Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. Č. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-2; 9-10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Agentūra) 2010 m. sausio 11 d. privalomąjį nurodymą (toliau – ir Privalomasis nurodymas) bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2010 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. VR-1.7-152 (toliau – ir Sprendimas).

Nurodė, kad atsakovas Privalomuoju nurodymu pareiškėjui pakartotinai nurodė iki 2010 m. sausio 25 d. iš (duomenys neskeltini) ežero pakrantės apsaugos juostos ribų iškelti tvorą, esančią žemės sklype, (duomenys neskeltini), Vilniuje. Nesutikdamas su Privalomuoju nurodymu, pareiškėjas kreipėsi į Departamento direktorių, kuris Sprendime nurodė, kad panaikinti Privalomąjį nurodymą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo manymu, tiek Privalomasis nurodymas, tiek Sprendimas turi būti panaikinti, nes Privalomasis nurodymas buvo priimtas neatsižvelgiant į šiuo metu teisme vykstantį ginčą tarp pareiškėjo ir atsakovo. Paaiškino, kad namų valda ir šią namų valdą sauganti tvora stovėjo dar prieš įsigaliojant norminiams aktams, kurių pažeidimu pareiškėjas yra kaltinamas, tvora tebestovi ir dabar, o prievolės nugriauti iki įstatymo priėmimo buvusią tvorą nenumato nei Saugomų teritorijų įstatymas, nei Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos (toliau – ir Sąlygos). Metalinio tinklo tvora buvo aptverta dar prieš minėto įstatymo priėmimą ir sutartiniais ženklais buvo pažymėta 1993 m. sudarytame namų valdos žemės sklypo kadastrinių matavimų plane. Teigė, kad net ir neatsižvelgiant į šią aplinkybę, tvoros buvimas neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 daliai, nes tvora yra numatyta norminiame dokumente – namų valdos žemės sklypo kadastrinių matavimų plane, kuris yra įregistruotas VĮ „Registrų centras“, galiojantis ir nenuginčytas, be to, būtina užtikrinti privačioje namų valdoje esančių statinių ir kito turto eksploatavimo saugumą. Nurodė, kad ginčo atveju, saugoma teritorija apima dalį privačios namų valdos, kurioje jau nuo seno yra statiniai ir kiti kiemo įrenginiai, o pačios teritorijos naudojimo pobūdis, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenis, yra mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba, todėl naudojant namų valdą pagal tikslinę sklypo paskirtį nėra nei teisinio pagrindo, nei faktinės galimybės atlaisvinti saugomą teritoriją, nes tektų nugriauti dalį kiemo statinių ir įrenginių, o tai prieštarautų Konstitucijos 23 straipsniui. Pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjo namų valdos tvora yra saugomoje teritorijoje, jam nebuvo žinoma iki 2009 m. rugpjūčio 4 d. atlikto atsakovo patikrinimo, nes, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, jokių su paviršinių vandens telkinių saugomomis teritorijomis susijusių apribojimų namų valdos žemės sklype nėra. 1995 m. kovo 15 d. žemės sklypą privatizavus ir įregistravus Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, nebuvo nustatyti žemės sklypo naudojimo apribojimai, išskyrus elektros linijų ir ryšių linijų apsaugos zonas, o žemės sklypo plane pažymėta sklypą juosianti tvora. Kadangi nėra nustatyta (duomenys neskeltini) ežero apsaugos zona, teigė nežinojęs, kad jo namų valda patenka į ežero apsauginę zoną. Pažymėjo, kad nėra nustatytas servitutas, leidžiantis patekti ir naudotis jam priklausančia namų valdos dalimi, kurios daugiau kaip trečdalis patenka į ežero apsauginę zoną.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 27-28; 60; 62) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tvirtino, kad Privalomasis nurodymas priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, jame išdėstyti konkretūs ir aiškūs reikalavimai, remiantis patikrinimo aktu Nr. VR-14.7-735 bei Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies reikalavimais. Pažymėjo, kad 2009 m. rugpjūčio 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše įrašų apie tvorą nėra. Atkreipė dėmesį į Žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punktą, kuriame nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Paaiškino, kad Privalomasis nurodymas surašytas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, kurioje išvardinti privalomojo nurodymo turiniui keliami reikalavimai ir aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 661 „Dėl privalomojo nurodymo ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą blankų formų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinta Privalomojo nurodymo forma.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 9 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovas 2009 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjui surašė Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-139, kuriame nurodė iki 2009 m. lapkričio 4 d. iškelti tvorą, esančią žemės sklype, (duomenys neskeltini), iš (duomenys neskeltini) ežero pakrantės apsaugos juostos ribų (b. l. 42-43). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas šio Privalomojo nurodymo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neginčijo, todėl jis yra galiojantis. Nustatė, kad 2010 m. sausio 27 d. atlikus faktinių duomenų patikrinimą vietoje, konstatuota, jog pareiškėjas pakartotinio Privalomojo nurodymo neįvykdė.

