- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-21
- Bylos Nr.
- e2A-522-781/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02522-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Jūratė Varanauskaitė, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- E. M.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
- 2.2.2.3.2.7Bankai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl obligacijų sutarčių nuginčijimo ir restitucijos taikymo pripažįstant sumokėtas sumas lėšomis banko sąskaitoje, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiomis su atsakove akcine bendrove (toliau – AB) banku SNORAS 2011 m. balandžio 20 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110420V990016, 2011 m. liepos 8 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110708V990012 ir 2011 m. liepos 28 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110728A990009, taikyti vienašalę restituciją – pagal sutartį sumokėtas sumas laikyti ieškovės lėšomis banko sąskaitoje, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad bankui buvo iškelta bankroto byla ir 2016 m. lapkričio 14 d. iš viešoje erdvėje pasklidusios informacijos sužinojo apie tai, kad Lietuvos banko valdyba 2011 m. sausio 18 d. buvo priėmusi nutarimą Nr. 03-2 dėl raštiškų nurodymų davimo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo AB bankui SNORAS. Vertybiniai popieriai pagal Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymą (toliau – VPĮ) galėjo būti viešai siūlomi tik po to, kai paskelbtas prospektas. Prospektas yra visuomenei ir investuotojams skirtas dokumentas, kuriame pateikiama pagrindinė informacija apie emitentą ir jo siūlomas ar į prekybą reguliuojamoje rinkoje įtraukiamus vertybinius popierius, t. y. pateikiama visa informacija, kuri, atsižvelgiant į konkretaus emitento ir jo išleistų vertybinių popierių ypatumus, yra būtina, kad investuotojai, remdamiesi šia informacija, galėtų teisingai įvertinti emitento turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklos perspektyvas, vertybinių popierių suteikiamas teises. Tinkamas būdas informacijai pateikti yra prospekto paskelbimas. Ieškovė susipažino su atsakovės paskelbtais prospektais ir sudarė ginčo sutartis. Prospekto 2.1 punkte „Rizikos veiksniai, susiję su banko veikla“ nurodyta, kad banko veiklą prižiūri Lietuvos bankas ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija. Minėtame Lietuvos banko nutarime buvo nurodyta, jog atsakovė nesudarė reikiamų specialių atidėjimų veiklos rizikai mažinti; prieš priimdamas sprendimą skolinti, neįsitikindavo ar kliento finansinės galimybės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; nepašalino praėjusio inspektavimo metu nustatytų trūkumų; nustato didesnes nei vidutinės indėlių palūkanas, siekia pritraukti daugiau lėšų, kurios tam tikrais atvejais neinvestuojamos į pajamų duodančius aktyvus ar į rizikingus aktyvus, neturint pakankamai kapitalo galimiems nuostoliams dengti; sudarydamas vienkartinius sandorius ne rinkos sąlygomis dirbtinai gerino veiklos finansinius rodiklius; pasirenkant užsienio šalių emitentų skolos vertybinių popierių saugotojus, nesivadovaujama saugios ir patikimos bankininkystės principais. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos banko valdyba nustatė atsakovės veiklos ribojimus: draudžiama sudaryti terminuotų indėlių sutartis su didesnėmis nei Lietuvos banko skelbiamomis palūkanų normomis; draudžiama sudaryti skolinius sandorius su banko akcininkais, turinčiais kvalifikuotą kapitalo ar balsavimo teisių dalį; neturi teisės sudaryti išvestinių finansinių priemonių sandorių su užsienio valstybių juridiniais asmenimis ir organizacijomis, išskyrus bankus; apskaitoje nurodomus užsienio emitentų išleistus skolos vertybinius popierius turi teisę saugoti tik atitinkamuose depozitoriumuose; neturi teisės sudaryti sutarčių dėl paramos teikimo. Nutarime minimi draudimai bankui yra vienareikšmiški ženklai, jog atsakovė turėjo ypač rimtų finansinių problemų, kurios buvo vienos iš pagrindinių sąlygų inicijuoti atsakovės bankroto procedūrą. Nutarimas ir jo pagrindu taikomos poveikio priemonės laikytinos esminiu įvykiu, kuris turėjo būti tinkamai atskleistas prospektuose (VPĮ 19 straipsnis).
