Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. ir Ž. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 146 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams;

pagal BK 284 straipsnį ir nuteistas 30 (trisdešimties) parų arešto bausme;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos jas visiškai apimant ir Ž. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 146 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 180 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų ir 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos jas visiškai apimant ir Ž. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 1 (vienam) mėnesiui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrintos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir Ž. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 5 (penkiems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 12 d. nuosprendį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. V. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, pasižada ateityje nebedaryti naujų nusikalstamų veikų, nevartoti alkoholio. Teismas, nesivadovaudamas Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, paskyrė per griežtą bausmę. Pasak apelianto, bausmė turi būti adekvati ir atitikti teisingumo bei bausmės skyrimo proporcingumo principus. Bausmė turi kuo mažiau varžyti apelianto laisvę, kad jis galėtų integruotis į visuomenę, rūpintis savo mažamečiu vaiku, pagyvenusiais tėvais, kurti šeimą, dirbti visuomenės ir valstybės naudai. Ilgas buvimas suėmime ir bylos tyrimas sudaro pagrindą švelninti nuteistojo padėtį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas pripažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neturėjo tiesioginės tyčios, viskas įvyko staiga susijaudinus, spontaniškai. Be to, aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, t. y. nepasišalino iš įvykio vietos, užtikrino pagalbos kvietimą ir operatyvios medicinos pagalbos suteikimą asmeniui, kuris savo aktyviais veiksmais (psichologiniu ir fiziniu smurtu) išprovokavo jį padaryti nusikaltimą. Nusikaltimo padarymą nulėmė ir provokuojantis bei rizikingas nukentėjusiojo elgesys.

1.2. Apeliantas pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą, todėl baudžiamasis įstatymas nenumatė galimybės atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ar paskirti švelnesnę bausmę. Apeliantas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, todėl pagrįstai tikisi, kad apeliacinės instancijos teismas į tai atsižvelgs ir pritaikys veikos padarymo metu galiojusią BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją, numačiusią galimybę atidėti bausmės, paskirtos už sunkų nusikaltimą, vykdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. M. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 12 d. nuosprendį ir jam skirti švelnesnę bausmę, taip pat paskirti jam ekspertizę psichinei sveikatai įvertinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.4. Apeliantas labai gailisi dėl nusikaltimų padarymo ir savo neatsakingo elgesio, tačiau teismas to nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. K. ir nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras – atmesti

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, todėl teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrins pagal apeliaciniuose skunduose išdėstytus prašymus.

Dėl nuteistojo Ž. M. apeliacinio skundo

Iš nuteistojo Ž. M. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, tačiau mano, kad nepagrįstai nebuvo atlikta ekspertizė siekiant įvertinti jo psichinę ir psichologinę būklę, dėl to jam buvo paskirta per griežta bausmė.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino jo psichologinės būklės ir galimų alkoholio poveikio padarinių jo veiksmų suvokimui bei adekvačiam elgesiui. Apeliacinės instancijos teismo 2021 m. spalio 27 d. nutarties pagrindu byloje pateikta 2021 m. lapkričio 15 d. specialisto išvada Nr. 89TPK-381/2021, kurioje konstatuota, jog specialistui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad Ž. M. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamų įvykių metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Kadangi specialistas pateikė išvadą, kad Ž. M. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę yra netikslinga, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl būtinybės jam skirti ekspertizę atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas akcentuoja savo problemas dėl alkoholio vartojimo ir teigia, kad jam yra reikalingas gydymas, o ne laisvės atėmimo bausmės realus atlikimas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 175 straipsnio 1 dalies nuostatas pataisos įstaigos administracija privalo vykdyti švietėjišką, aiškinamąją ir kitokią prevencinę veiklą, skatindama nuteistuosius atsisakyti vartoti tabako gaminius, alkoholį ir narkotines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, ir užtikrinti reikiamas sąlygas priklausomybės ligomis sergantiems nuteistiesiems gydytis nuo šių ligų. Tai reiškia, kad galimybė gydytis priklausomybės ligas (tarp jų ir alkoholizmą) yra užtikrinama ir pataisos įstaigoje, todėl apelianto argumentai, kurias bandoma įtikinti apeliacinės instancijos teismą, jog minėtų ligų nėra galimybės gydyti atliekant realią laisvės atėmimo bausmę, vertintini kaip deklaratyvūs ir savaime nesudaro pagrindo skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Dėl apelianto argumento, kad jam paskirta per griežta bausmė, pažymėtina, jog apeliantas turi omeny jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę. Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl Ž. M. paskirtų bausmių už atskiras nusikalstamas veikas ir po to dėl jų subendrinimo tarpusavyje, t. y. paskirtos galutinės subendrintos bausmės.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020).

Vertinant kiekvienos veikos atžvilgiu paskirtos bausmės rūšies ir dydžio klausimą, atkreiptinas dėmesys, jog BK 284 straipsnio sankcijoje numatytos viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto ir laisvės atėmimo (iki dvejų metų) bausmės. BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki septynerių metų, o BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje – taip pat tik laisvės atėmimas iki dešimties metų. Už BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įtvirtintas arešto arba laisvės atėmimo (iki ketverių metų) skyrimas. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, vadovaujantis baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir išanalizavo bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad Ž. M. padarė nesunkų, apysunkį ir du sunkius, visais atvejais smurtinius, nusikaltimus, visos nusikalstamos veikos yra tyčinės ir baigtos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ir byloje esančiais duomenimis, nusikalstamų veikų padarymo metu buvo teistas 8 kartus (9 t., b. l. 68–93), jam buvo skirtos tiek su laisvės atėmimu nesusijusios, tiek ir susijusios bausmės, nusikaltimus padarė neišnykus teistumui. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad Ž. M. yra teistas ir užsienio valstybėje (9 t., b. l. 77–78). Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir teisingai įvertino nuteistojo asmenį charakterizuojančius duomenis – dirbo epizodiškai (9 t., b. l. 54–56), daug kartų baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio administracinius nusižengimus, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (9 t., b. l. 57–67). Kaip yra numatyta BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad dviejų nusikalstamų veikų padarymo metu Ž. M. veikė kaip padėjėjas, laukdamas bendrininkų ir jau po nusikaltimų padarymo paslėpė nusikalstamų veikų padarymo priemones bei nusikalstamu būdu įgytą turtą. Taigi, pritartina šio teismo teiginiams, kad šiuo atveju nuteistojo vaidmuo buvo iš esmės pasyvus. Apeliaciniame skunde Ž. M. nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos Ž. M. prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, pripažino tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Dėl kitų nusikalstamų veikų pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Ž. M. neigė tyčią savo veiksmuose, tačiau faktines aplinkybes pripažino ir išsamiai papasakojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Ž. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Sprendžiant bausmių skyrimo klausimą buvo atsižvelgta ir į tai, kad tikėtina, jog Ž. M., darydamas nusikalstamas veikas, buvo įbaugintas ir priklausomas, o jo vaidmuo, darant BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, buvo ne toks reikšmingas kaip kitų asmenų, nes apelianto veiksmai iš esmės neturėjo įtakos nusikaltimo sėkmei.

Skundžiamu nuosprendžiu už BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką buvo paskirta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė, kuri nėra griežčiausia sankcijoje numatyta galima bausmė, o paskirtas jos dydis yra mažesnis už sankcijos vidurkį. Ž. M. už BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis taip pat yra mažesnis nei galimas sankcijos vidurkis. Už BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo paskirtas laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams. Už šią veiką laisvės atėmimas numatytas kaip griežčiausia galima bausmė, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bausmės dydį nustatė žemiau sankcijos vidurkio. Ž. M. už BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 1 (vienam) mėnesiui, o toks bausmės dydis, kaip matyti iš BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijos, yra artimas minimaliam.

Atkreiptinas dėmesys, kad spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas bausmę Ž. M. pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino teisingai. Atsižvelgiant į apelianto padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes (visi nusikaltimai smurtiniai) ir jo paties asmenybę charakterizuojančius duomenis (išliekantį baudžiamojo įstatymo pažeidinėjimą, ankstesnių bausmių neefektyvumą ir kt.), konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog bausmės už atskiras nusikalstamas veikas yra per griežtos. Nagrinėju atveju buvo paskirtos tinkamų rūšių ir dydžių bausmės, nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Nėra pagrindo manyti, kad pakeitus paskirtų bausmių rūšis ar dydžius būtų įgyvendinti bausmių tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje.

