Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, e2-677-1044/2019

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-09-23
Bylos Nr.: e2-677-1044/2019
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Gerda Sinkevičienė
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas
Advokatai: Raimondas Pakšys

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.28.1Bendrosios pasaugos sutarties nuostatos
3.4.1.11.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-677-1044/2019 (S)Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14716-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.28.1; 3.4.1.11.4.3

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 23 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gerda Sinkevičienė,sekretoriaujant Dovilei Toleikienei,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Raimondui Pakšiui,atsakovo atstovui Igoriui Kuncevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl skolos už transporto priemonės pasaugą priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Sauda“ (toliau ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir atsakovė, VMI) ir prašė priteisti 2 910,63 Eur skolos už pasaugą, 7,02 Eur mokėjimo palūkanų iki ieškinio padavimo teismui dienos, 8,00 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad veikdamas pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ir VA VPK) ir ieškovo 2017-05-10 sudarytą Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir / ar saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (paslaugų sutartis), pagal 2017-05-14 Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą iš (duomenys neskelbtini) paėmė VA VPK Elektrėnų policijos komisariato sulaikytą transporto priemonę F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau ir transporto priemonė, automobilis) atvežė ją į saugojimo aikštelę (duomenys neskelbtini), ir ją saugojo. Trakų rajono apylinkės teismo 2017-07-17 baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-228-424/2017 transporto priemonė F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konfiskuota, todėl valstybė nuosavybės teisę į ją įgijo, kai 2017-08-08 įsiteisėjo baudžiamasis įsakymas. UAB „Sauda“ transporto priemonę saugojo iki tol, kol atsakovė 2018-03-06 ją atsiėmė pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018-03-06 leidimą paimti konfiskuotą transporto priemonę. Atsakovei kaip savininkei už 210 dienų laikotarpį nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę atsiradimo 2017-08-08 iki pasaugos pasibaigimo 2018-03-06 Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalies pagrindu atsirado prievolė sumokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas. Atsakovė įstatymu sukurtų priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo pasekmių galėjo išvengti, atsiimdama transporto priemonę iš pasaugos nedelsdama. SEAKĮ ir įstatymo vykdymui priimtuose teisės aktuose nenumatyta galimybė saugotojui neatsiimtą daiktą, kuris gali būti konfiskuotas, parduoti, nenumatyta, kad saugotojas (UAB „Sauda“) gali spręsti dėl priverstinio saugojimo racionalumo (CK 6.840 straipsnio 4, 6 dalys, 6.843 straipsnio 2 dalis, 6.850 straipsnis). Ieškovas parduodamas ar sunaikindamas transporto priemonę būtų pažeidęs savo kaip saugotojo pareigas, paslaugą atsakovė gavo, nes transporto priemonė buvo išsaugota ir atsakovė ją pagal pirmą reikalavimą atsiėmė. Taigi, saugotojo pareigą grąžinti (atiduoti) išsaugotą transporto priemonę ir saugotojo teisę gauti už tai atlyginimą imperatyviai nustato įstatymas. Šių normų tikslas yra apsaugoti saugotoją nuo nuostolių, kurie gali atsirasti dėl nemokių ar nesąžiningų trečiųjų asmenų, todėl šių prievolių negalima pakeisti ar panaikinti, o naudos gavėjas (savininkas, valdytojas, jų atstovas) neturi teisės atsisakyti reikalavimo teisės į sulaikytą saugomą turtą ir išvengti prievolės sumokėti saugotojo patirtas išlaidas atlyginimo. Atsakovė, 2018-03-06 atsiimdama transporto priemonę atlyginimo ieškovui nesumokėjo, todėl ieškovas, kuriam prievolė nebuvo įvykdyta visa apimtimi iki nustatyto termino, turi teisę reikalauti taikyti atsakovei civilinę atsakomybę. Valstybė yra savininkė, kuriai lygiai su kitais savininkais (CK 2.36 straipsnio 1 dalis) yra taikomos SEAKĮ ir atsakomybę už prievolių nevykdymą reglamentuojančios teisės normos, įskaitant MAPKSVPĮ. Skolos suma (2 910,63 Eur) suskaičiuota taikant paslaugų sutartyje numatytą 15 Eur per parą atlyginimo tarifą (su PVM) už laikotarpį iki 2018-03-06 (automobilio atsiėmimo iš pasaugos), t. y. už 210 dienų, iš viso 3 150,00 Eur. Atsakovė ieškovui yra sumokėjusi 298,70 Eur, kuriuos ieškovas įskaitė tokia tvarka: 40 Eur kompensaciją, 19,33 Eur 8,00 proc. palūkanų už 28 dienų laikotarpį iki dalinės įmokos gavimo, 239,37 Eur už pagrindinę prievolę. Taigi atsakovės skola yra 2 910,63 Eur (3 150,00 - 239,37).

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodo, kad ieškovas neteisingai traktuoja SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatą, pagal kurią transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai atlygina išlaidas, susijusias su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu, bet tik šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, t. y. „kai transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus“. Be to, minėta teisės norma taikoma apmokant išlaidas, susijusias su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu ir tokių nuvežtų transporto priemonių saugojimu, tačiau netaikoma, kai priverstinai nuvežta transporto priemonė konfiskuojama. Atsakovė nurodo, kad paminėta transporto priemonė buvo teismo konfiskuota, todėl nepatenka į SEAKĮ 33 str. 1 d. nurodytus atvejus. SEAKĮ 33 str. 6 d. nuostata taikoma apmokant išlaidas, susijusias su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu ir tokių nuvežtų transporto priemonių saugojimu, tačiau netaikoma, kai transporto priemonė konfiskuojama. Šiuo atveju įstatymų leidėjas nenumatė, jog SEAKĮ 33 str. 6 d. nuostata taikoma, kai priverstinai nuvežtos saugoti transporto priemonės konfiskuojamos. SEAKĮ 33 str. 1 d. nurodytas subjektas, kieno transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama, yra transporto priemonės valdytojas, kuris pažeidė kelių eismo taisykles. Tokiais atvejais valstybė nėra nei minėtos transporto priemonės savininkė, nei valdytoja, taip pat nėra ir pažeidėja. Todėl valstybei negali būti perkelta saugojimo išlaidų apmokėjimo našta pagal SEAKĮ 33 str. 6 d. Ieškovo ir Vilniaus AVPK sudaryta Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-74 (paslaugų sutartis) reglamentuoja priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimą ir apmokėjimą būtent už tokių transporto priemonių saugojimą. Tačiau minėta sutartis nėra ir negali būti taikoma, kai priverstinai nuvežtos saugoti transporto priemonės konfiskuojamos, nes ši sutartis atsiskaitymo tvarkos konfiskavus transporto priemones nereglamentuoja. Paslaugų sutarties 7.6 p. nustatyta, kad vykdytojas (šiuo atveju ieškovas) įsipareigoja „imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti transporto priemonių savininkus ir/ar valdytojus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti“. Ieškovas apie tai, kad saugo konfiskuotą transporto priemonę žinojo nuo Trakų rajono apylinkės teismo 2017-07-17 teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo, tačiau apie minėtą faktą atsakovei nepranešė. Taigi ieškovas, teigdamas, kad paslaugų sutartį taiko trečiajam asmeniui, t. y. atsakovei, nevykdė minėtos sutarties 7.6 p. reikalavimų. Atsakovei negali būti pareikštos jokios pretenzijos dėl neveikimo, vilkinimo ar atsisakymo perimti transporto priemonę, dėl ko ji buvo taip ilgai saugoma. Priešingai, tokios pretenzijos galėtų būti pareikštos ieškovui, kuris, žinodamas apie pas jį saugomą konfiskuotą transporto priemonę, neinformavo atsakovės, siekdamas transporto priemonę kuo ilgiau saugoti ir taip gauti didesnį apmokėjimą už transporto priemonės pasaugą. Šiuo atveju, sprendžiant dėl apmokėjimo už transporto priemonės pasaugą, atsižvelgiant į ieškovo minėtą elgesį ir neveikimą, turi būti taikomas protingumo principas bei protingi įkainiai (CK 1.5 ir 6.158 straipsniai). Atsakovė nurodo, jog su ieškovu paslaugos sutartį sudarė Vilniaus AVPK vykdydamas sau, kaip teritorinei policijos įstaigai, priskirtą viešąją funkciją – pažeidimus padariusių asmenų transporto priemonių priverstinį sulaikymą ir nuvežimą, atsakovė nedalyvavo paslaugos sutarties su ieškovu sudaryme, jos sąlygų nederino. Šios paslaugos sutarties šalimis yra ieškovas ir Vilniaus AVPK, o ne valstybė, todėl vertinti paslaugų sutarties kaip komercinio sandorio valstybės atžvilgiu nėra pagrindo. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovas už transporto priemonės pasaugą laikotarpiu nuo 2017-08-08 iki 2018-03-06 pritaikė paslaugų sutartyje nustatytą 15 Eur tarifą (įskaitant PVM), tačiau atsakovė su pritaikytu tarifu nesutinka, nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017-07-04 nutartyje c. b. Nr. e2A-833-823/2017 konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-03-10 nutartyje c. b. Nr. e3K-3-140-219/2016 protingu pripažino 1,45 Eur dydžio atlyginimą už transporto priemonių saugojimą už kiekvieną jų saugojimo dieną. Atsakovė nurodė, kad neneigia pasaugos fakto ir sutinka apmokėti už įvykdytą pasaugą, bet tik taikant 1,45 Eur tarifą, ir jau yra geranoriškai ir taikydama protingą atsiskaitymo tarifą sumokėjusi ieškovui už transporto priemonės saugojimą 298,70 Eur sumą.

Šalies argumentai

Ieškovas dublike nurodė, kad atsakovė cituoja SEAKĮ 33 str. 1 d., tačiau nepagrįstai neatsižvelgia į jos nuostatą, kuri numato priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko atsakomybę visų ir bet kokių pažeidimų atvejais, t. y. kai savininkas pažeidžia „kitų teisės aktų reikalavimus“. Nurodė, kad ieškiniu neprašoma priteisti transporto priemonės F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimo išlaidų, kurias ieškovas turėjo iki jo konfiskavimo, todėl atsiliepimo teiginys apie saugojimo išlaidų apmokėjimo naštos perkėlimą nėra susijęs su byla. Nurodo, kad ieškovo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017-05-10 sudaryta paslaugų sutartis yra sudaryta dėl prievolių, kurios atsiranda iš įstatymo vykdymo, todėl tos prievolės turi būti vykdomos pagal paslaugų sutartį ir teisės aktų reikalavimus. Prievolė dėl transporto priemonės F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasaugos atsirado iš įstatymo ir nepasibaigė Automobilio transporto priemonės F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės į jį atsakovei atsiradimo dieną, nes atsakovė transporto priemonės F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš pasaugos neatsiėmė. Atsakovė ieškovo paslauga pasinaudoti neprivalėjo, tačiau pasinaudojo, pasaugos prievolė pasibaigė tinkamu įvykdymu, todėl atsakovė privalo susimokėti pagal pasaugos metu galiojusius įkainius. Atsakovė nustatyta tvarka neginčija paslaugos sutarties, tačiau ją vykdyti atsisako. Prašo ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovė triplike nurodė, kad ieškovo nurodyti reikalavimai nepagrįsti. Ieškovas teigia, kad SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytas subjektas, kieno transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama, yra transporto priemonės savininkas (valdytojas), kuris pažeidžia kelių eismo taisykles ir būtent kurio transporto priemonė yra konfiskuojama. Konfiskavimo atveju valstybei pereina nuosavybės teisė į konfiskuotą turtą, bet tuo pačiu valstybė nėra ir negali laikoma pažeidėju, todėl SEAKĮ 33 straipsnio nuostatos netaikomos, kai transporto priemonė konfiskuojama. Ieškovo teiginys, kad nepažeidė paslaugų sutarties 7.6 punkto, yra deklaratyvus, neparemtas jokiais įrodymais. Ieškovas teigia, kad VMI kaip valstybės atstovė, nevykdo savo įsipareigojimų pagal įstatymą, tačiau pats ieškovas savo veiksmais pažeidė paslaugų sutarties 7.6 punktą, nes būtent jis pagal minėtos sutarties nuostatas įsipareigojo „imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti transporto priemonių savininkus ir/ar valdytojus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti“. Tačiau to nepadarė ir, žinodamas apie pas jį saugomą konfiskuotą transporto priemonę apie ją atsakovei nepranešė. Dėl to atsakovei negali būti pareikštos jokios pretenzijos dėl neveikimo, vilkinimo ar atsisakymo perimti transporto priemonę, dėl ko ji buvo taip ilgai saugoma. Valstybė nevykdo komercinės veiklos, o valstybei atstovaujančios institucijos pagal savo kompetenciją atlieka ir įgyvendina tam tikras valstybės funkcijas. Atsakovė, kaip valstybės atstovas, vykdo valstybės jam pavestą vieną iš funkcijų, t. y. administruoja valstybei perduotą turtą, bet tokia veikla nėra ir negali būti laikoma komercine. Turto konfiskavimas yra vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo (perėjimo) pagrindu, kadangi konfiskuoto turto vienintelė savininkė yra valstybė, pastaroji negali būti laikoma komercinio sandorio (sutarties) šalimi, nes toks traktavimas prieštarautų CK 6.156 str. įtvirtintam sutarties šalių laisvės principui, t. y. teisei laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas.

Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį neteikė.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje ieškovo atstovas palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė juos tenkinti. Paaiškino, kad atsakovė atsiliepime neneigia pasaugos fakto ir sutinka už ją sumokėti, tačiau taikant 1,45 Eur tarifą. Ginčas yra dėl suteiktos paslaugos įkainio, ginčo dėl pasaugos fakto ir kitų aplinkybių nėra, atsakovė yra iš dalies atsiskaičiusi. Ieškovas, veikdamas pagal 2017-05-10 Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017-05-14 Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą atvežė automobilį F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į saugomą aikštelę (duomenys neskelbtini)., Trakų rajono teismas 2017-07-17 baudžiamuoju įsakymu automobilį konfiskavo, 2017-08-08 įsiteisėjus baudžiamajam įsakymui atsakovė įgijo transporto priemonę nuosavybės teise. Ieškovas kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą. Ieškovas automobilį saugojo iki tol, kol VMI 2018-03-06 automobilį atsiėmė. Nurodo, kad atsakovė nepagrįstai teigia, kad paslaugų sutartis taikoma tik jam, atsakovė yra nenuosekli, nepaaiškina, kokio sandorio pagrindu apmokėjo už automobilio pasaugą, teisės aktus aiškina taip, kad jie neveiktų, atsirastų teisinio reguliavimo spragos. Nurodo, kad priverstinai saugant transporto priemonę saugotojas negali kelti jokių reikalavimų, priverstinis sulaikymas neriboja nuosavybės teisės pasikeitimo, teismas turi teisę konfiskuoti transporto priemonę, pasaugos santykiai tęsiasi. Savininkas turi domėtis savo turtu, įskaitant sutartis. Neprašoma priteisti saugojimo išlaidų, kurias ieškovas turėjo iki transporto priemonės konfiskavimo, todėl reikalavimai nėra nepagrįstai perkeliami. Atsakovė pasaugos paslauga naudotis neprivalėjo, tačiau pasinaudojo, pasaugos prievolė pasibaigė tinkamai, todėl atsakovė privalo sumokėti pagal paslaugų sutartimi nustatytus įkainius. Atsakovė neginčija paslaugų sutarties, tačiau ją vykdyti atsisako. 2019 m. vasario 7 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-314-690/2019 nustatyta, kad atsakovas, jei nesutinka su priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo sąlygomis, turi tas sąlygas ginčyti nustatyta tvarka, nėra atleistas nuo pareigos įrodinėti. Šiuo atveju atsakovė neįrodė jokių aplinkybių, todėl taikomi paslaugų sutartyje numatyti įkainiai. Atsakovė pasekmių galėjo išvengti atsiėmusi transporto priemonę įsiteisėjus baudžiamajam įsakymui, atsiradus nuosavybės teisei, nebuvo jokių kliūčių transporto priemonei atsiimti, tačiau atsakovė to nepadarė. Atsakovė 2015 gegužės mėn. buvo sudariusi pasaugos sutartį dėl didelio kiekio automobilių saugojimo už mažesnę kainą, todėl jei jai netiko ieškovo įkainiai, ji galėjo transporto priemonę persivežti į savo saugomą aikštelę, tačiau to nepadarė. Ieškovas neturi teisės naudotis saugomomis transporto priemonėmis, nežino saugojimo aplinkybių, neturi teisės tikrinti saugojimo pagrindo ir jį ginčyti. VMI turi visą informaciją apie konfiskuotą turtą, todėl klaidų rizika tenka konfiskuotojui, o ne saugotojui. Atsakovė 2018-05-03 ieškovui sumokėjo 298,70 Eur, nes nepagrįstai mano, kad gali vienašališkai nuspręsti dėl piniginės prievolės apimties. Valstybė kaip bet kuris kitas subjektas privalo laikyti teisės normų, tai nėra administraciniai santykiai. Teismas jau pasisakė, kad atsakovės nurodomas 1,45 Eur įkainis neturėjo būti taikomas, tai yra tam tikroje byloje nustatytas įkainis, kuris nėra automatiškai taikomas kitais transporto priemonių saugojimo paslaugų atvejais. Ieškovas kartu su dubliku pateikė įkainių pavyzdžių kitose panašaus pobūdžio sutartyje, teismo posėdžio metu taip pat pateikė pavyzdžių, iš kurių matyti, kad įkainiai yra panašūs į paslaugų sutartyje numatytais įkainiais, todėl nėra pagrindo spręsti, kad įkainiai yra nepagrįstai dideli ar kad ieškovas bando nepagrįstai pasipelnyti atsakovės sąskaita. Šalys dėl įmokų paskirstymo nėra susitarusios, todėl ieškovas atsakovei yra nurodęs, kad gautas įmokas paskirstys CK 6.54 ir 6.55 straipsnių nustatyta tvarka. Ieškovas įskaitė 40 Eur kompensaciją, įskaitė 8 proc. mokėjimo palūkanas nuo pagrindinės sumos už 28 dienų laikotarpį iki dalinės įmokos gavimo (19,33 Eur), likusią sumą įskaitė pagrindinės prievolės vykdymui, likusi skolos suma yra 2 910,63 Eur. Ieškovas konkrečių su automobilio saugojimu susijusių išlaidų neturėjo. Ieškovas mokėjo VMI apie 90 000 Eur žalai už sudegusias transporto priemones atlyginti, mokėjo kitiems žalos turėtojams, ieškovui nėra galimybės išvengti atsakomybės, apsidrausti, todėl jis turi iš anksto kaupti lėšas galimoms išlaidoms atlyginti, nurodė, kad būna įvairių žalų (automobiliai sudaužomi ir pan.).

