Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,

2021 m. balandžio 21 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų, 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. T2-332 „Dėl Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 pakeitimo“ 1 punktu pakeistų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 41.4 punktas ir 1 priedo 16 eilutės, nustatančios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą mokėjimą, teisėtumą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT, pareiškėjas) 2020 m. gegužės 13 d. nutartimi individualioje administracinėje byloje Nr. eA-3952-662/2020 pagal G. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Palangos miesto rinkliavų centro skundą atsakovui G. V. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą priteisimo, kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su prašymu ištirti:

Pareiškėjui kyla abejonių dėl Nuostatų 1 priedo 16 punkto ir 41.4 punkto nuostatų, kuriose kaip savarankiškas (imperatyvus) pagrindas mokėti vietinę rinkliavą ir jos administravimo parametras nurodomas verslo liudijimas gyvenamųjų patalpų nuomos veiklai atitikties Atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalies nuostatai, kurioje įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą. Pagal Nuostatų 41.4 punktą ir 1 priedo 16 punktą pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą kyla asmenims, kurie atitinkamais kalendoriniais metais turėjo verslo liudijimą gyvenamosios paskirties patalpų nuomos veiklai (0,43 Eur už vieną verslo liudijimo galiojimo dieną), nepriklausomai nuo to, kad jie moka metinę vietinę rinkliavą kaip gyvenamųjų patalpų savininkai.

G. V. (individualios administracinės bylos proceso šalis – atsakovas, šioje norminėje byloje G. V. nėra proceso šalis) paaiškinime nurodo, kad palaiko savo nuomonę, jog Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 12-10, 1 punktu, pakeistų 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. T2-332, 41.4 punktas ir 1 priedo 16 eilutė prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalies ir 30² straipsnio 1-4 dalių nuostatoms. Teigia, kad 2013 m. vasario 20 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-150 patvirtintame, 2014 m. liepos 31 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-637 pakeistame Nekilnojamojo turto objektų, kurių savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, rūšių sąraše, išvardinti šie nekilnojamojo turto objektai pagal paskirtį ir aprašyta ta paskirtis. Objektų sąrašo lentelės 1-ojoje eilutėje pagal parametrą „Nekilnojamojo turto objektai“ nurodyti „Gyvenamosios paskirties objektai“, kuriems priskiriamas ir jo (G. V.) butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Daugiabučio namo butui taikoma Nuostatų 1 priedo 2 eilutė. Pagal šios eilutės nuostatas pareiškėjo butas, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra gyvenamoji, patenka į bendrojo ploto intervalą nuo 41 m² iki 80 m², o nuo turtinio vieneto skaičiuojama metinė vietinė rinkliava lygi 38,0 Eur. Tokio dydžio metinę vietinę rinkliavą sumoka G. V. kaip vietinės rinkliavos mokėtojas. Tuo tarpu Nuostatų 41.4 punkte nurodytas parametras ir 1 priedo 16 eilutėje nurodyta objekto Pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir plotas, m², - „Teikiantys poilsio paslaugas su verslo liudijimu“ - neatitinka nė vienos nekilnojamojo turto objektų paskirties, nurodytos Objektų sąraše, ir nė vienos kintamosios, nurodytos Metodikos 25 ir 29 punktuose. Pažymi, kad nustatant metinę vietinę rinkliavą pagal Nuostatų 20.1 ir 20.2 punktus ir 1 priedo 1-15 eilutes jos administravimo parametras yra turtinis vienetas arba nekilnojamojo turto bendrojo ploto kvadratinis metras ir iš viso nevertinamas patalpų naudotojų (gyventojų, darbuotojų) skaičius, vykdomos veiklos (įskaitant ir daugiabučių namų butuose) apimtys ar kiti parametrai, galintys turėti įtakos atliekų kiekio susidarymui. Tačiau pagal Nuostatų 41.4 punktą ir 1 priedo 16 eilutę nustatyta papildoma 0,43 Eur vietinė rinkliava už verslo liudijimą dienai asmenims, kurie vykdo gyvenamosios paskirties patalpų nuomos veiklą pagal verslo liudijimą, nors šie asmenys vietinę rinkliavą jau sumoka kaip gyvenamųjų patalpų savininkai. Tuo būdu už tą patį turtinį vienetą vietinę rinkliavą reikalaujama mokėti antrą kartą, todėl daro išvadą, kad Nuostatų 41.4 punkto ir 1 priedo 16 eilutės nuostatos neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam proporcingumo principui. Perskaičiavus 0,43 Eur verslo liudijimo dienai į vietinės rinkliavos dydį už metus susidaro 156,95 Eur suma, kuri, G. V. nuomone, prieštarauja ne tik proporcingumo, bet ir protingumo principui. Pažymi, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka už verslo liudijimo dieną yra skaičiuojamas fiksuoto dydžio pajamų mokestis, kuris už verslo liudijimo dienų skaičių sumokamas į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų prieš išsiimant verslo liudijimą. G. V. mano, kad tariama vietinė rinkliava už verslo liudijimo dieną savo esme atitinka šį fiksuoto dydžio pajamų mokestį ir negali būti laikoma vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, o Palangos miesto savivaldybės taryba tokiu nesąžiningu būdu bando papildyti savo biudžetą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas ištirti:

1) ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų, 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. T2-332 „Dėl Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 pakeitimo“ 1 punktu pakeistų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 41.4 punktas ir 1 priedo 16 eilutė ta apimtimi, kad vietinės rinkliavos mokėtojais laikomi verslo liudijimo pagrindu gyvenamąsias patalpas išnuomoję asmenys, nors jie vietinės rinkliavos mokėtojai yra ir dėl to, kad Palangos savivaldybės teritorijoje valdo, disponuoja, naudojasi nekilnojamu turtu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija) 30¹ straipsnio 2 dalies nuostatai, kurioje nurodyta, kad nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą, ir 30² straipsnio 3 daliai;

2) ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų, 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. T2-332 „Dėl Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 pakeitimo“ 1 punktu pakeistų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 41.4 punktas ir 1 priedo 16 eilutė ta apimtini, kuria nustatyta 0,43 Eur vietinė rinkliava už verslo liudijimą dienai subjektams, kurie vykdo gyvenamosios paskirties patalpų nuomos veiklą pagal verslo liudijimą ir kurie privalo mokėti vietinę rinkliavą taip pat kaip gyvenamųjų patalpų savininkai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, susiklosto ypatingi teisiniai santykiai. Šių santykių srityje, viena vertus, savivaldybės turi sprendimų priėmimo laisvę ir savarankiškumą, kita vertus, savivaldybės privalo veikti neperžengdamos įstatyme nustatytų kompetencijos ribų. Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Įstatymais nustatant savivaldybių funkcijas ir kompetenciją, realizuojamas konstitucinis savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas. Tačiau, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 23 d. nutarime, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Pati savivaldos teisinė prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Pareiškėjo prašomas ištirti teisės aktas nustato tam tikras elgesio taisykles individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl jie priskirtini norminiams administraciniams aktams. Šių aktų teisėtumo tyrimui taikomos specialios taisyklės, reglamentuotos Lietuvos Respublios administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) II skyriaus pirmame skirsnyje. Tiriant norminio administracinio akto teisėtumą, nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi, bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, kartu pažeidžiamas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2006; 2007 m. lapkričio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I438-15/2007; 2008 m. lapkričio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2012 m. gegužės 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I502-12/2012; 2013 m. balandžio 30 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-10/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).

Dėl pareiškimo pobūdžio

Specialios procesinės normos, reglamentuojančios pareiškimų bei prašymų ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimą, išdėstytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 dalies II skyriaus pirmajame skirsnyje. Tiek, kiek tam tikri procesiniai klausimai nėra reglamentuoti ABTĮ 2 dalies II skyriaus pirmajame skirsnyje įtvirtintomis norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimui specialiai skirtomis nuostatomis, taikomos bendrosios ABTĮ nustatytos proceso taisyklės (ABTĮ 118 straipsnis).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (minėta, toliau – ir LVAT) praktika, aiškinančia administracinio teisės akto rūšis, galima išskirti šiuos norminio administracinio akto požymius: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (žr., pvz., LVAT 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-736/2002); sprendžiant, ar tam tikras aktas gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (žr., pvz., LVAT 2007m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (žr., pvz., LVAT 2003 m kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr., pvz., LVAT 2011m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, o tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (žr., pvz., LVAT 2011m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2011); tai, kad ginčijami aktai yra skirti nedideliam subjektų ratui, nedaro jų individualių, konkretus subjektų skaičius neturi įtakos akto norminiam pobūdžiui (žr., pvz., LVAT 2011m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); jeigu norminis administracinis aktas nustato elgesio taisykles rūšiniais požymiais apibūdintų asmenų grupei, jis nepraranda normatyvinio pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-560/2009); 6) aktas yra visuotinai privalomas (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010); 7) aktas paskelbiamas, laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr., pvz., LVAT 2011m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011).

Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daroma išvada, jog pagrindiniai individualaus ir norminio akto skirtumai yra šie: 1) norminis aktas – neturi konkrečiai įvardyto adresato, individualus – skirtas konkrečiam asmeniui (asmenims); 2) norminis aktas – dažniausiai formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, o individualus – konkrečią elgesio taisyklę; 3) norminis aktas – reguliuoja nuolatinius, tipinius, visuotinius santykius, individualus – vienkartinius, konkrečius gyvenimo atvejus, situacijas.

Pažymėtina ir tai, kad norminis teisės aktas turi griežtai apibrėžtą dokumento formą, skelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos. Kvalifikuojant aktą kaip norminį turi būti sprendžiama ne pagal vieną kurį kriterijų, o pagal jų, kaip būtinųjų tokio akto požymių, visumą. Iš byloje ginčijamo administracinio akto turinio matyti, kad jis atitinka norminiam administraciniam aktui taikomus požymius. Be to, šioje administracinėje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad prašomas ištirti administracinis aktas yra norminio pobūdžio administracinis aktas.

Kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pagrindas yra teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2013m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-171/2013, 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-905-492/2015, 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-155-662/2020 ir kt.).

Pažymėtina, jog pareiškėjas savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pareiškimo turinį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškime iš esmės neapsiribojama tik teisės aktų nuostatų ir teismų praktikos, (tiesiogiai) susijusios su šioje byloje keliamais klausimais, išdėstymu dėl galimo norminio administracinio akto nuostatų neatitikties aukštesnės teisinės galios teisės aktams, todėl pateiktas pareiškimas atitinka tokio pobūdžio pareiškimo turiniui keliamus reikalavimus.

Dėl Nuostatų 41.4 punkto ir 1 priedo 16 eilutės atitikties Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalies nuostatai ir 30² straipsnio 3 daliai

Pareiškėjas prašo ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų, 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. T2-332 „Dėl Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 pakeitimo“ 1 punktu pakeistų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 41.4 punktas ir 1 priedo 16 eilutė ta apimtimi, kad vietinės rinkliavos mokėtojais laikomi verslo liudijimo pagrindu gyvenamąsias patalpas išnuomoję asmenys, nors jie vietinės rinkliavos mokėtojai yra ir dėl to, kad Palangos savivaldybės teritorijoje valdo, disponuoja, naudojasi nekilnojamu turtu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija) 30¹ straipsnio 2 dalies nuostatai, kurioje nurodyta, kad nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą, ir 30² straipsnio 3 daliai.

Vietinių rinkliavų nustatymą ir kitus su tuo susijusius teisinius santykius (rinkliavų rinkimą, kontrolę ir kt.) ordinarinio įstatymo lygmeniu reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – ir Rinkliavų įstatymas), kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Rinkliavų įstatyme pateikiamas baigtinis vietinių rinkliavų objektų sąrašas.

Palangos savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263, pakeistu 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70, pakeistu Tarybos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. T2-332, patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Vietinė rinkliava – tai tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarką nustatoma visiems Palangos miesto savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams. Taryba 2017 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. T2-162 2 punktu patvirtino naujos redakcijos Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, kurių 8 punkte numatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai - nekilnojamojo turto objektų, esančių savivaldybės teritorijoje, ir kurių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgaliotas asmuo.

Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 (sprendimo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 5 punktas nustatė, kad vietinės rinkliavos mokėtojas – tai fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinės rinkliavos dydžiai nurodyti šių Nuostatų 1 ir 2 prieduose. Vietinės rinkliavos dydis skaičiuojamas pagal prieduose nurodytus parametrus ir Registro duomenis (Nuostatų 18 punktas). Nuostatų 1 priede nustatyti mokėtinos vietinės rinkliavos dydžiai, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto pobūdį (pastatas, žemės sklypas ir pan.), pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį (gyvenamoji, viešbučių ir poilsio, prekybos ir pan.) ir vietinės rinkliavos administravimo parametrą (turtinį vienetą, bendrąjį plotą (m²), verslo liudijimą dienai, komunalinių atliekų toną). Šio priedo 16 punkto skiltyje „Pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir plotas (m²)“ nurodyta – teikiantys poilsio paslaugas su verslo liudijimu, skiltyje „Pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties apibūdinimas“ nurodyta – gyvenamosios paskirties patalpų nuoma, skiltyje „Vietinės rinkliavos administravimo parametras“ – verslo liudijimas dienai, vietinės rinkliavos dydis – 0,43 Eur.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Todėl aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka formuojamą praktiką ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose, kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (LVAT 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1035/2011, 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1651-602/2017).

Taigi vienu iš papildomų vietinės rinkliavos nekilnojamajam daiktui nustatymo parametrų gali būti vykdoma veikla ir jos pobūdis tame nekilnojamojo turto objekte, kuris yra vietinės rinkliavos objektu. Todėl, teismo vertinimu, teisiškai pagrįstas ir motyvuotas atsakovės vykdomas papildomas apmokestinimas tais laikotarpiais, kai yra išduodami verslo liudijimai apgyvendinimo paslaugų teikimui.

Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Ginčo teisiniams santykiams taikytini Nuostatai taip pat aiškiai įtvirtina, kad vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi tokie, kad gautos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas bei su atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Taigi abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką analogiškos kategorijos bylose, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 akcentavo, jog vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje ir dar kartą pabrėžė, kad aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka, nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. LVAT 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012). Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis, 13 straipsnio 1 dalis), tenka visiems šiuose Nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (pvz., žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; LVAT 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42).

Paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat buvo pasisakyta, kad „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka“.

Vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą tam pasitelkiant teisinius instrumentus, įtvirtintus Nuostatuose. Savo ruožtu vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą mokestį, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2013 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1199/2013).

Vietinė rinkliava yra privalomas mokėjimas į savivaldybės biudžetą, turintis savarankišką statusą. Pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, kurortas yra įstatymo suteiktas statusas gyvenamajai vietovei, kurioje yra moksliškai ištirtų ir pripažintų gydomaisiais gamtinių gydomųjų veiksnių bei išplėtota speciali infrastruktūra naudoti šiuos veiksnius gydymo, sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms. Kurorto statusas yra siejamas su specialiais reikalavimais vietovės infrastruktūrai, kurios priežiūra ir plėtra yra viena iš svarbiausių savivaldybės, turinčios kurorto statusą, prerogatyvų. Tai, kad Palangos miestui yra suteiktas kurorto statusas – ginčo nėra. Akivaizdu, kad kurortiniame mieste didelę dalį komunalinių atliekų sugeneruoja poilsiautojai ir miesto svečiai. Atsakovė teismui pateikė duomenis, iš kurių nustatyta, kad remiantis Palangos miesto savivaldybės 2014 -2020 m. komunalinių atliekų tvarkymo planu, patvirtintu Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T2-288, kurortinio sezono metu, t.y. vasaros laikotarpiu, mišrių komunalinių atliekų susidarymas išauga beveik 4 kartus, lyginant su žiemos mėnesiais. Pagal įvairius informacijos šaltinius Palangoje vienu metu gali poilsiauti iki 180 - 250 tūkst. turistų, tačiau didžiausias turistų skaičius būna vasaros metu poilsio dienomis. Dalis turistų apsistoja fiziniams asmenims priklausančiuose gyvenamosios paskirties pastatuose (butuose arba namuose). Dėl turistų gausos išauga komunalinių atliekų kiekiai ir šių atliekų sutvarkymo sąnaudas turi padengti šių atliekų turėtojai, vadovaujantis pagrindiniu atliekų kainodaros principu „teršėjas moka“. Valstybinio atliekų tvarkymo 2014 - 2020 metų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 366, 214 punktas numato, kad efektyviai atliekų tvarkymo sistemai sukurti taikomas principas „teršėjas moka“, reiškiantis, kad visas atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Principas „teršėjas moka“ Lietuvoje taikomas ir komunalinių atliekų kainodaroje.

Vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalimi, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą privalo mokėti nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkai arba įgalioti asmenys. Tad jeigu gyvenamosios paskirties būstų savininkai, kurie savo butus ar namus nuomoja turistams ir poilsiautojams, būtų apmokestinti tik taip, kaip ir gyvenamosios paskirties būstų savininkai, kurių būstais naudojasi tik šių butų nuolatiniai gyventojai, privataus sektoriaus turistų sugeneruojamų atliekų tvarkymo kaštai gultų ant savivaldybės gyventojų pečių, kas tikrai nebūtų socialiai atsakinga ir teisinga. Todėl savivaldybė, įgyvendindama principą „teršėjas moka“, Vietinės rinkliavos nuostatuose išskyrė atskirą Nekilnojamojo turto objektų kategoriją, t.y. pastatus, kuriuose teikiamos poilsio paslaugos su verslo liudijimu, nes tai yra ženkli kategorija generuojamų komunalinių atliekų atžvilgiu, būdinga būtent Palangos miesto kurortinei savivaldybei, kurioje turistų ir poilsiautojų įtaka komunalinių atliekų susidarymui yra labai reikšminga.

Išdėstytas teisinis reguliavimas reiškia, kad Atliekų tvarkymo įstatymas prievolę apmokėti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą uždeda atliekų turėtojui, t.y. fiziniam ar juridiniam asmeniui, dėl kurio veiklos susidaro ar gali susidaryti atliekos. Sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą vietinę rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas, nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas arba kiti asmenys, kaip nustatyta Atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 1 dalyje. Taigi esminis kriterijus, lemiantis asmens priskyrimą komunalinių atliekų turėtojo kategorijai, yra nekilnojamojo turto objekto valdymas.

