Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjo O. T. atstovei adv. D. Boguševičienei, suinteresuoto asmens UAB ,,Dviguba ašis“ atstovams: adv. V. Raviniui ir bendrovės direktoriui A. D., neatvykus suinteresuoto asmens Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) atstovui, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo O. T. skundą dėl VVTAT sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo šį asmenį pakartotinai atlikti veiksmus bei priimti sprendimą dėl ginčo esmės, suinteresuoti asmenys: UAB ,,Dviguba ašis“ ir VVTAT.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pažymėtina ir tai, kad nuo 2015-11-01 įsigaliojo nauja Transporto priemonių pardavimo tvarka (CK 6.431¹ str.), kuri numato, kad pardavėjas pirkimo - pardavimo sutartyje privalo pirkėjui nurodyti (deklaruoti) ridos duomenis, visus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas yra motorinės transporto priemonės savininkas, taip pat visus jam žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta. Privalomų pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašą tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Reikalaujama nurodyti tokius trūkumus: stabdžių sistemos, vairo mechanizmo ir pakabos elementų, apšvietimo ir šviesos signalizavimo elementų, vairuotojų ir keleivių saugos sistemų, dujų išmetimo sistemos (Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2015 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. 2B-231 „Dėl motorinės transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašo patvirtinimo“).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. - iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2013 m. lapaičio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2013).

Dėl ko konkrečiai įvyko gaisras taip ir nėra žinoma. Yra pateikta tik tikėtina priežastis, kad įvyko dėl automobilio elektros instaliacijos gedimo, tačiau dėl kokio konkrečiai ir dėl kokios priežasties nėra žinoma, t. y. neaišku kokios priežastys sąlygojo gedimo atsiradimą. Atsakomybė dėl daikto kokybės visų pirma keliama gamintojui, t. y. daiktas turi būti pagamintas saugus. Ar galimas (tikėtinas) elektros instaliacijos gedimas buvo gamyklinis brokas, už kurį galėtų būti atsakingas gamintojas kaip jau minėta duomenų nėra. Taip pat pažymėtina, kad gamintojo atsakomybė taip pat nėra neribota ir jis daikto kokybę garantuoja per atitinkamai gamintojo nustatytą garantinį laikotarpį. Tuo tarpu pareiškėjas reikalauja didesnės atsakomybės bei didesnių garantijų, nei jas suteikia aplamai gamintojas.

Motyvuojamoji dalis

Skunde išdėstyti argumentai ir prašymas yra nepagrįsti ir atmestini.

Šiaulių apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, į kurią Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kreipėsi, siekdama gauti objektyvią išvadą dėl gaisro kilimo priežasties nurodė, jog gaisras kilo dėl automobilio elektros instaliacijos gedimo, tačiau pažymėtina, jog minėtoje išvadoje nebuvo nurodyta automobilio elektros instaliacijos gedimo kilmė (t. y. priežastys).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, siekdama ištirti ginčą, surinko visus objektyviai įmanomus gauti įrodymus (šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, valstybės institucijų išvadas), tačiau iš minėtų įrodymų nepakako duomenų nustatyti, ar vartotojo O. T. reikalavimas yra pagrįstas, t. y. nebuvo galimybės nustatyti elektros instaliacijos gedimo kilmės, todėl Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 26 straipsnio 6 punktu, ginčo nagrinėjimą nutraukė.

Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1333 patvirtintų Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatų (toliau - nuostatai) 4 ir 5 punktuose įtvirtinta, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio buveinės adresas - Vilniaus g. 25, 01402 Vilnius. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Šiaulių apskrities skyriaus nuostatų, patvirtintų Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1-142, 3 punkte nustatyta, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Šiaulių apskrities skyrius yra Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos struktūrinis padalinys, tiesiogiai pavaldus Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriui ir sprendžiantis savo kompetencijai priklausančius klausimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Šiaulių apskrities skyrius, neturi savarankiško juridinio statuso, todėl negali būti laikytinas tinkamu atsakovu byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2016 m. vasario 11 d. nutartis byloje Nr. T-3-858/2016).

