Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-27 · Administracinė byla Nr. I-2965-289/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-10-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-11-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-27
Bylos Nr.
I-2965-289/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01705-2016-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas
D. M.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2965-289/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01705-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2., 37.2.; 3.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 27 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,sekretoriaujant Jolantai Miežienei,nedalyvaujant pareiškėjui D. M.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal D. M. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2016 m. rugpjūčio 5 d. (skundo išsiuntimo data) buvo gautas pareiškėjo D. M. skundas (b. l. 2), kuriame prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjui 11000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas D. M. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 161). Dalyvauti teismo posėdyje pareiškėjas nepageidavo (b. l. 9).

Šalies argumentai

Savo skunde pareiškėjas nurodė, kad jis į Šiaulių tardymo izoliatorių laikotarpiu nuo 2013-08-05 iki 2016-08-05 buvo etapuotas daugelį kartų ir kiekvieną kartą jis būdavo laikomas laikino laikymo bei karantino kamerose, kurios neatitiko keliamų reikalavimų. Laikino laikymo bei karantino kamerose nebuvo langų, laikino laikymo kameros būdavo perpildytos, jose buvo prastas apšvietimas, ventiliacija, drėgmė, šalta, tualetas neatitiko keliamų reikalavimų, sulaikymo kameros buvo avarinės būklės, sienų paviršius padengtas nelygia danga, buvo reikalingas remontas, laikino laikymo kamerose būdavo laikomas ilgiau nei dvi valandas, dušų patalpose slydi grindų danga. Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos tokių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Patyrė neturtinę žalą, prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, jam priteisti 11000 Eur neturtinės žalos.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 161). Dalyvauti teismo posėdyje atsakovas nepageidavo (b. l. 159).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 155–159) nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintos LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr.1R-172) 11 punktu priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr.1/01-157), režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1-9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus). Sanitariniai mazgai laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei režiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Šiose kamerose yra suoliukai, inventoriaus nėra. HN 76:2010 nereglamentuoja stalų ir kėdžių buvimo kameroje. Būtina pažymėti, jog higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Pareiškėjas jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, t. y. nuo 2013-08-27 iki 2016-07-12, buvo laikomas PK-6 dvidešimt keturis kartus. Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į laikinas sulaikymo kameras. Nurodė, kad reikalavimai dušų įrengimui laisvės atėmimo vietose nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkte. Higienos normos 27 punktas taip pat nustato, kad dušinėje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriuje dušai įrengti pagal galiojančius reikalavimus, todėl pareiškėjo skunde dėstomos aplinkybės dėl bendros dušo patalpos neturi jokio teisinio pagrindo. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. HN 27 punktas numato, kad šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Pareiškėjas skundžiasi, jog dušo kabinose nebuvo kilimėlių ant grindų dangos. Atsakovas pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje dušų patalpos buvo suremontuotos 2015 m. pradžioje, po to ir buvo sudėti kilimėliai. Atsakovas šalina trūkumus pagal savo galimybes ir skiriamus pinigus, todėl teigti, kad atsakovas veikė išimtinai neigiamai prieš pareiškėją, nėra jokio pagrindo. O priešingai, matyti, kad atsakovas imasi visų priemonių nustatytiems trūkumams šalinti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo D. M. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikino sulaikymo, paskirstymo kameros neatitiko keliamų reikalavimų, laikino laikymo bei karantino kamerose nebuvo langų, laikino laikymo kameros būdavo perpildytos, jose buvo prastas apšvietimas, ventiliacija, drėgmė, šalta, tualetas neatitiko keliamų reikalavimų, sulaikymo kameros buvo avarinės būklės, sienų paviršius padengtas nelygia danga, buvo reikalingas remontas, laikino laikymo kamerose būdavo laikomas ilgiau nei dvi valandas, dušų patalpose slydi grindų danga.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo kalinamas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikino sulaikymo, paskirstymo kameros neatitiko keliamų reikalavimų, laikino laikymo bei karantino kamerose nebuvo langų, laikino laikymo kameros būdavo perpildytos, jose buvo prastas apšvietimas, ventiliacija, drėgmė, šalta, tualetas neatitiko keliamų reikalavimų, sulaikymo kameros buvo avarinės būklės, sienų paviršius padengtas nelygia danga, buvo reikalingas remontas, laikino laikymo kamerose būdavo laikomas ilgiau nei dvi valandas, dušų patalpose slydi grindų danga.

