Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. M. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. A. S. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai V. G. M. (toliau – ir pareiškėja) ir trečiajam suinteresuotam asmeniui L. A. S. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiti šiame sklype esantys statiniai.

L. A. S. 2012 m. gegužės 24 d. kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialą (toliau – ir VĮ Registrų centro Kauno filialas, Teritorinis registratorius) prašydamas įregistruoti juridinį faktą dėl nustatytos naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos. Kartu su prašymu buvo pateiktas įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas.

VĮ Registrų centro Kauno filialas nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), registruose įregistravo juridinį faktą: nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, įregistravimo pagrindas 2011 m. gruodžio 21 d. apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-623-151/2011, nuo 2012 m. gegužės 30 d.

2014 m. liepos 7 d. pareiškėja pateikė VĮ Registrų centro Kauno filialui prašymą panaikinti 2011 m. gruodžio 21 d. teismo sprendimo pagrindu nekilnojamojo turto registruose įregistruotą juridinį faktą dėl nustatytos naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos. VĮ Registrų centro Kauno filialas 2014 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. (3.1.6.)KAS-1728 paaiškino, kad negali panaikinti savo priimto sprendimo – 2012 m. gegužės 30 d. įregistruoti registruose juridinį faktą dėl nustatytos nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos nustatymo (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 26 str. 3 d., 5 d.).

2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. csprl-203 valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija (toliau – ir VĮ Registrų centras, Centrinis registratorius) VĮ Registrų centro Kauno filialo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. (3.1.6.)KAS-1728 paliko galioti. Centrinis registratorius pažymėjo, kad Teritorinis registratorius priima tik tuos sprendimus, kurie yra nustatyti NTRĮ 26 straipsnio 3 dalyje, todėl negalėjo naikinti savo sprendimo. Remiantis NTRĮ 16 straipsnio 2 dalimi nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas gali būti išregistruotinas tik esant įstatyme numatytam teisiniam pagrindui, patvirtinančiam jo pasibaigimą, nesant tokio dokumento nekilnojamojo turto registro tvarkytojas kaip viešojo administravimo subjektas negali priimti savarankiško sprendimo dėl juridinio fakto pasibaigimo. Pareiškėja nepateikė dokumento, patvirtinančio juridinio fakto pasibaigimą. Juridinis faktas įregistruotas teismo sprendimo pagrindu.

II.

Pareiškėja V. G. M. 2014 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. (3.1.6)KAS-1728 ir VĮ Registro centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. cspr1-203.

III.

Nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turte registre įrašyta žyma apie naudojimosi tvarką žemės sklypu ir gyvenamuoju namu atitiko dokumentą, kurio pagrindu ji buvo įrašyta, t. y. įsiteisėjusį 2011 m. gruodžio 21 d. teismo sprendimą, todėl VĮ Registrų centro Kauno filialas neturėjo jokio teisinio pagrindo panaikinti nekilnojamojo turto registro žymą tik pagal pareiškėjos prašymą.

IV.

Pirmosios instancijos teismas neišsprendė ginčo tarp pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens.Teismas neįvertino, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą su skundu šioje byloje, siekia atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje.Teismas nevertino klaidų taisymo instituto sprendžiant dėl duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto registrus.Teismas nevertino, ar VĮ Registrų centro Kauno filialas, įrašydamas registruose juridinį faktą teismo sprendimo pagrindu, neturėjo atidėti registravimo suteikiant galimybę pateikti papildomus duomenis. Teismas nevertino nekilnojamojo turto suformavimo aplinkybių bei civilinėje byloje priimto teismo sprendimo, kuris neatitinka turto kadastro ir registre nurodytiems nenuginčytiems duomenims.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nutarties I dalyje minėti faktiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, kurio naudojimosi tvarką nustatė teismas, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

Vieno bendraturčio (trečiojo suinteresuoto asmens) prašymu, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinis registratorius įregistravo teismo sprendimo pagrindu nekilnojamojo turto registruose juridinį faktą apie nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką.