3. Ieškovė paaiškino, jog nutarime esanti konkreti informacija viešai skelbiama nebuvo, skelbta tik formaliai (neatskleidžiant viso nutarimo turinio). Atsakovė, žinodama apie taikomus apribojimus ir kitas aplinkybes, sąmoningai turėdama tikslą suklaidinti, parengė teisės aktų neatitinkančius prospektus, skelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, pradėjo vengti Lietuvos banko taikomos poveikio priemonės – draudimo priimti indėlius didesnėmis nei vidutinėmis palūkanomis – ir išleido obligacijas. Akivaizdu, kad pagrindinis atsakovės tikslas buvo sukaupti kuo daugiau lėšų. Atsakovės apgaulė pasireiškė ne tik esminių aplinkybių nutylėjimu prospektuose, bet ir aktyviais atsakovės veiksmais, nes atsakovės darbuotojai teikė informaciją, kad atsakovės finansinė būklė gera, kad jam netaikomi jokie apribojimai, kad su investuotojų lėšomis elgiasi apdairiai. Atsakovės informacija apie riziką taip pat buvo abstrakti, nebuvo aptarta kaip atsakovė spręs nutarime nustatytus trūkumus, kokią įtaką tai turės atsakovės veiklai, todėl ieškovei nebuvo suteikta galimybė atlikti motyvuotą atsakovės veiklos rizikos vertinimą. Ieškovė, kaip neprofesionalus investuotojas, būdama vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, žinodama išdėstytas aplinkybes apie atsakovės finansinę padėtį ginčo sutarčių su atsakove nebūtų sudariusi. Ieškovė prieš sudarydama sutartį konsultavosi su atsakovės darbuotojais, susipažino su prospektais, buvo apdairi ir pagrįstai tikėjosi, kad jai suteikiama informacija yra teisinga. Senaties terminas ieškiniui pateikti nėra praleistas.
Atsiliepimas
4. Atsakovė bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – BAB) bankas SNORAS atsiliepime į ieškinį prašo jį atmesti. Nurodė, jog nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais, kaip sudaryti dėl apgaulės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.91 straipsnis). Ieškinys nėra įrodytas, grindžiamas prielaidomis ir deklaratyviais teiginiais. Ieškinyje neneigiama, kad buvo siekta investuoti lėšas į finansines priemones (obligacijas) ir kad tuo metu buvo suprantama kokio pobūdžio sandoris šalių sudaromas. Sutartyje raštu patvirtinta, kad buvo gautas „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka“, o sudarant obligacijų sutartis raštu buvo patvirtinta, kad visos sutarties sąlygos buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, su jomis sutinkama ir jos išreiškia tikrąją sutarties šalies valią, kad prieš pasirašydama sutartį susipažino su prospektais ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Bankas tinkamai vykdė jam nustatytą prievolę atskleisti riziką, bankroto riziką bei kad obligacijos nėra draudimo objektas. Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu banko veikloje konstatavo teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus, todėl bankui buvo duoti raštiški nurodymai bei nustatyti individualūs banko veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl banko veiklos rizikos ribojimo. Lietuvos bankas nenustatė, kad banko veikla kelia grėsmę banko veiklos stabilumui ir patikimumui, nutarimu AB bankui SNORAS nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad informacijos apie Lietuvos banko raštiškus nurodymus ir kitus reikalavimus neįtraukimas į prospektus neatitiko įstatymo reikalavimų. Lietuvos banko tinklalapyje viešai paskelbtuose kredito įstaigų veiklos 2010 m. audituotuose rezultatuose buvo akcentuojama, kad 2010 m. visi bankai vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus. Atsakovė apie Lietuvos banko atlikto inspektavimo rezultatus informavo Vertybinių popierių komisiją, kuri 2011 m. sausio 20 d. šią informaciją paskelbė Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje. Informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytus banko veiklos trūkumus, padarytus teisės aktų pažeidimus ir Lietuvos banko nurodymus buvo išviešinta įvairių žiniasklaidos priemonių, todėl neatitinka tikrovės ieškinio teiginys, kad žiniasklaidoje atsakovė pristatyta vien tik kaip geriausias bankas. Darytina prielaida, kad banko finansinė situacija pradėjo sparčiai prastėti, atsirado nemokumo grėsmė iš esmės tik prieš poveikio priemonės pritaikymą. Net Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarime dėl banko veiklos apribojimo buvo nurodoma, kad siekiama išvengti banko nemokumo, tačiau dar nekonstatuotas jo nemokumas. Pažymėtina, kad atsakovė buvo kredito įstaiga, kuri užsiėmė finansine veikla, kuri yra rizikinga, nes priklauso nuo daugybės aplinkybių, todėl kredito įstaigos finansinė padėtis gali nuolat ir gana greitai kisti, o nuo ginčo sutarčių iki banko nemokumo konstatavimo praėjo nemažai laiko.