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime ir triplike nurodytus argumentus. Atsakovė sumokėjo tiek, kiek faktiškai turėjo sumokėti. Pateikė teismui rašytinius įrodymus apie saugojimo įkainius, nurodydamas tuo pačiu laikotarpiu su kitu saugotoju sudarytose sutartyse nurodytus įkainius, kurių tarifai yra 0,869 Eur (be PVM) per parą. Taip pat pateikė kitų apskričių policijos komisariatų sutartis, kuriose yra punktas, kad nustatyti paros įkainiai taikomi ir tais atvejais, kai saugotojai saugo teismo sprendimu konfiskuotas transporto priemones, o su ieškovu sudarytoje sutartyje tokių punktų nėra. Taip pat pateikė kito Vilniuje veikiančio saugotojo sutartis, šio saugotojo tarifas saugant mėnesį ir daugiau yra 1,83 Eur už parą. Atsakovės atstovo teigimu, ieškovas yra stipresnė pusė nei atsakovė, kadangi yra komercinės rinkos atstovas, vykdo paslaugas, susijusias su transporto priemonių saugojimu, todėl turi daugiau galimybių pateikti įvairių sutarčių kopijas, kadangi sudaro saugojimo sutartis visoje Vilniaus apskrityje, su visais policijos komisariatais. Nurodė, kad 15 Eur tarifas taikomas pažeidėjui tais atvejais, kai iš jo atimama transporto priemonė ir ją reikia saugoti. Sutartyje nėra nurodyta nieko apie konfiskuotų transporto priemonių saugojimą. Valstybė negali būti tapatinama su pažeidėju, valstybė yra savininkė dėl to, jog priverstinai konfiskavo pažeidėjo transporto priemonę. Valstybė negali atsakyti už buvusio savininko pažeidimus. Atsakovė sumokėjo ieškovui už saugojimą tiek, kiek turėjo apmokėti, negalima teigti, kad atsakovė įsipareigojimų nevykdo. Teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2017-08-08, faktiškai ieškovas transporto priemonę saugojo 206 paras, atsakovė transporto priemonę perėmė 2018-03-02. Saugojimą apmokėjo iki ieškovo kreipimosi į teismą (2018-05-03). Taip pat nurodė, kad ieškovas į atsakovę dėl transporto priemonės saugojimo apmokėjimo kreipėsi tik 2018-03-23, pateikdamas PVM sąskaitą-faktūrą, nors baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2017-08-08. Sutarties 7.6 punkte numatyta, kad vykdytojas turi imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos, turi informuoti transporto priemonių savininkus apie saugojamą automobilį, saugojimo vietą, įkainius ir pareigą transporto priemonę atsiimti, ieškovas šių įsipareigojimų nevykdė. Atsakovė informaciją apie saugomą transporto priemonę gavo iš antstolio 2017-08-21, buvo nurodyta, kad saugomas automobilis, tačiau nenurodyta kur. Atsakovė raštu kreipėsi į antstolį, kad sužinotų transporto priemonės saugojimo vietą, tačiau antstolio atsakymą gavo tik 2018-02-27, tik tada sužinojo, kur automobilis saugomas, ir 2018-03-02 automobilį atsiėmė (remiasi turto priėmimo-perdavimo aktu, kurio byloje nėra). Nurodė, kad konfiskuotas transporto priemones atsakovė iškart atiduoda pardavimui, todėl negalėjo paimti automobilio saugoti pas save, ieškovui tai yra žinoma, kadangi jis sutarčių pagrindais bendrauja su ieškovu jau daug metų. Transporto priemonės saugomos tik tuo atveju, jei reikalingas turto vertinimas, arba jei patys organizuoja transporto priemonės pardavimą. Ginčijamu atveju transporto priemonė yra parduota. Kitoje byloje 2017 m. ieškovas su atsakove sudarė taikos sutartį, tuo metu traktavo, kad yra tokia teismų praktika, kur taikomas 1,45 Eur per parą tarifas, dėl to atsakovė mano, kad už transporto priemonės saugojimą sumokėjo tinkamą kainą ir yra atsiskaičiusi.