2015 m. kovo 26 d. įstatymu Nr. XII-1590 nuo 2015 m. balandžio 1 d. pakeista Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalis ir nustatyta, kad nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis. Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalies pakeitimas nurodytu būdu iš esmės reiškia, kad įstatymų leidėjas sugriežtino komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodarai keliamus reikalavimus, imperatyviai nurodydamas savivaldybėms pareigą vadovautis Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis.

Pagal 2015 m. kovo 26 d. Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 30² straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-1590 2 straipsnį savivaldybės, vadovaudamosi Vyriausybės patvirtintų rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, iki 2016 m. liepos 1 d. nustato naujus arba patvirtina esamus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius.

Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintoje Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika), įsigaliojusios nuo 2013 m. rugpjūčio 4 d., 4 punkte nustatyta, kad būtinosios su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios sąnaudos – tiesiogiai su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios pagrįstos sąnaudos, reikalingos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugai suteikti, ilgalaikiam komunalinėms atliekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros eksploatavimui, jos atnaujinimui užtikrinti ir sudaryti komunalinių atliekų turėtojams priimtinas sąlygas dalyvauti tvarkant komunalines atliekas, taip pat mažinti aplinkos taršą. Pagal Metodikos 11 punktą būtinosios su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios sąnaudos nustatomos pagal atskiros komunalinių atliekų tvarkymo veiklos pastoviąsias sąnaudas ir atskiros komunalinių atliekų tvarkymo veiklos kintamąsias sąnaudas. Metodikos III skyriuje, reglamentuojančiame rinkliavos dydžio nustatymą, įtvirtinta, kad nustatant rinkliavos dydį, kiekvienai nekilnojamojo turto objekto rūšiai atskirai įvertinamas galintis susidaryti mišrių komunalinių atliekų ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų kiekis (19 punktas); rinkliavos dydis turi būti toks, kad iš nekilnojamojo turto objektų savininkų arba įgaliotų asmenų surinktomis lėšomis būtų apmokėtos visos būtinosios su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios sąnaudos; taikoma dvinarė rinkliava, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų; pastovioji rinkliavos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų pastoviąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas (21-23 punktai); pastovioji rinkliavos dedamoji nustatoma pagal šias kintamąsias pasirinktinai: nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas, nekilnojamojo turto paskirtis ir objektų skaičius, gyventojų/darbuotojų skaičius, konteinerių skaičius ir tūris (dydis) (25 punktas); kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas; kintamąją rinkliavos dalį moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga.

Vadovaujantis Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių (Vyriausybės 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 384 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 18 punktu, nekilnojamojo turto objektai suskirstomi į kategorijas savivaldybių sprendimu pasirinktinai pagal nekilnojamojo turto objekto rūšis ir (ar) jų paskirtį ar kitus kriterijus, vadovaujantis Nekilnojamojo turto objektų rūšių sąrašu, kurį pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalį nustato Aplinkos ministerija. Nekilnojamojo turto objektas, nenurodytas sąraše, gali būti priskiriamas atskirai nekilnojamojo turto objektų kategorijai. Tad akivaizdu, kad savivaldybė turi teisę nustatyti tokias nekilnojamojo turto objektų kategorijas, kurios yra aktualios būtent konkrečiai savivaldybei (tarkim, Palangos miesto savivaldybei nėra aktualūs didelių plotų gamyklų ar ūkininkų apmokestinimo ypatumai, tačiau labai aktualus yra turistų ir poilsiautojų, ypač nuomojančių privačius būstus, teisingas ir teisėtas apmokestinimas).

Taisyklių 19 punkte įtvirtinta norma, kad nustatant įmokos dydį pagal kiekvienos rūšies ir kategorijos nekilnojamojo turto objektus atskirai vertinama, kiek gali susidaryti mišrių komunalinių atliekų ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų, Taisyklių 20 punkte įtvirtinta galimybė savivaldybėms kiekvienos rūšies nekilnojamojo turto objektui nustatyti minimalią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų apimtį pagal rekomenduojamas nustatyti atliekų susikaupimo normas, Taisyklių 32 punkte įtvirtinta norma, jog savivaldybės skirtingos kategorijos nekilnojamojo turto objektams gali pasirinkti skirtingą Taisyklių 31 punkte nurodytą kintamąją įmokos dedamąją, turi būti suprantamos kaip suteikiančios diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti įmokų apskaičiavimo tvarką, atsižvelgiant į Atliekų tvarkymo įstatyme bei Taisyklėse nustatytus kriterijus – būtent nekilnojamojo turto kategorijas, jų paskirtį.