5. Trečiasis asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad banko darbuotojai ar pats bankas tyčia klaidino ieškovę, o vien paaiškinimai vertintini kritiškai. Ieškovei tinkamai buvo atskleista sandorių sudarymo rizika, įskaitant ir emitento bankroto riziką. Niekas nevertė skubėti sudaryti sandorių, buvo galima kreiptis dėl papildomų konsultacijų tiek į teisininkus, tiek į banko darbuotojus. Protingas ir atidus asmuo, priimantis sprendimą dėl investavimo, neturi galimybės teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė neišdėstė jokių aplinkybių kada ir kokiu būdu ji prospektus nuodugniai perskaitė ir ką tuo metu suprato, be to ieškovė nepasinaudojo teise duoti paaiškinimus teismo posėdžio metu, į posėdį neatvyko net du kartus ir aplinkybių kaip formavosi jos valia sudaryti ginčo sandorį nepaaiškino, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl ieškinyje išdėstytų ieškovės argumentų.
8. Teismas vertino, kad ieškovės atstovas teismo posėdžiuose negalėjo nurodyti ieškovės išsilavinimo srities, investavimo bei gyvenimiškos patirties, iš ko teismas galėtų spręsti, ar iš tiesų prospektų turinys ieškovei sudarant ginčo sandorius buvo detaliai žinomas ir suprastas, kokią įtaką jos valios formavimuisi turėjo, be to ieškovės procesinis elgesys taip pat prieštaringas, o paaiškinimai nenuoseklūs. Teismas pažymėjo, jog ieškovė negynė savo teisių teisme apie penkerius metus po bankroto bylos bankui iškėlimo.
9. Teismas konstatavo, kad nepaisant to, jog ieškovė teigė, kad apie Lietuvos Banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą Nr.03-2 jai tapo žinoma iš viešoje erdvėje pasklidusios informacijos 2016 metais, tačiau šis nutarimas Lietuvos banko tinklapyje buvo paskelbtas 2011 m. sausio 18 d., o ne 2016 metais, o ieškovė nepateikė konkrečių paaiškinimų apie sužinojimo apie šį nutarimą aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki ieškovei sudarant ginčijamą sandorį.
10. Teismas pažymėjo, jog ieškovės aptariamų aplinkybių dėl prospektų turinio nenurodymas ir teisminio proceso nepradėjimas penkerius metus suponuoja išvadą, kad ieškovė juos vertino arba kaip neaktualius, neturėjusius įtakos jos valiai sudaryti ginčijamus sandorius arba kad ji apskritai jų neskaitė.
11. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, neturėjo pagrindo sutikti, kad ieškovė buvo klaidinama ir (ar) tyčia apgaudinėjama. Teismo vertinimu, ieškinyje nurodoma aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus. Teismas konstatavo, kad tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, tarp jų ir ieškovę.
12. Teismo vertinimu, bet kuriam vidutiniam vartotojui turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jos pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių.
13. Teismui nustačius nesant byloje kitų įrodymų, išskyrus ieškovės teiginius apie apgaulę ar apie blogą banko finansinę padėtį ginčo sandorių sudarymo metu, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovės veiksmus siekiant suklaidinti ieškovę dėl banko finansinės padėties.
14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovė buvo suklaidinta dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad prospektų turinys nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovės apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, nėra pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
15. Ieškovė E. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018, nors joje nustatytos faktinės aplinkybės yra svarbios nagrinėjant ieškovės ieškinį. Šioje nutartyje išdėstyta banko pozicija yra priešinga pozicijai deklaruojamai šiame teismo procese. Atsakovė šioje byloje nenurodė konkrečios banko nemokumo priežasties, o minėtoje nutartyje atsakovė argumentavo, banko nemokumą lėmė akcininkų neteisėti veiksmai – banko kapitalo pervedimas į akcininkų ofšorines sąskaitas.