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismo prašė:

atmesti pareiškėjo O. T. skundą, kaip nepagrįstą ir palikti galioti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą nepakeistą (2015 m. gegužės 4 d. raštas Nr. 39Š-321).

Esant kitų bylos dalyvių sutikimui teismas bylą išnagrinėjo VVTAT atstovui nedalyvaujant.

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad VVTAT 2016-03-16 gavo pareiškėjo 2016-03-15 skundą dėl jo, kaip vartotojo, pažeistų teisių ištyrimo, kuriuo pareiškėjas prašė įpareigoti suinteresuotą asmenį UAB ,,Dviguba ašis“ grąžinti 4 200 Eur už iš pastarojo įsigytą lengvąjį automobilį VW Golf, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) ir atlyginti kitas jo išlaidas (14-17 b. l.). Minėtame skunde pareiškėjas nurodė, kad jis 2015-10-19 sudarė rašytinę sutartį su UAB ,,Dviguba ašis“ dėl naudoto lengvojo automobilio pirkimo - pardavimo, taip pat sutarė, kad už transporto priemonę sumokės 4 200 Eur ir pardavėjas perduos pirkėjui minėtą automobilį. Minėto sandorio šalys nesudarė atskiro transporto priemonės perdavimo – priėmimo akto, o tik sutartyje nurodė apie transporto priemonės perdavimą. Tačiau pareiškėjo įsigytas lengvasis automobilis 2015-11-04 sudegė, o gaisro priežastis transporto priemonės elektros instaliacijos gedimas. Pareiškėjas laiko, kad dėl kilusio gaisro atsakingu laikytinas pardavėjas, kadangi lengvojo automobilio pardavimo momentu egzistavo jo instaliacijos gedimas. Pagal pareiškėją kadangi lengvojo automobilio pardavimo momentu transporto priemonė neatitiko jai keliamų reikalavimų ir dėl to negalėjo būti naudojamas pagal paskirtį, todėl pardavėjas UAB ,,Dviguba ašis“ turi grąžinti pirkėjo sumokėta už daiktą kainą. Pardavėjas su tokiais pirkėjo motyvais nesutiko ir atsisakė grąžinti už parduotą transporto priemonę gautus pinigus. Pardavėjas atmesdamas minėtą pirkėjo reikalavimą nurodė, kad pastarasis prieš įsigydamas transporto priemonę ją apžiūrėjo ir išbandė jos ridą, automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra, automobilis buvo eksploatuojamas virš 7 metų, todėl jam negaliojo gamintojo garantija, o be to ir pardavėjas nežinojo apie pareiškėjo nurodytą gedimą.

VVTAT Šiaulių apskrities skyrius 2016-04-14 raštu Nr. 39Š-274 pranešė pareiškėjui, kad jis kartu su 2016-03-16 skundu pateiktų papildomus duomenis, reikalingus skundo tyrimui, todėl paprašė pareiškėjo juos pateikti (37-38 b. l.).

Pareiškėjas 2016-04-27 pateikė VVTAT papildomą informaciją į pateiktą prašymą. VVTAT 2016-05-04 pranešimu informavo pareiškėją, kad nagrinėjant jo skundą ir tyrimo metu gautus duomenis, atsižvelgiant į pardavėjo paaiškinimus, tarnybai neužtenka duomenų nustatyti, kad jo reikalavimas pardavėjui yra pagrįstas, todėl vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 26 str. 6 p., ginčo nagrinėjimą nutraukia. Tuo pačiu informavo pareiškėja, kad pagal minėto įstatymo 29 str. nuostatą, jam išlieka teisė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl galimybės jų ginčą išnagrinėti iš esmės pagal CPK nuostatas (54-56 b.l.).

Suinteresuoti asmenys pateiktuose atsiliepimuose irgi pakartojo ankstesnių procesinių dokumentų nuostatas ir laiko, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas (10-13, 57-62 b. l.).

Nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl VVTAT atsisakymo išnagrinėti pareiškėjo 2016-03-16 skundą iš esmės teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas (toliau – ir Įstatymas) (nauja įstatymo redakcija nuo 2007 m. kovo 1 d.) ir kiti teisės aktai.

Vartotojų teises, vartotojų teisių apsaugos sritis, vartotojų teisių apsaugos institucinę sistemą, vartotojų teisių apsaugos institucijų kompetenciją, vartotojų švietimą, vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų santykius, vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarką ir atsakomybę už teisės aktų, reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą, pažeidimus reglamentuoja Įstatymas, kuriame numatyta, jog vartotojai, be kita ko, turi teisę kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą (2013-12-19 įstatymo Nr. XII-701 redakcija, 1 str. 1 d., 3 str. 1 d. 6 p.).

Vartotojas, manydamas, kad pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turi teisę šio skirsnio nustatyta tvarka kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, taip pat į šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas ginčus nagrinėjančias institucijas ar į teismą; vartotojas turi teisę savo teises ginti ir kitais, šiame įstatyme nenumatytais, teisėtais būdais (2011-12-01 įstatymo Nr. 2083 redakcija, 19 str. 1 d., 2 d.).

Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2011-12-01 įstatymo Nr. XI-1765 redakcija) numatyta, kad tuo atveju, jeigu pardavėjas ar paslaugų teikėjas nevykdo vartotojo reikalavimo dėl įsigytų nesaugių ir (ar) netinkamos kokybės prekių ar paslaugų, dėl prekių grąžinimo, trūkumų pašalinimo, kainos sumažinimo, keitimo ir (ar) informacijos suteikimo, vartotojas turi teisę kreiptis į Tarnybą. Ši institucija privalo išnagrinėti vartotojo prašymą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą vartotojo prašymo nagrinėjimas negali būti baigtas, šios institucijos gali terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Tarnyba, Inspekcija ar visuomenės sveikatos centras apskrityje, išnagrinėję vartotojo prašymą, surašo patikrinimo aktą, kuriame nurodo, ar vartotojo reikalavimas pagrįstas, ir, jeigu pagrįstas, pasiūlo pardavėjui, paslaugų teikėjui per nustatytą terminą įvykdyti vartotojo reikalavimą. Tarnyba, Inspekcija ar visuomenės sveikatos centras apskrityje informuoja vartotoją apie tikrinimo rezultatus.

Ginčijamo Sprendimo metu Tarnyba turėjo remtis tik tais įrodymais kuriuos pateikė ginčo šalys, todėl sutiktina su pastarosios išvada, kad nebuvo pateikta pakankamai duomenų iš kurių būtų galima šiai neteisminei institucijai daryti išvadą tiek dėl užsidegusio lengvojo automobilio gaisro kilimo priežasties, tiek dėl įpareigojimo pardavėjui. Tarnyba nėra institucija, kuri turi teisę priimti tikėtinus sprendimus ir jų pagrindu sukurti vienai iš šalių pareigas, kurios turi būti vykdomos. Tačiau tai nereiškia, kad viena iš ginčo šalių gindama savo interesus negali pasinaudoti įstatymo suteikta galimybe kreiptis į teismą. Nors pareiškėjas kaip vartotojas dėl netinkamos daikto kokybės raštu kreipėsi į pardavėją, tačiau pastarasis, gavęs vartotojo pretenziją, 2016-02-23 atsakyme nurodė esmines aplinkybes dėl ko nesutinka su vartotojo reikalavimu (18-20 b.l.). Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas su pretenzija į pardavėją kreipėsi tik 2016-02-09, nors įsigytas lengvasis automobilis užsidegė dar 2015-11-04, tai yra daugiau kaip po trijų mėnesių, kas irgi neleidžia Tarnybai tinkamai įvertinti visų su pareiškėjo reikalavimu susijusių aplinkybių. Pareiškėjas nenurodė nei Tarnybai, nei teismui esminių aplinkybių kodėl nedelsiant nesikreipė į pardavėją ir dėl ko nekvietė pastarojo atstovo kuomet prasidėjo tyrimas dėl gaisro priežasties aplinkybių. Teismas sutinka su pardavėjo motyvais, jog pareiškėjas kaip apdairus ir atidus pirkėjas suvokė, jog perka naudotą ir turintį kėbulo defektų lengvąjį automobilį.

