Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-61-264/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-01-10
Bylos Nr.: e2A-61-264/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-05775-2016-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Aušra Baubienė
Atsakovas: V. Z.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-61-264/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05775-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3; 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 3.3.1.14; 3.3.1.20. (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-486-877/2017 pagal AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovei V. Z. dėl skolos priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 878,78 Eur įsiskolinimą už suteiktas paslaugas, 31,72 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d., 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas – 20 Eur žyminį mokestį, 51,43 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, 1,71 Eur už duomenų gavimą. 2017 m. sausio 19 d. pareiškimu ieškovė atsisakė dalies reikalavimų už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d.: 167,19 Eur sudarančios dalies įsiskolinimo bei 6,16 Eur delspinigių. Nurodė, kad atsakovė yra neatsiskaičiusi už ieškovės tiektą šilumą iš centralizuotų šildymo sistemų adresu daugiabučiam namui (duomenys neskelbtini), kurio bendrojo naudojimo patalpų savininkė yra ir buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė atsakovė V. Z.. Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausantis butas 1999 m. atjungtas nuo centralizuotos šildymo sistemos. Nuo 2006 m. ieškovės atsakovei teiktose sąskaitose už namo bendrojo naudojimo patalpos šildymą nurodytos išlaidos šildymui žymiai mažesnės, nei pateiktame ieškinyje. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, kurio nauja redakcija įsigaliojo nuo 2014 m. gruodžio 2 d., Daugiabučio namo butų ir/ar kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose nutrauktas. 2016 m. birželio 15 d. prašyme dėl papildomų dokumentų pateikimo atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimams atsakovei apmokėti pinigines sumas, priskaičiuotas iki 2006 m. kovo mėnesio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš V. Z. AB „Kauno energija“ 711,59 Eur skolą už patiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. bei 25,56 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d., 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. kovo 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 73,14 Eur bylinėjimosi išlaidas.Dėl atsakovės pareigos apmokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Teismas nurodė, kad vadovaujantis teisės normomis, pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems patalpų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos. Teismas vertino, kad 2004 m. spalio 11d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) akto sudarytojas nėra aiškus, be to, šis aktas patvirtina, kad name yra įrengtas šilumos mazgas, kuris taip pat yra bendrojo naudojimosi patalpose, o ta aplinkybė, kad laiptinėje nėra radiatorių, neįrodo, kad bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomos. Taip pat teismas nustatė, kad šiluma į namą tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines, rūsio patalpas. Teismas pažymėjo, kad šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti.Teismas atsakovės argumentus, kad kitų savininkų yra apmokėta už patiektą namui šilumos energiją, laikė teisiškai nereikšmingais, kadangi atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad kiti namo bendraturčiai yra įgalioję ją atstovauti jų interesus, be to, šioje byloje yra sprendžiamas ginčas dėl atsakovės pareigos atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą teisės aktų nustatyta tvarka.Dėl atsakovės skolos dydžio. Teismas atsakovės argumentus dėl 2014 m. gruodžio 2 d. įsigaliojusios Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalies nuostatos, laikė nepagrįstais, nes atsakovė bylos nagrinėjimo eigoje nepateikė jokių įrodymų, kad daugiabučio namo butų savininkai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo ar kitų teisės aktų nustatyta sprendimo priėmimo tvarka buvo pasirinkę BNP koeficientas XPŠ bn 0,10 koeficientą taikyti, jų atsakovė nepateikė ir į bylą.Teismas neturėjo pagrindo abejoti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės Komisijos atliktų paskaičiavimų ir pateiktos išvados teisingumu, todėl sprendė, kad ieškovė teisingai apskaičiavo atsakovės įsiskolinimo už jai atsakovės daliai tenkančią bendrosioms pastato reikmėms patiektą šilumos energiją ir komisijos neišanalizuotais mėnesiais ir pagrįstai ją prašo priteisti iš atsakovės.Dėl atsakovės argumentų dėl pridėtinės vertės mokesčio. Teismas nurodė, kad pridėtinės vertės įstatymo nuostatos yra įvertintos ir tinkamai pritaikytos, apskaičiuojant atsakovės mokėtinas sumas už šilumos energiją, bei atspindėtos galutinėje mokėtinoje sumoje, todėl atsakovės argumentus, susijusius su netinkamai pritaikytu PVM atmetė, kaip nepagrįstus.Dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog nagrinėjamu atveju jos mokėtina suma buvo apskaičiuota parenkant netinkamą metodą, apskaičiuota neteisingai. Teismas laikė ieškinį pagrįstu ir įrodytu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismo sprendimas nepagrįstas, neteisėtas, priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, neįvertinus ar netinkamai įvertinus į bylą pateiktis rašytinius įrodymus, todėl naikintinas. Apšildomos tik tos patalpos, per kurias eina šilumos tiekimo vamzdynai ar/ir kuriose yra šildymo radiatoriai. Gi šiuo atveju bendro naudojimo patalpose nėra nei vamzdynų, nei radiatorių, todėl teigti, kad ieškovė teikia ir bendro naudojimo patalpų priežiūros, išlaikymo, šildymo paslaugą, nėra pagrindo. Byloje nenustatyta, nuo kokio šaltinio ir kokia dalimi sušyla bendrojo naudojimo patalpos - ieškovė nepateikė įrodymų, koks šilumos energijos kiekis apšildo daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpas, kokiais įrengimais tiekiama šiluma ir kokią dalį bendrųjų patalpų šildyme sudaro šiluma sklindanti iš butuose esančių šildymo įrengimų, tame tarpe ir iš atsakovės buto. Kadangi namo laiptinėje nėra nei vamzdynų, nei radiatorių, nustačius, kad ši patalpa labiau sušyla nuo iš butų sklindančios šilumos, reikštų, kad vartotojai už tą patį energijos kiekį, sunaudojamą gyvenamosioms ir bendrojo naudojimo patalpoms sušildyti, apmokestinami dvigubai. Daugiabučiame name esantis atsakovės butas taip pat yra apšildomas, tik iš kito šaltinio ir vamzdynais bute einantys šilumos srautai taip pat apšildo namo konstrukcijas, o per jas - ir bendras patalpas. Tai yra, atsakovė, gaudama šilumos energiją iš kito šaltinio, taip pat proporcingai prisideda prie namo konstrukcijų ir bendrųjų patalpų šildymo. Teismui patenkinus ieškinį, atsakovė du kartus apmokėtų namo bendrųjų patalpų ir konstrukcijų apšildymą. Teismas, konstatavęs, jog šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti - klaidina proceso dalyvius ir aukštesnes institucijas, nes įvadinis namo šilumos apskaitos prietaisas fiksuoja tik bendrą šilumos suvartojimo kiekį, gi jos paskirstymo butams ir bendrųjų patalpų šildymui ieškovas negalėjo paaiškinti, nurodęs, kad tai atlieka kompiuterinė programa. Dėl tos pačios priežasties atsakovė negalėjo ir sutikrinti jai priskaičiuotų sumų pagrįstumo. Teismas subjektyviai vertino atsakovės pateiktą rašytinį įrodymą – 2004 m. spalio 11 d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) aktą - nurodęs, kad iš pateikto dokumento nėra, aiškus jo sudarytojas. Akto turinys yra aiškus, ir jo sudarytojai aiškiai įvardinti - neabejotina jog dokumente nurodytus faktinius duomenis apie buto Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) atjungimą nuo namo šildymo sistemos ir karšto vandens tiekimo pagal suderintą projektą konstatavo ieškovo, tuometinis pavadinimas - Kauno Šilumos tinklai atstovas J. P., kartu su abonento atstove atsakove. Pažymėtina ir tai, jog ieškovė neginčijo šio dokumento, neteikė prašymo nelaikyti jo įrodymu, todėl teismo sprendime padarytos prielaidos abejoti dėl šio rašytinio įrodymo neturi pagrindo. Ieškovė neįrodė, jog ją ir atsakovę sieja prievoliniai santykiai. Teismas nevertino į bylą pateikto rašytinio įrodymo - prie 1999 m. lapkričio 2 d. Akto esančios SPAB „Kauno energijos“ abonentų atjungimo paskyros, kurioje konstatuojama, jog bute (duomenys neskelbtini), esančiame name Nr. (duomenys neskelbtini), yra atjungiamas šildymas. Atjungimo priežastis – atsisakius šilumos tiekimo paslaugų. Tai yra, ieškovės ir atsakovės sutartiniai santykiai nutrūko dar 1999 m lapkričio 2 d., atsakovei atsisakius ieškovės paslaugų, o ieškovei atsisakymą priėmus. Šie santykiai jokiais šalių veiksmais nebuvo atnaujinti, bet teismas dėl to sprendime nepasisakė. Teismas be jokio teisinio pagrindo konstatavo, jog 2014 m. gruodžio 2 d. įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo 25 str. 2 dalies nuostatai, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas, netaikomas, nes atsakovė nepateikė įrodymų, kad daugiabučio namo butų savininkai buvo pasirinkę taikyti BNP koeficientą XPŠ bn 0,10. Toks teismo sprendimo argumentas niekuo nepagrįstas, nes Šilumos ūkio įstatyme nėra nustatytas toks reikalavimas ir įstatymo taikymo išlygos. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai – 2004 m. spalio 11 d. Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) Aktas, kuriame namą administravusios organizacijos atstovai konstatavo, jog laiptinėse šildymo prietaisų nėra, taip pat 2012 m. lapkričio 10 d. bendrųjų patalpų šildymo Patikrinimo aktas, kuriame šio namo bendrijos nariai konstatavo, jog visi radiatoriai laiptinėse išmontuoti, laiptinių patalpos nešildomos. Po 2012 m. lapkričio 10 d. namo bendrijos komisijos Patikrino akto surašymo taip pat nebuvo bendraturčių prieštaravimų, todėl būtų nelogiška ir neprotinga abejoti dėl daugumos gyventojų pritarimo/sutikimo. Teismas nepagrįstai nevertino ieškovės argumentų, jog ieškovei apskaičiuota šilumos energijos dalis yra apmokėta kitų bendraturčių, konstatavęs, jog kiti namo bendraturčiai nėra jos įgalioję atstovauti jų interesus. Ieškovė privalėjo įrodyti, kad jos teikta paslauga iki šiol nėra apmokėta kitų namo bendraturčiu - teismas nepagrįstai to nevertino ir nereikalavo ieškovę tokių įrodymų pareikti. Ieškovė šiuo atveju, net ir nepateikusi visų dokumentų išvados pateikimui, gavo siekiamą rezultatą - ieškinio reikalavimų patenkinimą ir už 2012 m. gruodžio, 2010 m. spalio bei 2011 m. lapkričio mėnesius, todėl darytina išvada, jog pavesdamas Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai pateikti išvadą teismas nesiekė išsiaiškinti ieškinio pagrįstumo ir ši išvada neįtakojo teismo sprendimo - tai buvo tik formalumas.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė AB „Kauno energija“ prašė atmesti atsakovės V. Z. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą bei palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą nepakeistą. priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai: Nesutiktina su atsakovės argumentais, kad bendro naudojimo patalpose yra išmontuoti šilumos prietaisai, todėl teigti, kad ieškovė teikia bendro naudojimo patalpų šildymo paslaugas nėra pagrindo. Šis atsakovės argumentas grindžiamas 2012 m. lapkričio 10 d. patikrinimo aktu, tačiau minimas aktas yra pasirašytas daugiabučio namo savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) penkių komisijos narių (tarp jų ir atsakovės), tačiau nėra pateiktų jokių rašytinių ir / ar bet kokių kitokių leistinų įrodymų, patvirtinančių daugumos (50+1) namo gyventojų išreikštą valią išmontuoti šildymo įrenginius bei tokiu būdu atsisakyti ieškovės teikiamų paslaugų, nors minimame daugiabutyje viso yra 40 butų. Atsakovė nėra tinkamai įforminusi šilumos prietaisų išmontavimo iš bendrojo naudojimo patalpų, todėl šie atsakovės veiksmai nėra laikytini kaip tam tikras teises suteikiantys ir / ar sukeliančiais ieškovei kokias nors pareigas. Daugiabučių namų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių butų ir kitų patalpų savininkai privalo veikti laikydamiesi teisės aktais reglamentuotų šilumos ir karšto vandens tiekimo procedūrų, nesukelti grėsmės tvariam šilumos ūkio funkcionavimui, nurodytą argumentą pagrindžia ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija šioje civilinėje byloje pateiktose išvadose. Pagal nuosekliai suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, šilumos įrenginių bendrojo naudojimo patalpose atjungimas / išmontavimas nėra laikomas bendrojo naudojimo patalpų atjungimu nuo centralizuotos šildymo sistemos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Nors namo gyventojai, atsakovės teigimu, mažindami mokesčius už bendrų patalpų šildymą išmontavo radiatorius, tai nepaneigia aplinkybės, jog namo bendraturčiai patiria bendro naudojimo patalpų šilumos energijos išlaidų. Atsakovė, kaip buto savininkė, yra namo bendrųjų konstrukcijų bendraturtė, be kita ko, atsakinga už namo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės vieneto, tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu ji turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo, todėl atsakovės minima aplinkybė, jog ji apskritai atsisakė ieškovės teikiamų paslaugų neturi teisinės reikšmės, kadangi šildymo būdas buvo pakeistas tik atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute, o ne visame name. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas ne kartą yra pabrėžęs butų bei kitų patalpų savininkų pareigą išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti, o svarbiausia, jog ši pareiga taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje civ. b. Nr. 3K-3-342/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 04 d. nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-229/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-401-248/2015). Priešingai nei nurodo atsakovė nors šalių nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, tačiau tarp ieškovės ir atsakovės yra kilę prievoliniai teisiniai santykiai. Atsakovei kaip buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkei, kartu priklauso ir bendro naudojimo patalpos. Ši aplinkybė lemia ir atsakovės pareigą prisidėti prie bendro naudojimo patalpų išlaikymo, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat vykdyti kitas iš įstatymo kylančias pareigas, susijusias su bendraturčių teisėmis ir pareigomis naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Apeliacinės instancijos teismas sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.Byloje kilo ginčas dėl atsakovės (buto savininkės) kaip bendrosios dalinės nuosavybės subjekto prievolės mokėti už šilumos energiją už bendro naudojimo patalpų šildymą, kuriose nėra radiatorių (laiptinėse) nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino visiškai. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutiko ir nurodė, jog teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, nevertino byloje atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų, todėl padarė neteisingas išvadas.Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai iš esmės nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Atsakovės teigimu, jai priklausančios patalpos yra teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, bendro naudojimo patalpos - laiptinės nėra šildomos, jose nėra nei vamzdynų, nei radiatorių, todėl atsakovė neprivalo mokėti už nepatiektą centralizuotą šilumos energiją. Anot apeliantės, už šilumos energiją privalo mokėti tik centralizuotą šilumos energiją savo butuose suvartoję konkrečių butų savininkai, o ne visi butų savininkai, kurių butai ir bendro naudojimo patalpos nėra šildomos. Tačiau apeliantė šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių objektyvių įrodymų.Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei priklausantis butas Nr. (duomenys neskelbtini) yra daugiabučiame name (40 butų namas), į kurį ieškovė tiekia šilumos energiją. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų: namo (duomenys neskelbtini) šilumos paskirstymo pagal paslaugas ir vartotojus žiniaraščių, pateiktų į bylą 2016-07-11 reg. Nr. DOK-16552, matyti, kad kiti patalpų (butų) savininkai centralizuota šildymo sistema naudojasi ir moka ieškovei už sunaudotą šilumos energiją. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiluma į namą tiekiama per namo inžinerinius tinklus – šilumos energijos tiekimo vamzdyną – ir apšildo visas namo patalpas – butus, kurie prijungti prie šildymo sistemos, ir bendrojo naudojimo patalpas, namo gyventojams priklausančias bendrąja daline nuosavybe. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal 1999-11-02 aktą atsakovei nuosavybės teise priklausančios patalpos atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo. Ieškovė reikalavimą sumokėti skolą grindė tiek 2003 m. gegužės 20 d. Šilumos ūkio įstatymo, tiek CK 4.76, 4.82 straipsnio normomis. Bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančiomis CK normomis nustatyta pareiga bendraturčiams išlaikyti bendrą daiktą. Tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal Šilumos ūkio įstatymą (12 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnio 2 dalis, 25 straipsnis) atsakovei, kaip turto savininkei tenka pareiga proporcingai jos daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti.

Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad ieškovė su ja nėra sudariusi šilumos tiekimo sutarties bendroms patalpomis šildyti. Neginčijama, kad į pastatą ieškovė tiekia šilumos energiją, tai yra juridinis faktas, todėl atsakovei atsiranda prievolė mokėti ieškovei už šilumos energiją, kuri tiekiama bendroms patalpoms šildyti (CK 6.2, 4.76 straipsniai).

Iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 21 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Iš esmės tokia pati nuostata buvo įtvirtinta ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. galiojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 25 straipsnyje. Taigi įstatymo leidėjas buvo nustatęs pareigą patalpų savininkui apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, o mokėjimo už šilumos energiją tais atvejais, kai bendrojo naudojimo patalpose nėra radiatorių, klausimas buvo paliktas aiškinti teismų praktikai.

Kasacinis teismas, spręsdamas dėl daugiabučio namo patalpų, atjungtų nuo centralizuoto šilumos tiekimo, savininkų pareigos mokėti už namui tiekiamą šilumos energiją tais atvejais, kai bendro naudojimo patalpose nėra radiatorių, yra išaiškinęs, kad šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines. Aplinkybė, kad laiptinėse atjungti šildymo įrenginiai, reiškia, kad namo bendraturčiai, taupydami tiekiamą šildyti energiją ir mažindami mokesčius už bendrų patalpų šildymą, nutarė, jog namo konstrukcijų apsaugai nuo žalingo aplinkos poveikio šaltojo sezono metu ir laiptinės šildymui pakanka šilumos energijos tiek, kiek jos teikia šilumos energijos vamzdynu šildomos namo konstrukcijos, tačiau nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; Nr. 3K-3-553-421/2016; 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553-421/2016; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017; kt.). Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės dėl sutartinių santykių tarp šalių nebuvimo (dėl šilumos tiekimo sutarties bendroms patalpomis šildyti), kadangi atsakovei, kaip ir kitiems namo bendro naudojimo objektų bendraturčiams, paslaugos yra teikiamos ir mokesčiai yra skaičiuojami pagal galiojančius teisės aktus, o ne pagal sutartį. Atsakovė turi įstatymų (ne sutarties) nustatytą pareigą atsiskaityti už teikiamas paslaugas pagal kas mėnesį pateikiamas sąskaitas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnis), todėl aplinkybė, kad atsakovė nėra sudariusi su ieškove šilumos tiekimo sutarties nereikšminga.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus: 2004 m. spalio 11 d. Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) Aktas, kuriame namą administravusios organizacijos atstovai konstatavo, jog laiptinėse šildymo prietaisų nėra, taip pat 2012 m. lapkričio 10 d. bendrųjų patalpų šildymo Patikrinimo aktas, kuriame šio namo bendrijos nariai konstatavo, jog visi radiatoriai laiptinėse išmontuoti, laiptinių patalpos nešildomos. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės nurodytų aktų turiniu, atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių bei įrodymų visumą, neturi teisinio pagrindo juos vertinti kitaip nei juos vertino pirmosios instancijos teismas. Vien ta aplinkybė, jog namo laiptinėse nėra radiatorių, atsižvelgiant į šios nutarties 23 p. išdėstytus kasacinio teismo išaiškinimus, nepaneigia apeliantės kaip savininkės pareigos apmokėti jai tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį, kad apeliantės 2016-06-16 pateikti į bylą rašytiniai įrodymai, reg. Nr. DOK-14679, tarp jų ir 2004-10-11 namo, (duomenys neskelbtini) apžiūros akto apie konstrukcijas ir inžinerinę įrangą kopiją, kurio skyriuje Tech. Sistemos – „Laiptinių šildymo prietaisai“ įrašas „yra“ nubrauktas, o įrašyta „nėra“, ištaisymai neaptarti ir kas juos ir kada ištaisė neužfiksuota, todėl toks rašytinis įrodymas neatitinka rašytiniam įrodymui keliamų reikalavimų.

Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė 2014 m. gruodžio 2 d. įsigaliojusių Šilumos ūkio įstatymo 25 str. 2 dalies nuostatų, ir neteisingai nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad daugiabučio namo butų savininkai buvo pasirinkę taikyti BNP koeficientą XPŠ bn 0,10. Apeliantės nuomone, aplinkybė, kad po 2012 m. lapkričio 10 d. namo bendrijos komisijos Patikrino akto surašymo nebuvo bendraturčių prieštaravimų, todėl būtų nelogiška ir neprotinga abejoti dėl daugumos gyventojų pritarimo/sutikimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apeliantės pozicija.

2014 m. lapkričio 20 d. priimtas Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo 25 straipsnis papildytas 2 dalimi – nustatyta, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui nebus taikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas, daugumos savininkų sutikimu, bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Ši teisės norma jau galiojo šalių teisinių santykių metu, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. vasario 1 d., todėl taikytina sprendžiant šalių ginčą dėl mokėjimo už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms nurodytu laikotarpiu

Šilumos ūkio įstatymo, be kita ko, reglamentuojančio šilumos ūkio subjektų santykius su šilumos vartotojais, 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Panaši teisės norma buvo įtvirtinta iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalyse.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad name yra įrengtas šilumos suvartojimo apskaitos prietaisas, pagal kurio rodmenis yra apskaičiuojama, koks kiekis šilumos yra sunaudojamas individualiai patalpų savininkų ir koks kiekis – bendroms patalpoms šildyti. Apeliantė neginčija aplinkybės, kad jai pagal ieškovės pateiktas sąskaitas laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. apskaičiuota 711,59 Eur skola už šilumos energiją, tenkančią namo bendrosioms reikmėms. Apeliantė neneigia gavusi iš ieškovės 2012 m. rugpjūčio 27 raštą Nr. 20-3462, 2016-02-01 raštą Nr. 20-299, kuriuose atsakovei buvo detaliai išaiškinta, kad mokėjimai vartotojams, atsijungusiems nuo centralizuoto šilumos tiekimo turėjo būti skaičiuojami Kauno miesto tarybos 2000-11-30 sprendimu Nr. 199 patvirtinta Mokesčių už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą apskaičiavimo tvarka, tačiau dėl apmaudžios klaidos atsakovės butui jie buvo skaičiuojami tik nuo 2006-11-01, vadovaujantis galiomis, nurodytomis atsijungimo nuo bendros namo šildymo sistemos projekte – 0,000337 MW. Tiek šiame rašte, tiek 2016-02-01 raštu Nr. 20-299, ieškovė atsakovei nurodė teisinį suvartoto šilumos kiekio skaičiavimo pagrindą bei pateikė skaičiavimų formules. Byloje nustatyta, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1,2 dalių ir 2 straipsnio nuostatomis, daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), suvartotos šilumos paskirstymui nuo 2007 m. kovo mėn. taikomas Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19 patvirtintas metodas Nr. 4 kartu su Komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 patvirtintu „Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5“ (toliau – Metodas Nr. 5) (nauja nutarimo redakcija, patvirtinta 2015-03-04 Nr. O3-205). Nagrinėjamoje byloje Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2017-03-31 pateiktoje išvadoje bei 2017-05-18 pateiktoje papildomoje išvadoje nurodė, jog ieškovas teisės aktų nuostatų, susijusių su šilumos paskirstymo metodų taikymu, nepažeidė, taikė tinkamus šilumos paskirstymo metodus, o pagal į bylą pateiktus duomenis, ieškovės atsakovei priskirti apmokėti šilumos kiekiai pagal Metodo Nr. 4 ir Metodo Nr. 5 taisykles yra aritmetiškai/matematiškai teisingi visais mėnesiais, išskyrus 2012 m. gruodžio mėnesį, už kurį komisijai buvo pateikta ne 2012 m., bet 2011 m. gruodžio mėnesio šilumos ir šilumnešio sunaudojimo ataskaitos, todėl jos teisingumo patikrinti Komisija negalėjo. Taip pat Komisija negalėjo patikrinti šilumos paskirstymo teisingumo 2010 m. spalio, 2011 m. lapkričio mėnesiais, kadangi pastato vartotojams buvo priskirtas mažesnis, nei 160 kWh, šilumos kiekis cirkuliacijai, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje dėl šių aplinkybių ieškovės atstovas paaiškino, jog šis kiekis mažesnis už normatyvinį ryšium su šilumos energijos tiekimo sistemų paruošimu šildymo sezono pradžiai.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 23 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką ir vertindamas 19, 28, 29 punktuose nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad už laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., kai įsigaliojo nauja Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio redakcija, ieškovė turi teisę į apmokėjimą už namo bendroms patalpoms vamzdynais tiektą šilumos energiją, nes pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos ir kai bendro naudojimo patalpose nėra radiatorių, tačiau, šilumos energiją tiekiant namo vamzdynu, yra šildomos namo konstrukcijos (CK 4.76 straipsnis, 4.83 straipsnio 3 dalis, iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 21 straipsnio 2 dalis, nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. galiojusios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis).

Šalių teisiniams santykiams nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. vasario 1 d. taikytina tuo metu jau galiojusi Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalis, pagal kurią daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkas neturi pareigos mokėti už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu, jog byloje nenustatytas faktas, kad namo bendraturčiai sutarė nutraukti šildymą bendro naudojimo patalpose ir kad toks sprendimas buvo pateiktas ieškovei – šilumos energijos tiekėjai.

Nors Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje neįtvirtinta pareiga pranešti šilumos tiekėjai apie tokį namo bendraturčių sutarimą, tačiau toks pranešimas – tai vienas iš namo patalpų savininkų ir šilumos tiekėjos teisių ir pareigų įgyvendinimo ir jų teisėtų interesų gynimo būdų. Ieškovė, tiekdama namo butų savininkams (jų daliai) šilumos energiją, turi apskaičiuoti kiekvienam tenkantį mokestį, taikyti atitinkamą šilumos vartotojams skirstymo metodą (žr. nutarties 29 punktą), kurį tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalys, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297). Nuo name suvartotos ieškovės tiekiamos šilumos energijos kiekio ir parinkto metodo priklauso atitinkamo mokesčio dydis namo patalpų savininkams (jų daliai), kurie įgyja pareigą jį apmokėti. Nepranešus ieškovei apie namo bendraturčių susitarimą nutraukti šildymą (jei toks susitarimas buvo), namo bendraturčiams buvo apskaičiuotas tam tikras mokestis už tiektą šilumos energiją namui, t. y. už kiekvienam bendraturčiui nustatytą šilumos kiekį pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą metodą.

Apeliantės argumentai kad po 2012 m. lapkričio 10 d. namo bendrijos komisijos Patikrino akto surašymo nebuvo bendraturčių prieštaravimų, todėl būtų nelogiška ir neprotinga abejoti dėl daugumos gyventojų pritarimo/sutikimo, apeliacinės instancijos teismui neteikia pagrindo konstatuoti buvus tokiam bendraturčių susitarimui.