Pareiškėja, būdama minėto nekilnojamojo turto bendratute, kreipėsi dėl teritorinio registratoriaus sprendimo, kuriuo įregistruotas juridinis faktas pagal kito šio turto bendraturčio prašymą, panaikinimo.

Bylos nagrinėjamos administraciniame teisme ribas pirmiausia apibrėžia suinteresuoto asmens prašymo ar kreipimosi į viešojo administravimo instituciją suformuluotas reikalavimas, nurodomos faktinės aplinkybės bei viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, kurio teisėtumą vertina administracinis teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str.). Asmuo, kreipdamasis į viešojo administravimo instituciją, turėtų aiškiai ir nuosekliai išdėstyti savo poziciją dėl to, ar yra paduodamas prašymas priimti sprendimą, ar yra pateikiamas skundas, kuriuo yra prašoma panaikinti administracinį sprendimą. Viešojo administravimo institucijai kyla pareiga teisingai įvertinti asmens kreipimąsi tam, kad per protingą laiką teisingai būtų išnagrinėtas asmens prašymas ar skundas, būtų priimtas administracinis sprendimas, skundžiamas administraciniam teismui ir būtų aiškios viešojo administravimo institucijoje nagrinėtos administracinės bylos ribos, o kartu būtų aiškios ir administraciniame teisme nagrinėjamos bylos ribos.

Nekilnojamojo turto registro įstatyme yra tiksliai ir aiškiai apibrėžti veiksmai, kuriuos gali atlikti Teritorinis registratorius. Pareiškėjos paduotuose skunduose Teritoriniam registratoriui, Centriniam registratoriui ir teismui yra minimi skirtingi veiksmai, kuriuos gali atlikti Teritorinis registratorius: su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susijusių juridinių faktų registravimas (NTRĮ 15 str.); nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimas (NTRĮ 16 str.); netikslių ir klaidingų nekilnojamojo turto registro duomenų taisymas (NTRĮ 33 str.).

Pareiškėjos skunde paduotame Teritoriniam registratoriui nebuvo reikalavimo atlikti vieną iš minėtų veiksmų, įtvirtintų NTRĮ 15, 16 ar 33 straipsniuose. Pareiškėja, kreipdamasi į Teritorinį registratorių, prašė panaikinti Teritorinio registratoriaus sprendimą priimtą pagal NTRĮ 15 straipsnį, t.y. panaikinti sprendimą, kuriuo buvo įregistruotas su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos susijęs juridinis faktas, todėl būtent šis klausimas apibrėžia nagrinėjamos bylos ribas. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjos vėlesniuose skunduose (Centriniam registratoriui, pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismui) nurodomi vis nauji motyvai (minint naujus NTRĮ straipsnius) neturi reikšmės šios bylos išsprendimui, nes pareiškėja nesikreipė į Teritorinį registratorių nei dėl vieno iš NTRĮ 15, 16 ar 33 straipsniuose nustatytų sprendimų priėmimo.

Taigi nagrinėjamos bylos dalyką sudaro tai, ar Teritorinis registratorius turėjo pagrindą įregistruoti nekilnojamojo turto registruose juridinį faktą apie nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teritorinis registratorius, gavęs nekilnojamojo turto (turto dalies) savininko prašymą įregistruoti juridinį faktą teismo sprendimo pagrindu turėjo akivaizdų pagrindą tenkinti prašymą ir įregistruoti šį faktą registruose (NTRĮ 26 str. 2, 3 d. 1 p.). Nekilnojamojo turto registre registruojami su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susiję juridiniai faktai – sandoriai ir sprendimai, kurie keičia registruojamo nekilnojamojo daikto teisinį statusą ar iš esmės keičia jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybes (NTRĮ 12 str. 1 p.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Vadovaujantis šiuo konstituciniu principu įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, šalys netenka teisės jo ginčyti, praranda galimybę tą patį ginčą perduoti iš naujo spręsti teismui ar kitai institucijai, teismo sprendimas yra visiems privalomas ir vykdytinas.

Teritorinis registratorius, kuriam buvo pateiktas įsiteisėjęs teismo sprendimas neturėjo jokio pagrindo tikrinti sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, kvestionuoti jo turinį ir dėl to atsisakyti įregistruoti juridinį faktą remiantis minėtu teismo sprendimu. Todėl Teritorinio registratoriaus sprendimas yra teisėtas ir nėra jokio pagrindo naikinti šį sprendimą.

Be to, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas nesuteikia teisės Teritoriniam registratoriui panaikinti savo priimtą sprendimą, apie ką pagrįstai buvo paminėta Teritorinio registratoriaus sprendime.

Centrinis registratorius skundžiamame sprendime patvirtino minėtą Teritorinio registratoriaus poziciją dėl negalimumo pačiam viešojo administravimo subjektui panaikinti savo priimtą sprendimą, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta įstatyme. Šis skundžiamuose sprendimuose nurodytas motyvas atitinka viešojoje teisėje galiojantį tesėtumo principą, kuris be kita ko suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas priėmęs sprendimą, paprastai negali pats jo panaikinti arba pakeisti, jeigu įstatymas aiškiai nenumato tokios galimybės (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str.).

Pareiškėjos apeliaciniame ir kituose skunduose nurodomi motyvai yra susiję su įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo, priimto išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-623-151/2011 pagal ieškovo L. A. S. ieškinį atsakovei V. G. M., kuriuo nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu ir žemės sklypu, esančiais (duomenys neskelbtini), tvarka, nepagrįstumu ir neteisėtumu.

Minėta, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo, privalomo tiek išnagrinėtoms civilinės bylos šalims, tiek kitiems asmenims ir institucijoms, kvestionavimas pažeistų konstitucinį teismo sprendimo privalomumo principą, todėl viešojo administravimo subjektai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl to nepasisakė, ir minėti motyvai negali būti nagrinėjami ir apeliacinėje instancijoje. Pareiškėjos motyvai dėl administracinės bylos iškėlimo siekiant atnaujinti procesą civilinėje byloje yra iš esmės neteisingi ir taip pat nesuderinami su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniu.

Nepagrįsti yra pareiškėjos motyvai, jog Teritorinis registratorius, gavęs nekilnojamojo turto savininko prašymą įregistruoti juridinį faktą teismo sprendimo pagrindu negalėjo tenkinti prašymo, tačiau turėjo pirmiausia sprendimo priėmimą atidėti dėl aplinkybių, kurios trukdo nekilnojamojo turto registre įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus (NTRĮ 26 str. 3 d. 3p.). Minėta, kad Teritoriniam registratoriui buvo pateiktas įsiteisėjęs teismo sprendimas, veiksmų atlikimo pagrindas buvo akivaizdus, o abejonės dėl teismo sprendimo privalomumo būtų nesuderinamos su minėtu konstituciniu principu.

Nepagrįsti yra pareiškėjos motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo tarp šalių kylančio ginčo. Administracinis teismas bylose dėl administracinių aktų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, t.y. nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, tai pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str.). Teismas minėtus klausimus, kurie turi būti išnagrinėti administraciniame ginče, išnagrinėjo.

Pažymėtina, kad Centrinis registratorius savo sprendime papildomai pasisakė taip pat ir dėl galimybės išregistruoti juridinį faktą (NTRĮ 16 str. 1 d.), nors pareiškėja tokio prašymo nebuvo pateikusi ir iš teiktų dokumentų turinio nebuvo pagrindo daryti išvados, kad pareiškėja prašė išregistruoti juridinį faktą. Taigi Centrinis registratorius nagrinėjo aplinkybes, kurios nebuvo tiesiogiai susijusios su asmens prašymu ar skundu, tačiau teismas šioje byloje vertina tai kaip neesminį administracinio sprendimo trūkumą, neturintį įtakos iš esmės teisėto sprendimo galiojimui.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino skundžiamų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.