- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-06-17
- Bylos Nr.
- 1A-456-648-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Pažarskis (pirm.), Laureta Ulbienė, Leonarda Gurevičienė
- Kaltinamasis
- R. G.
- Advokatai
- Anatolijus Burinskas
Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-456-648/2011
Teisėjas Petras Karvelis Teisminio proceso Nr.: 1-07-1-00525-2007-0
2011 m. birželio 17 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Jorūnės Žeberskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
R. G. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. tuo, kad jis tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, melagingai žadėdamas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priims E. K. palankų sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2006, iš anksto žinodamas, kad savo įsipareigojimų nevykdys, 2006 metų sausio mėnesį pasisiūlė E. K. ir jo motinai I. K. tarpininkauti perduodant pinigus – 150 000 Lt, asmenims, galintiems padaryti įtaką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams, nagrinėjantiems minėtą baudžiamąją bylą. E. K. ir I. K. sutikus su šiuo pasiūlymu, 2006 metų vasario mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną bei tiksliai nenustatytu laiku, kavinėje, esančioje Vilniuje, Tuskulėnų g. 33 C, jis iš I. K. paėmė 50 000 Lt, 2006 m. kovo 7 d., apie 10.56 val., prie AB „Ū“ Vilniaus filialo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), iš I. K. paėmė 25 000 Lt, 2006 m. kovo 10 d., apie 11.00 val., AB „K“, esančios (duomenys neskelbtini), generalinės direktorės I. K. darbo kabinete, iš pastarosios paėmė 5 000 Lt ir 2006 metų balandžio mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną bei nenustatytu laiku, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš E. K. paėmė 75 000 Lt, t. y. 2006 metų vasario - balandžio mėnesiais iš I. K. ir E. K. iš viso apgaule įgijo svetimą, I. K. priklausantį, didelės vertės turtą – 155 000 Lt grynųjų pinigų.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-02-08 nuosprendžiu išteisino R. G., nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Jorūnė Žeberskienė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-02-08 nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, R. G. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos BK 72 str., konfiskuoti iš R. G. 155 000 Lt vertės turtą.
Prokurorė nurodo, kad nors R. G. neprisipažino kaltu dėl jam pareikšto kaltinimo, paaiškinęs, kad jis nepadarė nusikaltimo, neėmė iš Keblerių pinigų, o kaltinime nurodytose vietose nurodytu laiku nebuvo, tačiau liudytojų E. K., I. K., D. K., V. P. ir R. Z. parodymai bei kita bylos medžiaga patvirtina, jog R. G. atliko jam inkriminuojamus veiksmus, atitinkančius Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. įtvirtintą sukčiavimo sudėtį.
Pasak prokurorės, R. G. veikoje apgaulė pasireiškė tuo, kad jis, pasinaudodamas susiklosčiusia situacija, kai E. K. kartu su juo buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme ir, kaip suinteresuotas kasacinio skundo išnagrinėjimo rezultatais asmuo, sukeldamas pasitikėjimą, įtikino I. K. būtinumu papirkti teisėjus, nors iš anksto žinojo, jog to padaryti neturi jokių galimybių, o pinigus planavo pasilikti sau. Objektyvi tiesa, siekiant suklaidinti turto savininką (I. K.), buvo iškreipta. Prokurorės nuomone, iš R. G. veiksmų taip pat darytina išvada, kad jis suvokė, jog sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. kad turi galimybę padaryti įtaką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams, numatė nusikalstamus padarinius – galimybę neteisėtai įgyti I. K. turtą, ir to norėjo. Iš visų liudytojų parodymų akivaizdu, kad I. K. perdavė pinigus R. G. tik todėl, jog buvo pastarojo suklaidinta dėl pinigų panaudojimo, ir būtent apgaulė nulėmė jos apsisprendimą perduoti pinigus, nes žinodama tikruosius R. G. ketinimus, taip nebūtų pasielgusi.
