Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A.Č.skundą dėl neišmokėtos sumažinto darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovuiPanevėžio apygardos probacijos tarnybai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjaA.Č. (toliau – ir pareiškėja)teismui pateiktu skundu (b. l. 4-8)prašė iš atsakovoPanevėžio apygardos probacijos tarnybos (toliau – ir atsakovas)priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtądarbo užmokesčio dalį 1742,91Eur. Pareiškėja skunde paaiškino, kadginčo laikotarpiu ji ėjo vyresniosios inspektorės pareigas Panevėžio apygardos probacijos tarnyboje. Atsakovas neišmokėjo jai 2555,15Eur dydžio dalies darbo užmokesčio, kadangi taikė Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, kuriomis buvo sumažinti valstybės tarnautojų ir pareigūnų atlyginimai dėl Lietuvos valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės bei finansinės padėties.Paaiškino, kadpagal Lietuvos Respublikos Seimo priimtoLietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatas, atsakovas pareiškėjai apskaičiavo ir ketina grąžinti tik dalį dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiais pripažintų įstatymų nuostatų taikymo neišmokėto darbo užmokesčio: tai yra 812,24Eur. Skunde nurodoma, kad tokia grąžintina suma yra neteisinga. Pareiškėja teigia, kad įstatymo leidėjo Grąžinimo įstatymu nustatytas praradimų kompensavimo mechanizmas prieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai, įstatymų leidėjas įtvirtino formulę, neįvertinęs de facto buvusio darbo užmokesčio sumažinimo masto, valstybės tarnautojų iki sumažinimo ir po sumažinimo darbo užmokesčio dydžių proporcijų, neišnagrinėjęs ar tokiu būdu aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis nebuvo priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo. Todėl pareiškėja prašoteismo priteisti tokio dydžio darbo užmokesčio dalį, kuri nebuvo išmokėta dėl Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų taikymo pareiškėjai apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį.Taip pat pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta grąžintinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulė neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, nepažeidžia asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų.

Atsakovas atsiliepimu (b. l. 15-18) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad darbo užmokestis pareiškėjai nuo 2009m. rugpjūčio 1d. iki 2013m. rugsėjo 30d. buvo sumažintas dėl prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintų teisės aktų taikymo. Nepriemokos dydis sudarė 2555,15Eur. Atsakovas nurodė, kad Konstituciniam teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) konstatavus įstatymų leidėjo pareigą nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą prarasto darbo užmokesčio kompensavimą per protingą laikotarpį, buvo priimtas Grąžinimo įstatymas, kuriame buvo nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas. Grąžinimo įstatyme institucijai, kurioje pareiškėja dirba, tai yra atsakovui, yra nustatyta pareiga šiame įstatyme įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Todėl pareiškėjai apskaičiuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčiogrąžintina dalis(neatskaičius mokesčių), kuri sudaro 812,24Eur, bus išmokama 2016-2020 metais nustatytomis procentinėmis dalimis. Atsakovas nurodė, kad savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais teisės aktais.Atsakovo nuomone, pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiam atsakovui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo, atlyginimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjaginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojos pareigas:Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos) direktoriaus 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D-524 „Dėl perkėlimo į kitas pareigas“ ji buvo perkelta į Kalėjimų departamento Panevėžio regiono Visagino miesto pataisos inspekcijos vyresniojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 8 kategorija). Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Panevėžio regiono pataisos inspekcijos direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas“ nuo 2012 m. liepos 1 d. pareiškėja buvo perkelta į Panevėžio apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 8 kategorija); nuo 2008 m. vasario 7 d. pareiškėjai suteikta antra kvalifikacinė kategorija.

Panevėžio apygardos probacijos tarnyba 2016m. rugsėjo 29d. parengė pažymą „Dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo A.Č.“, kurioje pateikė duomenis apie pareiškėjai 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu dėl prieštaraujančių Konstitucijai teisės aktų taikymo faktiškai neišmokėto darbo užmokesčio dydį, kuris sudaro 2555,15Eur, irduomenis apie pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotospareiškėjai grąžintinos darbo užmokesčio dalies (Eur ir proc.), 2016 – 2020 metais mokėtinos sumos (Eur), išskaičiavus gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydžius, kurių bendra suma sudaro 812,24Eur (b. l. 19).

Byloje taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-311-739/2016, 2016 m. spalio 17d. sprendimu atmetė A.Č.skundą, kuriuo pareiškėja prašė išatsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apygardos probacijos tarnybos, ir Panevėžio apygardos probacijos tarnybos priteisti 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dal – 2555,15Eur. Teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, nurodė, kad įstatymų leidėjui priėmus Grąžinimo įstatymą, reglamentuojantį dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Minėtas teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.

Ginčo teisiniussantykiusreglamentuoja2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas. Grąžinimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad jis taikomas ir asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.(1 punktas), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. (2 punktas).

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Šio nutarimo išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame dar kartą pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Grąžinimo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Išanalizavus Gražinimo įstatymo preambulėje įtvirtintas nuostatas, daroma išvada, kad įstatymų leidėjas šį įstatymą priėmė, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu. Įstatymų leidėjas nurodė, kad Grąžinimo įstatymas buvo priimtas, įvertinus tai, kad paminėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas), bei atsižvelgus į tai, kad Konstitucinis Teismas nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos. Be to, įstatymų leidėjas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009-2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnis, reglamentuojantis dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, nustato, kokie praradimai, patirti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas),yra jiems grąžinami (1 dalies 1-2 punktai); asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir išmokų apskaičiavimo formulę, jos sudedamąsias dalis ir dydžius (2 ir 3 dalys); apskaičiuotos grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies, išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį, išmokamos 2016-2020 metais procentines dalis (7 dalis).

Teismas, atsižvelgęs į nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, daro išvadą, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančią pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, priimtu Grąžinimo įstatymu nustatė tvarką, kuria valstybė, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui, teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – šiuos praradimus per protingą laikotarpį kompensuos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo teisminėje praktikoje, remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 nutarimuose bei 2014 m. balandžio 16 sprendime pateiktais išaiškinimais, yra nurodęs, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, o asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

Teismas, išnagrinėjęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimus bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą,sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstai keltų abejonių dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir nustatymą, šiam apskaičiavimui taikomus pareiginės algos (atlyginimo) dydžius, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teisminę praktiką(2016 m. gegužės 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2016 m. spalio 3 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-2620-520-2016 ir Nr. A-2449-520-2016, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. A-3844-520/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3844-520/2016, pateikė išaiškinimą, kad argumentas, jog valstybės tarnautojai turi teisę reikalauti visos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimams, pagal kuriuos, turi būti kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas2016 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. Nr. A-2620-520-2016, aiškindamas Grąžinimo įstatyme nustatytos formulės taikymą, akcentavo, kad minėta formulė užtikrino, jog pagal ją apskaičiuojama tik dėl neproporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis, o proporcingai sumažinta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjos nurodoma Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta grąžintinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulė prieštarauja Konstitucijai. Pagal apžvelgtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismas sprendžia, jog įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus valstybės tarnautojų, pareigūnų patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tuo atveju, kai pareiškėjai ar kitiems valstybės tarnautojams pagal Grąžinimo įstatymą nebus išmokama visa darbo užmokesčio nepriemoka, ko siekia pareiškėja savo skundu, Grąžinimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas(šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta grąžintinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulė) yra ydingas.

Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalį kompensuoti ne pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiant visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į jau minėtą Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu ir be nepagrįsto delsimo. Be to, Konstitucinis Teismas, šiame nutarime konstatavęs, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tokia priemonė būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, nurodė, jog tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Taigi, Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Grąžinimo įstatymą ir taip įvykdžius Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nenustatė teisinio reguliavimo, pašalinančio neigiamų teisinių pasekmių, kilusių taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Darydamas minėtas išvadas, teismas atsižvelgia ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bylose dėl Grąžinimo įstatymo taikymo (2016 m. lapkričio 3 d. nutartys administracinėse bylose: Nr. A-3727-520/2016 ir Nr. A-3833-520/2016).

Įvertinus pareiškėjos skunde, atsakovo atsiliepime išdėstytus paaiškinimus ir atsakovo pateiktos pažymos duomenis, daroma išvada, kad pareiškėja neginčija Panevėžio apygardos probacijos tarnybos pateiktų duomenų apie jai pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų grąžintino darbo užmokesčio bendrų ir per 2016 – 2020 metų laikotarpį kiekvienais metais išdėstytų sumų. Be to, teismas sprendžia, kad byloje nėra ginčo ir dėl Panevėžio apygardos probacijos tarnybos nustatytopiniginių lėšų procentinių dalių išmokėjimo per 2016-2020 metus grafiko.

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, daroma išvada, kad Panevėžio apygardos probacijos tarnybos sprendimas per 2016-2020 metų laikotarpį nustatytais grafikais išmokėti pareiškėjaipagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalis, t. y. 812,24Eur, yra pagrįstas ir teisėtas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti skundą ir priteisti pareiškėjai visą 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtą darboužmokestį.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymuištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis – joje nustatyta grąžintinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulė, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, nepažeidžia asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštaraujaKonstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštaraujaKonstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinkaKonstituciją.

Išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinęs kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, teismas nenustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitiktiesKonstitucijai, joje įtvirtintiems lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti mažinamas, tačiau tai turėjo būti daroma proporcingai. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Tokia pozicija atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-2449-520/2016) bei Konstitucinio Teismo2014 m. balandžio 16 d. sprendime išdėstytą poziciją, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi.Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjos prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.