Byloje nėra įrodymų, kad namo bendraturčiai priėmė sprendimą neskaičiuoti mokesčių už bendro naudojimo patalpų šildymą, kad toks sprendimas buvo pateiktas šilumos tiekėjai. Kaip matyti iš byloje pateiktų pastato (duomenys neskelbtini) šilumos paskirstymo pagal paslaugas ir vartotojus žiniaraščių už 2006-2016 m. laikotarpį visiems butų savininkams buvo apskaičiuojamas šilumos kiekis bendrų patalpų šildymui. Byloje nėra duomenų, kad įvyko teisėtas namo gyventojų susirinkimas, kurio metu daugumos savininkų sprendimu būtų buvęs pasirinktas namo šilumos paskirstymo metodas, kad kiti butų savininkai būtų sutikę apmokėti ir už atsakovei tenkančią dalį.

Šilumos tiekėjo ir vartotojų tarpusavio teisės, pareigos, atsakomybė nustatomos šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi. Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse, sudarytose pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, privalo būti nurodytas šalių suderintas šilumos ir šilumnešio tiekimo–vartojimo režimas, šilumos tiekėjo parinktas ir su vartotoju suderintas šilumos paskirstymo metodas, mokėjimų už suvartotą šilumą buto ar kitų patalpų šilumos įrenginiuose apskaičiavimo būdas ir kt. (pirminės Taisyklių redakcijos 29 punktas). Pakeitus šį Taisyklių 29 punktą (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2016 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1-87 patvirtinta Taisyklių redakcija) jame nustatyta, kad sutartyje turi būti nurodytas šilumos vartotojų pasirinktas ar, nesant pasirinkto, šilumos tiekėjo parinktas šilumos paskirstymo metodas, t. y. šilumos vartotojų teisė pasirinkti tinkamiausią jiems šilumos paskirstymo metodą įgavo tam tikrų teisinės pareigos požymių, nes vartotojai tapo atsakingi už tinkamo šilumos paskirstymo metodo paiešką ir nustatymą.

Pažymėtina, kad Komisijos rekomenduojamą šilumos paskirstymo metodą, labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo-vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, pasirenka šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai, pastato bendraturčiai CK, Daugiabučių bendrijų įstatymo nustatyta tvarka (žr. Šilumos paskirstymo metodų taisykles). Net ir tuo atveju, kai dalis daugiabučio gyventojų yra atsijungę nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, jie vis tiek išlieka tam tikra apimtimi ir centralizuotai teikiamų paslaugų gavėjais, pavyzdžiui, dėl bendrųjų patalpų šildymo ar cirkuliacijos stovų skleidžiamos šilumos jiems priklausančiose pagalbinėse patalpose. Todėl jie kartu su kitais, vis dar centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemomis besinaudojančiais gyventojais turi teisę pasirinkti geriausiai jų daugiabučio namo inžinerines konstrukcijas atitinkantį sprendimą, metodą, suvartojamos šilumos kiekiui ir kainai nustatyti. Kol tai nepadaryta, šilumos tiekėjas teisės aktų nustatyta tvarka taiko vieną iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovė su kitais daugiabučio namo gyventojais būtų pasirinkusi individualų šilumos paskirstymo metodą, kuris geriau atitiktų pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas, atsakovė neginčijo ieškovės pateiktų skaičiavimų pagal Komisijos nustatytus metodus Nr.4 su Nr.5, nesikreipė į ieškovę dėl jų perskaičiavimo, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ieškovė neteisingai paskaičiavo atsakovei skolos dydį. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė nepasirinko jai priimtino šilumos energijos nustatymo bei paskirstymo metodo, nors šilumos energijos tiekėja apie tai atsakovę informavo.

Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagrindas netaikyti atsakovei apmokėjimo už daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų šildymą nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. vasario 1 d. pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalį byloje nenustatytas.

Dėl bylos baigties

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.

Iš to, kas pasakyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys ir iš atsakovės priteista 711,59 Eur skola bei 25,56 Eur delspinigiai pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.). Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš priešingos šalies nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Aušra Baubienė