Prokurorės teigimu, teismas, priimdamas R. G. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai sumenkino liudytojų E. K., I. K. ir D. K. parodymus, atskleidžiančius R. G. veiksmus, kaip nepatikimus ir nurodė, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių duomenų, jog E. K. ir I. K. perdavė R. G. kaltinime nurodytą pinigų sumą, kaltinimas iš esmės grindžiamas šių liudytojų, kurie yra artimi giminaičiai, todėl gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais, taip pat jų parodymai nėra patikimi, kadangi juos keitė. Prokurorė sutinka, kad nors liudytojų E. K., I. K. ir D. K. parodymai proceso metu kito – jie ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog R. G. pasiūlė papirkti teisėją, vėliau teisiamajame posėdyje aiškino, jog jie perdavė pinigus išteisintajam reikalams tvarkyti, dar vėliau bylos nagrinėjimo teisme metu jie grįžo prie pirminių parodymų, tačiau šie liudytojai tokį parodymų keitimą paaiškino logiškai, nurodydami, jog vengė vartoti žodį „papirkti“ bijodami teisinių pasekmių. Pasak prokurorės, kitoje dalyje liudytojų E. K., I. K. ir D. K. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, logiški ir tarpusavyje susiję, neprieštaravo ir kitų liudytojų, t. y. V. P. ir R. Z., parodymams. Taip pat nurodo, kad I. K. pateiktoje jos sąskaitos AB „Ū“ išrašo kopijoje užfiksuota, jog jos parodymuose nurodytos pinigų sumos buvo jos sąskaitose. 2006-04-11 paskolos sutartimi su „Ū“ ji gavo 75 000 Lt paskolą. Tai, prokurorės nuomone, patvirtina, jog I. K. turėjo kaltinime nurodytas pinigų sumas ir jas galėjo panaudoti kaltinime nurodytu laiku bei nurodytos aplinkybėmis. Be to, teismas apskritai nesirėmė liudytojų V. P. ir R. Z. parodymais, nors pastarieji patvirtino liudytojų E. K., I. K. ir D. K. parodymus ir kurių parodymai padeda atskleisti R. G. veiksmų seką bei jo kaltės turinį.
Apeliantė taip pat pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu priėmus 2010-03-08 nutarimą, I. K. buvo panaikintas nukentėjusiosios statusas. Taigi, teisminio bylos nagrinėjimo metu ji davė parodymus kaip liudytoja. Tiek jos, tiek kitų liudytojų (E. K. ir D. K.) procesinė padėtis buvo išspręsta nutraukiant jų atžvilgiu ikiteisminį tyrimą. Todėl priešingai nei nurodė teismas, minėti liudytojai niekaip nebuvo suinteresuoti baudžiamosios bylos baigtimi ir nėra jokio pagrindo netikėti jų parodymais.
Prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad yra prieštaringi 2010-05-24 nutarimai, kuriais ikiteisminis tyrimas buvo dalyje nutrauktas I. K. ir E. K. atžvilgiu remiantis Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d. ir Lietuvos Respublikos BPK 212 str. 8 p., bei 2010-04-20 nutarimai, kuriais ikiteisminis tyrimas dalyje buvo nutrauktas D. K. ir R. G. atžvilgiu remiantis Lietuvos Respublikos BPK 212 str. 1 p., nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas minėtų asmenų atžvilgiu buvo nutrauktas skirtingais pagrindais, atsižvelgiant į jų tyčią atkleidžiančius veiksmus, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Todėl konstatuota, kad I. K. ir E. K. veikė turėdami tikslą papirkti Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjus, D. K. atžvilgiu jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, kad ji apskritai atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus, negauta. R. G. viso proceso metu neigė kaltę, nurodė, kad nei I. K., nei E. K. niekada nesiūlęs perduoti jam ar kitam asmeniui pinigus arba kitaip tarpininkauti siekiant papirkti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus, nagrinėjančius baudžiamąją bylą, vertino perduotus pinigus kaip paskolą. Nurodo, kad negauta jokių duomenų, jog R. G. būtų perdavęs iš I. K. gautas pinigines lėšas liudytojui R. Z., todėl padaryta išvada, kad R. G. atžvilgiu nebuvo surinkta duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 227 str. numatyto nusikaltimo padarymo, o jo tyčia buvo nukreipta apgaule įgyti I. K. turtą imituojant papirkimo organizavimą. Atsižvelgiant į tai, R. G. buvo pareikštas kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.
Pasak apeliantės, kadangi pinigai, kuriuos R. G. apgaule įgijo iš I. K. – 155 000 Lt, pripažintini I. K. ir E. K. padarytos nusikalstamos veikos – papirkimo (Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d.) priemone, R. G. taip pat turi būti skiriamas minėto piniginio dydžio turto konfiskavimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas – apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išteisinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl šis nuosprendis yra naikinamas bei priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 2 p.).
Nepritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje nėra surinkta patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog R. G. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.