Trečiajam asmeniui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, jo atstovas į teismo posėdį neatvyko, byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (CPK 247 str.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau ir VA VPK) ir ieškovas ir UAB „Sauda“ 2017-05-10 sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir / ar saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (paslaugų sutartis). Sutarties 2 punkte nurodyta, kad transporto priemonės nuvežimo ir / ar saugojimo paslaugos teikiamos, taikant sutarties priede Nr. 1 nurodytus įkainius, kai transporto priemonės priverstinai nuvežamos ir saugomos tais atvejais, kai nuvežimo ir saugojimo išlaidas pagal įstatymą privalo atlyginti transporto priemonės savininkai ir (ar) valdytojas (solidariai). UAB „Sauda“ įsipareigojo teikti paslaugas Elektrėnų savivaldybės teritorijoje pagal įkainius, nurodytus sutarties prieduose Nr. 1, 2, kurie yra fiksuoti visą sutarties galiojimo laiką (paslaugų sutarties 7, 8, p.) (e. b. l. 13-17). Pagal priedą Nr. 1, paslaugos, aprašytos 2.1 punkte saugojimo vienos paros įkainis su PVM yra 15 Eur (e. b. l. 18). Pagal VA VPK Elektrėnų policijos komisariato 2017-05-14 Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą transporto priemonė F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau ir transporto priemonė, automobilis) atvežta į saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 31). Trakų rajono apylinkės teismas 2017-08-08 įsiteisėjusiu 2017-07-17 baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-228-424/2017 konfiskavo transporto priemonę (e. b. l. 28-29). VA VPK Elektrėnų PK Veiklos skyrius 2018-03-06 išdavė leidimą VMI atsiimti konfiskuotą transporto priemonę iš UAB „Sauda“ (e. b. l. 21). Ieškovas 2018-03-22 išrašė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą už automobilio saugojimą nuo 2017-08-08 iki 2018-03-06, t. y. 210 dienų, 3150 Eur (su PVM), skaičiuodama 15 Eur už dieną tarifu (e. b. l. 19). VMI 2018-04-24 rašte ieškovui nurodė, kad protingas tarifas yra 1,45 Eur už parą, todėl sutinka sumokėti už automobilio F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimą 206 paras 298,70 Eur (e. b. l. 30). Atsakovė 2018-05-03 pervedė ieškovui 298,70 Eur už transporto priemonės saugojimą (e. b. l. 20). Bylos duomenimis, ieškovas saugojo valstybei nuosavybės teise priklausantį automobilį nuo 2017-08-08 iki 2018-03-06. Pažymėtina, kad atsakovas iš esmės neginčijo aplinkybės, kad automobilį ieškovas saugojo iki 2018-03-06 (e. b. l. 21, 44).

Byloje abiejų šalių pateiktos šios sutartys, sudarytos apskričių policijos komisariatų su ūkio subjektais skirtingais laikotarpiais skirtingose vietovėse dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo:

2015-06-03 Valstybinės mokesčių inspekcijos ir UAB Vilmarlita“ valstybei perduoto kilnojamojo turto pardavimo, saugojimo, naikinimo, kilnojamojo/nekilnojamojo turto vertinimo, tvarkymo, kadastrinių matavimų paslaugos viešojo pirkimo sutarties 2.6 punkte nurodyta, kad už lengvųjų transporto priemonių ir mikroautobusų, nedidelių gabaritų spec. paskirties transporto priemonių ar technikos, traktorių saugojimą kaina be PVM yra 0,869 Eur, preliminarūs kiekiai – 60 vnt. (e. b. l. 126-130).

2015-11-04 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato su UAB „Tomadas“ sudaryta sutartis, kurioje susitarta, kad saugojimo Vilniaus mieste ir rajone vienos paros įkainis yra 10,51 Eur (su PVM). Į šią sumą neįeina nuvežimo įkainis (e. b. l. 62).

2015-11-04 Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su šios bylos ieškovu UAB „Sauda“ sudarė sutartį dėl priverstinai nuvežtų automobilių saugojimo, nustatė, jog tokios paslaugos vienos paros kaina Ukmergės rajone yra 18,15 Eur (su PVM), Švenčionių rajone – 9,68 Eur (su PVM), Trakų rajone – 15 Eur (su PVM) (e. b. l. 60).

