Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-01-25 · Civilinė byla Nr. e2S-548-803/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-25
Bylos Nr.
e2S-548-803/2018
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-03090-2017-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Petkuvienė
Ieškovas
„Pelicano food“
Atsakovas
mažajai bendrijai „Žuvainė“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-548-803/2018Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03090-2017-4 Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.3.; 3.3.2.3; 3.3.2.5.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) mažosios bendrijos „Žuvainė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo (dabar Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai) 2017 m. liepos 14 d. nutarties, priimtą civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės UAB „Pelicano food“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Žuvainė“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Pelicano food“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos (toliau – MB) ,,Žuvainė“ 3 776,84 Eur skolą už prekes, 28,09 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka (e.b. T.I. b.l. 1-5). Ieškinį grindė šalių sudaryta žodine sutartimi, PVM Sąskaitomis – faktūromis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsniu, 6.38 straipsniu, 6.200 straipsniu, 6.210 straipsniu, 6.261 straipsniu. Ieškovė ieškinyje taip pat suformulavo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitą turtą ar turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, o jo nesant arba esant nepakankamai - areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose 3 804,93 Eur sumai. Nurodė, jog atsakovė vengia atsiskaityti su ieškove, nereaguoja į raginimus sumokėti skolą, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pirmos instancijos teismas 2017 m. liepos 14 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino (e.b. T.I. b.l. 18-19).Civilinė byla ieškovės prašymu buvo išnagrinėta dokumentinio proceso tvarka. 2017 m. liepos 14 d. preliminariu sprendimu (e.b. T.I. b.l. 20-21) ieškinys buvo patenkintas visiškai ir iš atsakovo MB „Žuvainė“ priteista 3804,93 Eur skola, 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017-07-14) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 80,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Pelicano food“ naudai. Atsakovė MB „Žuvainė“ nustatytu terminu pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka. Prieštaravimuose atsakovė taip pat prašė atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, jog yra skolinga ieškovei pagal ieškovės pateiktas sąskaitas faktūras, tačiau nesutiko su viena iš ieškovės pateiktų sąskaitų. Pirmos instancijos teismas 2017 m. gruodžio 13 d. galutiniu sprendimu (e.b. T.I. b.l. 79-82), nusprendė Vilniaus rajono apylinkės teismo (dabar Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai) 2017 m. liepos 14 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą ir priimti galutinį sprendimą ieškinį patenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmos instancijos teismas 2017 m. liepos 14 d. nutartimi (e.b. T.I. b.l. 18-19) ieškovės prašymą tenkino ir ieškovės reikalavimo užtikrinimui areštavo atsakovės MB „Žuvainė“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai, – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis neviršijant 3 804,93 Eur sumos, uždraudžiant atsakovei areštuotu turtu disponuoti, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Areštavus atsakovei priklausančias pinigines lėšas, leisti atsakovei iš jų atsiskaityti su ieškove pareikšto reikalavimo ribose (3 804,93 Eur). Atsakovei taip pat suteikiama teisė iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus. Areštavus atsakovės lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, antstolis privalo nustatyti lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota minėtoms operacijoms atlikti. Pirmos instancijos teismas preliminariai įvertinęs ieškovės pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, nustatė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir ieškovei palankus sprendimas galėtų būti priimtas. Teismas, remdamasis ieškovės pateiktais įrodymais dėl piniginio reikalavimo sprendė, jog ieškovės reikalaujama suma atsakovei yra didelė, egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovė gali perleisti turtą tretiesiems asmenims ar jį apsunkinti ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba tapti negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą bei atsakovės teisėtų interesų apsaugą, teismas pirmiausia areštavo atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises pareikšto reikalavimo ribose – 3 804,93 Eur sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktas, 145 straipsnio 2 dalis, 147 straipsnio 1 dalis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė 2017 m. rugsėjo 22 d. prieštaravimuose dėl pareikšto ieškinio išdėstė argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo (e.b. T.II. b.l. 40-42). Pirmos instancijos teismas 2017 m. spalio 5 d. nutartimi (e.b. T.I. b.l. 43-44), nustatė, jog atsakovės prieštaravimai dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės atitinka atskirąjį skundą ir įpareigojo atsakovę sumokėti žyminį mokestį. Byloje yra duomenys, patvirtinantys žyminio mokesčio už atskirąjį skundą sumokėjimą (e.b. T.I. b.l. 52). 2017 m. rugsėjo 22 d. prieštaravimuose atsakovė prašo ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Nurodo šiuos esminius argumentus:pagal CPK 178 straipsnį ir CPK 111 straipsnio 2 dalies 4 punktą kreditoriui tenka pareiga įrodyti prašyme nurodytą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktinį pagrindą, t.y. nurodyti įrodymais pagrįstas aplinkybes, patvirtinančias, jog nesiėmus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą, tačiau nenurodė jokių įrodymais pagrįstų aplinkybių, patvirtinančių pareikšto prašymo būtinumą;ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad prašoma priteisti skolos suma atsakovei yra didelė, kad atsakovė sąmoningai vengia įsipareigojimo, gali turtą paslėpti, perleisti kitiems asmenims, taip išvengiant prievolės ieškovei įvykdymo. Ieškovė nepateikė duomenų, jog siuntė atsakovei rašytinius raginimus ir įspėjimus. Nurodo, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti laikomasi šalių interesų pusiausvyros principo, ieškovės interesams neturėtų būti teikiamas prioritetas. Nurodo, jog teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių ūkinės komercinės veiklos, t.y. įmonės ūkinė komercinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-651-178/2015). Nurodo, jog 3 000 – 4 000 Eur nelaikytina didele suma, santykiuose su juridiniais asmenimis. Teigia, jog ieškovė neįrodė būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o vien aplinkybė, kad atsakovė nesumoka ieškovės reikalaujamos sumos rodo teisinio konflikto tarp šalių egzistavimą, tačiau neįrodo, kad dėl tokio konflikto gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo sprendimo įvykdymas;pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, sprendimo įvykdymas tik pasunkės, kadangi atsakovė nebeturės galimybės įsigyti produkcijos, sutriks atsiskaitymai su kitais tiekėjais ir pirkėjais, atsakovė nebeturės apyvartinių lėšų, kas sutrikdys verslą bei jį apsunkins.