Civilinio kodekso 6.350 straipsnio 1 dalyje pateikta vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties samprata nustato, kad pardavėjas, kuris verčiasi prekyba, įsipareigoja parduoti prekę fiziniam asmeniui pastarojo asmeniniams, jo šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su jo verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą.

Taigi, vadovaujantis aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatomis, Tarnybos veiklos tikslas – padėti apginti vartotojams jų pažeistas teises, todėl Tarnyba, gavusi vartotojo skundą, turi tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius vartojimo teisinius santykius. Tokiai kvalifikacijai atlikti reikalingi dokumentai, ne tik pagrindžiantys vartojimo santykių egzistavimą.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad kartu jis pateikė Tarnybai visus reikalingus dokumentus, todėl Tarnyba, atsisakydama iš esmės nagrinėti jo skundą, neatliko jai pagal kompetenciją priskirtų veiksmų.

Bylos medžiaga patvirtina, kad kartu su 2016-03-16 skundu pareiškėjas Tarnybai pateikė tik dalį dokumentų. Dėl to Tarnyba jau 2016-04-14 kreipėsi papildomai į Šiaulių apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdymą dėl papildomų dokumentų išsireikalavimo (38 b.l.). Ši valstybės institucija nurodė, kad iš nustatytų aplinkybių tikėtina, jog gaisras kilo dėl automobilio variklio skyriaus elektros instaliacijos gedimo (42 b. l.).

Nustatyta ir byloje dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjas ir lengvojo automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavėjas sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje konstatavo ir jo perdavimo faktą (21 b. l.). Be to į bylą pateikta ir lengvojo automobilio techninės pažiūros rezultatų kortelė (ataskaita), kurioje konstatuota, jog transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus iki 2017-10-21 (24 b.l.). Taip pat nustatyta, kad kreipdamasis į Tarnybą su skundu dėl lengvojo automobilio defekto, pareiškėjas nepateikė tiek ir tokių duomenų iš kurių šį Tarnyba galėtų daryti objektyvią ir pagrįstą išvadą dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, dėl kurio kokybės jis skundžiasi. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas kartu su 2016-03-16 skundu nepateikė Tarnybai tiek pakankamai dokumentų, iš kurių turinio būtų galima nustatyti, kad egzistuoja pardavėjo atsakomybė pirkėjui.

Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė Tarnybai dokumentų, iš kurių turinio ir juose esančių duomenų būtų galima daryti išvadą, kad pardavėjas pardavė, o pirkėjas nupirko lengvąjį automobilį, kurio tolesnė eksploatacija dėl elektros instaliacijos negalima, t. y. duomenų, įrodančių, kad pardavėjas negalėjo jam nuosavybės teise priklausančio lengvojo automobilio parduoti pirkėjui (pareiškėjui). Todėl darytina išvadą, kad Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo pradėti išsamų tyrimą dėl pareiškėjo 2016-03-16 skunde nurodytos pretenzijos dėl lengvojo automobilio su defektu pardavimo, todėl Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės. Pažymėtina, kad tiek Tarnybos Šiaulių apskrities skyriaus 2016-05-04 rašte Nr. 39Š-321, tiek ir Tarnybos atsiliepime pareiškėjui buvo išaiškinta galimybė (jo teisė) dėl jam padarytos turtinės žalos atlyginimo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą civilinio proceso tvarka (10-13, 54-56 b. l.).

