Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-05-11 · Civilinė byla Nr. e2A-1075-603/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-05-11
Bylos Nr.
e2A-1075-603/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-28261-2020-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Loreta Bujokaitė
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Atsakovas
D. K.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1075-603/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28261-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.; 3.3.1.18.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui D. K. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo D. K. 888,21 Eur nuotolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2019 m. gruodžio 7 d. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo D. K., vairavusio jo pagal lizingo sutartį naudojamą transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi minėto eismo įvykio metu transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, „IF P & C INSURANCE AS“ FILIALAS, veikdamas ieškovo vardu ir atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją išmokėdamas 888,21 Eur dydžio draudimo išmoką. Pažymėjo, kad atsakovas nevykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio pranešti ieškovui, bei draudikui apie žalos padarymą (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis), todėl žalos administravimo ir atlyginimo klausimas buvo sprendžiamas atsakovui nedalyvaujant. Ieškovas kompensavo „IF P & C INSURANCE AS“ FILIALUI išmokėtą 888,21 Eur draudimo išmoką, o atsakovas apie pretenziją buvo informuotas žinomais adresais, pokalbiu telefonu. Ieškovo teigimu, pagal TPVCAPDĮ jis turi teisę reikalauti atsakovo grąžinti išmokėtą draudimo išmoką.

Atsiliepimas

3. Atsakovas D. K. atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 21 d. su draudimo bendrove AB „Lietuvos draudimas“, atstovaujama UADBB EDRAUDA sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 01/568744020, jos pagrindu buvo išduotas Draudimo sutarties liudijimas (Polisas Nr. LT/AED 1291140). Pažymėjo, kad draudimo sutartis buvo sudaryta nuotoliniu (elektroniniu) būdu, tačiau pildydamas sutartį suklydo ir nurodė ne draudžiamo, neseniai įsigyto automobilio, visureigio (duomenys neskelbtini)valstybinį numerį, o prieš tai turėto, jau parduoto lengvojo automobilio BMW valstybinį numerį. Sudarant Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, jos standartinėje formoje atsižvelgta į elektroninio pildymo žmogiškąjį faktorių – galimą rašymo apsirikimą ir sutarties bendrosiose sąlygose numatyti net šeši, esminiai, draudžiamą automobilį identifikuojantys parametrai: draudžiamo automobilio markė ir modelis; valstybinis numeris; identifikacinis numeris; automobilio tipas; pagrindiniai automobilio techniniai parametrai ir pirmosios registracijos (jei nežinoma – pagaminimo) metai. Atsakovo teigimu, išskyrus vieną (valstybinis numeris), visi kiti sutarties bendrųjų sąlygų duomenys yra nurodyti teisingai ir identifikuoja atsakovo naudojamą ir pastarojo apdraustą visureigį automobilį (duomenys neskelbtini). Ankstesnis automobilis, kurio valstybinis numeris per rašymo apsirikimą nurodytas sutartyje, buvo BMW su visiškai skirtingu identifikaciniu numeriu, visiškai kitos markės bei modelio, kitų techninių parametrų bei ženkliai besiskiriančios pirmosios registracijos datos (Automobilis (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), automobilio tipas lengvasis, variklio tūris 2993, variklio galia 150 KW, gamybos metai 2010). Pildant eismo įvykio deklaraciją tiksliai ir teisingai net du kartus nurodytas atsakovo vardas ir pavardė, adresas ((duomenys neskelbtini)), pašto kodas, vairuotojo pažymėjimo numeris, telefono numeris (deklaracijos kopija ieškovo pateikta kaip ieškinio priedas), tačiau ieškovas atsakovui priskyrė kitą adresą. Ieškovas, prieš pateikdamas civilinį ieškinį, turėjo pareikšti pretenziją, informuoti apie vykdomą procedūrą, o 2020 m. rugsėjo 9 d. paskambinus moteriai telefonu ir atsakovui pokalbio metu paprašius tikslesnės informacijos, jos negavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisdamas iš atsakovo D. K. ieškovui 888,21 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta ne eismo įvykyje dalyvavusi atsakovo transporto priemonė, o visiškai kita transporto priemonė.

6. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas neįvykdė ir TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytos transporto priemonės valdytojui pareigos įvykus eismo įvykiui per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes.

7. Nurodė, kad atsakovo po eismo įvykio užpildytoje ir pasirašytoje Eismo įvykio deklaracijoje skirsnyje apie eismo įvykį sukėlusį automobilį tinkamai nenurodyti draudimo bendrovės duomenys (deklaracijoje nurodyta „draudimo bendrovė – „Swedbank“, AB, nors procesiniuose dokumentuose teigiama, kad automobilio valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“).

8. Teismo vertinimu, atsakovui tenka pareiga byloje pateikti įrodymus apie tai, jog apdrausdamas transporto priemonę galimai suklydo, o tokia aplinkybė būtų paaiškėjusi, jei atsakovas būtų vykdęs įstatyme numatytą pareigą informuoti draudimo bendrovę apie įvykusį eismo įvykį. Nesutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovas turėjo pareigą patikrinti automobilio, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), galiojančias draudimo sutartis (ar automobilis nėra draustas du kartus skirtingų asmenų), atmesdamas juos kaip nepagrįstus, kadangi transporto priemonė valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykyje nedalyvavo ir ieškovui apie ją nebuvo pateikta jokių duomenų.

9. Nustatęs, kad eismo įvykis įvyko dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirado žala (buvo apgadintas automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, jog yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių). Atsakovas, būdamas atsakingas už padarytą žalą, bei neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, turi pareigą atlyginti ieškovui išmokėtą draudimo išmoką.

10. Pažymėjo, kad ieškovas rašytiniais įrodymais pagrindė eismo įvykio metu automobiliui (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą ir jos dydį, o atsakovas nei žalos, nei jos apskaičiavimo neginčijo, todėl ieškovo nurodoma suma priteistina iš atsakovo.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

11. Apeliantas (atsakovas) D. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinio netenkinti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

11.1. Atsakovas dėl rašymo apsirikimo pildydamas sutartį telefonu (elektroniniu būdu) www.edrauda.lt puslapyje per draudimo brokerį EDRAUDA su AB Lietuvos draudimas, nuotoliniu būdu sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 01/568744020, nurodydamas ne draudžiamo automobilio (duomenys neskelbtini), kurio naudotoju neseniai buvo tapęs, valstybinį numerį, o ką tik parduotos transporto priemonės valstybinį numerį. Be to, atsakovo suklydimą nulėmė ir tai, jog įvedus klaidingą valstybinį numerį sistema pati užpildė paraišką, nurodydama, jog draudžiamas automobilis yra (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis eismo įvykio metu buvo pilnai apmokėta ir galiojanti, o rašymo apsirikimas nepaneigia tokios sutarties galiojimo.

11.2. Atsakovo vardu sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis dėl automobilio, su kuriuo atsakovas neturi jokio ryšio: nėra nei naudotojas, nei savininkas. Tuo tarpu minėtas automobilis nuo šio draudimo momento faktiškai įgavo du įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuosius draudimus, sudarytus skirtingose draudimo bendrovėse (Lietuvos draudimas ir IF) ir sudarytus skirtingų asmenų.

Atsiliepimas

11.3. Atsakovas eismo įvykio metu tiksliai užpildė deklaraciją, nurodė draudimo poliso duomenis, savo adresą, visus kitus privalomus rekvizitus. Ieškovas nepagrįstai kitą adresą priskyrė atsakovui, beveik metus laiko nereiškė pretenzijų atsakovui, todėl paties ieškovo veiksmai prisidėjo prie nuostolių atsiradimo. Tuo atveju, jeigu ieškovas būtų elgęsis protingai ir ėmęsis veiksmų, siekdamas išvengti ar sumažinti galimus nuostolius, nebūtų nuostolių, kuriuos reikalaujama priteisti regreso tvarka. Be to, TPVCAPDĮ nenumatyta teisė sudaryti kelias civilinės atsakomybės sutartis dėl tos pačios transporto priemonės, o ieškovas, nustatęs tokią aplinkybę, galėjo ir turėjo išspręsti klausimą neteismine tvarka.