Žemesnės instancijos teismas
Nors išteisintasis R. G. neigia apgaule įgijęs didelės vertės svetima turtą, teigdamas, kad neėmė kaltinime nurodytų pinigų, o 2006 m. gegužės mėnesį kavinėje „M“ jis tik buvo pasiskolinęs iš E. K. 80 000 Lt (t. 3, b.l. 19), tačiau jo kaltę įrodo byloje esantys liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, jog R. G. tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, melagingai žadėdamas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priims E. K. palankų sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2006, iš anksto žinodamas, kad savo įsipareigojimų nevykdys, 2006 metų sausio mėnesį pasisiūlė E. K. ir jo motinai I. K. tarpininkauti perduodant pinigus – 150 000 Lt, asmenims, galintiems padaryti įtaką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams, nagrinėjantiems minėtą baudžiamąją bylą. E. K. ir I. K. sutikus su šiuo pasiūlymu, 2006 metų vasario mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną bei tiksliai nenustatytu laiku, kavinėje, esančioje Vilniuje, Tuskulėnų g. 33 C, jis iš I. K. paėmė 50 000 Lt, 2006 m. kovo 7 d., apie 10.56 val., prie AB „Ū“ Vilniaus filialo pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš I. K. paėmė 25 000 Lt, 2006 m. kovo 10 d., apie 11.00 val., AB „K“, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), generalinės direktorės I. K. darbo kabinete, iš pastarosios paėmė 5 000 Lt ir 2006 metų balandžio mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną bei nenustatytu laiku, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš E. K. paėmė 75 000 Lt, t. y. 2006 metų vasario - balandžio mėnesiais iš I. K. ir E. K. iš viso apgaule įgijo svetimą, I. K. priklausantį, didelės vertės turtą – 155 000 Lt grynųjų pinigų.
Liudytojas E. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis pažįsta R. G., jie abu 2005 m. buvo nuteisti laisvės atėmimo bausme. Po nuosprendžio paskelbimo, jis kreipėsi į Estijos teisėsaugą dėl naujų įrodymų. Gavęs naujų įrodymų, jis parašė kasacinį skundą dėl nuosprendžio, priimto jo ir R. G. atžvilgiu. Tada pastarasis pasakė jam, kad jo draugas R. Z. pažįsta teisėją iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tačiau reikia pinigų tam, kad jų byla būtų peržiūrėta ir įvertinti nauji įrodymai. R. Z. buvo pristatytas kaip A. P. patarėjas, ši aplinkybė turėjo įtakos jo sprendimui bendradarbiauti su R. G.. Liudytojas E. K. atsakė R. G., kad jis neturi pinigų, tačiau turi įrodymų, kurių pakaks. Vėliau jie abu nuvyko pas jo motiną I. K., R. G. papasakojo savo versiją ir pasakė, kad reikia 150 000 Lt advokatams ir teisėjams papirkti, priešingu atveju jų byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nebus objektyviai peržiūrėta. Pasak liudytojo, R. G. pats inicijuodavo susitikimus ir nurodydavo, kokia pinigų suma reikalinga. R. G. iš pradžių paprašė 50 000 Lt. Sausio ar vasario mėnesį jis, jo motina I. K. ir V. P. susitiko su išteisintuoju kavinėje, esančioje Tuskulėnų g., Vilniuje. Jo motina perdavė voką su 50 000 Lt R. G., kuris paėmęs voką, po stalu kažką darė, turbūt skaičiavo pinigus. Vėliau R. G. buvo nuėjęs prie R. Z., truputį pasėdėjo ir grįžo. Liudytojas E. K. nematė, pinigų perdavimo fakto R. Z.. R. G. kitą pinigų dalį perdavė jo motina, o jis – 75 000 Lt. Išteisintasis, imdamas 75 000 Lt, sakė, kad šių pinigų reikia užbaigti bylą, procesus advokatams. E. K. teigimu, pinigų davimo R. G. tikslas – siekis papirkti teisėjus, kad šie peržiūrėtų bylą iš naujo. Kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepakeitė nuosprendžio, jis skambino R. Z., kad pastarasis grąžintų pinigus, be to, sakė R. G., kad reikia eiti į teisėsaugos institucijas ir pranešti apie R. Z., tačiau R. G. pradėjo slapstytis nuo jo (t. 4, b.l. 20-21). Liudytojas E. K. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes viso ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, 30-35, t. 2. 172-174, t. 3, 50-51, 70-71).
Liudytoja D. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji pažįsta R. G.. 2006 m. balandžio mėnesį jos vyras E. K. perdavė R. G. voką su 75 000 Lt, kuris paklausė, ar čia 75 000 Lt, ir pasakė, kad pinigus veš R. Z.. Ši liudytoja taip pat nurodė, kad prieš ateinant R. G., jos vyras skaičiavo pinigus kambaryje. Ji matė, kaip buvo perduodamas vokas, tačiau nematė, kas buvo voke. Jos vyras sakė jai apie reikalų tvarkymą, o apie kyšio davimą ji sužinojo vėliau, kai pinigai jau buvo perduoti. Ji žino, kad R. G. buvo perduota apie 150 000 Lt, E. K. ėmė pinigus iš jo motinos (t. 4, b.l. 21). Liudytoja D. K. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, 40-44, t. 2. 175, t. 3, 10-11).
