Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-20 · Administracinė byla Nr. I-3781-789/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-20
Bylos Nr.
I-3781-789/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02330-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
S. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3781-789/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02330-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė,

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 700-800 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 1).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2018 m. kovo 14 d. ir laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. liepos 11 d. buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis įvairiose Lukiškių TI-K kamerose. Teigė, kad kamerose buvo laikomas dviese arba vienas. Be to, kaip nurodė pareiškėjas, X kameros plotas yra apie 6 kv. m ir dar 2 kv. m užima sanitarinis mazgas, todėl trūkdavo vietos. Kamerų sienos bei lubos atsilupusios, ištrupėjusios, vietomis matėsi pelėsis, negalėjo valgyti, tvirtino, kad dėl tokių netinkamų sąlygų buvo kenkta sveikatai. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas atitvertas tik sienele, kuri yra 1,2 m arba 1,3 m aukščio, nebuvo tualeto ventiliacijos, pareiškėjas visada jausdavo nemalonius kvapus. Pareiškėjas teigia, kad dėl tokių sąlygų buvo pažemintas jo orumas ir patyrė tam tikrus nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktų reikalavimus.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 5–11).

Lukiškių TI-K pateikė teismui pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijas, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas, asmenų skaičius tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010) reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Teigia, kad pagal HN 76:2010 24 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015) 17 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – žalos padarymo fakto.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tinkamomis sąlygomis.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

EŽTT praktikoje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į EŽTT 2016 m spalio 20 d. sprendime Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 kv. m (b. l. 8).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 kv. m.

Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2018 m. liepos 17 d. pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose buvo užtikrintas. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerų sienos bei lubos atsilupusios, ištrupėjusios, vietomis matėsi pelėsis, todėl negalėjo valgyti ir tokios sąlygos kenkė sveikatai.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl kameros sienų, grindų, lubų neatitikties higienos normų reikalavimams ir jų nedetalizavo.

Remiantis byloje pateiktais duomenimis matyti, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir Vilniaus departamentas) reguliariai atlieka operatyviąsias patikras Lukiškių TI-K, kurių metu yra tikrinamos gyvenamosios vietos sąlygos. Vilniaus departamento patikrinimų metu nustatyti pažeidimai yra fiksuojami ir nedelsiant šalinami. Lukiškių TI-K Ūkio skyrius pranešime yra nurodęs (b. l. 14–16), kad Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos HN: 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atkreipia dėmesį, kad tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose išvengiama ir pelėsio, ir nemalonaus kvapo. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas vertina, kad Lukiškių TI-K administracija laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių įrodymų, todėl jo argumentai dėl Lukiškių TI-K kamerose atsilupusių ir ištrupėjusių sienų, lubų, esamo pelėsio, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerų sanitarinis mazgas atitvertas tik sienele, kuri yra 1,2 m arba 1,3 m aukščio, sanitariniame mazge nebuvo atskiros ventiliacijos.

Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V - 82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje N. ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją, 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktus).

LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Pagal LVAT formuojamą praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara.

Įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, t. y. kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, pripažintina, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktuose (Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto, Lietuvos higienos normos 76:2010 21 punkto) nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės yra pagrįsti.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti (b. l. 19), kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m pertvara. Įvertinus anksčiau nustatytas aplinkybes, teismas prieina prie išvados, kad kamerose Nr. 124, Nr. 320, Nr. 264, Nr. 323, Nr. 372, Nr. 315, Nr. 266 sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo likusios kameros erdvės ir įrengtas kaip atskira kabina. Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės naudotis higieniškais ir privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais visą laikymo laikotarpį, t. y. 73 paras, todėl konstatuotina, kad visą ginčo laikotarpį buvo pažeista jo teisė į privatumą ir jam priteistina 220 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tokia suma atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. L. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui S. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 220 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė