Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. V. (ikiteisminio tyrimo metu buvusi I. L., pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu buvusi I. V.) ir jos gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. V. (buvusi I. L., I. V.) pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir nuteista laisvės apribojimo bausme 1 (vieniems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant 9 (devynis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 (vieną šimtą) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. V. (buvusi I. L., I. V.) nuteista už tai, kad 2022 m. gruodžio 23 d., apie 20 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia tiksliai nenustatytą kiekį kartų metaliniu semtuvėliu smogė sutuoktiniui V. L. į galvos kairės pusės sritį, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam V. L. sukėlė fizinį skausmą ir padarė kirstinę žaizdą kairės galvos pusės plaukuotoje dalyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai E. V. (buvusi I. L., I. V.) pripažino kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Jos kaltė visiškai įrodyta ne tik nukentėjusiojo V. L. parodymais, tačiau ir kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais, objektyviais ir kuriais grindžia E. V. (buvusi I. L., I. V.) kaltę padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatė.

7. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nuteistojo subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

8. Kaip matyti, apeliantė ir jos gynėjas advokatas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuoja tuo, jog apylinkės teismas nepagrįstai grindė jos kaltę iš esmės įrodymų ir duomenų prieštaravimais dėl jos tariamai padaryto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios požymių. Tačiau teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Priešingai nei teigia apeliantė ir jos gynėjas advokatas, įvertinęs nukentėjusiojo V. L., liudytojų G. R., R. F., G. A. duotus parodymus ir byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis ir surinktus įrodymus ir jais grindė nuteistosios E. V. (buvusi I. L., I. V.) kaltę. Pasisakant dėl pačios nuteistosios parodymų, pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliantės gynėjas advokatas apeliaciniame skunde, jie viso proceso metu iš esmės buvo nenuoseklūs, vieni kitiems prieštaravo, be to, jų nepatvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė ir laikė nuteistosios gynybine versija. Teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nuteistosios gynėjas advokatas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kaip vienu iš pagrindinių įrodymų rėmėsi liudytojo R. F. parodymais, kurių objektyvumu nuteistosios gynėjas advokatas abejoja. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti minėto liudytojo parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir nekintantys.

8.2. Iš esmės sutiktina su apeliantės gynėjo advokato teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme išsakytu argumentu, kad nukentėjusiojo V. L. parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirminę nukentėjusiojo įvykių versiją, kurią jis pateikė į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, kad jį (duomenys neskelbtini) sumušė nepažįstami asmenys, paneigia objektyvūs ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Tačiau tie patys duomenys patvirtina V. L. 2022 m. gruodžio 25 d. pranešimą, jog jis davė melagingus parodymus pareigūnams ir kad iš tikrųjų jį 2022 m. gruodžio 23 d. sužalojo žmona. 2022 m. gruodžio 24 d. apklausiamas liudytoju V. L. nurodė, kad su pažįstamu A. S. (duomenys neskelbtini) gėrė alų, kur apie 19 val. jį sumušė nežinomi asmenys. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuos V. L. parodymus paneigia 2023 m. sausio 16 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame įrašyta, kad į įvykio vietą atvykę medikai pareigūnus informuoja, jog su tokiu sužalojimu žmogui einant, turėtų būti kraujo „takelis“, taip pat kraujo būtų pribėgę nukentėjusiajam už sprando, tačiau to šiuo atveju nėra, viskas švaru. Liudytojai G. R., G. P. ir G. A. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme parodė, kad kraujo buvo tik buto viduje, aplink namą jo nebuvo, nors, liudytojo G. R. teigimu, lauke buvo sniego ir kraujas būtų matęsis. Taip pat tiriant įvykio versiją dėl nukentėjusiojo sumušimo autobusų stotyje, tokie duomenys nebuvo gauti ir patvirtinti. Vėliau nukentėjusysis parodė, kad pirminiuose parodymuose melagingai teigdamas, jog buvo sužalotas ne žmonos, tai darė savanaudiškais sumetimais, kadangi tikėjosi susitaikyti su apeliante, kuri, kaip pati patvirtino teisme duodama parodymus, ketino skirtis su nukentėjusiuoju.