Atsakovė į šią bylą pateikė duomenis, kad 2015 - 2016 metais UAB „Ekokonsultacijos“ atliko Palangos miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo būtinųjų sąnaudų analizę, vietinės rinkliavos dydžių skaičiavimą bei parengė teisės aktų projektus, būtinus nustatyti dvinarę vietinę rinkliavą. Vadovaujantis minėtais skaičiavimais, 2016 m. komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo prognozuojamos sąnaudos - 913 807,09 Eur, mišrių komunalinių atliekų kiekis - 9 359,7 tonų, atitinkamai 97,63 Eur/t. Remiantis tyrimu, vienas turistas per dieną Europoje vidutiniškai sugeneruoja apie 1 kg komunalinių atliekų (Waste management in touristic regions, 2015, Waste Management & Research, https://journals.sagepub.com/doi/full/10.1177/0734242X15594982). Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2016 m. Lietuvos savivaldybėse susidarė apie 1,115 mln. tonų komunalinių atliekų, t. y. 1,06 kg/d. atliekų vienam gyventojui. Darant prielaidą, kad privačius būstus nakvynei dažniau renkasi šeimos su vaikais, apsistojusi 4 asmenų šeima gali sugeneruoti apie 4 kg atliekų, o šių atliekų sutvarkymas kainuoja apie 0,4 Eur/d. (remiantis 2016 m. duomenimis).

Taip pat iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2011-2012 metais parengta Biologiškai skaidžių atliekų (BSA) tvarkymo sistemos vystymo Palangos miesto savivaldybėje galimybių studija, kurią atliko Kauno universiteto aplinkos inžinerijos institutas. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, Palangos miesto savivaldybėje vidutinis mišrių komunalinių atliekų kiekis, susidarantis vasaros laikotarpiu, vienam žmogui yra apytiksliai 1,8 kg per dieną. Skaičiuota, kad Palangos mieste atostogaujanti vidutinė šeima (4 asmenys) per dieną sukaupia apie 7,2 kg mišrių komunalinių atliekų. 1 kg mišrių komunalinių atliekų surinkimo, nuvežimo iki Klaipėdos regiono nepavojingų atliekų sąvartyno bei sutvarkymo kaina yra 0,06 Eur. Todėl nuo 2013 metų sausio 1 d. Nuostatų 1 priedo 16 eilutėje nustatyta 0,43 Eur dydžio vietinė rinkliava už vieną verslo liudijimo galiojimą dieną (7,2 kg x 0,06 Eur.).

Minėta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą bei šios rinkliavos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, ji nustatoma remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu ir yra skirta kolektyviai padengti atitinkamoje teritorijoje (šiuo atveju Palangos miesto savivaldybės) atsirandančių komunalinių atliekų surinkimo ir šalinimo išlaidas. Vietinės rinkliavos parametras – nuo turtinio vieneto – nustatomas atsižvelgiant į pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį esant įprastinėms sąlygoms. Poilsio paslaugų teikimo (kambarių nuomos) laikotarpiu padėtis tame turtiniame vienete komunalinių atliekų atsiradimo ir poreikio jas surinkti bei pašalinti prasme pasikeičia, kadangi būtina surinkti ir pašalinti kambarių nuomos paslaugos gavėjų komunalines atliekas, t. y. atliekas, kurių atsiradimas susijęs su nekilnojamo turto savininko teisės verstis atitinkama veikla realizavimu. Dėl to verslo liudijimo turėtojas turi prisidėti prie kolektyvinio atitinkamoje teritorijoje atsirandančių komunalinių atliekų surinkimo ir šalinimo išlaidų padengimo.

Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas (Nuostatų 2 punkto prasme vykdantis gyvenamosios paskirties patalpų nuomos veiklą pagal verslo liudijimą Palangos mieste), kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, ar kitus parametrus). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (LVAT 2015 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A377-438/2015).

