Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui ir kompensacijos už turtą priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš atsakovo T. L. sūnaus E. L., gim. (duomenys neskelbtini) išlaikymui po 215 Eur nuo 2016-07-01 iki vaiko pilnametystės; priteisti iš atsakovo 260 Eur išlaikymo įsiskolinimą; priteisti 1450 Eur ieškovei kompensaciją už automobilį Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad J. K. ir atsakovas T. L. kartu gyveno nuo 2006 m. birželio mėnesio; 2006 m. birželio 21 d. jiems gimė sūnus E. L.. Bendro gyvenimo pradžioje, kol atsakovas mokėsi, šeimą išlaikė ieškovė, vėliau prie bendrų poreikių prisidėjo abu sugyventiniai. Šeima gyveno nuomojamame bute, turėjo nuosavą transporto priemonę, ilgainiui įsigijo visus buičiai reikalingus daiktus, baldus, buitinę techniką. 2015 m. pabaigoje šalių šeimyniniai santykiai pradėjo blogėti ir 2016-02-28 ieškovė su vaiku išsikraustė iš šalių kartu nuomojamo būsto. Atsakovas po to nustojo rūpintis sūnumi, kas vaiką labai traumavo, dėl to teko lankytis net pas psichologą. Atsakovas T. L. sūnaus E. L. išlaikymui 2016 m. kovo 25, balandžio 25, gegužės 25 d. ir birželio 20 d. pervedė po 150 eurų, o nuo ieškinio padavimo dienos prašo priteisti sūnaus išlaikymui po 215 Eur kas mėnesį. Kadangi atsakovas sūnaus išlaikymui mokėjo tik po150 Eur, todėl prašo priteisti išlaikymo įsiskolinimą 260 Eur. Taip pat prašo priteisti 1450 Eur kompensaciją už automobilį Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi šis automobilis buvo jų bendra nuosavybė, įgytas už bendras lėšas, jie gyvendami kartu kaip partneriai įnešė lygias dalis, tačiau šalims nutraukus bendrą gyvenimą, automobilį pasiėmė atsakovas, todėl iš jo turi būti priteista pusė automobilio vertės.

Atsakovas pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies ir prašo priteisti iš atsakovo T. L. sūnaus E. L., išlaikymui po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos iki jo pilnametystės, likusioje dalyje prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės nurodoma išlaikymo suma neatitinka tiek vaiko poreikių, tiek galimybių atsakovui ir pačiai ieškovei ją teikti. Atsakovo paskaičiavimu optimali sūnaus išlaikymui reikalinga pinigų suma yra 300 Eur per mėnesį, todėl sūnaus išlaikymui jis gali skirti po 150 Eur per mėnesį. Be to, atsakovas skiria vaikui papildomas lėšas kai jie susitinka. Atsakovas dirba (duomenys neskelbtini), tačiau jo darbo užmokestis nėra stabilus. Taip pat nurodė, kad jis nesutinka, kad turi ieškovei sumokėti jos prašomą 1450 Eur kompensaciją už automobilį Volvo S80 v/n (duomenys neskelbtini). Jis sutinka, kad automobilis Volvo S 80 v/n (duomenys neskelbtini) yra bendroji dalinė nuosavybė, tačiau nesutinka, kad jo ir ieškovės dalys yra vienodos, kadangi 2012 m. vasario 22 d., jis įsigijo automobilį VW Passat už 2300 Eur. Tuo metu ieškovė nedirbo (nuo 2011m. iki 2013 m. 4 mėn,), savų lėšų, iš kurių galėjo prisidėti prie automobilio pirkimo, neturėjo ir neprisidėjo. Atsakovas dirbo Švedijoje, tad automobilis buvo nupirktas už asmenines atsakovo lėšas, todėl buvo asmeninė jo nuosavybė. 2015 m. gruodžio 4 d. automobilis VW Passat buvo parduotas už 1750 Eur. Už gautas lėšas ir papildomai ieškovės bei atsakovo pridėtus 250 Eur, 2015-12-05 buvo nupirktas automobilis Volvo S 80 v/n (duomenys neskelbtini), už kurį sumokėta 2000 Eur. Tą pačią dieną buvo bandyta atlikti automobilio techninę apžiūrą, tačiau automobilis jos negavo, nes buvo nustatyti dideli trūkumai, todėl 2016-12-07 atsakovas pasiskolino iš A. J. 1500 Eur automobilio remontui. Pinigai buvo pravesti per 2 kartus į T. L. sąskaitą banke. Už gautą paskolą buvo suremontuotas automobilis, nupirktos padangos, iš naujo praeita techninė apžiūra. Taigi, atsižvelgiant į automobilio kainą ir pinigų kilmę, realiai ieškovė prie automobilio pirkimo prisidėjo tik 125 Eur suma, kas sudaro 6 proc. automobilio kainos. Ieškovei laikant save automobilio bendrasavininke, ji turi apmokėti ir jo remonto išlaidas, tačiau pinigų tam neskyrė, nes neturėjo. Abipusiu susitarimu pinigai buvo pasiskolinti, automobilis suremontuotas, tačiau dabar ieškovė nenori prisiimti kreditorinių įsipareigojimų ir prašo jai priteisti ne jos įdėtą indėlį, o net 75 proc. sumokėtos kainos už automobilį.

