maisto skonio vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio, niekuo nepagrįsti, todėl atmestini.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 3500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad dėl visų skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė gilių dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, šie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, kitais nepatogumais, kurie turėjo neigiamos įtakos jo dvasinei pusiausvyrai, pajuto miego sutrikimus, nuolatinę depresiją.

Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo, į įstaigos administraciją su skundais nėra kreipęsis. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo medicininiai duomenys pateikti už ginčo laikotarpį patvirtina, kad pareiškėjas yra kreipęsis pas gydytoją dėl dirglumo, baimės, nemigos, jam buvo skirtas medikamentinis gydymas (b. l. 49 – 59). Teismo vertinimu, šias pasekmes galėjo įtakoti nustatyti šioje byloje pareiškėjo teisių pažeidimai.

Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Teismas atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (dabar Vilniaus PN) pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pažeidžiant pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 294 paras, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 550 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį vertina tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (15 parų), taip pat tai, kad kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šių pažeidimų pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymais ar skundais, tačiau pagal įrašus pareiškėjo medicininiuose dokumentuose galima įžvelgti, jog konstatuotas pažeidimas turėjo įtakos jo sveikatos būklei. Tačiau nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018). Todėl atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 3500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteistina 550 Eur suma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui S. R..

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.