Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Z. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. Z. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį ir nuteista bauda 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio.

L. Z. įpareigota baudą sumokėti per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Nukentėjusiosios S. U. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato nukentėjusiajai priteista 1200 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. L. Z. nuteista už tai, kad ji būdama valstybės tarnautoja – dirbdama (duomenys neskelbtini) tyrėja, 2017 m. vasario 21 d. apie 16.30 val., vykdydama tarnybines pareigas, dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl to valstybė ir juridinis asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos – patyrė didelės neturtinės žalos, o būtent: pažeisdama

– Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2012-06-05 įstatymo Nr. XI–2041 (nuo 2012-09-01) redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktų reikalavimus įpareigojančius laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti ir ginti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams bei tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių;

– Lietuvos Respublikos Policijos įstatymo (2016-05-19 įstatymo Nr. XII–2366 (nuo 2017-01-01) redakcija) 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas įpareigojančias gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves bei gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, ir policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka pranešti apie tai policijai;

– Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr. V–347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6 punkto reikalavimus, įpareigojančius saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo;

– Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 6.3. punkto nuostatas, įpareigojančias „pagal kompetenciją užkardyti, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, asmeniškai atsakyti už ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą, jų intensyvumą, neatidėliotinų proceso veiksmų atlikimą...>“,

2017 m. vasario 21 d. vykdydama Panevėžio apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo nurodymą, apie 16.30 val. atvykusi į pranešėjos S. Ū. nurodytą adresą – (duomenys neskelbtini) dėl prieš dieną (2017–02–20) smurtavusio ir pranešimo metu smurtaujančio bei grasinančio atimti vaiką neblaivaus sugyventinio K. Š. veiksmų, privalėdama pagal kompetenciją užkardyti, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, būdama asmeniškai atsakinga už ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą, jų intensyvumą, neatidėliotinų proceso veiksmų atlikimą, vietoje radusi neblaivų sugyventinį K. Š., neišsiaiškino aplinkybių ir nesurinko duomenų, patvirtinančių akivaizdų smurto artimoje aplinkoje faktą (2011 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas Nr. XI–1425, red. 2014-04-10), nepradėjo ikiteisminio tyrimo pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalį, ir tuo pagrindu nesulaikė smurtautojo K. Š., kuris 2017–02–21 apie 18.30 val. padegė šalia daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), stovėjusį ūkinį pastatą–sandėliuką, priklausantį S. Ū., taip S. Ū. padarydamas 130 eurų turtinę žalą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje. Dėl L. Z. netinkamų pareigų atlikimo buvo sumenkintas policijos kaip visuomenės saugumą ir viešąją tvarką užtikrinančios teisėsaugos institucijos autoritetas, diskredituotas policijos pareigūno kaip valdžios atstovo vardas ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė ir juridinis asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

3. Teismo posėdžio metu nuteistoji L. Z. ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

4. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes bei priėmė teisėtą nuosprendį ir pagrįstai L. Z. pripažino kalta pagal BK 229 straipsnį.

5. Pagal BK 229 straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, neatlikimas, nepasinaudojimas savo teisėmis, kurias suteikia teisės aktai, o netinkamas savo pareigų atlikimas – yra pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai, tai irgi iš esmės teisės aktų reikalavimų nevykdymas savo darbinėje veikloje, t. y. neveikimas. Kadangi BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, veika laikoma baigtu nusikaltimu tik kilus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui.

5.1 Taip pat būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką kaip tarnybos pareigų neatlikimą labai svarbu nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo padarytos žalos priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę (nusikalstamą pasitikėjimą ar nusikalstamą nerūpestingumą) dėl padarytos žalos.

Motyvuojamoji dalis

5.2. Šių požymių nustatymas ar paneigimas yra svarbiausias ir nagrinėjamos bylos aspektas sprendžiant klausimą, ar pagrįstai L. Z. pripažinta kalta dėl neatsargumo neatlikusi tarnybinių pareigų.

6. Bylos duomenimis 2017 m. vasario 21 d. apeliantė L. Z. dirbo (duomenys neskelbtini) tyrėja ir pagal kompetenciją privalėjo užkardyti, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, asmeniškai buvo atsakinga už ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą, jų intensyvumą, neatidėliotinų proceso veiksmų atlikimą, tyrimo planų sudarymą, ataskaitų pateikimą, kitų funkcijų bei užduočių kokybišką atlikimą laiku (duomenys neskelbtini) tyrėjo pareigybės aprašymas 6.3 punktas b. l. 86–88, 1 tomas).

6.1. Byloje nustatyta, jog 2017 m. vasario 21 d. 16. 19 val. registruotas S. U. pranešimas – jog pranešėjos sugyventinis smurtauja, grasina atimti vaiką, vakar buvo sumušęs, t. y. vyko pagal B lygio iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje. Nuvykusios į įvykio vietą pareigūnės L. Z. ir M. R. tikrino informaciją ir Policijos registruojamų įvykių registre užfiksavo, jog smurto faktas nepasitvirtino (b. l. 76, 1 tomas).

6.2. Įsiteisėjusiu nuosprendžiu, kuriuo buvo nuteistas K. Š. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį (b. l. 91–104, 1 tomas), šios bylos įrodymais įrodyta, jog nukentėjusioji S. U. dieną prieš nurodytą policijos kvietimą patyrė fizinį smurtą – buvusio sugyventinio K. Š. buvo nežymiai sužalota. Nors L. Z. tvirtino, kad nukentėjusioji apie anksčiau vartotą smurtą nekalbėjo, kraujosruvų nerodė, tačiau tokia apeliantės pozicija pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta gynybine, kadangi yra paneigta nuosekliais nukentėjusios S. U., liudytojos M. R. parodymais. Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 7 straipsnyje numatyta, kad gavę pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą arba patys būdami to įvykio liudininkai, užfiksuoja duomenis apie smurto artimoje aplinkoje įvykį ir, nustatę nusikalstamos veikos požymius, pradeda ikiteisminį tyrimą, ir imasi priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas ikiteisminis tyrimas ir užtikrinta smurtą patyrusio asmens apsauga. Akivaizdu, jog L. Z. privalėdama pradėti ikiteisminį tyrimą to nepadarė, todėl įvertinus baudžiamosios bylos įrodymus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog privalėdama pagal kompetenciją užkardyti, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, būdama asmeniškai atsakinga už ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą, jų intensyvumą, neatidėliotinų proceso veiksmų atlikimą, vietoje radusi neblaivų K. Š., neišsiaiškino visų aplinkybių ir nesurinko duomenų, patvirtinančių smurto artimoje aplinkoje faktą, nepradėjo ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nukentėjusioji S. U., liudytoja M. R. tvirtino, kad nukentėjusioji klausė apie pareiškimo rašymo galimybę, o apeliantė šią aplinkybė neigė, tačiau dėl šios aplinkybės L. Z. parodymai yra nereikšmingi, kadangi pagal minėtą įstatymą smurtą patyręs asmuo skundo neteikia, o tyrimą pradeda pats pareigūnas. Nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad ji atvykusioms pareigūnėms nurodė aplinkybes apie prieš dieną vartotą smurtą, rodė kraujosruvas, skundėsi dėl atimtų raktų, K. Š. grasinimų, išsakė savo baimes dėl neblaivaus bei agresyvaus K. Š. elgesio. Liudytojos J. B. (kaimynė), V. Č. (nukentėjusios motina) patvirtino nukentėjusios S. U. parodymus, jog ji bijojo išeiti iš buto; skambino motinai, motina prašė kaimynės atnešti nukentėjusiajai malkų ir vandens; po to, kai nukentėjusioji išėjo iš buto paduoti kaimynei kibirą vandeniui bei malkinės raktus, K. Š. atėmė raktus, įsiveržė į butą, grasino atimti vaiką, todėl nukentėjusioji, bijodama pakartotino K. Š. smurto, slėpėsi pas kaimynes ir į pagalbą kvietė policijos pareigūnus. Liudytoja M. R. parodė, jog K. Š. buvo neblaivus, agresyviai nusiteikęs, laikė vaiką ant rankų, reikėjo nuolat jį raminti. Ši liudytoja tvirtino, jog ji L. Z. užsiminė apie kito policijos pareigūnų ekipažo kvietimą, kadangi galvojo, kad teks K. Š. sulaikyti, nes jis nesivaldė (b. l. 66, 2 tomas). Tyrimo metu L. Z. teigė, jog ji nematė, jokio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau akivaizdu, jog tokius apeliantės argumentus paneigia bylos įrodymai. Apeliacinės instancijos teisme L. Z. parodė, jog jeigu būtų mačiusi kraujosruvas ant nukentėjusios kaklo, iš karto būtų pradėjusi ikiteisminį tyrimą ir K. Š. sulaikiusi (b. l. 101, 2 tomas), todėl akivaizdu, jog apeliantė suvokė, jog jos pasirinktas tarnybos pareigų vykdymo būdas, t. y. ikiteisminio tyrimo nepradėjimas ir su tuo susijusių veiksmų neatlikimas, yra neteisėtas ir nors nenumatė, kad dėl tokio jos neveikimo gali atsirasti neigiami padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, tačiau savo rizikingo elgesio nekeitė, ignoravo visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai atliko savo tarnybines pareigas, nesilaikė įstatymų ir nurodytų norminių aktų reikalavimų. Apeliantės pozicija, jog tuo metu K. Š. pas nukentėjusiąją negyveno, bute būnant pareigūnėms iš nukentėjusios buto pats išėjo ir tai buvo pagrindinis nukentėjusios S. U. prašymas, nepaneigia apeliantės kaltės, juolab, kad nukentėjusioji S. U. norėjo rašyti pareiškimą ir prašė pareigūnių, kad jos K. Š. išvežtų tam, kad jis nebeateitų, nebegrasintų, nebemuštų (b. l. 62, 2 toms). Liudytoja pareigūnė M. R. pirmosios instancijos teisme kategoriškai tvirtino, kad akivaizdžiai buvo matyti, jog nukentėjusioji buvo sumušta, buvo išsigandusi, o K. Š. – agresyviai nusiteikęs, neprognozuojamas, todėl nuo pat atvykimo pradžios galvojo ir L. Z. užsiminė apie kito policijos ekipažo kvietimą (pastiprinimą) dėl K. Š. sulaikymo (b. l. 67, 2 tomas), tačiau L. Z. priėmė kitokį sprendimą nei numato Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas (b. l. 67, 2 tomas).

6.3. Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnyje nurodyta, kad net ir tuo atveju, kai nepakanka duomenų nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą, gali būti skiriamos laikinosios smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės – įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu, įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neišieškoti ryšių su juo, t. y. privaloma užtikrinti nukentėjusio asmens saugumą, realiai paveikti smurtautoją. Juolab, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 5–V–84 patvirtinto Policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurto artimoje aplinkoje tvarkos aprašo 5.2. punktas įpareigoja imtis būtinų priemonių apsaugoti galimai smurtą artimoje aplinkoje patyrusį asmenį nuo tolesnių ar naujų smurtinių veiksmų, taip pat įvykio vietoje užtikrinti, kad įtariamas smurtu artimoje aplinkoje asmuo negalėtų daryti įtakos, grasinti ar kitaip paveikti galimai smurtą patyrusį asmenį; o 7 punkte nurodyta, jog jei smurtu artimoje aplinkoje įtariamas asmuo kelia grėsmę asmens sveikatai ir (ar) gyvybei ir kitomis priemonėmis nėra galimybės užtikrinti galimos smurto aukos tinkamos apsaugos, smurtu artimoje aplinkoje įtariamas asmuo privalo būti pristatytas į policijos įstaigą ir sprendžiamas klausimas dėl jo laikino sulaikymo. Akivaizdu, jog šiuo atveju, nebuvo imamasi neatidėliotinų proceso veiksmų organizuojant apsaugą ir pagalbą smurtą patyrusiam asmeniui – nukentėjusiajai S. U., tuo pačiu nebuvo imtasi priemonių, kad būtų atskleista padaryta nusikalstama veika bei užkardyta nauja nusikalstama veika. Todėl visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad apeliantė pažeidė nuosprendyje nurodytų norminių aktų reikalavimus ir nepagrįstai nesiėmė priemonių K. Š. sulaikyti.

