Kauno apylinkės teismo sprendimas

2017 m. sausio 19 d. pareiškimu ieškovė atsisakė dalies reikalavimų už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d.: 167,19 Eur sudarančios dalies įsiskolinimo bei 6,16 Eur delspinigių. 2017 m. sausio 19 d. nutartimi byla dėl šių reikalavimų buvo nutraukta.

Ieškinys grindžiamas tuo, kad ieškovė tiekia šilumą iš centralizuotų šildymo sistemų adresu daugiabučiam namui (duomenys neskelbtini)., kurio bendrojo naudojimo patalpų savininkė yra ir buto Nr, (duomenys neskelbtini) savininkė atsakovė V. Z..

Ieškovei atsisakius reikalavimo priteisti skolą ir delspinigius už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d., bylos išnagrinėjimui aktualūs įrodymai, susiję su ginčo laikotarpiu - nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.

2012 m. rugpjūčio 27 rašte Nr. 20-3462 (1 t. b. l. 91-92) ieškovė atsakovei nurodė, kad mokėjimai vartotojams, atsijungusiems nuo centralizuoto šilumos tiekimo turėjo būti skaičiuojami Kauno miesto tarybos 2000-11-30 sprendimu Nr. 199 patvirtinta Mokesčių už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą apskaičiavimo tvarka, tačiau dėl apmaudžios klaidos atsakovės butui jie buvo skaičiuojami tik nuo 2006-11-01, vadovaujantis galiomis, nurodytomis atsijungimo nuo bendros namo šildymo sistemos projekte – 0,000337 MW. Tiek šiame rašte, tiek 2016-02-01 raštu Nr. 20-299, ieškovė atsakovei nurodė teisinį suvartoto šilumos kiekio skaičiavimo pagrindą bei pateikė skaičiavimų formules (1 t. b. l. 112-113). Iš ieškovės buto apyvartos žiniaraščių už butui (duomenys neskelbtini) šildymą laikotarpiu nuo 2006-11-01 iki 2016-01-01 priskaičiuota 711,59 Eur (1 t. 13-16 b.l.), o atsakovei laiku neatsiskaičius, priskaičiuota 25,56 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. (2 t. 24 b. l.). Atsakovė nepateikė įrodymų, kad su ieškove už jai pateiktą šilumos energiją atsiskaitė.

Šioje byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo už šilumos energiją, ieškovės patiektą bendrojo naudojimo patalpų šildymui (bendrosioms reikmėms) – ieškovė teigia, kad atsakovė yra jai skolinga, o atsakovė nurodo neturinti prievolės ieškovei mokėti už šilumos energijos paslaugas, kadangi bendrojo naudojimo patalpos nešildomos, be to, už visą namui patiektą šilumą yra apmokėję kiti namo patalpų savininkai.

Daugiabučio namo šildymo sistema bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą, kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 25 straipsnio 1 dalis nustato, jog „Daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.“

Atsakovei priklausantis butas Nr. (duomenys neskelbtini) yra daugiabučiame name, kuriam ieškovė centralizuotai tiekia šilumos energiją. Ginčo dėl to, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos – butas Nr. 19 – atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir šildomas iš kito energijos šaltinio byloje nėra. Kitų patalpų (butų) savininkai centralizuota šildymo sistema naudojasi ir moka ieškovei už sunaudotą šilumos energiją. Šiluma į namą tiekiama per namo inžinerinius tinklus – šilumos energijos tiekimo vamzdyną – ir apšildo visas namo patalpas – butus, kurie prijungti prie šildymo sistemos, ir bendrojo naudojimo patalpas, namo gyventojams priklausančias bendrąja daline nuosavybe. Taigi, vadovaujantis pirmiau nurodytomis teisės normomis, pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems patalpų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos.

Atsakovė nurodo, kad bendrojo naudojimo patalpos yra nešildomos, tai patvirtina 2004-10-11 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) aktas (1 t. b . l. 87). Iš pateikto dokumento nėra aiškus jo sudarytojas, be to, kaip nurodė ieškovės atstovas, šis aktas patvirtina, kad name yra įrengtas šilumos mazgas, kuris taip pat yra bendrojo naudojimosi patalpose, o ta aplinkybė, kad laiptinėje nėra radiatorių, neįrodo, kad bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomos. Šiluma į namą tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines, rūsio patalpas. Aplinkybė, kad namo bendraturčiai, taupydami tiekiamą šildyti energiją ir mažindami mokesčius už bendrų patalpų šildymą, nutarė, jog laiptinių šildymui pakanka šilumos energijos tiek, kiek jos patenka per namo konstrukcijas ir atitvaras iš jų butų, tačiau tai nepanaikina ieškovės nurodytos aplinkybės, kad vamzdynu yra šildomos namo konstrukcijos, ir nepagrindžia argumento, kad dėl radiatorių panaikinimo laiptinėse namo bendraturčiai nepatiria šilumos energijos išlaidų. Pažymėtina, kad šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti.

Atsakovė teigia, kad visa namui patiekta šilumos energija buvo išskirstyta kitų patalpų savininkams, todėl ieškovė siekia praturtėti atsakovės sąskaita, kadangi jai kitų savininkų yra apmokėta už patiektą namui šilumos energiją. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad kiti namo bendraturčiai yra įgalioję ją atstovauti jų interesus, šioje byloje yra sprendžiamas ginčas dėl atsakovės pareigos atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą teisės aktų nustatyta tvarka, todėl šie atsakovės atsikirtimai nėra teisiškai reikšmingi. Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovei tenkančios dalies šilumos, už kurią ji turi prievolę atsiskaityti su ieškove, todėl sutiktina su ieškovės argumentu, kad kitų gyventojų priskaitymai nepatenka į ginčo nagrinėjimo ribas.

Ieškovė reikalavimą sumokėti skolą grindė tiek 2003 m. gegužės 20 d. Šilumos ūkio įstatymo, tiek CK 4.76, 4.82 straipsnių nuostatomis. Kaip nustatyta anksčiau, bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančiomis CK normomis nustatyta pareiga bendraturčiams išlaikyti bendrą daiktą. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaito prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderinus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. 2007 m. lapkričio 20 d. Šilumos ūkio įstatymo (įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d.) 25 straipsnyje taip pat nustatyta, kad daugiabučio namo ir kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi, tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal pirmiau nurodytą įstatymą atsakovei, kaip turto savininkei, tenka pareiga proporcingai jos daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

Laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2007 m. gegužės 1 d. priskaitymų už gyvenamojo ploto bei bendrųjų patalpų šildymą paskirstymą nustatė bei reglamentavo Kauno miesto tarybos 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. 199 (toliau – Sprendimas Nr. 1 ), Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimas (toliau – Sprendimas Nr. 2 ) , SPAB „Kauno energija“ 1999 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 99-50-4 (toliau - Nutarimas ), Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimas Nr. 85 (toliau – VKEKK nutarimas). Sprendimo Nr. 2 6 punktas nustatė, jog mokestis už pastato bute, kitoje patalpoje suvartotą šilumos kiekį susideda iš: (i) mokesčio už sunaudotą šilumos kiekį pastato butams ir kitoms patalpoms šildyti, (ii) mokesčio už sunaudotą šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti (vandeniui pašildyti), (iii) mokesčio u sunaudotą šilumos kiekį karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacija). Tiek Sprendimo Nr. 1 13.2. punktas, tiek Sprendimo Nr. 2 13.2. punktas nustatė, jog jeigu yra bendri šilumos įrenginiai ir šilumos apskaitos prietaisai, pastato šildymui sunaudotas šilumos kiekis paskirstomas centralizuotai šildomiems butams (kitoms patalpoms) ir butams (kitoms patalpoms) su atjungta šildymo sistema proporcingai šių patalpų grupių šildymo sistemų įrengtajai galiai ar pagal pasirinktą Paskirstymo metodą. Kaip matyti, galiojęs teisinis reglamentavimas įtvirtino, jog tuo atveju, kai butas ar kita patalpa nėra atjungtas nuo šildymo sistemos, tokiam butui ar patalpai yra apskaičiuojamas bendras mokestis už sunaudotą šilumos kiekį pastato butams ir kitoms patalpoms šildyti pagal nustatytus metodus, kuris nėra skirstomas ir / ar skaidomas. Sprendimo Nr. 2 5 p. nustatė, jog iki vartotojų apsisprendimo ir sutarties pasirašymo taikoma galiojanti tvarka, patvirtina Nutarimu. Minėtas nutarimas nustatė, jog mokestis už patalpų šildymą yra nustatomas pagal Nutarime įtvirtintas apskaičiavimo taisykles, atsižvelgiant į patalpų plotą. Taigi, vadovaujantis aukščiau išdėstytu bei tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu butams, neatsijungusiems nuo šildymo sistemos, mokestis už sunaudotą šilumos kiekį pastato butams ir kitoms patalpoms šildyti buvo apskaičiuojamas bendrai, neskaidomas bei tiesiogiai priklausantis nuo buto ploto; butams, atsijungusiems nuo šildymo sistemos, mokestis už sunaudotą šilumos kiekį pastato butams ir kitoms patalpoms šildyti buvo apskaičiuojamas pagal apkrovimą šildymui. 2012 m. rugpjūčio 27 rašte Nr. 20-3462 (1 t. b. l. 91-92) ieškovė atsakovei nurodė, kad mokėjimai vartotojams, atsijungusiems nuo centralizuoto šilumos tiekimo turėjo būti skaičiuojami Kauno m. tarybos 2000-11-30 sprendimu Nr. 199 patvirtinta Mokesčių už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą apskaičiavimo tvarka, tačiau dėl apmaudžios klaidos atsakovės butui jie buvo skaičiuojami tik nuo 2006-11-01, vadovaujantis galiomis, nurodytomis atsijungimo nuo bendros namo šildymo sistemos projekte – 0,000337 MW. Tiek šiame rašte, tiek 2016-02-01 raštu Nr. 20-299, ieškovė atsakovei nurodė teisinį suvartoto šilumos kiekio skaičiavimo pagrindą bei pateikė skaičiavimų formules (1 t. b. l. 112-113). Nuo 2006-11-01 atsakovei pradėtas skaičiuoti mokestis už pastato bendro naudojimo patalpų šildymą, kaip visiems pastato, esančio (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkams.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2017-03-31 pateiktoje išvadoje bei 2017-05-18 pateiktoje papildomoje išvadoje (6 t. b. l. 4-6) nurodė, jog ieškovas teisės aktų nuostatų, susijusių su šilumos paskirstymo metodų taikymu, nepažeidė, taikė tinkamus šilumos paskirstymo metodus, o pagal į bylą pateiktus duomenis, ieškovės atsakovei priskirti apmokėti šilumos kiekiai pagal Metodo Nr. 4 ir Metodo Nr. 5 taisykles yra aritmetiškai/matematiškai teisingi visais mėnesiais, išskyrus 2012 m. gruodžio mėnesį, už kurį komisijai buvo pateikta ne 2012 m., bet 2011 m. gruodžio mėnesio šilumos ir šilumnešio sunaudojimo ataskaitos, todėl jos teisingumo patikrinti Komisija negalėjo. Taip pat Komisija negalėjo patikrinti šilumos paskirstymo teisingumo 2010 m. spalio, 2011 m. lapkričio mėnesiais, kadangi pastato vartotojams buvo priskirtas mažesnis, nei 160 kWh, šilumos kiekis cirkuliacijai (dėl šių aplinkybių teismo posėdyje ieškovės atstovas paaiškino, jog šis kiekis mažesnis už normatyvinį ryšium su šilumos energijos tiekimo sistemų paruošimu šildymo sezono pradžiai). Atsakovė už šiuos laikotarpius kitų paskaičiavimų, kurie leistų pagrįstai abejoti ieškovės paskaičiavimo teisingumu, nepateikė (CPK 178 str.). Teismas neturi pagrindo abejoti Komisijos atliktų paskaičiavimų ir pateiktos išvados teisingumu, todėl sprendžia, kad ieškovė teisingai apskaičiavo atsakovės įsiskolinimo už jai atsakovės daliai tenkančią bendrosioms pastato reikmėms patiektą šilumos energiją ir komisijos neišanalizuotais mėnesiais ir pagrįstai ją prašo priteisti iš atsakovės.