- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-20
- Bylos Nr.
- I-2197-554/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- V.K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 000 000 EUR (vieną milijardą eurų) neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas skunde (b.l. 5) nurodė taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuos Respublikos Teisingumo ministerijos dėl Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmų ir nurodė, jog jis be jokio pagrindo buvo užrakintas laikino sulaikymo kameroje, kai buvo daro krata, ir nebuvo išleidžiamas į tualetą. 2014 metais, prieš uždarant pareiškėją į baudos izoliatorių, iš jo buvo paimtas asmens ženklas su dirželiu. Pasibaigus nuobaudos terminui administracijos atstovai pareiškėjui negrąžino dirželio nuo asmens ženklo. 2014 metais pareiškėjas pranešė administracijai, kad 21 būrio gyvenamojoje patalpoje sulūžęs dviejų aukštų gulto viršutinis gultas ir gali sužaloti pareiškėją, kai jis gulės ant apatinio gulto. Administracijos atstovai nereagavo ir gulto nesuvirino. Dušo patalpoje esantys maišytuvai užsiteršę kalkėmis ir paleidus vandenį vanduo bėga trumpiau negu 20 sekundžių. Be to, dušo patalpoje nėra garų surinkėjo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Marijampolės PN administracija cenzūruoja pareiškėjo dokumentus. Gyvenamosiose patalpose šalta ir temperatūra mažesnė negu 18 laipsnių, tačiau administracija neišduoda šildytuvo. Administracijos atstovai taip pat nesudaro galimybės patekti į biblioteką pagal papildomą leidimą. KPP budėję pareigūnai jo neišleido, nors pas juos turėjo būti leidimas. Be to, administracijos atstovai kursto prieš pareiškėją kitus nuteistuosius – pasakė, kad jeigu rašys skundus, tai išneš sportinį inventorių, o tuo nepatenkinti kiti nuteistieji.
Dėl tokių administracijos veiksmų pablogėjo pareiškėjo sveikata, atsirado pergyvenimai, depresija, nepatogumai, fizinės kančios.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 20-22) nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie neteisėtus administracijos pareigūnų veiksmus bei apie atsiradusias neigiamas pasekmes – neturtinę žalą. Jokių nevienkartinių tęstinio pobūdžio neteisėtų veiksmų, atliktų iš administracijos pusės, pareiškėjas neįvardijo.
Atsakovas pabrėžė, kad nuteistųjų gyvenimo sąlygas sistemingai tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai. 2014-10-10 Patikrinimo akte buvo konstatuota, kad jokių esminių pažeidimų (tame tarpe ir dušo patalpose), neatitikimo higienos normos reikalavimams neužfiksuota. Dušo patalpoje įrengta vandens dozavimo sistema, kurios pagalba vanduo bėga apie 20 sekundžių, paskui būtina pakartotinai įjungti vandens tekėjimą. Tai padaryta siekiant taupyti vandenį. Dušo patalpoms remontas nereikalingas, nes jos yra geros būklės. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 p. numatyta galimybė nuteistiesiems suteikti oro šildytuvus. Niekas iš nuteistųjų nesikreipė į kompetentingą instituciją, turinčią teisę atlikti oro temperatūros, drėgnumo matavimus, todėl šildytuvai ir nebuvo išduodami. Į visus gautus pareiškėjo skundus administracija išsamiai atsakė teisės aktų nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka už labai sunkaus tyčinio smurtinio nusikaltimo, sukėlusio nukentėjusiojo mirtį, bei lengvesnių tyčinių smurtinių nusikaltimų, kuriuos padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, įvykdymą pataisos namuose (TIS Liteko duomenys). Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią jis patyrė atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN. Pareiškėjas 1 000 000 000 EUR neturtinę žalą kildina iš Marijampolės PN administracijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), neremontuojant vandens tiekimo ir dušo patalpų, nepagrįstai uždarant į laikino sulaikymo kamerą, negrąžinant asmens ženklo dirželio, neremontuojant gulto, neišduodant šildytuvo ir t.t..
Teismas pabrėžia, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1 str. 1 d. nustato, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių, asmenų (ABTĮ 57 str.).
Teismas taip pat pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais nepatogumais ir t.t., bet ir realiu pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo deklaratyvūs teiginiai, kurie iš esmės negrindžiami jokiais įrodymais, jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, pavojų gyvybei neturtinės žalos (būtent tik vieno milijardo eurų sumai) atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam realias netrumpalaikes neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė jo teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti 1 000 000 000 EUR neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, sukuriamas valstybėje bendrasis produktas, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu asmenys, kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų ir, tuo pačiu, dalis jų jau yra nukentėję nuo kitų asmenų nusikalstamų veiksmų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais (tik vienu milijardu eurų), atlyginimo (ABTĮ 57 str.). Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Be to, pareiškėjas tyčia darė nusikaltimus, todėl jis turėjo objektyvią galimybę suvokti, jog už nusikaltimų darymą jis bus patalpintas į pataisos namus – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi (tyčiniai) neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl gyvenimo (įkalinimo) sąlygų pablogėjimo bei atsiradusių būtinų apribojimų (CK 6.282 str. 1 d.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę (ABTĮ 57 str.).