Teismo posėdžio metu ieškovė ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti, papildomai paaiškino, kad kartu su atsakovo nesusituokę gyveno nuo 2006 metų, 2006-06-21 jiems gimė sūnus E.. 2015 m. pabaigoje atsakovas pradėjo išgėrinėti, nebegrįžti namo, dėl to tiek jai, tiek vaikui pablogėjo psichinė sveikata, kreipėsi pas psichologą, o 2016 m. vasario mėnesį ji su sūnumi išsikraustė gyventi pas mamą. Šiuo metu ji dirba, jos darbo užmokestis yra 330 Eur, ji turto neturi, sūnų jai padeda išlaikyti mama, brolis. Sūnaus išlaikymui kas mėnesį reikia 430 Eur, kadangi sūnus greitai auga, jam reikia daug rūbų, be to, yra alergiškas, tai perka brangias higienos prekes, taip pat lankosi pas odontologą bei psichologą, dėl ko patiria papildomų išlaidų. Prašo priteisti 1450 Eur kompensaciją už automobilį Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo šeimos automobilis, pirktas už šeimos pinigus, tačiau atsakovas pats vienas šiuo automobiliu naudojasi. Nurodė, kad šeima 2012 m. įsigijo automobilį VW Passat, kurį pardavė 2015 metais ir pridėjus santaupas nusipirko Volvo už 2900 Eur. Nors atsakovas teigia, kad Volvo buvo pirktas už 2000 Eur, tačiau pirkimo-pardavimo metu buvo nurodyta mažesnė automobilio kaina. Nors automobilio VW Passat pirkimo metu ji nedirbo, tačiau bendru su atsakovu sprendimu ji buvo namuose, augino jų sūnų, tvarkė namus, gamino valgį, taip pat, ji per savo gimines pasirūpino, kad atsakovas išvyktų į Švediją ir užsidirbtų pinigų. Automobiliai buvo perkami abiems šalims sutarus, pasitarus dėl kainos ir modelio, Volvo automobiliui jie turėjo susitaupę dalį pinigų stalčiuje. Ji tvarkė atsakovo buhalteriją, nes jis dirbo individuliai pagal verslo liudijimą, ir žino, kokias pajamas gaudavo atsakovas, tikrai ne 360 Eur darbo užmokestį, o ženkliai didesnį. Volvo automobilis buvo pirktas tvarkingas, jam remonto nereikėjo, todėl jai nežinoma, kodėl atsakovas ėmė paskolą iš A. J.. A. J. irgi dirba prie statybų, atsakovas dirbdavo su juo, A. J. organizuodavo darbus, todėl galėjo tuos pinigus pervesti kaip darbo užmokestį atsakovui arba kaip pinigus statybinėms medžiagoms ar įrankiams nupirkti.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokato padėjėjas Vladimiras Tiurinas ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti, papildomai paaiškino, kad šalys gyveno faktinėje santuokoje apie trylika metų. Ieškovė ilgą laiką nedirbo, augino sūnų, rūpinosi namais, šiuo metu dirba, tačiau gauna minimalų darbo užmokestį, turto neturi. Vaiko išlaikymui tėvas tikrai gali skirti po 215 Eur, nes ši suma ir atitinka vaiko poreikius, be to, ieškovė pati tvarkė atsakovo buhalteriją kol gyveno kartu ir žino, kad atsakovo darbo užmokestis yra ženkliai didesnis nei jis nurodo. Gyvendami bendrai jie įsigijo automobilį VW Passat, o vėliau ir Volvo, kuriuo šiuo metu važinėja atsakovas, todėl prašo priteisti kompensaciją, t.y. pusę automobilio vertės. Šalys buvo sutarusios, kad ieškovė liks namie, rūpinsis vaiku, o atsakovas dirbs ir išlaikys šeimą, todėl tarp šalių susiklostė faktiniai sutuoktinių santykiai, t.y. bendroji jungtinė veikla, todėl atsakovas privalo kompensuoti pusę automobilio vertės.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokatė Saulena Gasiūnienė palaikė pateiktą atsiliepimą į ieškinį, papildomai paaiškino, kad atsakovas šiuo metu geranoriškai vaiko išlaikymui moka kiekvieną mėnesį po 150 Eur, o ieškovės prašoma priteisti suma po 215 Eur yra neprotinga, kadangi nei ieškovės pajamos nėra tokios, kad ji pati galėtų tokį išlaikymą teikti, nei vaiko poreikiai nėra tokie, kad reiktų tokio išlaikymo. Be to, atsakovas jokio turto neturi, gauna minimalų darbo užmokestį. Dėl kompensacijos už automobilį priteisimo nurodė, kad pirmasis automobilis Volkswagen Passat buvo pirktas išimtinai tik už atsakovo asmenines lėšas, kurias jis uždirbo Švedijoje, automobilį jis pirko darbui, įrankiams vežioti. Ieškovė tuo metu niekur nedirbo, ji jokių pajamų negavo, buvo išlaikoma atsakovo. Pardavus šį automobilį bei už ieškovės ir atsakovo pridėtus 250 Eur buvo nupirktas naujas automobilis Volvo. Atsakovas sutinka, kad šis automobilis yra bendroji dalinė nuosavybė, tačiau jo ir ieškovės dalys tikrai nėra vienodos. Nusipirkus automobilį ir nepraėjus techninės apžiūros, automobilį reikėjo remontuoti, kadangi buvo nustatyti trūkumai, pinigų tam tiek ieškovė, tiek atsakovas neturėjo, todėl atsakovas iš A. J. pasiskolino 1500 Eur automobilio remontui.. Už gautą paskolą buvo suremontuotas automobilis, nupirktos padangos, iš naujo praeita techninė apžiūra. Atsakovas neprašo ieškovės kartu su juo tą paskolą padengti, nors ieškovei prašant pripažinti, kad automobilio dalys yra lygios, ieškovė turėtų dengti ir paskolą automobilio remontui.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo

Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir detalizuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnyje, kurio 2 dalyje numatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Būtinoms vaiko vystimosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, teismas privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2008, 2010-06-10 nutartis civilinėje byloje 3K-3-278/2010 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė J. K. ir atsakovas T. L. yra nepilnamečio E. L., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvai. Ieškovė J. K. dirba (duomenys neskelbtini), jos vidutinis mėnesio darbo užmokestis yra 330 Eur, jos vardu kilnojamojo, nekilnojamojo turto registruota nėra. Atsakovas T. L. dirba (duomenys neskelbtini), jo vidutinis mėnesio darbo užmokestis yra 352 Eur. Atsakovo vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, jam priklauso viena transporto priemonė Volvo S80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovė nurodė, jog nepilnamečio sūnaus E. L. išlaikymui per mėnesį reikia apie 430 Eur sumos, kurią sudaro – 70 Eur aprangai ir avalynei, 40 Eur higienos prekėms ir paslaugoms, 40 Eur mokyklos reikmėms, 70 Eur laisvalaikio poreikiams ir prekėms, 30 Eur medikamentams ir vitaminams, 100 Eur maistui. Sūnus šiuo metu yra 10 metų amžiaus, jis lanko papildomus būrelius, kuriems reikalinga pirkti priemones, be to, sūnų alergizuoja, jį beria, todėl reikalinga pirkti brangias higienos prekes. Taip pat nurodė, kad sūnus šiuo metu išgyvena didelius psichologinius sunkumus, kadangi vaikas pergyvena, kad tėtis juo nebesirūpina, todėl jam yra būtina nuolatinė psichologinė pagalba.

