Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio, Virginijos Švedienės, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 2 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, J. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vienerius) metus.

Iš J. V. priteista 1000 Eur nukentėjusiojo V. K. naudai neturtinei žalai atlyginti.

1. J. V. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę būdamas neblaivus, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent jis:

2014 m. vasario 23 d. apie 2.41 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „VW Golf “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (2008-07-16 nutarimo Nr. 768 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 4, 9, 14, 134 punktų reikalavimus, tuo kad vairavo neblaivus (1,29 promilės alkoholio), nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių ir, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesugebėjo automobilio visiškai sustabdyti ir partrenkė pėsčiąjį V. K., kuriam dėl muštinės žaizdos dešiniajame kelyje ir nubrozdinimo dešinėje blauzdoje bei poodinių kraujosruvų abiejų blauzdų priekiniuose paviršiuose, buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo nepadaręs BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos, t.y. nepažeidęs Kelių eismo taisyklių 9, 14, 134 punktų reikalavimų ir nepadaręs nukentėjusiajam V. K. nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Teigia, kad teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių dėl tariamo eismo įvykio kilimo, o tik apsiribojo konstatavimu, kad neva nukentėjusysis buvo partrenktas priekine apelianto vairuoto automobilio dalimi jam stovint priešais automobilį, tačiau, pasak apelianto, visapusiškam įvykio aplinkybių ištyrimui to nepakanka. Nurodo, kad nuosprendyje dėl esminio dalyko – kurioje vietoje, įvertinant buvusių eismo įvykio metu objektų – automobilio BMW, tvoros, kelkraščio ir kt. atžvilgiu tai įvyko, iš esmės nepasisakoma, nuosprendis grindžiamas tendencingais ir prieštaringais nukentėjusiojo V. K., liudytojų G. V., E. K.-P., V. P. parodymais, kuriuos analizuodamas apeliantas daro išvadą, kad V. K. partrenkimas turėjo įvykti tarp automobilio BMW ir tvoros, tačiau nurodo, kad nors ikiteisminio tyrimo metu buvo darytas nukentėjusiojo parodymų patikrinimas vietoje, apeliantas nesupranta esminio dalyko – ar jo vairuojamas automobilis objektyviai galėjo nukentėjusįjį partrenkti jo nurodytomis aplinkybėmis – tarp stovėjusio automobilio BMW ir tvoros. Apelianto teigimu, kad tai neįmanoma, neginčytinai patvirtina ta aplinkybė, kad visi jo minimi asmenys parodė, kad jie sustojo priešais apelianto vairuotą automobilį, kadangi negalėjo prasilenkti. Iš to apeliantas daro išvadą, kad ir jis neturėjo galimybės pravažiuoti tarp stovėjusio kelio viduryje automobilio BMW, kuris, kaip parodė visi juo važiavę asmenys, po sustojimo nebuvo pajudėjęs. Apelianto teigimu, nesant objektyvių duomenų apie eismo įvykio vietą, iš kurių būtų galima spręsti apie egzistavimą galimybės sužaloti nukentėjusįjį jo nurodytomis aplinkybėmis ir patiems asmenims, kurių parodymais teismas grindžia apkaltinamąjį nuosprendį, paneigus galimybę automobiliams prasilenkti, darytina išvada, kad eismo įvykio nebuvo, o asmenų išgalvotų parodymų davimo motyvas buvo išvengti baudžiamosios atsakomybės.

4. Nuteistojo J. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai J. V. pripažino kaltu pagal BK 281 straipsnio 2 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Atkreipiamas dėmesys, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia apelianto J. V. kaltę. Teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V. K. parodymais, nes juos, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, patvirtina rašytiniai įrodymai ir kiti įrodymai. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).

Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie apelianto deklaratyvūs teiginiai, kuriais jis neigia savo kaltę, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistojo parodymus, taip pat apeliacinio skundo argumentus dėl pastarojo nekaltumo.

Matyti, kad minėtų liudytojų parodymai buvo nuoseklūs viso bylos nagrinėjimo metu, jie neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei vieni kitiems, priešingai vieni kitus patvirtina. Taip pat teisme nebuvo nustatyta aplinkybių, kurioms esant, minėti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar apkalbėti apeliantą, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti jais. Pagrįstai apylinkės teismas, grįsdamas nuteistojo J. V. kaltę, šiais parodymais vadovavosi.