Ieškovė atsiliepimo į atsakovės atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria, įvertinus ieškinio prima facie pagrįstumą bei grėsmės galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui aplinkybę, teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimą. Įsitikinęs, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Dėl ieškinio prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo

Sprendžiant dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo teismas patikrina ar ieškinys yra grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Pirmos instancijos teismas, 2017 m. liepos 14 d. nutartyje įvertinęs ieškovės pareikštus reikalavimus dėl skolos priteisimo, taip pat pateiktus įrodymus (PVM Sąskaitas – faktūras), teisingai konstatavo, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovės pateiktų duomenų šioje procesinėje stadijoje pakanka, juolab, kad teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tuomet, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, arba kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017-01-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimas. Nagrinėjamu atveju ieškovė galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmę siejo su prezumpcija, kad didelė turtinio reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, jog didelės ieškinio sumos prezumpcijos tikslas yra ne sudaryti savarankišką pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustačius, kad reikalavimas yra turtinis ir išreiškiamas konkrečia finansine suma, o palengvinti įrodinėjimo naštą asmeniui, kuris, iškilus turtiniam ginčui, prašo taikyti areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui gali būti faktinė ir hipotetinė (teoriškai įmanoma) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2236/2014). Kadangi faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu įrodyti daugeliu atveju yra itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma (pvz., tikėtinai pagrįsti esant atsakovo sąmoningą ketinimą išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo), arešto taikymo prašančiam asmeniui yra suteikta galimybė remtis nurodytu teisinio pobūdžio teiginiu (didele ieškinio suma) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016). Taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, tai yra būtent atsakovė šiuo atveju turi pagrįsti, kad ieškinio suma jai nėra reikšminga, o jos turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1066-464/2015; 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-782-180/2015; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-298/2013; 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2200/2013 ir kt.). Apeliantė teigia, kad ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad prašoma priteisti skolos suma atsakovei yra didelė, taip pat, kad atsakovė sąmoningai vengia įsipareigojimo ir gali turtą paslėpti, ar perleisti kitiems asmenims, taip išvengiant prievolės ieškovei įvykdymo. Ieškovė nurodo, jog 3 000 – 4 000 Eur suma juridiniam asmeniui nelaikytina didelė. CPK, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje būtent atsakovė turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius jos gerą finansinę padėtį. Tačiau net ir pripažindama iš dalies skolą, atsakovė nepateikė įrodymų, kad atsiskaitė su ieškove, kaip ir duomenų, kad gali apmokėti įsiskolinimą.Taigi apeliantė nurodė, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovė nebeturės galimybės įsigyti produkcijos, sutriks atsiskaitymai su kitais tiekėjais ir pirkėjais, atsakovė nebeturės apyvartinių lėšų, kas sutrikdys verslą bei jį apsunkins. Taigi atsakovė patvirtina, kad jos finansinė padėtis nėra gera. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra bylos nagrinėjimo laikotarpiu atsakovės turtinę padėtį išlaikyti nepakitusia tiek, kiek reikia užtikrinti galimam teismo sprendimo įvykdymui. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, teismas vertina, kad ieškinio suma atsakovei laikytina didele ir gali objektyviai padidinti ieškovei galimai palankaus sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliantė nepateikė teismui duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą bei patvirtintų, kad minėta suma, atsižvelgiant į atsakovės turimą turtą bei gaunamas pajamas, atsakovei nėra didelė (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina dalyvaujančių byloje šalių lygiateisiškumo principą ir jų interesų pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė neviršydamas pareikšto reikalavimo masto. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones neužtikrino šalių interesų pusiausvyros. Teismas gali panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu išnyksta teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, t. y. atsiranda naujos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebėra būtinas. Įrodyti, kad išnyko teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, t .y. atsirado laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą sudarančios aplinkybės, šiuo atveju turi atsakovė, kurios atžvilgiu taikytos tokios priemonės (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Atsakovui neįrodžius, kad yra pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, teismas prašymą turėtų atmesti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-407/2011).Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad: 1) laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo; 2) tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo; 3) laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2).Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, todėl taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmos instancijos teismas nepažeidė įstatymo (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnis). Skundžiama nutartimi ieškovės turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina ieškovės bei atsakovės teisėtų interesų pusiausvyrą. Atsakovė neįrodė, kad jos turtinė padėtis yra gera ir sudaro pagrindą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pagrįsta ir teisėta, todėl ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės (pareiškėjos) mažosios bendrijos ,,Žuvainė“ atskirojo skundo netenkinti.

Palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo (dabar Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai) 2017 m. liepos 14 d. nutartį nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rūta Petkuvienė