12. Ieškovas LR transporto priemonių draudikų biuras atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nesutikimą grindžia argumentais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

15. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

16. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nustatyta atsakovo pareiga atlyginti regreso tvarka nuostolius dėl eismo įvykyje dalyvavusios neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

17. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog 2019 m. gruodžio 7 d. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo D. K., vairavusio automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu apgadintą automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) remontavusiai įmonei UAB „TechRuna“ išmokėta 8 821, Eur draudimo išmoka „IF P & C INSURANCE AS“ FILIALO su ieškovu 2002 m. kovo 29 d. sudarytos Paslaugų teikimo sutarties Nr. 5 1.1.8 punkto pagrindu. Ieškovas 2020 m., vasario 20 d. mokėjimu kompensavo draudimo išmoka „IF P & C INSURANCE AS“ FILIALUI, todėl reiškia regresinį reikalavimą atsakovui, įvykio metu transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui, nurodydamas, jog eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatavo, jog atsakovas, dėl kurio kaltės įvyko eismo įvykis, nevykdė imperatyvaus teisės aktuose įtvirtinto reikalavimo apdrausti jam priklausančią transporto priemonę, (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl privalo regreso tvaka atlyginti ieškovui jo išmokėtą draudimo išmoką.

19. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Minėto įstatymo 23 straipsnis numato Transporto priemonių draudiko biuro teisę reikalauti, kad transporto priemonės valdytojas ar asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Taigi transporto priemonės savininkui, pažeidus šią specialiuoju įstatymu nustatytą pareigą, kyla atitinkamos įstatyme nustatytos teisinės pasekmės, tarp jų ir civilinė atsakomybė, t. y. Transporto priemonių draudikų biuras įgyja teisę reikalauti, kad transporto priemonės savininkas jam atlygintų pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymu padarytą žalą, o transporto priemonės savininkui tenka pareiga atlyginti tokią žalą.

20. Apeliantas įrodinėja, kad jo vairuojama transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta, tik per klaidą draudžiant transporto priemonę internetinėje svetainėje buvo nurodytas buvusios transporto priemonės valstybinis numeris, dėl ko kiti duomenys užpildyti sistemos, be to, sutartis eismo įvykio metu buvo pilnai apmokėta.

21. Iš tiesų, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, sutartis sudaryta ir galioja transporto priemonei (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris: (duomenys neskelbtini) identifikacinis numeris – (duomenys neskelbtini), draudimo laikotarpis nuo 2019 m. rugsėjo 22 d. iki 2020 m. rugsėjo 21 d., kai tuo tarpu eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės markė (duomenys neskelbtini), modelis (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris: (duomenys neskelbtini) indentifikacinis numeris - (duomenys neskelbtini). Tokios faktinės aplinkybės nurodytos ir ieškovo žalų departamento 2020 m. lapkričio 16 d. pranešime, skirtame teisės departamentui (dubliko priedas). Apeliantas nepateikė duomenų apie tai, jog 2019 m. gruodžio 7 d. įvykusiame įvykyje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta apeliantui priklausanti transporto priemonė (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, jog už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas; tuo atveju jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė pareiga, todėl neteisėtiems veiksmams nustatyti pakanka įrodyti aplinkybę, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai. Todėl tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021, 51 punktas). Transporto priemonės savininkas, siekdamas nuneigti šią prezumpciją, turėtų pateikti savo poziciją pagrindžiančius argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pagrįstai, nesant rašytinių įrodymų apie atsakovo kaip naudojo transporto priemonės draudimą, bei atsakovui nepaneigus ieškinyje nurodytų aplinkybių, sprendė, jog eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė nedrausta, o atsakovas turi pareigą atlyginti ieškovui regreso tvarka reiškiamą reikalavimą.

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog neturi teisinio pagrindo apelianto argumentų pagrindu daryti kitokios išvados dėl to, jog atsakovo naudojama transporto priemonė įvykus eismo įvykiui 2019 m. gruodžio 7 d. nebuvo apdrausta. Kaip jau buvo nustatyta ir neginčija apeliantas, draudimo sutartyje įrašyta kita transporto priemonė. Nors apeliantas nurodo, kad ne jo naudojama transporto priemonė įrašyta klaidingai internetinėje svetainėje suvedant buvusios transporto priemonės valstybinį numerį, tačiau pažymėtina, jog būtent atsakovui tenka pareiga, vykdant imperatyvias įstatymo nuostatas pateikti teisingus duomenis draudžiant transporto priemonę bei būti atidžiam ir rūpestingam bei atsakingam pildant draudimo dokumentus. Aplinkybė, jog atsakovas neatidžiai įgyvendindamas įstatyme numatytą pareigą suvedė transporto priemonės duomenis (kaip nurodo, įvedė buvusios transporto priemonės valstybinį numerį), nesudaro pagrindo vertinti, kad draudimas galioja atsakovo transporto priemonei, kadangi apdrausta visiškai kita transporto priemonė, juolab kad, draudžiant skirtingas transporto priemones, tikėtina, jog taikytinos ir skirtingos draudimo sąlygos (pvz. kaina, darbinis variklio tūris ir pan.). Be to, apmokėjus transporto priemonės draudimą, apeliantas turėjo gauti privalomojo draudimo sutarties liudijimą, todėl ir jame galėjo patikrinti, ar duomenys apie transporto priemonę, draudimo galiojimo laikas ir kiti duomenys yra teisingi. Taigi apelianto suklydimas bei jo nurodomas sistemos automatinis duomenų priskyrimas, priešingai nei įrodinėja ar vertina apeliantas, nepatvirtina aplinkybės, jog eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė turėjo privalomąjį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, o apeliantas, neapdraudęs transporto priemonės, turi prisiimti iš to kylančias pasekmes.

23. Nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo sprendimo ir apelianto nurodoma aplinkybė, jog eismo įvykio deklaracijoje užpildyti tikslūs duomenys. Pažymėtina, kad viena vertus, eismo įvykio deklaracijoje įrašyti duomenys nėra ginčijami ir dėl jų ginčo nekyla. Kita vertus, ne eismo įvykio deklaracija pagrindžia transporto priemonės privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo (ne)buvimą, o sudaryta atitinkama draudimo sutartis, todėl argumentai, susiję su užpildyta eismo įvykio deklaracija, neturi teisinės reikšmės. Dar daugiau, byloje nėra ir duomenų apie tai, jog apeliantas tinkamai įvykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, t. y. per 3 darbo dienas pranešė savo automobilio civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui apie 2019 m. gruodžio 7 d. įvykusį eismo įvykį. Taigi vertintina, jog minėtos aplinkybės tik patvirtina ieškovo argumentus, jog apeliantas neatidžiai ir aplaidžiai vykdė įstatyme numatytą imperatyvią pareigą apdrausti naudojamą transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.

24. Apeliantas taip pat nepagrįstai remiasi aplinkybe, jog ieškovo kreipimasis su pretenzija atsakovui anksčiau ar tinkamas informavimas būtų padėjęs išvengti nuostolių ar juos sumažintų. Viena vertus, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, apeliantui pretenzija buvo siųsta tiek adresu, nurodytu deklaracijoje, tiek ir el. paštu, ir, kaip matyti iš elektroninio susirašinėjimo turinio, apie tai apeliantas buvo informuotas telefonu (dubliko priedai; CPK 178 straipsnis). Kita vertus, nuo apelianto nurodomos (ne)tinkamo informavimo aplinkybės nepriklauso įvykyje dalyvavusios transporto priemonės draudimo (ne)galiojimas. Kaip jau buvo nurodyda aukščiau, būtent galimas suklydimas dėl nepakankamo atidumo ir rūpestingumo pildant sistemoje duomenis apie transporto priemonę, ir nulėmė įstatyme numatytos pareigos apdrausti transporto priemonę pažeidimą.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teisine prasme nagrinėjamu atveju nereikšminga ir aplinkybė, jog apeliantas apdraudė transporto priemonę, su kuria neturi jokio ryšio, o automobilis įgavo du įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuosius draudimus, sudarytus skirtingose draudimo bendrovėse ir skirtingų asmenų. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, būtent apeliantui teko pareiga nagrinėjamu atveju elgtis itin rūpestingai ir apdairiai sudarant draudimo sutartį, o Transporto priemonių draudikų biuras pareigos tikrinti, ar atsakovo nurodoma transporto priemonė (ne) turėjo dviejų draudimo sutarčių neturi, juolab kad, sudarant draudimo sutartį apdrausta visiškai kita transporto priemonė.

26. Kadangi apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad eismo įvykyje dalyvavusi atsakovo transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu, apeliantui pagrįstai, nustačius civilinės atsakomybės sąlygas, kilo civilinė atsakomybė atlyginti ieškovui regresinį reikalavimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl kitų aplinkybių, tarp jų dėl eismo įvykio aplinkybių, žalos dydžio, deliktinės atsakomybės sąlygų bei ieškovo regreso teisės plačiau nepasisako, kadangi apeliantas minėtomis aplinkybėmis nesiremia ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

27. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

29. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacinis skundas atmestas, todėl nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliantui nepriteistinos ir jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

netenkinti apelianto (atsakovo) apeliacinio skundo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja Loreta Bujokaitė