8.3. Tuo tarpu pačios apeliantės parodymai, kaip minėta, buvo nenuoseklūs ir kito. Štai teisiamojo posėdžio metu E. V. (buvusi I. L., I. V.) parodė, kad 2022 m. gruodžio 23 d. nukentėjusysis atėjo pas ją purvinas, išdaužytais dantimis, kruvinas, o ji tuo metu kambaryje gėrė kavą ir susirašinėjo internete su žmogumi, dėl kurio V. L. labai pykdavo, tačiau iš 2023 m. sausio 16 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad E. V. (buvusi I. L., I. V.) atvykusiems pareigūnams paaiškina, jog užsirakinusi miegojo ir išgirdo kažką beldžiant, apie tai, kad kambaryje gėrė kavą, neužsimena. 2023 m. sausio 5 d. apklausos metu apeliantė parodė, kad 2022 m. gruodžio 23 d. apie 21 val. durys buvo neužrakintos ir į namus parėjo sutuoktinis V. L.. Tačiau jau kitą dieną (2023 m. sausio 6 d.) apklausos metu E. V. (buvusi I. L., I. V.) pakeitė savo parodymus ir parodė, jog V. L., 2022 m. gruodžio 23 d. grįžęs į namus, skundėsi, kad yra sumuštas. 2023 m. sausio 5 d. ir 2023 sausio 6 d. vykusių apklausų metu apeliantė teigė, kad nukentėjusysis trenkė sau į galvą puodeliu, kuris skilo į dvi lygias dalis, o šukes įmetė į krosnį, tačiau teisiamajame posėdyje E. V. (buvusi I. L., I. V.) parodė, kad puoduką V. L. išmetė į koridoriuką, o ji sušlavė, šepečiu subraukė ant semtuvėlio purvus ir stiklus, buvo ir kraujo. Šiuos apeliantės parodymus paneigia liudytojo G. R. parodymai, kuriuose jis patvirtino, jog patalpoje buvo šluota, bet ant jos kraujo likučių nepastebėjo, taip pat parodė, kad pagal ant grindų likusią dėmę mano, jog kraujas buvo valytas skuduru, braukimo, šlavimo pėdsakų nebuvo. Kad E. V. (buvusi I. L., I. V.), prieš atvykstant medikams, grindų nešlavė, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir nukentėjusysis V. L. Pastebėtina, kad teisiamojo posėdžio metu E. V. (buvusi I. L., I. V.) parodė, jog ji, konflikto su sutuoktiniu metu, išbėgo į laiptinę parūkyti, o kai grįžo, konfliktas tęsėsi toliau ir tuomet V. L. trenkė sau puodeliu per galvą, tačiau ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pirma V. L. trenkė sau puodeliu per galvą, o tik tada apeliantė išėjo parūkyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos aukščiau išdėstytos aplinkybės tik parodo, kad apeliantės parodymai yra prieštaringi, nuolat kintantys, juos paneigia kitų liudytojų parodymai ir tyrimo metu surinkti duomenys, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jie yra laikytini E. V. (buvusi I. L., I. V.) gynybine versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

9. Šių aptartų įrodymų visuma, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė nuteistosios E. V. (buvusi I. L., I. V.) gynėjas advokatas, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju netikėti nukentėjusiuoju V. L., liudytoju R. F. ir nesivadovauti jų parodymais, nėra teisinio pagrindo, nes jie papildo vienas kitą, yra logiški ir aiškūs, juos pagrindžia ir kitų liudytojų parodymai bei tyrimo metu surinkti duomenys ir įrodymai. Nors, kaip minėta, nukentėjusysis V. L. iš pradžių ir nurodė, kad jį sužalojo ne žmona, tačiau vėliau pripažino davęs neteisingus parodymus ir kelis kartus patvirtino, jog tai darė tam, kad žmona nutrauktų skyrybų procesą.

10. Įvertinus tai kas aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nuteistosios E. V. (buvusi I. L., I. V.) ir gynėjo advokato nurodyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jos kaltės. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl E. V. (buvusi I. L., I. V.) kaltės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistoji E. V. (buvusi I. L., I. V.), savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Nuteistosios E. V. (buvusi I. L., I. V.) ir gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentai, kad ji nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiojo, liudytojų bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas E. V. (buvusi I. L., I. V.) kalta, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai apeliantės veiksmuose nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius.

Dėl paskirtos bausmės pagrįstumo

11. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtų bausmių individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąją išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajai E. V. (buvusi I. L., I. V.) paskirtos bausmės.

11.1. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajai E. V. (buvusi I. L., I. V.) bausmę bei parinkdamas jos rūšį, įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nurodė motyvus, lėmusius bausmės skyrimą. Teismas įvertino nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdama recidyvistė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismas įvertino ir tai, kad nuteistoji E. V. (buvusi I. L., I. V.) teista, teistumas neišnykęs, ne kartą bausta administracine tvarka, nedirba, registruota Užimtumo tarnyboje, viena augina du nepilnamečius vaikus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. V. (buvusi I. L., I. V.) paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, kurios dydį nustatė didesnį nei įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis. Apylinkės teismas, skirdamas E. V. (buvusi I. L., I. V.) netaikė intensyvios priežiūros, tačiau įpareigojo 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta.

12. Įvertinus visumą aptartų aplinkybių daroma išvada, kad Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. rugsėjo 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistosios ir gynėjo advokato apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas, o nuteistosios E. V. (buvusi I. L., I. V.) ir jos gynėjo advokato apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistosios E. V. (buvusi I. L., I. V.) ir jos gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą.