Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjosA.Č. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimoatsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apygardos probacijos tarnybos, ir Panevėžio apygardos probacijos tarnybai.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos) direktoriaus2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D-524„Dėl perkėlimo į kitas pareigas“ pareiškėja buvo perkelta į Kalėjimų departamento Panevėžio regiono Visagino miesto pataisos inspekcijos vyresniojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 8 kategorija); Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Panevėžio regiono pataisos inspekcijos direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 01/2-24 „Dėl pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas“ nuo 2012 m. liepos 1 d. pareiškėja perkelta į Panevėžio apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 8 kategorija); nuo 2008 m. vasario 7 d. pareiškėjai suteikta antra kvalifikacinė kategorija (b. l. 19-26).

Panevėžio apygardos probacijos tarnybos 2013 m. lapkričio 15 d. pažymos Nr. 01/8-222 (b. l. 8-9) ir 2014 m. sausio 16 d. pažymos Nr. 01/8-26 (b. l. 27-35) duomenys patvirtina, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta2 555,15 Eur (8 822,42 Lt)darbo užmokesčio. Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog nurodyta dalis darbo užmokesčio pareiškėjai buvo neišmokėta dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų dalių nuostatų taikymo.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, dalies priteisimo.

Pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, kurio tarnybinės veiklos teisinius pagrindus, teisinę padėtį nustato Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – ir Statutas). Statuto 8 straipsnio 2 dalis numato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas.

Ginčo laikotarpiu galiojusio Statuto 41 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą rangą, kvalifikacinę kategoriją, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūno pareiginė alga, priedai ir priemokos, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą mokama Valstybės tarnybos įstatymo ir šio statuto nustatyta tvarka. Ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktu, valstybės tarnautojams mokami priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją.Statuto (2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija)42 straipsnio 6 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1545 redakcija) buvo nustatytas pareigūnams mokamas priedas už kvalifikacinę kategoriją: 1) už trečiąją kategoriją – 15 procentų pareiginės algos; 2) už antrąją kategoriją – 30 procentų pareiginės algos; už pirmąją kategoriją – 50 procentų pareiginės algos. Seimas 2008 m. lapkričio 6 d. priėmė Statuto pakeitimo įstatymą Nr. X-1791, kurio 1 straipsniu Statutą išdėstė nauja redakcija (įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.). Šios redakcijos Statuto 41 straipsnio 4 dalyje nustatyti pareigūnams mokami priedai už kvalifikacinę kategoriją, kurių dydžiai buvo tokie patys, kaip Statuto (2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija) 42 straipsnio 6 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1545 redakcija) nustatytų priedų už kvalifikacinę kategoriją. Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-369, įsigaliojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.), kurio 1 straipsniu pakeitė Statuto 42 straipsnio 6 dalį ir nustatė tokį pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastą: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 proc. pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 proc. pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos. Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė ir Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-370, kurio 1 straipsniu pakeitė dar neįsigaliojusio statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalį ir pareigūnų priedus už kvalifikacinę kategoriją sumažino tokiu pačiu mastu, kaip ir pagal Statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą. Pažymėtina, kad pagal Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-370 redakcija) 2, 3 straipsnius sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai turėjo galioti laikinai – iki 2010 m. gruodžio 31 d., o 2011 m. sausio 1 d. turėjo įsigalioti anksčiau taikyti didesni priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai. Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-370 redakcija) 3 straipsnyje nustatyta anksčiau taikytų didesnių priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžių įsigaliojimo data Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-947, 2011 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. XI-1725, 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-117 redakcijos) buvo tris kartus atidėta.

Pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas jau minėtame Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3923) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (16 punktas); kad Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3924) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (17 punktas); kad Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3924; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4301;2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7040; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7995) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (18 punktas).

Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.nutarimeišaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagalKonstituciją,inter aliakonstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymųleidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ir jos argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Remiantis Grąžinimo įstatymo preambule ir 1 straipsnio 7 punktu, daroma išvada, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis Statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. liepos 31 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, įtvirtintą Grąžinimo įstatyme. Tai reiškia, kad Panevėžio apygardos probacijos tarnyba, kurioje ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėja, turi pareigą dėl jos patirtų darbo užmokesčio praradimų kompensavimo spręsti Grąžinimo įstatymo įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka. Nustačius, kad pareiškėjos dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimui yra priimtas Grąžinimo įstatymas, nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-669/2016; 2016 m. vasario 15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja skundą pareiškė dviem atsakovėms – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apygardos probacijos tarnybos, ir Panevėžio apygardos probacijos tarnybai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010; 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1984/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1788/2013). Vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tinkama atsakove pagal pareiškėjos skundą laikoma Panevėžio apygardos probacijos tarnyba. Tačiau atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos skundas atmetamas, aplinkybė dėl Lietuvos valstybės, kaip atsakovės, procesinės padėties nagrinėjamos bylos išsprendimui nėra reikšminga.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovės prašymo taikyti senaties terminą pareiškėjos prašymui, pažymi, kad teisės norma, įtvirtina Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje yra bendroji. Atsižvelgus į tai, jog įstatymo leidėjas nustatė neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies kompensavimo mechanizmą ir jį įtvirtino specialiajame teisės akte, t. y. Grąžinimo įstatyme, taikomos pastarojo teisės akto normos. Dėl šios priežasties atsakovės prašymas taikyti 3 metų senaties terminą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija Nr. XII-2399) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos skundą atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.