Liudytojas V. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis pažįsta R. G.. 2005-2006 m. pradžioje jis atvyko su E. K. į kavinę, esančią Tuskulėnų g., Vilniuje, kur susitiko su R. G.. Susitikimo tikslas buvo reikalų tvarkymas dėl teismo nagrinėjamų aplinkybių, kad nebūtų nuteistas E. K.. Vėliau prie jų prisijungė E. K. motina I. K., kuri kalbėjo apie pinigus – 50 000 Lt. I. K. perdavė voką išteisintajam. Jis asmeniškai nematė 50 000 Lt. R. G. nunešė voką prie kito staliuko, prie kurio sėdėjo R. Z.. Liudytojas V. P. nematė, ar vokas buvo perduotas kitam asmeniui (t. 4, b.l. 21). Jis nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 36-39, t. 2, b.l. 170-172).
Liudytoja I. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji pažįsta išteisintąjį. Jos sūnus E. K. su R. G. turėjo bendrą bylą ir buvo teisiami. 2005 metų pabaigoje jie atvyko į jos darbo vietą. R. G. pasakė, kad turi draugą R. Z., kuris yra A. P. patarėjas ir turi draugų Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Jis gali padėti, tačiau reikia papirkti. R. G. pasakė, kad reikės daugiau nei 100 000 Lt papirkti ne tik teisėjams, bet ir advokatams, ekspertams bei konsultantams. Ji ir jos sūnus sutiko su šia mintimi. 2006 m. jai paskambino išteisintasis ir pasakė, jog reikia 50 000 Lt. Vasario mėnesio pirmoje pusėje jis pasiūlė susitikti kavinėje, esančioje Tuskulėnų g. 33 C, Vilniuje. Susitikime dalyvavo ji, jos sūnus, V. P. ir R. G.. Pastarasis pasakė, kad R. Z. yra kavinėje, jis sėdi prie kito staliuko. Ji išėmė pinigus ir voką bei perdavė R. G., kuris atidarė voką, padėjo sau ant kelių ir turbūt skaičiavo pinigus. Išteisintajam paklausus, ar tai yra 50 000 Lt, ji atsakė teigiamai. Tada R. G. nuėjo prie R. Z. ir jam atidavė voką, bent liudytojai taip atrodė. Jie apie 10 minučių kalbėjo, R. G., grįžęs prie jų staliuko, pasakė, jog viskas gerai, R. Z. paskambino draugui teisėjui ir važiuos pas jį. 2006 metų kovo mėnesį jai paskambino R. G. ir pasakė, kad R. Z. reikia pinigų. Ji iš sąskaitos, esančios banke nuėmė 25 000 Lt ir lauke prie banko perdavė R. G. voką su pinigais. Pastarasis pasakė, kad R. Z. staigiai pareikalavo pinigų. Po 3 dienų nuo šio susitikimo R. G. atvyko į jos darbo vietą, esančią Kaune. Kaip tik tuo metu buvo gautas pranešimas, kad sustabdytas bausmės vykdymas, iki kol bus išnagrinėti skundai. R. G. pasakė jai, jog R. Z. labai gerai dirba, todėl jam reikia atsilyginti ir duoti 5 000 Lt. Ji nuėmė minėtą pinigų sumą iš sąskaitos ir perdavė išteisintajam. 2006 m. balandžio mėnesį jos sūnus E. K. pasakė, kad R. G. skubiai reikia 75 000 Lt. Ji neturėjo tokios pinigų sumos, todėl paėmė 75 000 Lt paskolą. Išteisintasis atvyko į Kauną, o jos sūnus perdavė pinigus. Iš viso buvo perduota R. G. 155 000 Lt, byloje ji tiksliai yra nurodžiusi pinigų nuėmimo datas. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui palikus galioti nuosprendžius, R. G. pradėjo slapstytis, taip pat ėmė aiškinti, kad R. Z. paėmė pinigus, tačiau žada juos grąžinti. Išteisintasis taip žadėjo kovo-gegužės mėn. 2006 m. birželio mėn. jos sūnus pateko į kalėjimą. Ji paskambino R. Z., birželio mėnesį susitiko su juo kavinėje, paklausė jo, kur yra pinigai, kuriuos R. G. perdavė jam. R. Z. buvo labai nustebęs, negalėjo patikėti, kad perdavė tokią pinigų sumą. Iki šio reikalo ji nepažinojo R. Z.. R. G. pristatė jį kaip A. P. patarėją, toks jo pristatymas turėjo didelę įtaką jos veiksmams. 2007 m. rugsėjo 10 d. jos sūnus išėjo iš kalėjimo, o tų pačių metų spalio 7 d. jie kreipėsi į teisėsaugą (t. 4, b.l. 22-23). Liudytoja I. K. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes ir ikiteisminio tyrimo metu, savo pozicijos laikėsi ir akistatos su R. G. metu (t. 1, b.l. 2-3, 11-12, 21-23, 28-29, t. 2, b.l. 175-179, t. 3, b.l. 12-13, 36-37).
Liudytojos I. K. pateiktame jos sąskaitos, esančios AB „Ū“, išraše užfiksuota, kad 2006 m. vasario mėn. pirmoje pusėje ji nuėmė iš sąskaitos daugiau nei 50 000 Lt, 2006-03-07, 2006-03-10 ir 2006-04-12 – atitinkamai 25 000 Lt, 5 000 Lt ir 50 000 Lt (t. 1, b.l. 15-17). 2006-04-11 paskolos sutarties tarp UAB „Ū“ ir I. K. kopija patvirtina, kad jai buvo suteikta 75 000 Lt paskola (t. 3, b.l. 15-16).
Iš teisiamajame posėdyje pagarsintų liudytojo R. Z. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog jis pažįsta R. G. maždaug nuo 2004 m., kartu su juo tvarkė bendrus verslo reikalus. 2006 m. R. G. jam pasakė, kad negali kartu su juo tvarkyti reikalų, susijusių su įmonės įsteigimu, kadangi turi problemų su teisėsaugos institucijomis dėl kažkokio finansinio nusikaltimo. R. G. jo paklausė, ar jis galės padėti jam bei jo pažįstamam E. K. šioje situacijoje, tačiau nepasakė, kokios konkrečiai pagalbos R. G. tikėjosi iš jo. Kiek jis suprato, R. G. prašė suteikti jam teisinę pagalbą, susijusią su šio reikalo sutvarkymu, tačiau jis atsisakė padėti, nes negalėjo niekuo padėti. Jis pasakė apie tai R. G. ir daugiau nekalbėjo apie šį reikalą su juo. R. G. niekada jam neperdavė jokių pinigų kaip atlygį už jo ar kito asmens paslaugas, susijusių su anksčiau nurodyto reikalo tvarkymu. Be to, jis niekada nebuvo susitikęs su R. G. jokioje Vilniaus miesto kavinėje bei pastarasis neperdavė jam niekada nei kavinėje, nei kur nors kitur jokių pinigų. 2006 metais, atrodo, vasarą, jam paskambino I. K. ir paprašė su ja susitikti. Jis susitiko su ja Vilniuje, atrodo, prekybos centre „E“. Jis sutiko atvažiuoti, kadangi žinojo, kad R. G. bendravo su E. K.. Susitikimo metu I. K. jam pradėjo aiškinti, kad lyg ir R. G. jam sumokėjo pinigus už pagalbą, kurią jis turėjęs suteikti R. G. ir E. K.. Jis atsakė I. K., kad ją mato pirmą kartą, niekada nebuvo susitikęs ar kalbėjęs su jos sūnumi, todėl nesupranta, ko ji nori iš jo. Pokalbio metu jis taip pat pasakė, kad R. G. nesumokėjo jam jokių pinigų ir kad jis nežadėjo nei R. G., nei kam nors kitam sutvarkyti reikalų, susijusių su baudžiamąja byla. Pokalbio metu jis pasiūlė I. K. išsiaiškinti situaciją su R. G. (t. 1, b.1. 80-81).
Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo pradžia susijusi su apgaulės panaudojimu. Esminis sukčiavimo požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu jie „priverčiami“ perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybėn ar laikinai valdyti. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės įgijimo būdas. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, rezultatas – turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-519/2006, 2K-387/2008, 2K-481/2010, 2K-620/2010).