Nurodė Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 6 dalį, 3, 4 straipsnius, 12 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 18 straipsnio 2, 3 punktus, 21 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 23 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnį, 54 straipsnio 2 dalį, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą, Žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punktą, Sąlygų 126.1 punktą ir konstatavo, kad Privalomo nurodymo surašymas nebūtinai turi būti siejamas su konstatuotu pažeidimu, jis gali būti duodamas ir prevencijos tikslais. Nustatė, kad Privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 punktu, t. y. kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir išaiškinus jį bei nubaudus kaltus asmenis nustatomas terminas jį nutraukti. Pažymėjo, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog žemės sklype, (duomenys neskeltini), Vilniuje, (duomenys neskeltini) ežero pakrantės apsaugos juostos ribose, yra pastatyta metalinė tvora, nors pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą, pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Pabrėžė, kad pareiškėjas neįrodė, t. y. nepateikė teismui jokių prejudicinę reikšmę turinčių įrodymų, kad tvora buvo pastatyta siekiant užtikrinti eksploatavimo saugumą. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad tiek Privalomasis nurodymas, tiek Sprendimas turi būti panaikinti, nes Privalomasis nurodymas buvo priimtas neatsižvelgiant į šiuo metu teisme vykstantį ginčą tarp pareiškėjo ir atsakovo. Pabrėžė, kad anksčiau nurodytų teisės normų sisteminė analizė rodo, jog privalomasis nurodymas nelaikytinas sankcija, jis yra įgalioto pareigūno reikalavimas, kurio paskirtis užtikrinti neigiamų veiksnių aplinkai pašalinimą. Teismo nuomone, privalomasis nurodymas yra prevencinė priemonė, taikoma siekiant užkirsti kelią teisinei atsakomybei už teisės aktų pažeidimus kilti. Neįvykdžius duoto privalomo nurodymo, asmuo traukiamas teisinėn atsakomybėn. Įstatymų įgalioti pareigūnai už duoto privalomo nurodymų nevykdymą, privalo asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir duoti pakartotinį privalomą nurodymą.

Akcentavo, jog nagrinėjamos bylos kontekste nėra teisiškai reikšmingos ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad namų valda ir šią namų valdą sauganti tvora stovėjo dar prieš įsigaliojant norminiams aktams, kurių pažeidimu pareiškėjas yra kaltinamas, tvora tebestovi ir dabar, o prievolės nugriauti iki įstatymo priėmimo buvusią tvorą nenumato nei Saugomų teritorijų įstatymas, nei Sąlygos. Pabrėžė, kad ginčo atveju svarbu tai, jog tokia tvora yra/buvo įrengta, nors pagal teisės aktų reikalavimus, pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo, taip pat draudžiama statyti statinius, išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius, vandenvietes, paplūdimių įrangą. Be to, žemės savininkai ir kiti naudotojai įstatymo leidėjo yra įpareigoti leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas).

III.

Pareiškėjas V. Č. apeliaciniu skundu (b. l. 110-112) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Nurodo Įstatymo 18 straipsnio 4 punktą, numatantį, kad Privalomieji nurodymai duodami, kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes. Pažymi, kad atsakovo 2009 m. rugsėjo 4 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl tvoros ir tos pačios datos Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-139 iškelti tvorą neįsigaliojo, nes buvo apskųsti, skundas nagrinėjamas apeliacine tvarka. Daro išvadą, kad nesant neginčijamai konstatuoto aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimo ir nesant pažeidimo pasekmių (tvora toje pačioje vietoje stovi jau daug dešimtmečių), atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo duoti pakartotinius privalomuosius nurodymus. Mano, kad nagrinėdamas skundą teismas išėjo už skundo ribų ir savo iniciatyva išnagrinėjo ir nusprendė dėl tvoros buvimo (duomenys neskeltini) ežero pakrantės apsaugos juostos ribose neteisėtumo. Tvirtina, kad šioje byloje tvoros buvimo (duomenys neskeltini) ežero pakrantės apsaugos juostoje teisėtumas negalėjo būti nagrinėjamas, nes tai yra kitos, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamos, bylos dalykas, be to, jokie įrodymai apie tvoros buvimo aplinkybes bei atitinkamai Saugomų teritorijų įstatymo pažeidimus šioje byloje teismui nebuvo teikiami ar teismo renkami. Teigia, kad teismo išvados dėl pirmojo 2009 m. rugsėjo 24 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139 teisėtumo ir galiojimo prieštarauja esamoms aplinkybėms, nes 2009 m. rugsėjo 24 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas, kurio pagrindu surašytas 2009 m. rugsėjo 24 d. privalomasis nurodymas, kol kas, pareiškėjo manymu, neturi teisinės galios, tokios galios neturi ir pirminis privalomasis nurodymas. Nurodo, kad nors aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimas de jure nėra konstatuotas, o esama faktinė padėtis jokių neigiamų pasekmių aplinkai nesukelia, atsakovas, pažeisdamas veiksmų proporcingumo principą ir piktnaudžiaudamas suteiktais įgaliojimas, siunčia pakartotinius privalomuosius nurodymus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 119) prašo apeliacinį skundą atmesti. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais teisiniais argumentais ir motyvais.