Iš teismui pateiktų Marijampolės PN administracijos ir pareiškėjo susirašinėjimo dokumentų turinio (b.l. 7-18, 28-56) matyti, kad pareiškėjui buvo teisės aktų nustatyta tvarka motyvuotai atsakyta į visus jo skundus, kurie rašomi nuolat dėl įvairiausių bei nereikšmingų priežasčių, kurios dėl savo mažareikšmiškumo (ir trumpalaikiškumo) net negali būti vertinamos kaip pagrindas neturtinei žalai atsirasti, taip pat negali būti vertinamos kaip kankinimas arba nežmoniškos bausmės atlikimo sąlygos (ABTĮ 57 str.). 2014-10-10 patikrinimo akto (b.l. 23-25) duomenys patvirtina, kad 2014-09-30 Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai Marijampolės PN atliko patikrinimą dėl Higienos normos HN 76:2010 galimų pažeidimų. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad gyvenamosios, dušo ir kitos patalpos atitinka esminius teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas savo teiginį, jog dušo patalpose jo netenkina garai ir vandens srovės bėgimo intensyvumas grindė tik deklaratyviais teiginiais, o jokių konkrečių įrodymų nepateikė. Byloje nėra jokių duomenų, jog dušo patalpos neatitinka teisės aktų reikalavimų. Dėl to teismas šioje dalyje pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. 2011-03-03 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Taisyklių 11.8 p. numato galimybę išduoti šildytuvus, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad buvo pakankamas teisinis pagrindas šiuos prietaisus išduoti, taip pat nebuvo pateikti jokie įrodymai, jog šildymo sezonas Marijampolės PN buvo pradėtas vėliau negu visoje savivaldybės teritorijoje. Atsižvelgiant į pareiškėjo norą bei patirtį kreiptis skundais į įvairias institucijas (TIS Liteko duomenys), teismas daro išvadą, jog jis turėjo realią galimybę dėl temperatūros rėžimo gyvenamojo patalpoje kreiptis į Visuomenės sveikatos centrą, Seimo kontrolierių įstaigą, teismą ir t.t.. bei prašyti užfiksuoti patalpos temperatūrą. Administracinėje byloje tokių duomenų nėra, todėl atsižvelgiant į susiformavusį pareiškėjo elgesio modelį kreiptis į įvairias institucijas dėl visiškai nereikšmingų dalykų, teismas daro išvadą, jog jokio objektyvaus būtinumo išduoti šildytuvus nebuvo (ABTĮ 57 str.).
Įvertinęs visus likusius pareiškėjo skundo teismui argumentus bei atsakovo atsakymus į iš esmės analogiškus pareiškėjo skundus Marijampolės PN (dėl užrakinimo sulaikymo kameroje, asmens ženklo ir dirželio paėmimo, sulūžusio gulto, garų surinkėjo, galimybės patekti į biblioteką, kurstymo prieš pareiškėją kitų nuteistųjų, dokumentų cenzūros ir t.t.) teismas pabrėžia, kad dalis pareiškėjo teiginių neturtinės žalos galimo atsiradimo kontekste yra visiškai nepagrįsti, neįrodyti, o kiti neigiami poveikiai yra trumpalaikiai bei mažareikšmiški, betarpiškai susiję su jo kaip nuteistojo statusu, rėžimo apribojimais, todėl negali būti pagrindu ne tik vieno milijardo eurų žalos priteisimui, bet ir neturtinei satisfakcijai atsirasti (ABTĮ 57 str.).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko, o dėl galimai atsiradusios neturtinės žalos pareiškėjas pateikė tik aptakias frazes (ABTĮ 57 str.). Pateiktų įrodymų visetas duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmai (neveikimas)(aktas) nebuvo nustatyti, o pats pareiškėjas savo reikalavimui pagrįsti jokių įrodymų nepateikė (ABTĮ 57 str.). Dėl šių aplinkybių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Teismas taip pat akcentuoja, kad byloje nėra ir jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Kaip jau buvo paminėta, pats pareiškėjas skunduose išdėstė tik abstrakčius deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Iš Marijampolės PN 2014-12-29 pažymos (b.l. 26) bei 2014-12-30 pažymos (b.l. 27) matyti, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Psichologinę tarnybą bei Sveikatos priežiūros tarnybą dėl psichologinių problemų, nėra skundęsis depresijos požymiais, miego sutrikimais ir pan. (ABTĮ 57 str.).
Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikytini abstrakčiais ir pertekliniais, taip pat neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V.K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.