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2005-03-24 nuosprendžiu E. K. ir R. G. buvo skirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės – atitinkamai laisvės atėmimas 6 ir 5 mėnesiams (t. 1, b.l. 124-125). Lietuvos apeliacinis teismas 2005-11-30 nuosprendžiu pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2005-03-24 nuosprendį, skirdamas E. K. galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 2 metams, o R. G. – galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 1 metams ir 6 mėnesiams (t. 1, b.l. 134). Remiantis liudytojų I. K. ir E. K. parodymais, esant tokiai situacijai R. G. savo iniciatyva pasiūlė jiems, jog galima kreiptis į jo draugą R. Z., A. P. patarėją, turintį pažįstamų Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, tam, kad byla būtų objektyviai peržiūrėta, įvertinti nauji įrodymai ir būtų priimtas palankus procesinis sprendimas, tačiau reikės pinigų papirkti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus, advokatus ir kitus reikalingus asmenis, priešingu atveju Lietuvos Aukščiausiajame Teisme jų byla nebus objektyviai peržiūrėta. Tiek I. K., tiek E. K. sutiko su šia idėja. Pasak šių liudytojų, R. Z. pristatymas kaip A. P. patarėjo turėjo įtakos apsispręsti bendradarbiauti su R. G.. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog būtent R. G. savo aktyviais veiksmais įtikino liudytojus I. K. ir E. K., kad tik papirkus atitinkamus asmenis, kuriuos pažinojo R. Z., E. K. ir R. G. baudžiamoji byla gali būti peržiūrėta objektyviai kasacine tvarka ir priimtas palankus procesinis sprendimas.
Priešingai nei teigiama pirmosios instancijos išteisintajame nuosprendyje, byloje yra pakankamai įrodymų patvirtinančių, jog E. K. ir I. K. perdavė pinigus R. G.. Iš liudytojų E. K., I. K. ir V. P. parodymų matyti, kad 2006 m. vasario mėn. pirmoje pusėje kavinėje, esančioje Vilniuje, Tuskulėnų g., jų susitikimo metu su R. G. I. K. perdavė išteisintajam voką, kuriame buvo 50 000 Lt. Pažymėtina, kad nors liudytojas V. P. asmeniškai nematė 50 000 Lt, tačiau jis nurodė, jog kavinėje susitikimo metu buvo kalbėta apie 50 000 Lt sumą, taip pat apie tai, kad reikia sutvarkyti reikalus, jog nenuteistų E. K.. Taigi, šio liudytojo parodymai atitinka liudytojų E. K. ir I. K. parodymus. Be to, I. K. pateiktame jos sąskaitos, esančios AB „Ū“, išraše užfiksuota, kad 2006 m. vasario mėn. pirmoje pusėje ji nuėmė iš sąskaitos daugiau nei 50 000 Lt. Iš I. K. parodymų seka, kad ji 2006 m. kovo mėn. du kartus R. G. perdavė pinigus, t. y. pirmą kartą perdavė išteisintajam 25 000 Lt prie AB „Ū“ pastato, antrą kartą po 3 dienų – 5 000 Lt savo darbo vietoje. I. K. sąskaitos, esančios AB „Ū“, išraše užfiksuota, kad 2006-03-07 ir 2006-03-10 ji nuėmė iš sąskaitos atitinkamai 25 000 Lt ir 5 000 Lt (t. 1, b.l. 14-18). Liudytojų E. K., I. K. ir D. K. parodymai taip pat patvirtina, kad 2006 m. balandžio mėn. E. K. savo namuose perdavė R. G. 75 000 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nustatyta, jog E. K. pranešus savo motinai I. K., kad R. G. prašo 75 000 Lt, ši liudytoja paėmė 75 000 Lt paskolą. 2006-04-11 paskolos sutarties tarp UAB „Ū“ ir I. K. kopija įrodo šią aplinkybę (t.3. b.l. 15-16). Nors iš I. K. sąskaitos, esančios AB „Ū“, išrašo matyti, kad 2006-04-11 jai buvo pervesta 50 000 Lt už paskolą, o kitą dieną minėta pinigų suma buvo nuimta iš sąskaitos, tačiau pastarosios aplinkybės nepaneigia liudytojų E. K., I. K. ir D. K. parodymų, kad R. G. buvo perduota 75 000 Lt suma. Be to, pažymėtina, kad pagal 2006-04-11 paskolos sutarties 1.3. punktą paskola laikoma suteikta dieną, kai jos suma įskaitoma į paskolos gavėjo banko sąskaitą arba išmokama paskolos davėjui grynais pinigais iš paskolos davėjo kasos, o liudytoja I. K. parodė, kad ji namuose turėjo dalį pinigų, perduotų R. G.. Taigi, remiantis anksčiau paminėtų įrodymų visuma, konstatuotina, kad I. K. ir E. K., įtikinti R. G. pasiūlymo, 2006 m. vasario-balandžio mėnesiais perdavė jam iš viso I. K. priklausančius 155 000 Lt, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-05-09 nutartimi atmetė nuteistųjų E. K., R. G. kasacinius skundus (t. 1, b.l. 138-150).
Teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių liudytojai E. K., I. K., D. K., V. P. ir R. Z. būtų suinteresuoti duoti klaidinančius parodymus, kadangi šių liudytojų parodymai viso baudžiamojo proceso metu yra iš esmės nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, atitinka byloje nustatytus faktus. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad E. K., I. K., D. K. yra artimi giminaičiai, nėra pakankama pripažinti, kad jie norėjo apkalbėti R. G.. Pažymėtina, kad pačios I. K. veiksmai taip pat patvirtina, kad nėra pagrindo abejoti jos neobjektyvumu, kadangi ji savo iniciatyva kreipėsi į R. Z., prašydama grąžinti jam perduotus pinigus po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netenkino kasacinio skundo E. K. ir R. G. baudžiamojoje byloje. Liudytojas R. Z. patvirtino šią aplinkybę. Be to, ji pati su 2007-10-15 pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą dėl R. G. ir R. Z. veiksmų, šiame pareiškime išdėstė aplinkybes, kurios iš esmės nekito viso baudžiamojo proceso metu.
Taip pat nepritartina pirmosios instancijos teismui, kad liudytojai E. K., I. K. ir D. K. keitė savo parodymus baudžiamojo proceso metu. Nors bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje pirmą kartą, šie liudytojai, duodami parodymus, žodį „kyšis“ pakeitė „reikalų tvarkymu“, tačiau vien kitos frazės vartojimas nagrinėjamu atveju nepakeičia šių liudytojų parodymų esmės, t. y. pinigai buvo duodami siekiant papirkti atitinkamus asmenis, kad būtų priimtas palankus procesinis sprendimas E. K. ir R. G. byloje. Be to, iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-06-25 nutarties matyti, kad teisiamajame posėdyje apklausti asmenys pradėjo keisti parodymus, atkreipus dėmesį į tai, kad tokiais veiksmais galimai buvo daroma nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. (t. 2, b.l. 222-229). Taigi, liudytojai vengė minėti žodį „kyšis“ tik siekdami neakcentuoti savo galimai neteisėtų veiksmų. Kitų apklausų metu šie liudytojai nurodė, kad pinigai buvo duodami kaip kyšis. Atsižvelgiant į tai, E. K., I. K. ir D. K. parodymai negali būti laikomi nepatikimais, kuriais negalima remtis grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį.
R. G. teiginių, jog jis 2006 m. gegužės mėnesį kavinėje „Molinis ąsotis“ pasiskolino iš E. K. 80 000 Lt, pastarasis turi vienintelį skolos raštelį, nepatvirtino nei E. K., nei jokie kiti byloje esantys įrodymai. Pažymėtina, kad išteisintasis užsiminė apie šią aplinkybę tik antroje apklausoje jį apklausiant kaip įtariamąjį (t. 2, b.l. 36). Kita vertus, nei apklausiamas kaip liudytojas, nei apklausiamas kaip įtariamasis pirmoje apklausoje, jis nenurodė, kad skolinosi iš E. K. 80 000 Lt sumą. Todėl tokie išteisintojo teiginiai vertinami kritiškai ir atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys kitiems bylos įrodymams.
Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent išteisintasis inicijuodavo susitikimus su E. K. ir I. K. bei pasakydavo, kokią pinigų sumą reikia duoti R. Z., tačiau byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog R. G. perdavė R. Z. iš I. K. ir E. K. gautą 155 000 Lt sumą, kad būtų įgyvendintas šių pinigų davimo tikslas – palankaus procesinio sprendimo priėmimas byloje papirkus atitinkamus pareigūnus, kurį pasiūlė pats išteisintasis. Liudytojai E. K., I. K. ir V. P. nepatvirtino, kad 2006 m. vasario mėn. kavinėje, esančioje Tuskulėnų g. 33C, Vilniuje, susitikimo metu R. G. perdavė gautus 50 000 Lt R. Z., sėdėjusiam prie gretimo kavinės staliuko. Kita vertus, R. G., grįžęs prie jų staliuko, pasakė, kad atidavė voką su pinigais R. Z., pastarasis paskambino draugui teisėjui ir važiuos pas jį. Byloje nustatyta, kad 2006 m. kovo-balandžio mėnesiais perduodant kitas pinigų sumas (25 000 Lt, 5 000 Lt ir 75 000 Lt) R. G., pastarasis sakė, kad R. Z. pinigai reikalingi, kadangi jis gerai dirba, siekiant užbaigti procesą, taip pat advokatams. Tačiau liudytojas R. Z., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje, neigė gavęs iš R. G. kokius nors pinigus kaip atlygį už jokias jo ar kito asmens paslaugas bei suteikęs jam teisinę pagalbą R. G. ir E. K. byloje. Šios aplinkybės apibūdina R. G. apgaulės naudojimo mechanizmą, t. y. išteisintasis žinojo apie tai, jog tarp jo ir R. Z. nėra sudarytas susitarimas, jog šis padės, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priimtų palankų procesinį sprendimą byloje, todėl neįvykdys savo įsipareigojimo perduoti pinigus R. Z., o anksčiau minėti R. G. veiksmai vertinami kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir kitų asmenų papirkimo organizavimo imitavimas siekiant suklaidinti E. K. ir I. K. bei taip įgyti I. K. priklausantį didelės vertės svetimą turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju R. G. panaudota apgaulė buvo esminė, kadangi toks E. K. ir I. K. suklaidinimas padarė lemiamą įtaką jų apsisprendimui duoti pinigus R. G.. Taigi, darytina išvada, kad R. G., pateikdamas E. K. ir I. K. objektyvią tikrovę neatitinkančią informaciją, tyčia savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, I. K. priklausantį turtą – 155 000 Lt. Tokie R. G. veiksmai atitinka visus nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad tarpusavyje neprieštarauja Vilniaus apygardos prokuratūros 2010-05-24 nutarimai, kuriais ikiteisminis tyrimas buvo dalyje nutrauktas I. K. ir E. K. atžvilgiu remiantis Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d. ir Lietuvos Respublikos BPK 212 str. 8 p., bei 2010-04-20 nutarimas, kuriuo ikiteisminis tyrimas dalyje buvo nutrauktas R. G. atžvilgiu remiantis Lietuvos Respublikos BPK 212 str. 1 p., nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Pritartina apeliacinio skundo argumentui, kad ikiteisminis tyrimas minėtų asmenų atžvilgiu buvo nutrauktas skirtingais pagrindais, atsižvelgiant į jų tyčią atkleidžiančius veiksmus. Kaip minėta, bylos medžiaga patvirtina, kad R. G. pasiūlius, tiek I. K., tiek E. K. tyčia buvo nukreipta papirkti Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjus ir kitus reikiamus asmenis, kad būtų priimtas palankus procesinis sprendimas byloje. Tačiau byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kad R. G., gavęs iš E. K. ir I. K. pinigus, juos perdavė R. Z., taip siekiant realizuoti E. K. ir I. K. tyčią. Atsižvelgiant į tai, I. K. ir E. K. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d., tačiau jie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 str. 4 d., tuo tarpu R. G. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas dalyje nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo.
Teisėjų kolegija, skirdama bausmę, atsižvelgia į visas byloje nustatytas aplinkybes, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d.).
R. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Jis padarė sunkų nusikaltimą nuosavybei (Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.), jo apgaule įgyto svetimo turto vertė ženkliai viršija 250 MGL dydžio sumą, nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, savo kaltės jis nepripažino. R. G. anksčiau teistas du kartus, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, jis buvo baustas administracine tvarka, tačiau duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas byloje nėra, negydytas psichiatrijos ligoninėse, neįrašytas psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų įskaitose, duomenų apie darbo santykius byloje nėra. R. G. nusikalto neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, turėdamas neišnykusi ir nepanaikintą teistumą, jis yra recidyvistas (LR BK 27 str. 1 d.), o pagal įstatymą recidyvistui už tyčinės veikos padarymą paprastai yra skiriama laisvės atėmimo bausmė (LR BK 56 str.), tuo labiau, kad Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki 8 metų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BK 54 ir 61 straipsnių nuostatomis, daro išvadą, kad įstatymo nustatytus bausmės tikslus galima pasiekti R. G. už nusikaltimą paskyrus laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. sankcijoje įtvirtintas šios bausmės vidurkis.
Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat prašo konfiskuoti R. G. 155 000 Lt vertės turtą. Lietuvos Respublikos BK 72 str. 2 d. įtvirtinta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. To paties straipsnio 5 d. numatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Šioje byloje nustatyta, kad R. G. apgaule įgijo I. K. priklausančią 155 000 Lt pinigų sumą, todėl minėta pinigų suma pripažintina nusikalstamos veikos rezultatu. Byloje nėra duomenų apie R. G. įgytų 155 000 Lt buvimo vietą, todėl nagrinėjamu atveju konfiskuojamas 155 000 Lt vertę atitinkantis R. G. turtas.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Jorūnės Žeberskienės apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:
R. G. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteisti jį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Bausmės atlikimo laiką pradėti skaičiuoti nuo nuteistojo suėmimo vykdant šį nuosprendį momento.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 str. 2 d. ir 5 d., konfiskuoti 155 000 Lt vertę atitinkantį R. G. turtą.