2015-11-04 Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su UAB „ARRO“ sutartyje dėl priverstinai nuvežtų automobilių saugojimo nustatė, jog tokios paslaugos vienos paros kaina Šalčininkų rajone yra 13 Eur (su PVM), Širvintų rajone – 13,31 Eur (su PVM), Elektrėnų savivaldybėje – 13 Eur (su PVM) (e. b. l. 179).

2016-05-09 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato su UAB „Autoexpert“ sudarytoje sutartyje susitarta, kad saugojimo Rokiškio rajone vienos paros įkainis transporto priemonės yra 4,36 Eur (su PVM), tais atvejais, kai transporto priemonė konfiskuojama – 0,18 Eur (su PVM). Į šią sumą neįeina nuvežimo įkainis (e. b. l. 146-150).

2016-05-09 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato su UAB „Svalex“ sudarytoje sutartyje susitarta, kad saugojimo Pasvalio rajone vienos paros įkainis transporto priemonės yra 4,84 Eur (su PVM), tais atvejais, kai transporto priemonė konfiskuojama – 0,36 Eur (su PVM). Į šią sumą neįeina nuvežimo įkainis (e. b. l. 151-155).

2016-05-09 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato su UAB „Autechvita“ sudarytoje sutartyje susitarta, kad saugojimo Biržų rajone vienos paros įkainis transporto priemonės yra 6,05 Eur (su PVM), tais atvejais, kai transporto priemonė konfiskuojama – 1,21 Eur (su PVM). Į šią sumą neįeina nuvežimo įkainis (e. b. l. 156-160).

2016-05-19 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato su UAB „Irolanas“ sudarytoje sutartyje susitarta, kad saugojimo Kupiškio rajone vienos paros įkainis transporto priemonės yra 1,82 Eur (su PVM), tais atvejais, kai transporto priemonė konfiskuojama – 0,12 Eur (su PVM). Į šią sumą neįeina nuvežimo įkainis (e. b. l. 141-145).

2016-12-02 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato su UAB „Tomadas“ sudarytoje sutartyje susitarta, kad saugojimo Panevėžio mieste ir rajone vienos paros įkainis transporto priemonės yra 4,84 Eur (su PVM), tais atvejais, kai transporto priemonė konfiskuojama – 0,28 Eur (su PVM). Į šią sumą neįeina nuvežimo įkainis (e. b. l. 136-140).

2016-12-16 Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato su UAB „Tomadas“ sudarytoje sutartyje susitarta, kad saugojimo Vilkaviškio rajone vienos paros įkainis transporto priemonės iki 3,5 t yra 6,30 Eur (su PVM), virš 3,5 t – 6,66 Eur (su PVM), tais atvejais, kai transporto priemonė konfiskuojama – atitinkamai 1,05 Eur (su PVM) ir 1,75 Eur (su PVM). Į šią sumą neįeina nuvežimo įkainis (e. b. l. 131-135).

2017-04-26 sutartyje tarp Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ susitarta dėl įkainio už automobilio saugojimo parą: 3 Eur (su PVM) Ukmergės rajone, 12 Eur (su PVM) Šalčininkų rajone, 15 Eur (su PVM) Švenčionių rajone, 19 Eur (su PVM) Širvintų rajone, 18,15 Eur Trakų rajone (e. b. l. 61).

Nagrinėjamoje byloje pagal 2017-05-10 sutartį tarp Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ susitarta dėl 15 Eur (su PVM) įkainio už parą automobilio saugojimo Elektrėnų savivaldybėje.

2018-05-08 sutartyje tarp Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ susitarta dėl įkainio už automobilio saugojimo parą Vilniaus mieste ir Vilniaus rajono savivaldybėje (e. b. l. 188).

Atsakovė į bylą pateikė savo pačios sudarytą lentelę, kurioje nurodė, kokie nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų tarifai taikomi pagal 2015-2018 metais su VPK sudarytose sutartyse (e. b. l. 186), tuo pačiu akcentuodama, kad pats ieškovas 2018-05-08 sutartimi sutiko saugoti Vilniaus mieste ir rajone konfiskuotus automobilius už 0,01 Eur paros tarifą.

Ieškovas teikė į bylą duomenis apie išlaidas aikštelės, kurioje teikiama ginčo paslauga, nuomai, nurodė, kad vertindamas kainą, už kurią gali teikti paslaugą, ieškovas, kaip verslo subjektas, turi numatyti ir teikiant šią paslaugą galinčią kilti žalą, pridėjo įrodymus, kad yra patyręs žalos dėl aikštelėje kilusio gaisro, kad negali sudaryti draudimo sutarties.

Dėl šalių santykių pobūdžio

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e3K-3-140-219/2016) yra išaiškinęs, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatumas tas, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų). Pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje (dabartinė 8 dalis) nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.

Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 1 dalis nustato, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Šiuo atveju automobilis F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskuotas Trakų rajono apylinkės teismo 2017-07-17 baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-228-424/2017, kuris įsiteisėjo 2017-08-08. Taigi nuo 2017-08-08 automobilis tapo valstybės nuosavybe ir valstybė yra atsakinga už prievoles, susijusias su konfiskuoto turto saugojimu, t. y. turi pareigą atlyginti saugojimo išlaidas.