15.2. Apskųstame sprendime teismo padaryta išvada, jog informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir ribojimus buvo viešai prieinama iki sudarant ginčijamą sandorį yra nepagrįsta, kadangi apie tai, kokie konkretūs atsakovės veiklai taikyti ribojimai buvo taikomi nėra viešai prieinami.
15.3. Prospektas yra skirtas neprofesionaliems investuotojams, vadinasi preziumuotina, jog jo turinys yra suprantamas vidutiniškai apdairiam ir rūpestingam asmeniui. Prospekto nuostatos, kuriomis yra grindžiamas ieškinys yra nesudėtingos ir aiškios – ginčo dėl jų turinio tarp ginčo šalių nebuvo. Viešas prospekto paskelbimas ir byloje esantis rašytinis įrodymas (obligacijų sutartis) patvirtina, jog ieškovė prospektą perskaitė ir suprato.
15.4. Nei atsakovė nei trečiasis asmuo nereiškė prašymo pripažinti ieškovės dalyvavimą būtinu, tokios nutarties savo iniciatyva nepriėmė ir teismas, todėl nėra pagrįsto pagrindo abejoti ieškovės ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis bei obligacijų pasirašymo sutartyje nurodytomis aplinkybėmis apie tai, jog ieškovė su prospektu susipažino ir jo turinį suvokė. Prašymų ieškovės dalyvavimą pripažinti būtinu nepareiškimas taip pat reiškia, jog ginčo šalims bei teismui nagrinėjant bylą nekilo abejonių dėl ieškovės gebėjimo suvokti ir susipažinti su prospektu bei paties susipažinimo fakto.
15.5. Kasacinio teismo byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nepasisakyta dėl apgaulės sudarant obligacijų sutartis, o konstatuota, jog obligacijų pasirašymo sutartis, įskaitant jos priedus bei prospektą yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas ir suprantamas sandoris. Šiame ginče nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima abejoti ieškovės sąmoningumu ir gebėjimu suvokti prospekto turinį.
15.6. Apskųstame sprendime nurodoma, jog ieškinys pareikštas atitinkamu metu, po Vilniaus apygardos teismo civilinėje 2016 m. lapkričio 3 d. byloje priimto ieškovui palankaus sprendimo ir tai yra vienas iš pagrindų abejoti, ar ieškovė skaitė ir suprato prospektą. Šis argumentas yra nelogiškas, nes ieškovės žinojimas ir susipažinimas su prospektu jau po sandorių sudarymo negali niekaip priklausyti nuo kitų žmonių veiksmų.
15.7. Nei vienas iš teismo sprendime nurodytų argumentų nepaneigia byloje esančio įrodymo – obligacijų pasirašymo sutarties, kuria yra patvirtinta, jog ieškovė susipažino su prospektu. Be to, apgaulė ieškovės atžvilgiu pasireiškė ne tuo, kaip ieškovė buvo supažindinta ar pati susipažino su visa reikiama informacija prieš sudarant obligacijų sandorį, bet tuo, kad dokumentuose (prospekte) nebuvo informacijos apie bankui taikomus nurodymus ir ribojimus. Tokiu būdu bankas privalomuose dokumentuose nenurodė visos informacijos, reikšmingos ieškovei vertinant obligacijų sandorio sudarymo riziką. Byloje nereikšmingas yra vertinimas, kaip ieškovė susipažino su informacija, kurios ji negavo, kadangi neįmanoma susipažinti su nepateikta informacija.
Atsiliepimas
16. Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Apeliantė turėjo galimybę pateikti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį daug anksčiau, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Be to, civilinės bylos Nr. 2-3417-603/2018 nagrinėjimas, kurioje ir priimta minėta nutartis, nėra baigtas, o bylos medžiaga yra nevieša.
Žemesnės instancijos teismas
16.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo faktinę aplinkybę, jog informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki ieškovei sudarant ginčijamus sandorius. Pagrįstai konstatuota, jog nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (argumentų dėl prospekto turinio nenurodymas ir teisminio proceso nepradėjimas penkerius metus) įrodo, kad informacija apie nutarimą ieškovei nebuvo aktuali iki Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje priimto ieškovui palankaus sprendimo (kasacinio teismo bylos Nr. e3K-3-164-611/2018), kas lemia išvadą, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovės apsisprendimą dėl ginčijamų sandorių sudarymo.