7. Teismų praktikoje pripažįstama, jog sprendžiant dėl asmens kaltės dėl BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo nepakanka konstatuoti, kad jis pažeidė tam tikrų norminių aktų reikalavimus, bet būtina nustatyti, kokiu konkrečiai neteisėtu veikimu ar neveikimu jis padarė valstybei juridiniam ar fiziniam asmeniui žalą ir kad būtent šis veikimas ar neveikimas buvo patirtos žalos priežastis. Nustatant priežastinį ryšį kaip nusikalstamos veikos sudėties požymį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga žalai kilti (be jos ji nekiltų), ar žala buvo dėsningas (neatsitiktinis) padarinys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio savaime nepaneigia aplinkybės, kad žala atsirado ne iš karto, bet praėjus kuriam laikui po kaltininko veikos, kad žalos galbūt buvo galima išvengti laiku atlikus pareigas ir pan. Kita vertus, priežastinis ryšis gali būti paneigtas nustačius, kad žalą lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis.

7.1. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad po to, kai policijos pareigūnės išvyko iš nukentėjusios S. U. namų (išvykimo laikas užfiksuotas 17.05 val. (b. l. 76, 1 tomas), K. Š. 2017–02–21 apie 18.30 val. padegė šalia daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), stovėjusį ūkinį pastatą – sandėliuką, priklausantį S. Ū., taip S. Ū. padarydamas 130 eurų turtinę žalą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje (b. l. 91–104, 1 tomas).

7.2. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad L. Z. netinkamai atliko valstybės tarnybos pareigas dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Taigi ji nors ir nenumatė, kad dėl neatsakingo pareigų neatlikimo kils žalingi padariniai, tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, jos išsilavinimą ir profesinę patirtį (darbo stažas vidaus tarnybos sistemoje nuo 2007–01–02), darbo specifikos žinojimą, gebėjimą prognozuoti įvykio eigą ir pasekmes, galėjo ir turėjo tai numatyti, nes pagal gautą informaciją apie K. Š. vartotą smurtą prieš nukentėjusiąją ir pareigūnių akivaizdoje buvus agresyvų elgesį bei nukentėjusiajai išsakytus grasinimus – „na, palauk, bus tau“ (b. l. 61, 2 tomas), privalėjo suprasti tokių aplinkybių reikšmingumą ir tai, kad jos gali sukelti didelius neigiamus padarinius.

7.3. Atsižvelgdama į tai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. Z. dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai vykdė savo pareigas, t. y. nenumatė, kad dėl jos neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

8. Pareigūnas neatlikdamas arba jas atlikdamas netinkamai, visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja pareigūno vardą. Tačiau tai yra formalioji jo veikos išraiška, nes ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, K. Š. padegė medinį ūkinį pastatą – sandėliuką, kuris stovėjo netoli medinio gyvenamojo daugiabučio namo, ir tik budrių kaimynų dėka gaisras buvo pastebėtas ir neišplito, buvo užgesintas, nekilo skaudesni padariniai. Nusikaltimo valstybės tarnybai tiesioginis objektas yra valstybės institucijos, šiuo atveju – policijos, normali, efektyvi ir atitinkanti įstatymo reikalavimus veikla. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. Z., netinkamai atlikdama savo pareigas, sudarė galimybę kitam asmeniui padaryti nusikaltimą, sumenkino valstybės institucijos – policijos autoritetą, iškraipė jos veiklos principus, funkcijas ir tai vertintina kaip didelė žala valstybės ir juridinio asmens – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos – interesams, nėra pagrindo. Tarp L. Z. tarnybos pareigų neatlikimo ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys, nes netinkamas pareigų neatlikimas objektyviai, dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria teismo nuosprendyje išdėstytoms išvadoms dėl BK 229 straipsnio taikymo, kadangi L. Z. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai.

9. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

9.1. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir L. Z. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

L. Z. apeliacinį skundą atmesti.