Taip pat pabrėžtina, jog, kaip jau minėta, savivaldybės disponuoja plačia diskrecijos teise nustatyti vietines rinkliavas. Tai darant, be kita ko, gali būti atsižvelgiama ir į vietinės rinkliavos surinkimo administravimo paprastumo, ekonomiškumo aspektus. Be to, finansų teisėje nėra neįprastas lengvatų ar apmokestinimo išimčių nustatymas, pvz., siekiant įgyvendinti atitinkamos ekonominės politikos tikslus. Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta pirmiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad Palangos miesto savivaldybės taryba, šiuo atveju nei nustatydama prievolę mokėti vietinę rinkliavą verslo liudijimo pagrindu gyvenamąsias patalpas išnuomojusiems asmenims, nors jie yra vietinės rinkliavos mokėtojai, nei numatydama rinkliavos mastą, įstatymuose ar kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų nepažeidė. Savivaldybės tarybos sprendimas vietinės rinkliavos mokėtoju apibrėžti poilsio paslaugų teikėją, kaip specifinį subjektą turizmo verslo požiūriu, vertintinas kaip šiuo konkrečiu atveju leistinas ir teisėtas pasinaudojimas savo diskrecijos teise savo nuožiūra reguliuoti su vietos savivalda susijusius teisinius santykius.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, konstatuoja, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų, 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. T2-332 „Dėl Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 pakeitimo“ 1 punktu pakeistų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 41.4 punktas ir 1 priedo 16 eilutė ta apimtimi, kad vietinės rinkliavos mokėtojais laikomi verslo liudijimo pagrindu gyvenamąsias patalpas išnuomoję asmenys, nors jie vietinės rinkliavos mokėtojai yra ir dėl to, kad Palangos savivaldybės teritorijoje valdo, disponuoja, naudojasi nekilnojamu turtu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija) 30¹ straipsnio 2 dalies nuostatai ir 30² straipsnio 3 daliai.

Dėl Nuostatų atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui

Nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje pareiškėjas prašo ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų, 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. T2-332 „Dėl Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 pakeitimo“ 1 punktu pakeistų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 41.4 punktas ir 1 priedo 16 eilutė ta apimtini, kuria nustatyta 0,43 Eur vietinė rinkliava už verslo liudijimą dienai subjektams, kurie vykdo gyvenamosios paskirties patalpų nuomos veiklą pagal verslo liudijimą ir kurie privalo mokėti vietinę rinkliavą taip pat kaip gyvenamųjų patalpų savininkai, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Nuostatų 1 priedo 16 eilutėje ir 41.4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį vietinė rinkliava mokėtojui nustatoma pagal savarankišką parametrą – verslo liudijimą (kurio teisėtumas kelia abejonių) ir neatsižvelgiant į tai, jog vietinė rinkliava to paties nekilnojamojo turto savininkui (vietinės rinkliavos mokėtojui) jau yra nustatyta ir privalo būti mokama, neprieštarauja proporcingumo principui (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas proporcingumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad principas „teršėjas moka“ imperatyviai įpareigoja valstybinės valdžios bei vietos savivaldos institucijas užtikrinti, jog atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų būtent atliekų turėtojas. Vis dėlto, pabrėžtina, jog proporcingumo principas, principo „teršėjas moka“ kontekste, taip pat reikalauja, kad nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, nelemtų, kad tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas akivaizdžiai neproporcingas dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010).

Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą ir įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais principais. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 1 dalį komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“.

Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Remiantis šio įstatymo 2 straipsniu atliekų darytojas – asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis, o atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų.

Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, savaime nedraudžia nustatyti įmoką, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010).

Aiškindamas principo „teršėjas moka“ atitiktį proporcingumo principui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, tačiau principas „teršėjas moka“ minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama pagal nurodytą atliekų kiekį, priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti (LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2796/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad savivaldybė, nustatydama vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą, turi vadovautis ir kriterijais, kurie įtvirtinti Atliekų tvarkymo įstatyme (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1425-1062/2019). Atliekų tvarkymo įstatymo 2, 4, 25, 27, 28, 30, 31, 35 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 30¹, 30² straipsniais įstatymu Atliekų tvarkymo įstatymas buvo papildytas naujais 30¹ ir 30² straipsniais, įsigaliojusiais nuo 2013 m. liepos 1 d. Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 buvo patvirtinta Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad šiomis įstatymo ir Vyriausybės nutarimu patvirtintos metodikos nuostatomis buvo įtvirtintos naujos reikšmingos taisyklės, inter alia susijusios su savivaldybės teisės nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą jos teritorijoje įgyvendinimo ribomis (savivaldybės tarybos diskrecijos apimtimi) (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014).

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, jog įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Proporcingumo principas taip pat įtvirtintas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje kaip vienas iš viešojo administravimo principų, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, jog vadovaujantis proporcingumo principu taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, neriboti asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1580-756/2019).

Teisės moksle ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad šis principas reiškia ir tai, jog taikomos priemonės turi išlaikyti balansą tarp viešo ir privataus intereso taip, kad nebūtų be reikalo suvaržytos asmens teisės ir paliesti privatūs interesai. Konstitucinis Teismas taip pat nuosekliai aiškina, jog proporcingumo, kaip ir teisingumo, principai yra neatsiejami nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, yra konstitucinio teisinės valstybės principo elementai. Konstitucinis Teismas nuosekliai konstatuoja, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna; privalu paisyti proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams, o tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra, jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog proporcingumo principo įgyvendinimas turi užtikrinti, kad rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydis neviršytų to, kiek yra būtina komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos finansavimo tikslui pasiekti; šis principas reikalauja, kad komunalinių atliekų turėtojams nustatyta rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą būtų proporcinga galinčiam susidaryti ar susidarančiam komunalinių atliekų kiekiui dėl atliekų turėtojų nekilnojamojo turto ir jo panaudojimo paskirties ir (ar) veiklos. Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį komunalinėms atliekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą ir sudaryti komunalinių atliekų turėtojams priimtinas sąlygas dalyvauti komunalinių atliekų tvarkyme, taip pat mažinti aplinkos taršą. Minėta, kad toks Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 1 dalies 2 punkte pateiktas proporcingumo principo aiškinimas lemia, jog įmokos dydis gali būti nustatomas (būti proporcingas), ne vien privalomai remiantis faktiškai susidarančiu komunalinių atliekų kiekiui, bet gali būti nustatytas, remiantis ir galinčiu susidaryti komunalinių atliekų kiekiu.

Metodikos 19 punkte taip pat įtvirtinta, jog nustatant rinkliavos dydį, kiekvienai nekilnojamojo turto objekto rūšiai atskirai įvertinamas galintis susidaryti mišrių komunalinių atliekų ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų kiekis. Atsižvelgdama į tai, kad pagal aukščiau aptartas teisės normas įmokos dydis atliekų turėtojams yra diferencijuojamas atsižvelgiant į jų turimo ar naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, veiklą ir dėl šios veiklos galintį susidaryti atliekų kiekį, teisėjų kolegija sprendžia, jog Nuostatų 41.4 punktas ir 1 priedo 16 eilutė ta apimtini, kuria nustatyta 0,43 Eur vietinė rinkliava už verslo liudijimą dienai subjektams, kurie vykdo gyvenamosios paskirties patalpų nuomos veiklą pagal verslo liudijimą ir kurie privalo mokėti vietinę rinkliavą taip pat kaip gyvenamųjų patalpų savininkai, iš esmės yra proporcingas ir tinkamas siekiamam tikslui – principui „teršėjas moka“ užtikrinimui – įgyvendinti (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje eA-1893-415/2019).

Iš to, kas aukščiau išdėstyta, matyti, jog Palangos miesto savivaldybė turi diskrecijos teisę nustatyti vietines rinkliavas, tvirtinti rinkliavos nuostatus, nustatyti lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams bei nustatyti vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus. Tačiau diskrecijos teisė yra saistoma ir bendrųjų konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Pažymėtina, kad įgyvendinant diskrecijos teisę, turi būti laikomasi įstatymuose nustatytų procedūrų, priimtas sprendimas neturi prieštarauti galiojantiems teisės aktams (įskaitant ir juose įtvirtintus principus).

Teismas konstatuoja, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų, 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. T2-332 „Dėl Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 pakeitimo“ 1 punktu pakeistų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 41.4 punktas ir 1 priedo 16 eilutė ta apimtini, kuria nustatyta 0,43 Eur vietinė rinkliava už verslo liudijimą dienai subjektams, kurie vykdo gyvenamosios paskirties patalpų nuomos veiklą pagal verslo liudijimą ir kurie privalo mokėti vietinę rinkliavą taip pat kaip gyvenamųjų patalpų savininkai, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pripažinti, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų, 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. T2-332 „Dėl Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 pakeitimo“ 1 punktu pakeistų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 41.4 punktas ir 1 priedo 16 eilutė ta apimtimi, kad vietinės rinkliavos mokėtojais laikomi verslo liudijimo pagrindu gyvenamąsias patalpas išnuomoję asmenys, nors jie vietinės rinkliavos mokėtojai yra ir dėl to, kad Palangos savivaldybės teritorijoje valdo, disponuoja, naudojasi nekilnojamu turtu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija) 30¹ straipsnio 2 dalies nuostatai, kurioje nurodyta, kad nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą, ir 30² straipsnio 3 daliai.

Pripažinti, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų, 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. T2-332 „Dėl Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 pakeitimo“ 1 punktu pakeistų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 41.4 punktas ir 1 priedo 16 eilutė ta apimtini, kuria nustatyta 0,43 Eur vietinė rinkliava už verslo liudijimą dienai subjektams, kurie vykdo gyvenamosios paskirties patalpų nuomos veiklą pagal verslo liudijimą ir kurie privalo mokėti vietinę rinkliavą taip pat kaip gyvenamųjų patalpų savininkai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.