Kasacinis teismas jau minėtoje nutartyje išaiškino, kad šias išlaidas apmoka mokesčių inspekcija iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

Dėl tarifo, taikytino už ginčo automobilio saugojimą

Ieškovas prašo priteisti už ginčo automobilio saugojimą po 15 Eur (su PVM) už parą, t. y. kainą, kuri yra nurodyta už paslaugą Vilniaus apskrities VPK ir ieškovo 2017-05-10 sudarytoje Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir / ar saugojimo paslaugų teikimo sutartyje. Nr. 10-ST2-74. Atsakovė su įkainiu nesutinka ir sumokėjo skolą, taikydama 1,45 Eur už parą tarifą, laikydama tokį dydį protingu, nes nurodytas tarifas taikytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e3K-3-14-690/2019) nurodė, kad civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 pagrindinis kasacinio teismo spręstas klausimas buvo dėl subjekto, atsakingo už saugojimo paslaugas, nustatymo, o šių paslaugų kainos tinkamumo (dydžio pagrįstumo) klausimas nebuvo iškeltas, todėl teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, atskirai nevertino ir nepasisakė dėl atsakingo subjekto mokėtino saugojimo išlaidų atlyginimo dydžio, jo pagrįstumo, nepateikė jokių teisės aiškinimo ar taikymo taisyklių; pažymėjo, kad vien kasacinio teismo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame saugotojui buvo priteista atitinkama suma, nereiškia, kad jame teismo taikytas įkainis laikytinas pavyzdiniu ir visais atvejais teismų turėtų būti priteisiamas.

Minėtoje kasacinio teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje teismas išaiškino, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 str.) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką. Šioje nutartyje kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam trečiajam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui arba, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, valstybei, atstovaujamai VMI. Dėl to automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Teisėjų kolegija sprendė, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šiuo atveju būtent atsakovė ginčija jai skaičiuojamą paslaugos kainą.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nurodė, kad ieškovas neteikia saugojimo paslaugų kitiems subjektams viešosios sutarties pagrindu. Šalys į bylą teikė sutartis, sudarytas 2015-2018 metais policijos komisariatų su ūkio subjektais dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo įkainių skirtingose Lietuvos vietovėse (išvardyta aukščiau šiame sprendime). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalyje sutarčių yra numatyti du paslaugų įkainiai – vienas taikomas tais atvejais, kai už šias paslaugas turi susimokėti administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys (ženkliai didesnis įkainis), kitas – kai teismo sprendimu transporto priemonės yra konfiskuojamos, tačiau su ieškovu sudarytose sutartyse, įskaitant sutartį, dėl kurioje nurodyto įkainio yra kilęs ginčas, taikomas vienas įkainis abiem grupėms subjektų, kurie turi pareigą mokėti už paslaugą. Atsakovės pateiktais duomenimis už konfiskuotos transporto priemonės saugojimą Vilniaus mieste ir rajone pagal 2018-05-08 sutartį ji turi ieškovui mokėti 0,01 Eur už parą tarifu. Ši atsakovės nurodyta aplinkybė nepaaiškina, kodėl šios bylos atveju taikytinas būtent 1,45 Eur už parą tarifas. Kita vertus, ši aplinkybė, kurios ieškovas teismo posėdyje neginčijo, turi reikšmės vertinant ją kartu su kitais byloje surinktais įrodymais dėl 15 Eur tarifo už parą pagrįstumo. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad įkainiai (tarifai) už konfiskuotų automobilių saugojimą įvairiose Lietuvos vietovėse ir laikotarpiais yra itin skirtingi, todėl šie rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo vienareikšmei išvadai, kad atsakovo nurodytas 1,45 Eur už parą įkainis yra pagrįstas ir teisingas.

Teismas sutinka, kad tiksliai apskaičiuoti ieškovo turėtų išlaidų ir pelno iš šio konkretaus automobilio saugojimo objektyviai neįmanoma. Minėta, kad įrodinėdamas reikalavimą ieškovas į bylą pateikė sutarčių (2015-11-04, 2017-04-26, 2018-05-04) patvirtinančių, kad jo taikomas tarifas, t. y. 15 Eur (su PVM) už parą, yra artimas ir kitose savivaldybėse ieškovo teikiamų analogiškų paslaugų kainas. Tačiau visapusiškai įvertinus ieškovo ir atsakovės pateiktus įrodymus, taipogi negalima vienareikšmiškai sutikti su ieškovo pozicija, kad 15 Eur (su PVM) už parą tarifas yra ekonomiškai pagrįstas, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad vėlesnėse sutartyse yra įkainių didėjimo tendencija galima dėl ieškovo patiriamų nuostolių ir pan. (pvz., už saugojimą Ukmergės rajone 2017-04-26 sutartyje buvo nustatytas 3 Eur tarifas už parą, kai tuo tarpu pagal tarp tų pačių šalių sudarytą 2015-11-04 susitarimą šis įkainis Ukmergės rajone buvo 18,15 Eur (su PVM), už saugojimą Elektrėnų savivaldybėje pagal 2015-11-04 sutartį buvo numatytas 13 Eur (su PVM) ir atsakovės nurodymu po konfiskavimo 0,97 Eur įkainis (e. b. l. 186). Be to, jau minėta, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą sutartyje nurodytas įkainis nėra pagrindas jį taikyti automatiškai sutarties sudaryme nedalyvavusiai šaliai. Dėl to nėra pagrindo sutikti ir su ieškovu, kad būtent 15 Eur įkainis už parą šiuo konkrečiu atveju yra teisingas ir ekonomiškai pagrįstas, nes tokie duomenys teismui nebuvo pateikti. Pažymėtina, kad nors ieškovas ir nurodė, kad iš gaunamų lėšų yra kaupiamos lėšos ir būsimoms žaloms atlyginti, tačiau nepateikė duomenų, kokia tvarka šios lėšos yra kaupiamos, kokią dalį tarife už parą jos sudaro ir pan., dėl kokių priežasčių paros kaina reikšmingai skiriasi (pvz., Ukmergėje 3 Eur, Elektrėnuose – 15 Eur) ir pan. Dėl to spręstina, kad ieškovas neįrodė, kad šioje konkrečioje byloje atsakovė turi mokėti pagal 15 Eur įkainį už saugojimo parą. Sprendžiant klausimą, dėl to, koks tarifas šiuo konkrečiu atveju taikytinas, neturi reikšmės atsakovės argumentai, kad ieškovas, pažeisdamas sutarties 7.6 punktą saugojo automobilį ir operatyviai neinformavo atsakovės apie galimybę jį atsiimti. Teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad ieškovas neturėjo nei pareigos, nei realių galimybių sužinoti, kada automobilis perėjo valstybės nuosavybėn, kaip ir neturėjo teisės jo niekam perduoti, nesant leidimo, kuris išduotas tik 2018 m. kovo 6 d.