16.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, jog sprendžiant dėl apgaulės turi būti vertinami ne tik atsakovės, bet ir ieškovės veiksmai, tiriamas bei vertinamas jos elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jos valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų. Bankas informavo ieškovę apie rizikas obligacijų prospekto 1.3.1 ir 1.3.2 punktuose, įskaitant atsiskaitymo bei likvidumo rizikas (kad bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais) bei operacinę riziką (t. y. riziką patirti tiesioginius arba netiesioginius nuostolius dėl netinkamų ar neveikiančių vidaus procesų, sistemų, technologijų, darbuotojų veiksmų ar išorinių veiksnių). Ieškovė nebuvo apgauta dėl egzistuojančių investavimo į obligacijas rizikų, o buvo apie jas tinkamai informuota ir suprato, kad bankas, kaip ir bet kuris kitas finansinių priemonių emitentas, gali bankrutuoti.
16.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra aktuali nagrinėjamai bylai tuo aspektu, kad išnagrinėjus klausimą dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo taikymo asmenims, įsigijusiems atsakovės AB banko SNORAS indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškinta, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne, nes įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką, kuri nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
16.5. Ieškovė neįrodė ne tik banko nemokumo, tačiau nepateikė įrodymų ir apie tai, kad banko būklė ginčijamų sandorių sudarymo metu ar obligacijų bazinio prospekto paskelbimo metu neatitiko banko viešai skelbiamos.
Atsiliepimas
17. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Civilinės bylos Nr. 2-3417-603/2018 nagrinėjimas, kurioje ir priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis nėra baigtas, o bylos medžiaga yra nevieša, todėl nagrinėjamoje byloje ši nutartis pagrįstai neprijungta prie bylos medžiagos.
Žemesnės instancijos teismas
17.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo faktinę aplinkybę, jog informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki ieškovei sudarant ginčijamus sandorius.
17.3. Apeliantė, pasirašydama obligacijų sutartis, buvo informuota ir prisiėmė riziką dėl obligacijų emitento galimo nemokumo.
17.4. Pagrįstai konstatuota, jog nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (argumentų dėl prospekto turinio nenurodymas ir teisminio proceso nepradėjimas penkerius metus) įrodo, kad informaciją apie nutarimą ieškovei nebuvo aktuali iki Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje priimto ieškovui palankaus sprendimo (kasacinio teismo bylos Nr. e3K-3-164-611/2018), kas lemia išvadą, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovės apsisprendimą dėl ginčijamų sandorių sudarymo.
17.5. Ieškovė nebuvo apgauta dėl egzistuojančių investavimo į obligacijas rizikų, o buvo apie jas tinkamai informuota ir suprato, kad bankas, kaip ir bet kuris kitas finansinių priemonių emitentas, gali bankrutuoti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
19. Apeliantė kartu su apeliacinio skundu teismui pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2019. Be to, atsakovė BAB bankas SNORAS kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teismui pateikė interneto tinklapyje 2016 m. lapkričio 14 d. publikuoto straipsnio kopiją.
20. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Tai reiškia, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos įstatyme.
21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, šalys nenurodė svarių priežasčių, leidžiančių spręsti, kad būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo tik po bylos išnagrinėjimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo bei paskelbimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog teismas turi teisę naudoti duomenis iš informacinių sistemų bei registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl nėra pagrindo apeliantės pateiktos Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2019 priimti (CPK 306 straipsnis, 314 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujų įrodymų į bylą nepriima. Teisėjų kolegija pažymi, kad susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
22. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė E. M. ir atsakovė AB bankas SNORAS 2011 m. balandžio 20 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110420V990016, 2011 m. liepos 8 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110708V990012 ir 2011 m. liepos 28 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110728A990009. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.). Ieškovė 2016 m. lapkričio 25 d. pareiškė ieškinį, kuriame prašė pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis kaip sudarytą dėl apgaulės bei taikyti vienašalę restituciją – pagal sutartis sumokėtas sumas laikyti ieškovės lėšomis banko sąskaitoje.
23. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018, nes šioje nutartyje yra aptariama atsakovės turto perėmimo schema, kuria buvo sukeltas jos nemokumas.
24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šią nutartį kaip įrodymą atsisakė pridėti prie bylos medžiagos, nes byla, kurioje ši nutartis priimta, yra nevieša. Apeliaciniame skunde pateikti įrodymai nepaneigia šios pagrįstos teismo išvados. Pažymėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Lietuvos apeliacinio teismo byla, kurioje yra priimta prašoma pridėti nutartis, yra pripažinta nevieša bei buvo nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose. Be to, sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomais argumentais, kad minėtą nutartį apeliantės atstovas pateikė tik teismo posėdžio, kuriame byla nagrinėta iš esmės, metu, todėl toks įrodymo pateikimas pripažintinas kaip bylos nagrinėjimo vilkinimas (CPK 181 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018 pagrįstai buvo nepridėta prie bylos.
25. Apeliantė laikosi pozicijos, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis dėl apgaulės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnis). Apgaulės aplinkybės siejamos su Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarime nurodytais banko veiklos trūkumais ir apribojimais, kurie ieškovei nebuvo atskleisti, be to, su tuo, kad Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija 2011 m. birželio 16 d. patvirtino atsakovės prospektą, kuriame buvo nurodyta, jog atsakovė nėra pažeidusi jokių teisės aktų reikalavimų.
26. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.
27. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).
28. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).
29. Nagrinėjamu atveju, įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir bylos įrodymus, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė, jog buvo suklaidinta nesąžiningais atsakovės veiksmais tyčia nuslepiant informaciją apie banko veiklos trūkumus. Bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimas, kuriame nurodyti AB banko SNORAS veiklos trūkumai bei nustatyti ribojimai, buvo viešai prieinamas iki apeliantei sudarant ginčo sutartis, todėl apeliantė galėjo susipažinti su nutarime pateiktais duomenimis. Be to, šio nutarimo paskelbimas ir jame pateikta informacija savaime neįrodo banko nemokumo, nepaneigė jo teisės vykdyti veiklą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pati apeliantė neginčija, o priešingai, apeliaciniame skunde akcentuoja, jog perskaitė prospektą, jo turinį suprato. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė neginčijo, kad galėjo naudotis internetu, pati teigė, jog naudojosi visuomenės informavimo priemonėmis, atidžiai domėjosi banko būkle. Taigi, spręstina, kad apeliantės skundo argumentai, jog nuo jos buvo slepiama informacija apie banko veiklos trūkumus ir apribojimus, atmestini kaip nepagrįsti.
30. Taip pat apeliantės argumentą, kad informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir ribojimus nebuvo viešai prieinama iki sudarant ginčijamus sandorius, t. y. kad nutarimas, jo turinys nebuvo paskelbtas, paneigia analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose nustatytos aplinkybės. Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtose bylose nustatyta, kad atsakovės veiklos trūkumai, nustatyti Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime, buvo viešai skelbiami iš karto po šio nutarimo priėmimo, t. y. 2011 m. sausio mėnesį, Lietuvos banko tinklalapyje, taip pat eilėje kitų interneto tinklalapių (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-791-516/2017). Taigi, jeigu apeliantei iš tiesų buvo svarbi banko veikla, jos trūkumai, taikomi ribojimai, su šia informacija apeliantė galėjo susipažinti dar iki ginčo sandorių sudarymo. Byloje nėra duomenų, kad kas nors apeliantei būtų kliudę prieš sandorių sudarymą pasidomėti atitinkamu produktu (obligacijų įsigijimu) ar jo tiekėju – banko veikla.
31. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas apeliantės valios formavimosi dėl ginčo sutarčių sudarymo aplinkybes, pagrįstai atkreipė dėmesį į apeliantės pasirinktą ieškinio pareiškimo momentą, jos procesinį elgesį bylos nagrinėjimo metu. Visų pirma, nors apeliantė ieškinyje rėmėsi aplinkybe, jog perskaitė, susipažino ir suprato prospekte pateiktą informaciją, bet joje nebuvo duomenų apie banko veiklos trūkumus, apeliantės teigimu, šie duomenys buvo nuslėpti, tačiau į bylą nebuvo pateikta įrodymų apie apeliantės išsilavinimą, investavimo patirtį. Kasacinio teismo praktikoje prospektas pripažįstamas esantis pakankamai didelės apimties, surašytas vartojant specialius terminus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018). Esant tik deklaratyviems apeliantės teiginiams, neatvykus į teismo posėdį ir nepaaiškinus, kada ir kaip apeliantė susipažino ir suvokė visus prospekte pateiktus specialius terminus, jame pateiktą informaciją, sudarė pagrindą abejoti apeliantės argumentu, jog prospektas turėjo itin didelę reikšmę jos valiai susiformuoti sudarant ginčo sutartis.
32. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad ji neprivalėjo dalyvauti teismo posėdyje (CPK 51 straipsnis), tačiau civiliniame procese galioja bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, kuri reiškia, jog kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Kitaip tariant, šalis, siekdama pagrįsti savo ieškinio reikalavimą, turėtų būti suinteresuota pasinaudoti proceso suteikiamomis teisėmis ir galimybėmis. Apeliantė ieškinyje neatskleidė visų duomenų apie susipažinimo su prospektu, jo suvokimo aplinkybes, kaip formavosi jos valia sudaryti ginčo sutartis. Šį aspektą skundžiamame sprendime teismas pagrįstai susiejo su tuo, kad apeliantė pareiškė ieškinį 2016 metais, po to, kai kitoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos teismas tenkino asmens pareikštą ieškinį tuo pačiu pagrindu (dėl prospekte pateiktos klaidingos informacijos). Apibendrinant spręstina, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jos valios formavimosi, sudarant ginčijamas sutartis.
33. Byloje nesant konkrečių įrodymų, pagrindžiančių banko tyčinius veiksmus, siekiant suklaidinti apeliantę, pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją, nėra pagrindo spręsti buvus atsakovės sąmoningą siekį apgauti ir neišpirkti obligacijų, tyčia klaidinti dėl su obligacijomis susijusios rizikos ir taip paveikti jos valią sudaryti ginčo sutartis. Iš bylos duomenų visumos labiau tikėtina išvada, kad ginčijamų sutarčių sudarymą lėmė jos ekonominis interesas gauti didesnę grąžą, t. y. didesnis tokių finansinių priemonių pelningumas.
34. Apeliantės argumentas, kad apskųstame sprendime buvo vadovautasi neaktualia teismų praktika, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 ir 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
35. Nustatyta, kad apeliantė kreipėsi į teismą, prašydama sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. e3K-3-164-611/2018 (buvęs Nr. e3K-3-1325/2017). Prašymą grindė argumentais, kad nagrinėjamos bylos yra susijusios, kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje bus nustatyti faktai, kurie turės įrodomąją galią šiai bylai, bus išvengta prieštaringų sprendimų. Taigi, pati apeliantė pripažino bylos aktualumą ir reikšmę nagrinėjamai bylai. Minėtoje kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 buvo sprendžiamas klausimas dėl su BAB banku SNORAS sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis esant apgaulei, tyčia nuslėpus esminį įvykį (Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytų banko veiklos trūkumų neatskleidimas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir vadovavosi kasacinio teismo nutartimi ir joje pateiktais išaiškinimais, kadangi abiejose bylose ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas tuo pačiu pagrindu.
36. Nors kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nebuvo nagrinėjamas apgaulės aspektas sudarant obligacijų sutartis, tačiau nurodytoje nutartyje išaiškintas aktualus aspektas dėl draudimo apsaugos įsigijusiems obligacijų, t. y. kad asmenims, įsigijusiems BAB banko SNORAS indėlių sertifikatus ir obligacijas, indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nagrinėjamu atveju, apeliantės ginčo sutartys buvo įsigaliojusios, todėl šiuo aspektu pažymėtina, kad kitoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai, draustumą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniu sprendimu, išaiškino, kad asmenims, pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis sumokėjusiems lėšas už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos Europos Sąjungos lygmeniu suderintos nuostatos, skirtos investuotojams apsaugoti, taip pat taisyklės, įtvirtinančios indėlininkų apsaugą. Taigi, asmenims, turėjusiems įsigaliojusias BAB banko SNORAS obligacijas, draudimo išmokos nemokamos.
Dėl procesinės bylos baigties
37. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir padarė išvadą, kad CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.