Sprendžiant išlaikymo priteisimo klausimą turi būti laikomasi vieno pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nustatant ir įvertinant vaiko poreikius būtina atsižvelgti į tai, jog siekiant visapusiško vaiko vystymosi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio pomėgiams, bendravimui, saviraiškai, lavinami gabumai. Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad nepilnametis E. šiuo metu yra 10 metų amžiaus. Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų, psichologo konsultacijos išrašo matyti, kad E. L. nustatytas adaptacijos sutrikimas su mišriu emocijų ir elgesio sutrikimu (dėl reakcijos į tėvų skyrybas). Krizės išgyvenimo metu vaikui teikti psichologinę pagalbą (mažiausiai 20 susitikimų). Taip pat byloje pateikti odontologo išrašai, iš kurių matyti, kad buvo atlikta operacija, pateiktas kvitas 40 Eur sumai. Taigi darytina išvada, kad nepilnametis vaikas turi specialių poreikių ir teismas nustatant išlaikymo dydžio sumą atsižvelgia į šias aplinkybes. Kaip nurodyta aukščiau šalių turtinė padėtis yra panaši, tiek ieškovė, tiek atsakovas gauna panašų, t.y. apie 360 Eur, darbo užmokestį, šalys nekilnojamojo turto neturi. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad atsakovo darbo užmokestis yra ženkliai didesnis, jis dalį darbo užmokesčio gauna vokelyje, ji su juo pragyveno dešimt metų, todėl žino kokios yra jo pajamos, be to, teigė, kad jaunas vyras niekada nedirbtų už minimumą. Ieškovė įrodymų apie tai, kad atsakovas dalį darbo užmokesčio gauna vokeliuose, teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas pažymi, kad visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1017/2003, 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2004; 2004 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2004). Tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. pripažinti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004).

Teismas pripažįsta, jog dauguma ieškovės nurodytų išlaidų kas mėnesį teikiamų vaiko išlaikymui iš esmės atitinka nepilnamečio vaiko amžių ir poreikius, tačiau pažymi ir tai, jog dalis ieškovės nurodytų išlaidų, pavyzdžiui, 70 Eur aprangai ir avalynei, 70 Eur laisvalaikio poreikiams, yra aiškiai per didelės, ir yra galimybė šias išlaidas sumažinti protingai jas planuojant, racionaliai naudojant lėšas ir atsisakant to, kas nėra būtina, todėl teismas mano, kad ieškovės prašoma priteisti iš atsakovo išlaikymo dydis po 215 Eur kas mėnesį nagrinėjamu atveju yra per didelis, o vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, specialiuosius poreikius, pilnai atitiktų 340 Eur išlaikymo suma, kurios pusę, t.y. 170 Eur tektų atsakovui. Nustatydamas atsakovo išlaikymo prievolės dydį, teismas, be to, kas nurodyta, atsižvelgia į tai, kad ieškovė suteikia vaikui gyvenamąjį būstą, jai tenka kasdienė vaiko priežiūra ir rūpinimasis, tačiau atsižvelgiama ir į tai, kad atsakovas geranoriškai teikia vaikui išlaikymą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, įvertinus nepilnamečio vaiko kasdieninius bei specialiuosius poreikius, tėvų turtinę padėtį, į tai, kad nepilnamečių vaikų išlaikymas yra abiejų tėvų pareiga, taip pat teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, į tai, kad atsakovas nevengia išlaikyti savo nepilnamečio sūnaus, ieškinys dalyje dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo tenkintinas iš dalies ir iš atsakovo nepilnamečio sūnaus E. L. išlaikymui priteistina po 170 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo ieškinio teismui padavimo dienos, t.y. nuo 2016-07-21 iki vaiko pilnametystės (CK 1.2, 1.5 straipsniai, 3.192 straipsnis).

Išlaikymo suma indeksuotina kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją (CK 3.208 str.).

Pažymėtina, jog vaikų išlaikymo teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl iš esmės pasikeitus tėvų turtinei padėčiai, vaiko poreikiams teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo vėl gali būti peržiūrimas (CK 3.201 straipsnio 1 dalis). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymas įtvirtina galimybę tėvams susitarti dėl teikiamo išlaikymo formos ir dydžio (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), taip pat įstatymas nedraudžia nepilnamečio vaiko tėvams skirti savo vaiko išlaikymui ir daugiau lėšų.

Sprendimo dalis dėl periodinių išmokų mokėjimo vykdytina skubiai (CPK 282 str. 2 d. 1 p.).

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 260 Eur išlaikymo įsiskolinimą. Nurodė, kad atsakovas T. L. sūnaus E. L. išlaikymui 2016 m. kovo 25, balandžio 25, gegužės 25 d. ir birželio 20 d. pervedė po 150 eurų, viso 600 eurų, todėl įsiskolinimas nuo 2016 m. kovo 1 dienos, t.y. 215 eur * 4 mėn. - 600 eur yra 260 Eur.