Įvertinus visą byloje surinktą rašytinę medžiagą, pagal bylos duomenis paskaičiuotas vidutines automobilio saugojimo rinkos kainas, jų proporciją iki ir po sprendimo konfiskuoti transporto priemones (po sprendimo konfiskuoti transporto priemonę saugojimo įkainis sudaro nuo 4,13 iki 20 procentų kainos, esamos iki sprendimo konfiskuoti), atsižvelgiant į ieškovo pateiktus automobilių saugojimo įkainius rinkoje, nesant priverstinio transporto priemonės nuvežimo (5 Eur para, 55 Eur per mėnesį), į mažiausią ir didžiausią kainą, esant įkainio diferenciacijai šalių paaiškinimus, atsižvelgiant į tai, kad atsakovei pareiga atsiskaityti kilo ne sutartinių santykių pagrindu, siekiant ginčo šalių interesų pusiausvyros užtikrinimo, teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju teisingas ir protingas ginčo automobilio saugojimo įkainis yra 4 Eur (su PVM) už 1 parą. Teismo vertinimu, tokio dydžio tarifas padengia visas ieškovo sąnaudas ir nesudaro prielaidų nepagrįstai pasipelnyti valstybės sąskaita.

Atitinkamai perskaičiuotina suma už ginčo automobilio saugojimą yra 840 Eur, įskaitant PVM (4 Eur * 210 dienų).

Dėl taikytinų prievolės neįvykdymo pasekmių

MAPKSVPĮ tikslas – nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai (1 str. 1 d.). MAPKSVPĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. MAPKSVPĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta komercinės sutarties sąvoka – ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai.

Atsakovės prievolė ieškovui yra atsiradusi viešosios teisės normų pagrindu, šalių nesiejo komerciniai sutartiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai šiuo atveju netaikytinos MAPKSVPĮ nuostatos.

Teismas sprendžia, kad ieškovas turi teisę į CK nustatytas palūkanas. CK 6.261 straipsnyje numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai praleidęs terminą įvykdyti piniginę prievolę skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovas turėjo teisę skaičiuoti ne 8 proc., bet 6 proc. palūkanas, o 40 Eur neginčytinų išlaidų užskaitė nepagrįstai.

Dėl ginčo baigties

Byloje nustatyta, kad atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovui už ginčo automobilio saugojimą 210 parų, t. y. nuo 2017-08-08 (nutarimo konfiskuoti įsiteisėjimo) iki 2018-03-06. Pažymėtina, kad nors atsakovė nurodė, kad yra ne 210, bet 206 paros, tačiau bylos duomenys to nepatvirtina (e. b. l. 21, 49). Taigi atsakovė ieškovui už šį laikotarpį turėjo sumokėti 840 Eur, įskaitant PVM skolos. Atsakovė yra sumokėjusi 298,70 Eur. Teismas sutinka, kad vadovaudamasi CK 6.54 straipsnio nuostatomis turėjo teisę paskirstyti gautas sumas proporcingai atsakovės įsipareigojimams dengti, t. y. pirmiau padengti atsakovės mokėtinas palūkanos, netesybas. Konstatavus, kad dalį palūkanų, taip pat 40 Eur neginčytinų išlaidų ieškovas užskaitė nepagrįstai, spręstina, kad šios sumos įskaitytinos į nepadengtos pagrindinės prievolės dalį. Ieškovas pagrįstai galėjo reikalauti ne 8 proc. metinių palūkanų už 39 pradelstas dienas, tačiau 6 proc. palūkanų už 39 dienas nuo 840 Eur skolos sumos. Atsakovei 2018-05-03 sumokėjus dalį ieškovui, ieškovas pirmiausia turėjo padengti 3,87 Eur palūkanas už 28 dienas, o likusi 294,83 Eur suma, turėjo būti skirta pagrindinei skolai. Dėl to pagrindinės skolos likutis yra 545,17 Eur ir ieškovui priteistina 0,99 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2018-05-03 iki 2018-05-14 (kreipimosi į teismą dienos).

Ieškovui iš atsakovo taip pat priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 546,16 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gegužės 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė už byloje pareikštus reikalavimus sumokėjo 65,65 Eur žyminį mokestį bei patyrė 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai sumokėti (e. b. l. 22, 23-34).

Įvertinus patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, ieškovui iš atsakovės priteistina 199,49 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 4 d.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 3 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sauda“ (juridinio asmens kodas 120507414) iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) 545,17 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt penkis eurus, 17 ct) skolos, 0,99 Eur (nulis eurų, 99 ct) palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 546,16 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gegužės 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 199,49 Eur (vienas šimtas devyniasdešimt devyni eurai, 49 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Gerda Sinkevičienė