Teismo medicinos specialisto išvada Nr.G3469/14(01) patvirtina, kad V. K. buvo sužalotas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Tyrimo metu nustatyta muštinė žaizda dešiniajame kelyje ir nubrozdinimus dešinėje blauzdoje bei poodinės kraujosruvos abiejų blauzdų priekiniuose paviršiuose. Tokie sužalojimai padaryti smūginiai paveikus kietais bukais ir (galimai) bukabriauniais daiktais prieš kreipiantis medicinos pagalbos 2014-02-23. Sužalojimai visumoje ir muštinė žaizda kelyje atitinka nesunkaus masto sveikatos sutrikdymą. Pagal savo pobūdį ir lokalizaciją labiausiai tikėtina, jog kūno sužalojimai V. K. galėjo būti padaryti užduotyje surašytu ir jo paties bei liudytojų nurodytu būdu, per kojas suduodant iš priekio, automobilio priekinėmis dalimis. Sužalojimų padarymo (smūgio automobilio priekinėmis dalimis) metu V. K. buvo vertikalioje ar jai artimoje padėtyje, tai galėjo būti padaryta vienu trauminiu poveikiu (b.t. 1 b.l. 29-30).

Teisminio nagrinėjimo metu apklaustas tesimo medicinos ekspertas J. P. patvirtino savo išvadą dėl padaryto sužalojimo mąsto nukentėjusiajam V. K., nurodydamas, kad pagal pobūdį ir lokalizaciją labiausiai tikėtina, kad kūno sužalojimai pastarajam galėjo būti padaryti per kojas suduodant smūgį iš priekio automobilio priekinėmis dalimis (b.t. 1, b.l. 32-33, b.t. 2, b.l. 8-10).

Byloje taip pat yra įvykio pranešimo informacija ir į įvykį vykusio policijos pareigūno V. S. 2014-02-23 tarnybinis pranešimas, kuriuose užfiksuota, kad 2014-02-23 2.41 val. buvo pranešta, jog automobilis ,,VW GOLF“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkė vaikiną. Pranešė V. P.. Taip pat užfiksuota, kad 2014-02-02 gautas VRUL pranešimas apie tai, jog į ligoninę dėl dešinio kelio žaizdos, abiejų blauzdų sumušimų buvo pristatytas V. K., kuris po med. pagalbos paleistas namo. V. K. nurodė, kad jį partrenkė automobilis (b.t. 1 b.l. 101-103, 107).

Esant užfiksuotoms tokioms faktinėms aplinkybėms, apelianto argumentas, kad tiek nukentėjusiojo V. K., tiek liudytojų G. V., E. K.-P., V. P. parodymai yra tendencingi ir prieštaringi, nepagrįstas. Akivaizdu, kad juos patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuose užfiksuota, kad būtent apelianto automobiliu buvo partrenktas nukentėjusysis V. K.. Nors skunde apeliantas nurodo nebuvus eismo įvykio, kadangi tiek pats nukentėjusysis, tiek kartu su juo važiavę liudytojai patys paneigė galimybę automobiliams prasilenkti, tačiau ši jo daroma išvada vėl gi prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Skundžiamame nuosprendyje aptartais bei įvertintais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusysis V. K. buvo sužalotas , jam būnant tarp automobilių ( tarp nuteistojo J. V. vairuoto automobilio ir E. K. P. vairuoto automobilio), todėl nuteistojo keliama versija, kad jis niekaip negalėjęs sužaloti nukentėjusiojo, nes automobiliai negalėjo prasilenkti, nevertinama. Teisminio nagrinėjimo metu atlikus eismo įvykio ekspertizę , jos išvados patvirtina byloje apklaustų nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytas eismo įvykio aplinkybes , o būtent, kad V. K. nurodomomis aplinkybėmis šio eismo įvykio kilimą sąlygojo automobilio „VW Golf“ vairuotojo J. V. veiksmai, t. y. kad jis važiavo kaire kelio puse ir partrenkė stovintį pėsčiąjį. Automobilio „VW Golf‘ vairuotojas J. V. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo, važiuodamas dešine kelio puse ( 2016-11-21 ekspertizės aktas Nr. 11-2448(16), b.t. 2, b.l. 50-53).

Tokiu būdu , pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp apelianto veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs, jei apelianto automobilis nebūtų partrenkęs nukentėjusiojo V. K., jeigu J. V. būtų buvęs blaivus ir laiku būtų sustabdęs automobilį, t. y. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatyta, kad nuteistasis J. V. , vairuodamas transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisyklių 4,9,14, 134 punktų reikalavimus, ko pasekoje, dėl jo veiksmų kilus eismo įvykiui , nukentėjusiajam V. K. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Dėl šių motyvų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu J. V. pagal BK 281 straipsnio 2 dalį yra nuteistas pagrįstai, teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skundo motyvais nėra pagrindo.

Apelianto skunde nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusysis galūnių traumas patiria gana dažnai, o ir 2014-08-14 vėl buvo patyręs traumą bei su juo bendravę asmenys neabejojo, kad tai buvo savęs žalojimo atvejis, vertinamos kaip apelianto deklaratyvūs teiginiai, nieko bendro neturintys su nagrinėjama byla.

4.3. Skunde apeliantas taip pat nurodo nesant objektyvių duomenų apie eismo įvykio vietą, tačiau tiek iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, tiek iš eismo įvykio vietos schemos bei pranešimo apie įvykį aplinkybių ir pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, kad įvykio vieta užfiksuota (duomenys neskelbtini). Užfiksuota, kad kiemo vartai atidaryti, prie vartų stovi automobilis ,,VW GOLF“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio priekinis stiklas sudaužytas, sudaužytas kairės pusės priekinis žibintas ir posūkio rodiklis, deformuotos priekinės grotelės, sudaužytas kairės pusės veidrodėlis. Apžiūrint kelią, esantį šalia namo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), netoli vartų rastos stiklo šukės, sulankstytas tvoros stulpelis, matyti nuvažiavimo į griovį žymės. Taip pat matyti, kad buvo užfiksuotas automobilių ,,VW GOLF“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilio ,,BMW“ (valstybinis Nr. nenurodytas) išsidėstymas po įvykio (b.t. 1 b.l. 52-58, 101-103, 107, 114-115).

4.4. Kolegijos nuomone, nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas jį kaltu pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, pažeidė draudimą pakartotinai bausti už tą pačią veiką.

Bylos duomenimis nagrinėjamu atveju J. V. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 289 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams už tą patį įvykį, už kurį jis patrauktas ir baudžiamojon atsakomybėn, jam neinkriminavus nukentėjusiajam V. K. padaryto sveikatos sutrikdymo. Bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pradėtas tik 2015-04-24, t.y. administracinė nuobauda J. V. buvo paskirta kai ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas. Šiuo atveju apelianto nubaudimas dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas kitas žmogus, administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviam, savaime nepanaikina galimybės traukti jį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 2 dalį.

Atkreipiamas dėmesys, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei EŽTT praktiką, faktas, jog asmuo jau buvo nubaustas administracine tvarka už veiką, kurios atskiras požymis sutampa su inkriminuojama nusikalstama veika, netraktuotinas kaip besąlygiškas pagrindas nutraukti baudžiamąją bylą (2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Falkner prieš Austriją (Falkner v. Austria, Nr. 6072/02, 2004-09-30 sprendimas), 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Ščiukina prieš Lietuvą (Nr. 19251/02, 2006-12-05 sprendimas), kasacinės nutartys Nr. 2K-102/2008, 2K-686/2007, 2K-226/2014). Minėtose nutartyse LAT akcentavo, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, tuo tarpu administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem (draudimas antrą kartą bausti už tą pačią veiką) principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo, o nuteisus asmenį pagal BK, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo įstatymo numatyta tvarka. Taigi apeliantas J. V. baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiamas pagrįstai ir tai nevertinama , kaip draudimo pakartotinai bausti už tą pačią veiką pažeidimas.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarimas, kuriuo J. V. pripažintas kaltu pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, įsiteisėjo 2015-03-13, apeliantas jam paskirtą baudą sumokėjo (b.t. 1, b.l. 20) bei atliko dalį jam paskirtos administracinės nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarimu jam tokia teisė buvo atimta vieneriems metams, bet to paties teismo 2015-10-20 nutartimi apeliantui paskirtos papildomos administracinės nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas, jam atlikus 8 mėnesius, buvo sutrumpintas keturiais mėnesiais. Apylinkės teismui skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam J. V. už jam inkriminuotą nusikalstamą veiką paskyrus bausmę – baudą ir baudžiamojo poveikio priemonę- uždraudimą naudotis specialia teise- vairuoti transporto priemonę , susidaro situacija, kad pastarasis atlikęs nuobaudą ar jos dalį pagal administracinio teisės pažeidimo bylą, turėtų atlikti ir visą nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę, o tai jau būtų tolygu dvigubam nubaudimui už tą patį pažeidimą.

Baudžiamajame procese ar baudžiamajame kodekse nėra normų, kurios reglamentuotų susidariusią situaciją, tačiau teisėjų kolegija mano, kad laikantis protingumo , teisėtumo ir ekonomiškumo principų, siekiant išvengti kolizijų dėl konstitucinio dvigubo nubaudimo draudimo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., BK 2 str. 6d.) , užskaitytina administracinėje byloje sumokėta bauda 289 Eurai bei atlikta kita nuobauda- teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo atliktas laikotarpis- 8 mėnesiai. Kolegija tokį sprendimą priima, įvertinusi, kad baudos teisinė prigimtis tiek administracinėje teisenoje, tiek baudžiamojoje teisenoje yra ta pati: bauda yra mokama į valstybės biudžetą, į tą pačią bankinę sąskaitą, pagal tą patį įmokos kodą. Taip pat kolegija mano, kad draudimas vairuoti transporto priemonę tiek administracinėje teisenoje, tiek baudžiamojoje teisenoje yra tos pačios teisinės prigimties, tokiu draudimu yra nustatomas laikotarpis , kuriuo draudžiama vairuoti transporto priemonę ir tuo laikotarpiu veikos kaltininkas negali naudotis savo tise vairuoti transporto priemonę. Kaip matyti iš anksčiau aptartų duomenų , nuteistasis J. V. jam paskirtą administracinę nuobaudą- draudimą vairuoti transporto priemonę 1 metams, atliko iš dalies , jis tokios teisės neturėjo 8 mėnesius, todėl šis laikotarpis įskaičiuotinas į skundžiamu nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės trukmę . Administracinė byloje šio draudimo laikotarpis teismo sprendimu buvo sumažintas nuo paskirto 1 metų laikotarpio iki 8 mėnesių, tačiau teisėjų kolegija nemano, kad toks šio draudimo sutrumpinimas gali būti taikomas baudžiamojoje byloje, kurioje nustatyta pavojingesnė nuteistojo veika, nei administracinėje teisenoje.

4.5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su tuo apelianto skundo argumentu, kad nagrinėjamu visos neigiamos pasekmės dėl jo nubaudimo administracine tvarka neturėtų tekti vien apeliantui, kadangi bylos tyrimo metu dar 2014-12-18 buvo paaiškėjęs nukentėjusiajam V. K. padaryto sveikatos sutrikdymo mastas, buvo gauta specialisto išvada dėl to (b.t. 1, b.l. 29-30), tačiau nebuvo imtasi reikiamų priemonių, apeliantas vis tiek buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, iniciatyvos dėl pagal nubaudimo administracine tvarka fakto panaikinimo turėtų imtis prokuroras.

5. Kitų Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nuosprendžio neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų kolegija nenustatė.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nutaria :

nuteistojo J. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nuosprendį pakeisti:

į J. V. paskirtą bausmę- baudą įskaičiuoti sumokėtą baudą (289 eurus), paskirtą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-152-269/2015 bei į paskirtą baudžiamojo poveikio priemonės- draudimo 1(vieneriems ) metams naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonės laikotarpį įskaityti atliktos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 8 mėnesiams laikotarpį , paskirtą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-152-269/2015.

Pasiūlyti prokurorui inicijuoti procesą dėl J. V. nubaudimo administracine tvarka fakto panaikinimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutarties nuorašus išsiųsti proceso šalims, taip pat Vilniaus rajono apylinkės teismui prie J. V. administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.6.-152-269/2015, policijos institucijai bei teritorinei mokesčių inspekcijai, administruojančiai nuobaudos administracinio teisės pažeidimo byloje įvykdymą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.