Civilinio kodekso 3.200 straipsnis numato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Taigi, išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti, t.y. kai vaiko tėvas ar motina nevykdo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (Civilinio kodekso 3.3, 1.5 straipsniai).

Pažymėtina, kad ieškovė prašydama priteisti išlaikymo įsiskolinimą, jį prašo skaičiuoti po 215 Eur per mėnesį. Teismas daro išvadą, kad atsakovas mokėdamas vaiko išlaikymui po 150 Eur, prisidėjo pakankama suma prie vaiko išlaikymo, nevengė savo prievolės išlaikyti nepilnametį sūnų, šią sumą geranoriškai pervesdavo ieškovei nuo kovo mėnesio, o šalys kartu nebegyvena nuo vasario mėnesio, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad ieškovė neįrodė, kad ši suma buvo nepakankama vaiko išlaikymui, ieškovės reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo netenkinamas.

Dėl kompensacijos už automobilį

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. J. v. L. L. , bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. J. V. , bylos Nr. 3K-3-684/2015; kt.). Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt.

Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas laikotarpiu nuo 2006 metų iki 2016 metų vasario mėnesio gyveno kartu, susilaukė vaiko, planavo tuoktis. Ginčo šalių gyvenimą kartu ir bendro ūkio vedimo faktą patvirtina teismo posėdžio metu apklausti liudytojai V. K., E. K., be to, šių aplinkybių neneigia ir atsakovas. Dėl to ginčo byloje nėra. Šalių ginčas kilo dėl jų bendro gyvenimo metu susiklosčiusių tarpusavio turtinių santykių, įsigyjant kilnojamąjį turtą, t.y. automobilį.

Atsakovas sutinka, kad automobilis Volvo S 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra bendroji dalinė nuosavybė, tačiau nesutinka, kad jo ir ieškovės dalys yra vienodos, teigė, kad ieškovė prie šio automobilio pirkimo prisidėjo tik 125 Eur, kas sudaro 6 proc. automobilio kainos.

Byloje nustatyta, kad šalims gyvenant kartu, t.y. 2012 m. buvo įgytas automobilis Volkswagen Passat. Ieškovė teigia, kad šis automobilis buvo šeimos turtas, įgytas abiejų šalių, o atsakovas teigia, kad šį automobilį jis įgijo už savo asmenines lėšas ir buvo jo asmeninė nuosavybė. Atsakovas taip pat teigė, kad 2012 m., įgyjant šį automobilį, ieškovė nedirbo (nuo 2011 metų iki 2013 metų balandžio mėnesio), savų lėšų, iš kurių galėjo prisidėti prie automobilio pirkimo, neturėjo ir neprisidėjo. Atsakovas dirbo Švedijoje, tad automobilis buvo nupirktas už asmenines atsakovo lėšas, todėl buvo asmeninė jo nuosavybė. Ieškovė teigė, kad šalys gyveno kaip šeima, jie abu nusprendė, kad ieškovė nedirbs, bus namuose, prižiūrės ir augins jų vaiką, tvarkys namus, gamins valgį ir pan., todėl ieškovė savo darbu prisidėjo prie bendro turto kūrimo ir automobilio Volkswagen Passat įgijimo, todėl automobilis yra bendra jungtinė nuosavybė.

Viena iš jungtinės veiklos sutarties esminių sąlygų yra partnerių įnašų tapimas visų partnerių daline nuosavybe, nes įnašais sukuriama jungtinės veiklos materialinė bazė. Šalies įnašu pripažįstama visa, kuo jis prisideda prie bendros veiklos. Tai gali būti pinigai, kitas turtas, profesinės žinios ir įgūdžiai, dalykinė reputacija ir ryšiai (CK 6.970 straipsnio 1 dalis). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis nedraudžia vienam iš partnerių neprisidėti prie bendrosios veiklos jokiu materialiu turtu, partneris gali dalyvauti savo darbu ar kitais įsipareigojimais.

Nagrinėjamu atveju, aplinkybės, kad ieškovė J. K. nedirbo, t.y. laikotarpiu nuo 2006-07-26 iki 2009-06-21 buvo vaiko priežiūros, tėvystės atostogose, nuo 2009-07-17 iki 2010-01-16 buvo registruota darbo biržoje, jai buvo mokama nedarbo draudimo išmoka, duomenų apie įsidarbinimą 2001, 2012 metais nėra, nedaro įtakos asmenų jungtinei veiklai konstatuoti, kai yra nustatyta, kad turtą asmenys kūrė bendru darbu. Šiuo atveju šalys kūrė bendrą gyvenimą nesusituokus, susilaikė vaiko, vedė bendrą ūkį, kartu sprendė buitinius, piniginius reikalus, todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę 2012 metais įsigyjant automobilį Volkswagen Passat. Šis automobilis buvo perkamas tenkinant abiejų šalių poreikius, juo naudojosi tiek ieškovė, tiek atsakovas, dėl automobilio pirkimo buvo abiejų šalių sutarimas, todėl darytina išvada, kad automobilis Volkswagen Passat buvo sukurtas bendra šalių veikla, ir aplinkybė, kad ieškovė ne pinigais, o kitu įnašu, t.y. namų ruoša, vaiko priežiūra, buities tvarkymu, prisidėjo prie šio turo įsigijimo, nesudaro pagrindo daryti priešingai išvadai. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad gyvendami kartu ieškovas ir atsakovas tarėsi dėl bendro turto įgijimo, kaupė santaupas ir automobilį įgijo abiejų partnerių (šiuo atveju sugyventinių) poreikių tenkinimui. Atsakovas taip pat neneigė tų aplinkybių, kad šalys susitarė, kad ieškovė liks namuose, juose tvarkysis, prižiūrės vaiką, o atsakovas dirbs ir išlaikys šeimą, taigi atsakovas jokių pretenzijų, kad ieškovė nedirba, neuždirba pinigų nereiškė, todėl konstatuotina, kad ieškovė savo darbu prisidėjo prie bendro turto kūrimo. Pažymėtina, kad iš byloje esančių įrodymų negalima padaryti išvados, kad atsakovas prisidėjo prie automobilio įsigijimo didesne apimtimi, arba kad šalys buvo susitarę partnerystės metu įgytą turtą laikyti atsakovo asmenine nuosavybe.

CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Taigi šioje teisės normoje yra įtvirtinta prezumpcija, kad partnerių įnašai yra lygūs. Nagrinėjamu atveju šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, nustatyti, kokia konkrečia dalimi kiekviena iš šalių prisidėjo prie turto įsigijimo, nėra galimybės, nes, šalims gyvenant kartu, jų turimos lėšos bendro ūkio kūrime dalyvauja bendrai, be to sunku įvertinti ir kiek kiekviena iš šalių savo darbu prisidėjo prie bendro ūkio kūrimo. Šalių gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas ir jo tvarkymas, vienodo tikslo siekimas yra pagrindas pripažinti dalinę nuosavybę į ginčo turtą, nepriklausomai nuo to, kurio iš dalininkų lėšomis toks turtas buvo įgytas. Atsakovo nurodomos aplinkybės, kad ieškovė J. K. laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2013 metų balandžio mėnesio nedirbo, nepaneigia jungtinės veiklos santykių buvimo fakto. Esant šioms aplinkybėms, nustatydamas konkrečias bendrosios dalinės nuosavybės dalis į automobilį, teismas vadovaujasi CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija ir konstatuoja, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo dalys yra lygios.

Byloje taip pat nustatyta, kad šalys automobilį Volkswagen Passat 2015 m. gruodžio 4 d. pardavė. Iš byloje atsakovo pateiktos 2015-12-04 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad parduodamos transporto priemonės kaina 1750 Eur. Tiek ieškovė, tiek atsakovas nurodė, kad šie pinigai buvo panaudoti naujo automobilio, t.y. Volvo S 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimui, pridėjus šalių turimas santaupas. Pažymėtina, kad atsakovas sutiko, kad automobilis Volvo S 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra bendroji dalinė nuosavybė, tačiau nesutiko, kad jo ir ieškovės dalys yra vienodos, tačiau teismui aukščiau nurodytomis aplinkybėmis pripažinus automobilį Volkswagen Passat bendrąja daline nuosavybe ir nustačius, kad už automobilį parduoti pinigai panaudoti naujojo automobilio Volvo S 80 pirkimui, jis taip pat pripažįstamas šalių bendrąja daline nuosavybe, kurioje tiek ieškovės, tiek atsakovo dalys yra lygios.

Nagrinėjamoje byloje padarius išvadą dėl buvusios šalių jungtinės veiklos bendram turtui sukurti, spręstinas klausimas dėl ieškovei mokėtinos kompensacijos už ginčo turtą dydžio.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 1450 Eur kompensaciją už automobilį Volvo S 80 ir teigia, kad automobilis buvo pirktas už 2900 Eur. Atsakovas teigia, kad automobilio kaina buvo 2000 Eur. Atsakovas į bylą pateikė 2015-12-05 PVM sąskaitą-faktūrą serija RS15 Nr. 0001432, iš kurios matyti, kad automobilio Volvo S80 pirkimo-pardavimo kaina yra 2000 Eur. Iš (duomenys neskelbtini) kvito matyti, kad iš T. L. priimta 2000 Eur. Nagrinėjamu atveju atsakovas automobilio vertei pagrįsti pateikė rašytinius įrodymus, o ieškovė automobilio Volvo S80 vertę įrodinėjo savo ir liudytojų V. K., E. K. paaiškinimais, kurie teismo posėdžio metu nurodė, kad automobilio vertę jiems nurodė ieškovė, todėl šiuo atveju rašytiniai įrodymai laikytini patikimesni ir ieškovė šiame dokumente nurodytos sumos nepaneigė. Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad automobilis Volvo S80 įgytas už 2000 Eur, tokiu būdu pripažinus, kad ieškovės ir atsakovo dalys yra lygios, ieškovei tenkančios turto dalies vertė yra 1000 Eur. Automobiliu disponuoja atsakovas, todėl ieškovei reikalaujant kompensacijos priteisimo už įgytą automobilį, iš atsakovo priteistina 1000 Eur kompensacija ieškovei, likusioje dalyje ieškinys atmestinas (CPK 178 straipsnis).

Atsakovas teigia, kad 2016-12-07 jis pasiskolino iš A. J. 1500 Eur automobilio Volvo S80 remontui ir ieškovei laikant save automobilio bendrasavininke, mano, kad ji turi apmokėti ir jo remonto išlaidas. Pažymėtina, kad atsakovas T. L. šioje civilinėje byloje priešieškinio nereiškė, padalinti prievolės neprašė, šalių santykiai kvalifikuotini pagal jungtinės veiklos teisės normas ir nagrinėjamoje byloje teismo vaidmuo nėra aktyvus, todėl atsakovas, siekdamas išspręsti šalių prievolinius teisinius santykius, iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios turėjo teisę pareikšti priešieškinį civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė, todėl šioje byloje šis klausimas nespręstinas, o atsakovas gali kreiptis į teismą su ieškiniu bendra tvarka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).

Ieškovė nuo žyminio mokesčio už reikalavimus dėl išlaikymo priteisimo atleista pagal CPK 83 str. 1 d. 2 p. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių ieškovė yra atleista, išieškomos į valstybės biudžetą iš atsakovo (CPK 96 str. 1 d.). Žyminis mokestis už priteistą išlaikymą periodiniais mokėjimais sudaro 61 Eur (170 Eur x 12 x 3 proc.), kuris priteistinas iš atsakovo.

Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kas ieškovė patyrė 750 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Ši suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Patenkinus 69 procentus ieškovės reikalavimų, iš atsakovo priteistina 517,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei.

Ieškovė pateikdama ieškinį sumokėjo 33 Eur žyminio mokesčio. Patenkinus 69 procentus ieškovės reikalavimų, iš atsakovo priteistina 22,77 Eur žyminio mokesčio ieškovei.

Atsakovas taip pat prašo priteisti 600 Eur už advokato teisinę pagalbą. Ši suma atitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl atsakovui už advokato teisinę pagalbą priteisiama proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (31 procentas), t.y. iš ieškovės atsakovui priteistina 186 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-265, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo T. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nepilnamečio sūnaus E. L., gimusio (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, jas indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, nuo ieškinio padavimo dienos, t.y. 2016-07-21, iki E. L. pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Nepilnamečio sūnaus E. L., gimusio (duomenys neskelbtini), materialinio išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise skirti jo motiną J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo T. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) kompensaciją ir 540,27 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt eurų 27 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimą dalyje dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis mokėjimo vykdyti skubiai.

Priteisti iš ieškovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui T. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 186 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt šešis eurus) išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

Priteisti iš atsakovo T. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 61 Eur (šešiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio valstybei (įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės rajono apylinkės teismą.