Kaip matyti iš byloje yra pateiktos 2016 m. rugpjūčio 16 d. pažymos Nr. 69/06-4059 „Dėl D. M.“ (b. l. 13), pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių laikotarpiu nuo 2013-08-27 iki 2016-07-12 buvo etapuotas 24 kartus. Jis buvo patalpinamas į laikino paskirstymo kamerą Nr. PK-6 (LSP-6) (18,10 kv. m ploto). Duomenų, patvirtinančių, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas nurodytą dieną laikino sulaikymo kameroje, teismui nepateikta, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime nurodyta informacija, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172) 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Darytina išvada, kad pareiškėjas šioje kameroje jo nurodytu laikotarpiu maksimaliai galėjo būti laikomas iš viso apie 48 valandas.

Nustatyta, kad atsakovas nefiksuoja, kiek tiksliai nuteistųjų (suimtųjų) vienu metu būna laikoma laikinojo sulaikymo kamerose. Atsižvelgiant į tai, nustatyti, kiek asmenų buvo kartu su pareiškėju laikino sulaikymo kamerose bei kiek ploto pareiškėjui jose teko, nėra galimybės.

Atsakovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus laikino sulaikymo kameros nėra gyvenamosios patalpos, jose suimtieji (nuteistieji) laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas, todėl šioms patalpoms Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai nėra taikomi. Teismo vertinimu, šis argumentas nėra teisingas, kadangi HN 76:2010 yra taikoma laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (2 punktas). Tačiau taip pat pabrėžtina, kad atskirai tokios paskirties patalpoms HN 76:2010 specialūs reikalavimai nenustatyti, todėl spręstina, kad negyvenamosios patalpos, kurios atskiriamos pagal higienos normoje vartojamų sąvokų apibrėžimus (5 punktas), turi atitikti negyvenamosioms patalpoms keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. suimtiesiems (nuteistiesiems) turi būti sudaryta saugi sveikatai aplinka. Teismas pažymi, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumento, jog sanitarinis mazgas laikino sulaikymo kamerose neatitinka keliamų reikalavimų. Nors sutiktina, kad jokie teisės aktai bei normos nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo standartų laikino sulaikymo kamerose, tačiau spręstina, kad tiek gyvenamosiose, tiek negyvenamosiose patalpose turi būti sudaroma saugi sveikatai aplinka, užtikrinamos garbės ir orumo nežeminančios sąlygos.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-08-18 pažymoje Nr. 62/08-575 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 30–32) nurodyta, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai. Priėmimo paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai. Vėdinamos per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovas, neįrengęs atitverto sanitarinio mazgo laikino sulaikymo kamerose, kuriose kartu su pareiškėju būdavo ir daugiau asmenų, pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis.

Byloje yra atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 (13–16 b. l.) yra nustatyta, jog 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikto patikrinimo metu priėmimo-paskirstymo skyriuje kameros tvarkingos.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 (b. l. 36–43) yra nustatyta, jog 2013 m. birželio 26 d. atlikto patikrinimo metu priėmimo-paskirstymo skyriuje natūralaus apšvietimo nėra. Patalpa įrengta rūsio patalpoje. Patalpos tvarkingos, išvalytos.

Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 6 d. atlikto patikrinimo metu (2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. EP-447) nustatė, kad dušinių patalpų sienos ir grindys dengtos plytelėmis, nuolydis į vandens nutekėjimo angas yra, prausimosi vietose patiesti guminiai kilimėliai. Dušinių patalpose paviršiai lygūs, be plyšių, lengvai valomi, dezinfekuojami, pelėsio vizualiai nesimato, įrengta ištraukiamoji ventiliacija (b. l. 58–64).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punkte. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog negalima konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto neveikimo dėl ventiliacijos laikino sulaikymo kamerose nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo buvimas Šiaulių tardymo izoliatoriaus laikino sulaikymo kamerose, neužtikrinant garbės ir orumo nežeminančių sąlygų, jam sukėlė sunkumus, nepatogumus, ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo neturtinės teisės. Tačiau įvertinęs byloje surinktus įrodymus, t. y. kad pareiškėjas iš viso laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-6 nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2013-08-27 iki 2016-07-12 maksimaliai buvo laikomas 24 dienas po 2 valandas per dieną, iš viso apie 48 val., buvimas šioje kameroje buvo neilgas, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, vertina, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas, o reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo (dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje) Šiaulių apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-1827-621/2016, Nr. I-1633-394/2016, Nr. I-2309-257/2015, Nr. I-155-84/2014, sprendimai bylose įsiteisėję.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per 1 mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Virginijus Stankevičius