Nagrinėjamu atveju bausmės už BK 284 straipsnyje ir BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir Ž. M. paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmės už BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje ir BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje numatytas veikas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos jas apimant ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams ir 1 (vienam) mėnesiui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrintos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams ir 5 (penkiems) mėnesiams.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą tarpusavyje subendrindamas nuteistajam už kiekvieną iš keturių nusikaltimų paskirtas bausmes. Pagal BK 63 straipsnio 4 dalį, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir nurodomos kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai; pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis. Nors pirmosios instancijos teismas nenurodė pridedamos bausmės dalies parinkimo motyvų, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad prie griežčiausios 2 (dvejų) metų ir 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmės buvo pridėta tik 4 (keturių) mėnesių dalis iš 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 5 (penkiems) mėnesiams. Atsižvelgiant į nuteistojo Ž. M. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, jo asmenybę, ankstesnius teistumus, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo pasirinktos pridėtos bausmės dalis yra per griežta.

Esant aptartoms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio dalies dėl Ž. M. paskirtos bausmės nėra pagrindo, todėl šio nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo V. K. apeliacinio skundo

Iš nuteistojo V. K. apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas taip pat neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių dėl padarytų nusikalstamų veikų, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme.

Dėl bausmių skyrimo baudžiamojo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos jau buvo pasisakyta anksčiau, todėl nesikartojama. Spręsdamas bausmės skyrimo klausimą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad V. K. padarė vieną apysunkį ir vieną sunkų baigtus tyčinius nusikaltimus, nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad V. K. kaltę pripažįsta ir gailisi, tačiau taip pat teigia, jog yra nekaltas, dėl šios aplinkybės nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ir byloje esančiais duomenimis, V. K. teistumas išnykęs, todėl jis laikomas neteistu (9 t., b. l. 114 132). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir V. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis – gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyriuje dėl mišrių ir kitų asmenybės sutrikimų (8 t., b. l. 172), tačiau nėra duomenų, kad sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu (8 t., b. l. 177), turi nepilnametį vaiką (9 t., b. l. 94), Lietuvoje iki nusikalstamos veikos dirbo epizodiškai (9 t., b. l. 98), pagal 5 metų duomenis daug kartų baustas administracine tvarka už įvairius administracinius nusižengimus, tačiau duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (9 t., b. l. 107-113). Buvo įvertinta ir tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo buvo pateiktas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2020 m. spalio 15 d. raštas, kad V. K. pagal du vykdomuosius patvarkymus sumokėjo 566 Eur, skolos likutis 250,59 Eur (12 t., b. l. 100).

V. K. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė neblaivus ir sužalojo šeimos narį – tėvą, o atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis yra neteistas, dirbantis, turi naujagimį, siekia išlaikyti socialinius ryšius su šeima. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nenustatė V. K. atsakomybę nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neturėjo tiesioginės tyčios, buvo susijaudinęs, veika padaryta spontaniška. Visgi remiantis nustatytomis V. K. nusikalstamos veikos aplinkybėmis nėra pagrindo pripažinti, kad jis buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo pažeisti BK 59 ir 60 straipsniai, kuriuose įtvirtintos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.

Apeliantas skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už dvi nusikalstamas veikas. Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, o pagal BK 180 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams. Kaip jau buvo minėta, BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta vienintelė galima bausmė – laisvės atėmimas iki dešimties metų, o už BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įtvirtintas areštas arba laisvės atėmimas (iki ketverių metų). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į V. K. asmenybę, nusikalstamų veikų pobūdį bei jų pavojingumą, brutalumą ir kilusias pasekmes, įvertinęs ir tai, kad nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pagrįstai laikė, kad bausmės paskirtis bus pasiekta tik už atskiras nusikalstamas veikas paskyrus laisvės atėmimo bausmes, nustatant jų dydžius artimus sankcijų vidurkiui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių vertinimu ir konstatuoti, kad V. K. paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas yra per griežtos.