Atskirai pastebėtina, kad teisės doktrinoje pripažįstama, jog teisė kreiptis dėl savo pažeistų ar ginčijamų teisių teisinės gynybos yra vie­na iš svarbiausių asmens procesinių subjektinių teisių. Galiojantys teisės aktai nurodo, kad egzistuoja dvi teisinės gynybos, kai sprendžiamas teisinis ginčas, t. y. įgyvendinama jurisdikcinė veikla, sistemos: (i) teisminė ir (ii) neteisminė gynyba, kurios, savo ruožtu, gali reikštis įvairiomis institucinėmis ir procesinėmis formomis. Ikiteisminis ginčų nagrinėjimas, dar vadinamas (taip pat ir teisės aktuose) išankstiniu ginčų nagrinėjimu ne teismo tvarka, yra viena iš neteisminės gynybos sistemos sudedamųjų dalių (kitų neteisminės gynybos formų pavyzdžiai: arbitražas, ginčų nagrinėjimas parlamentinės kontrolės tvar­ka, ginčų nagrinėjimas ombudsmeno institucijoje ir kt.). Ikiteisminis ginčų nagrinėjimas, kaip jurisdikcinis procesas, yra teisminio proceso al­ternatyva ir kartu jį papildo. Abi šios ginčų nagrinėjimo formos turi konstitucinį legitimumą ir neturi konkuruoti tarpusavyje. Neretai asmuo gali pats pasirinkti pageidaujamą formą - teis­minę arba ikiteisminę gynybą. Ikiteisminės gynybos sistemos funkcijos gali skirtis, nelygu ginčo rūšis (pavyzdžiui, ar ginčas civilinis, ar admi­nistracinis), bet ikiteisminis procesas negali pakeisti teisminio proceso, o gali tik jį papildyti iki asmeniui kreipiantis į teismą.

„Neteisminė gynyba“ nėra „iki­teisminės gynybos“ sinonimas. Iki­teisminiu ginčų nagrinėjimu, žinoma, siekiama ne papildomai pasunkinti tariamo asmens teisių ar interesų pažeidimo gynimą, o, priešingai, sudaryti papildomas galimybes išspręsti teisės problemą (Vyriausiojo administraci­nio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis byloje Nr. A-143-191-10).

Ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijų statusą, funkcijas, suda­rymo tvarką ir įgaliojimus, taip pat ginčų nagrinėjimo tvarką paprastai reglamentuoja įstatymai. Šios institucijos atlieka jurisdikcines funkcijas, vadovaujasi procesinėmis teisės normomis ir principais, turinčiais nema­žai panašumų su teismo proceso funkcijomis, normomis ir principais. Tačiau nors jų veikla ir panaši į teisingumo vykdymą, jos nėra teisminės valdžios dalis.

Galima nurodyti šiuos svarbiausius teisminio ir ikiteisminio ginčų nag­rinėjimo skirtumus: (i) formalųjį: teismai priskirti teisminei valdžiai, o ikiteis­minio ginčų nagrinėjimo institucijos - vykdomajai valdžiai; (ii) materialųjį: nagrinėjant ginčą teisme siekiama apginti (jei įmanoma, atkurti) galimai pa­žeistas asmens teises, o ikiteisminiu ginčo nagrinėjimu siekiama teisinės taikos tarp šalių ir (arba) ginčo teisinio santykio sukonkretinimo; (iii) funkcinį: nag­rinėjant ginčą teisme siekiama teisingumo kaip specifinės teisminės valdžios funkcijos įvykdymo, o ikiteisminiu ginčų nagrinėjimu - reguliuoti (mažinti) teismų darbo krūvį ir padėti vykdyti viešosios administracijos veiklos stebėseną; (iv) procesinį: skiriasi šių jurisdikcinių procesų teisinio reguliavimo in­tensyvumas, eiga (stadijos, jų nuoseklumas, šalių procesinis subjektiškumas ir t.t.) ir (kartais daugiau, kartais mažiau) juose taikomi principai.

Be to pažymėtina, kad draudimo kreiptis į teismą, kai ginčas lygiagrečiai nagrinėjamas neprivalomoje ikiteisminėje ins­titucijoje, nenustato nei Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, nei Civilinio proceso kodeksas. Taigi neprivalomas ikiteisminis procesas dėl civilinių ginčų gali vykti lygiagrečiai su civili­niu teismo procesu.

Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad Sprendimas savo turiniu ir forma atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teisinio pagrindo naikinti Sprendimą, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą išnagrinėti pakartotinai pareiškėjo 2016-03-16 skundą iš esmės yra išvestinis reikalavimo panaikinti Sprendimą atžvilgiu, todėl atmetus šį reikalavimą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 263 - 270 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjo O. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant skundą per Šiaulių apylinkės teismą.