- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-26
- Bylos Nr.
- I-1827-621/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00579-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-5 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių apskrities VPK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2014 metų pabaigos buvo laikomas Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinėje (toliau – areštinė) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo areštinėje laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau, kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose sienų ir lubų tinkas buvo pažeistas pelėsio, grindys sulūžusios, tualetas neatitvertas, langų rėmai be stiklų, žiema būdavo šalta, o vasara karšta. Buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Nebuvo laikomasi higienos normos reikalavimų, kur numatyta, kad kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė, kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx, buvo pažeidžiamos normos dėl oro temperatūros, santykinės drėgmės ir oro judėjimo greičio, pažeisti reikalavimai dėl grindų, sienų ir lubų dangos, dėl sąlygų skalbti ir džiovinti apatinius ir viršutinius rūbus.
Dėl netinkamų kalinimo sąlygų, už patirtą kankinimą prašo priteisti neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių apskrities VPK atsiliepime (16-19 b. l.) nurodoma, jog atsakovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Nurodo, jog D. M. buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 20,66 m² iki 22,63 m², ir jose laikomi buvo 1-4 asmenys, tad nebuvo pažeistas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo" (toliau - Areštinių veiklos taisyklės) XI skyriaus 80 punkto reikalavimai, kur nustatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 m² (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Areštinė įrengta vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo" bei daliniais šio įsakymo pakeitimais, taip pat Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo" ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai".
Vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklėmis, kamerose esantys baldai įskaičiuojami į bendrą gyvenamąjį plotą. Šiaulių aps. VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto E. D. 2016 m. kovo 8 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad sanitarinis mazgo plotas areštinėje užima apie 1 m², kuris atitvertas nuo bendrų patalpų 1,20 m aukščio pertvaros sienele. Taip pat nurodyta, kad kameroje yra keturios dviaukštės 190x70 cm dydžio lovos, prie jų padėtos keturios spintelės, viduryje kameros stovi stalas, prie jo taburetė, ant sienos pakabintos lentynėlės (higieninėms priemonėms) ir pakabos rūbams. Nors kameroje yra aštuonios lovos, naudojamos tik keturios apatinės, o viršutinės naudojamos kaip lentynos daiktams susidėti. Areštinės kamerų langai įstiklinti permatomu stiklu, atsidarinėja, lango dydis 93x48 cm. Visos areštinės keturvietės kameros yra įrengtos analogiškai, baldai tvarkingi, švarūs, tačiau patalpoms reikalingas remontas, nuo sienų, lubų, grindų yra atsilupusi dažų danga, vietomis nubyrėjęs tinkas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012 - 2014 metais atliko patikrinimus areštinėje ir surašė patikrinimų aktus, t. y., 2012 m. patikrinimo akte konstatuota, jog areštinėje pažeidžiami Lietuvos higienos normos HN 37:2009 III skyriaus 6 punkto ir VII skyriaus 48 punkto reikalavimai (policijos areštinės patalpoms būtinas remontas, visose patalpose nuo sienų, grindų ir lubų atsilupę dažai, suskilinėjusios sienos, kamerose susidėvėję santechniniai įrenginiai, dėl netinkamos ventiliacijos sanitarinėje švarykloje apipelijusios sienos ir lubos); 2013 m. patikrinimo akte pažymima, kad areštinėje pažeidžiami Lietuvos higienos normos HN 37:2009 III skyriaus 6 punkto ir 48 punkto reikalavimai (areštinės patalpoms būtinas remontas, visose patalpose nuo sienų, grindų ir lubų atsilupę dažai, suskilinėjusios sienos, kamerose susidėvėję santechniniai įrenginiai); 2014 m. patikrinimo akte - Lietuvos higienos normos HN 37:2009 III skyriaus 6 punkto ir 48 punkto reikalavimai (policijos areštinės patalpoms būtinas remontas, visose patalpose nuo sienų, grindų ir lubų atsilupę dažai, suskilinėjusios sienos, kamerose susidėvėję santechniniai įrenginiai). Pažymėtina, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras nenustatė, kad areštinės vidaus patalpų būklė pažeidžia sveikatos saugos reikalavimus, jis konstatavo tik higienos normos pažeidimą, todėl konstatuoti, kad dėl šio fiksuoto fakto buvo pažeistos pareiškėjo teisės dėl saugios sveikatai aplinkos, nėra pagrindo.
Taip pat pažymėtina, kad visose areštinės kamerose, taip pat ir tose, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas yra įrengtas laikantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380, bei Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai", patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. V-820, reikalavimų, kurie nustato, kad sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Tai patvirtina ir Šiaulių aps. VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės vyresniojo specialisto E. D. 2016 m. kovo 8 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota informacija, jog kameroje yra įrengtas sanitarinis mazgas atitvertas nuo bendrų patalpų 1,20 m aukščio pertvaros sienele. Sanitariniame mazge yra tupyklos tipo unitazas ir metalinis praustuvas. Sanitarinio mazgo įėjimas nebuvo atitvertas durimis, kadangi D. M. buvimo areštinėje laikotarpiais tai nenumatė areštinių įrengimą reglamentuojantys teisės aktai. Be to, pažymima, kad, stebint pro kameros duryse esančią stebėjimo angą, asmenų, būnančių sanitariniame mazge, nesimato.
Pažymėtina, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro darbuotojai kiekvienais metais tikrina areštinės būklę, tačiau jokių pastabų dėl temperatūros, santykinės drėgmės, oro judrumo, ventiliacinių sistemų trūkumo, natūralios šviesos ar dirbtinio apšvietimo kamerose nepateikė. Tai patvirtina Šiaulių sveikatos visuomenės centro atliktų patikrinimų aktai.
Šiaulių aps. VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto E. D. 2016 m. kovo 8 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad areštinėje visose kamerose yra plastikiniai dubenys prausimuisi, taip pat, areštinėje laikomiems asmenims paprašius, išduodami kibirai ir skalbimo priemonės išsiskalbti apatinį trikotažą, kojines. Be to, areštinėje sanitarinio apšvarinimo patalpoje yra automatinė skalbimo masina, kuria suteikiama galimybė pasinaudoti areštinėje laikomiems asmenims. Tad pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti asmeninius rūbus, yra nepagrįsti.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012-10-10 įsakymo Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo" V skyriaus 22 punkte yra nustatyta areštinėje uždarytų asmenų paskirstymo tvarka ir jos 22.13 papunktyje įtvirtinta nuostata, jog rūkantys asmenys izoliuojami atskirai nuo nerūkančių, jei šie gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šiaulių aps. VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto E. D. 2016 m. kovo 8 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog budėtojas, skirstydamas asmenis į kameras, apklausia juos, ar pastarieji sutinka būti talpinami į kameras, kuriose gali būti rūkančių asmenų, ir, gavus prašymą talpinti į nerūkančių asmenų kamerą, tokie asmenys talpinami atskirai į nerūkančių asmenų kamerą arba vienvietę kamerą. Per visą laikymo areštinėje laikotarpį D. M. jokių prašymų, skundų dėl laikymo sąlygų areštinėje nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo D. M. skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, neteisėtais veiksmais.
Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį daliai pareiškėjo reikalavimo skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, todėl šiam reikalavimui taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra tokį senaties terminą praleidęs, nes tik 2016-02-24 kreipėsi į teismą (spaudas ant voko, 6 b. l). Todėl šiuo atveju yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.
Teismas pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.
Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).
Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356, 6 punkte.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo" XI skyriuje nurodoma, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis, kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neskaičiuojamas). Iš Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės 2016-03-08 pažymos „Dėl D. M.“ matyti, jog pareiškėjas Šiaulių apskrities VPK areštinėje laikotarpiu nuo 2013-02-24 iki 2014-12-31 periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 7 (plotas 20,97 kv.m.), 9 (plotas 22,27 kv.m.), 8 (plotas 22,63 kv.m.). Kameroje buvo laikomas nuo 1 iki 4 asmenų. Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinės kameros neatitiko higienos normų reikalavimų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012-06-20 (patikrinimo aktas Nr. EP-215), 2013-08-02 (patikrinimo aktas EP-296), 2014-10-16 (patikrinimo aktas Nr. EP-429) atliko Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės periodinį patikrinimą, kurio metu nustatė, kad Šiaulių apskrities VPK areštinės patalpose būtinas remontas neremontuotos, nuo sienų, lubų, grindų lupasi dažų danga, trupa, byra tinkas, susidėvėję vamzdynai ir sanitariniai įrenginiai, sanitarinėje švarykloje apipelijusios lubos ir sienos (Higienos normos HN 37:2009 6 ir 48 punktų pažeidimai).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad tualetas nebuvo atskirtas nuo bendros erdvės. Atsakovo atstovas nurodo, jog kameroje yra įrengtas sanitarinis mazgas atitvertas nuo bendrų patalpų 1,20 m aukščio pertvaros sienele. Sanitariniame mazge yra tupyklos tipo unitazas ir metalinis praustuvas. Sanitarinio mazgo įėjimas neatitvertas durimis, kadangi D. M. buvimo areštinėje laikotarpiais tai nenumatė areštinių įrengimą reglamentuojantys teisės aktai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo akcentuota, kad reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Ši administracinių teismų praktikos kryptis, be kita ko, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, aiškinančia Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio turinį. Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Savenkovas prieš Lietuvą byloje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02, 81-82 paragrafus). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema 1,2 m aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Taip pat darytina išvada, kad Šiaulių apskrities VPK nesilaikė Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d.) 19.3 punkto, numatančio, kad „kaliniai turi turėti greitą priėjimą prie sanitarinių įrenginių, kurie atitinka higienos ir privatumo reikalavimus“.
Iš tarnybinio pranešimo (21-22 b.l.) matyti, kad sanitarinis mazgas atitvertas 1,20 m. aukščio pertvaros sienele, tačiau įėjimas neatitvertas durimis. Kadangi sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta, įrengta sienelė atitveria tik dalį sanitarinio mazgo, todėl pareiškėjas buvo matomas kitiems kartu laikomiems asmenims, policijos pareigūnams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, jog nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais.
Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti viršutinius ir apatinius rūbus. Šie pareiškėjo teiginiai abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo kada jam nebuvo leista skalbti viršutinių ar apatinių rūbų, pareiškėjas dėl jo manymu, pažeistų savo teisių skundų neteikė. Kaip matyti iš tarnybinio pranešimo (21-22 b.l.) areštinėje yra sudarytos sąlygos skalbti viršutinius ar apatinius rūbus, todėl pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).
Siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir kitų Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų nesilaikymo. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Teismas neabejoja, kad dėl nustatytų neteisėtų veiksmų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei pareiškėjui esant Šiaulių apskrities VPK areštinėje būtų buvę laikytasi teisės aktų. Tačiau pareiškėjas areštinėje buvo laikomas periodiškai, ne ilgiau kaip po 15 dienų, vienam asmeniui tenkančio ploto norma pažeista nebuvo.
Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Remdamasis išdėstytais argumentais pripažintina, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas areštinės patalpose buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. M. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo D. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas areštinės patalpose buvo pažeista.
Pareiškėjo reikalavimą priteisti 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.