Nagrinėjamu atveju už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kadangi V. K. nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu baudžiamojo įstatymo reikalavimai subendrinant už abi veikas paskirtas bausmes taip pat nebuvo pažeisti.

Apeliantas prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnę bausmę, neskiriant bausmės, susijusios su laisvės atėmimu. Pažymėtina, kad tik tam tikrais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Vis dėlto, bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti grindžiamas konkrečiomis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Jų nenurodyta ir apeliaciniame skunde. V. K. apeliaciniame skunde deklaruojamas noras integruotis į visuomenę, rūpintis mažamečiu vaiku, pagyvenusiais tėvais, kurti šeimą ir dirbti visuomenės ir valstybės naudai, yra sveikintinas, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo nei skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nei sumažinti paskirtos bausmės dydį. Papildomai pažymėtina, kad nors nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika bausmės švelninimo dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės aspektu, tačiau šis klausimas nebuvo keliamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė, kad pernelyg baudžiamojo proceso trukmė nagrinėjamu atveju būtų pagrindu švelninti bausmę nuteistajam pagal BK 54 straipsnio 3 dalį. Taigi apelianto prašymas skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma atidėti V. K. paskirtos bausmės vykdymą taikant jam veikų padarymo metu galiojusią BK 75 straipsnio 1 dalies normą, numačiusią galimybę atidėti bausmės, paskirtos už sunkų nusikaltimą, vykdymą, kaip lengvinančią nuteistojo padėtį, todėl turinčią grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad V. K. nusikalstamų veikų padarymo metu, t. y. 2018 m. spalio 3 d., galiojusi BK 75 straipsnio redakcija (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymas Nr. XIII-653, TAR, 2017, Nr. 2017-15859) numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tuometinė baudžiamojo įstatymo redakcija apskritai nebuvo numačiusi galimybės atidėti bausmės vykdymą, kai asmuo yra nuteistas dėl sunkaus nusikaltimo padarymo. Pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą (BK 75 straipsnio 3 dalis).

Minėta, kad V. K. nuteistas už apysunkį nusikaltimą (BK 146 straipsnio 2 dalis), už kurį paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, ir už sunkų nusikaltimą (BK 180 straipsnio 3 dalis), už kurį paskirta laisvės atėmimo bausmė 5 (penkeriems) metams. Vadovaujantis šiuo metu galiojančia baudžiamojo įstatymo (BK 75 straipsnio) redakcija, teoriškai egzistuoja formalus pagrindas iš dalies atidėti bausmės vykdymą. Kita vertus, teismas privalo atsižvelgti ne tik į formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, tačiau ir į vertinamąją sąlygą, pagal kurią bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Taigi net ir nustačius, kad egzistuoja formalus pagrindas bausmės vykdymo atidėjimui, teismas turi teisę, bet ne pareigą, atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Pagal teismų praktiką, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-693/2019).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-895/2016). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad V. K. iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje padarė apysunkį ir sunkų tyčinius nusikaltimus, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nusikalstamos veikos nebuvo spontaniškos ar atsitiktinės, nulemtos ypatingai nepalankių aplinkybių, joms buvo kruopščiai ruošiamasi. Abi veikos yra smurtinio pobūdžio. Panaudojant šaunamuosius ginklus ir kitus specialiai žmogui sužaloti pritaikytus daiktus bei fizinį smurtą, pagrobtas svetimas turtas, taip pat neteisėtai atimta žmogui laisvė. Paties V. K. vaidmuo padarant šias veikas buvo aktyvus. Nors pats apeliantas laikomas neteistu, tačiau anksčiau dirbo tik epizodiškai, vadinasi, neturėjo pastovių legalių pajamų, daug kartų baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad bausmės tikslai gali būti įgyvendinami ir nuteistojo resocializacija yra įmanoma be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš Ž. M. valstybės naudai prašoma išieškoti 273,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir Ž. M. gynėju paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Kadangi gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo, byloje nėra duomenų apie nuteistojo turtinę padėtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš Ž. M. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų Ž. M. ir V. K. (V. K.) apeliacinius skundus atmesti.

Neišieškoti iš Ž. M. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.