Motyvuojamoji dalis

k onstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2010 m. sausio 11 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-3 (b. l. 3-4), kuriuo pareiškėjui pakartotinai nurodoma iki 2010 m. sausio 25 d. iškelti iš (duomenys neskeltini) ežero pakrantės apsaugos juostos ribų tvorą, esančią žemės sklype (duomenys neskeltini), Vilniuje, ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. VR-1.7-152 (b. l. 5), kuriuo Privalomasis nurodymas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo.

Privalomasis nurodymas pareiškėjui buvo duotas remiantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, jog privalomieji nurodymai duodami, kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir išaiškinus jį bei nubaudus kaltus asmenis nustatomas terminas jį nutraukti.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad (duomenys neskeltini) ežero pakrantės apsaugos juostos ribose pastatyta metalinė tvora. Iš bylos medžiagos matyti, kad Agentūra 2009 m. rugsėjo 4 d., vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-139 (b. l. 42-43), kuriuo pareiškėjui nurodė iki 2009 m. lapkričio 4 d. iškelti tvorą iš (duomenys neskeltini) ežero pakrantės apsaugos juostos ribų. Agentūra 2009 m. lapkričio 16 d. Patikrinimo aktu Nr. VR-14.7-737 konstatavo, kad pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 4 d. Privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139 neįvykdė (b. l. 44-45). Agentūros 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu V. Č. už minėto privalomojo nurodymo nevykdymą buvo paskirta 75 litų bauda. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad Agentūra turėjo pagrindą, remiantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priimti šioje byloje pareiškėjo skundžiamą Privalomąjį nurodymą. Tai, kad po Privalomojo nurodymo priėmimo, t. y. 2010 m. vasario 10 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas nutarimu minėtą Agentūros nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, šis nutarimas buvo apskųstas apeliacine tvarka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartimi Nr. N62-612/2011 grąžintas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, neturi reikšmės pakartotinio Privalomojo nurodymo priėmimui 2010 m. sausio 11 d. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, privalomasis nurodymas yra prevencinė priemonė, taikoma siekiant užkirsti kelią teisinei atsakomybei už teisės aktų pažeidimus kilti. Tai, jog Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatos leidžia daryti išvadą, kad privalomas nurodymas gali būti duodamas ne tik teisės aktų pažeidimo atvejais, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais, yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2010 m. kovo 1 d. administracinėje byloje Nr. A822-243/2010). Jei privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, neįvykdžiusį privalomojo nurodymo, už šio nurodymo neįvykdymą, už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus (jei pažeidimas trunkamasis), taip pat pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymo terminai nustatomi remiantis šio skirsnio nuostatomis, arba, jei privalomasis nurodymas duotas dėl priežasčių, nurodytų šio įstatymo 18 straipsnio 5 punkte, pareikšti ieškinį teisme dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo (Įstatymo 24 str.).

Pažymėtina, kad Privalomasis nurodymas atitinka Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui, jame nurodyta, kokį pažeidimą, sudarantį sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas - Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto, kuriame nurodyta, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo, pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Sąlygų 126.1 punkte taip pat nustatyta, jog pakrantės apsaugos juostose draudžiama tverti tvoras, o Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Pažymėtina, kad aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 4 punkte sąvoka „paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta“ apibrėžiama kaip prie paviršinio vandens telkinio nustatoma su paviršiniu vandens telkiniu besiribojanti paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalis, kurioje vykdoma ūkinė veikla gali turėti tiesioginį neigiamą poveikį paviršiniam vandens telkiniui arba riboti jo naudojimo visuomenės poreikiams galimybes, todėl joje draudžiama tam tikra ūkinė veikla.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Agentūra turėjo teisę priimti Privalomąjį nurodymą, todėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. VR-1.7-152 palikti Privalomąjį nurodymą nepakeistą yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliantas neteisingai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tvoros buvimo (duomenys neskeltini) ežero pakrantės juostoje teisėtumo klausimą. Priešingai, apygardos administracinis teismas akcentavo, kad privalomasis nurodymas nebūtinai turi būti siejamas su konstatuotu pažeidimu, jis gali būti duodamas ir prevenciniais tikslais. Teismas nurodė Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą, kadangi Privalomasis nurodymas buvo priimtas, be kita ko, vadovaujantis šia norma, draudžiančia pakrantės apsaugos juostoje tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Ši aplinkybė paneigia apelianto teiginį, kad Agentūra siunčia pakartotinius privalomuosius nurodymus neturėdama tam nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad Privalomasis nurodymas buvo priimtas remiantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2, o ne 4 punktu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas neteisingas minėto įstatymo punktas laikytinas rašymo apsirikimu, neturinčiu įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei nesudarantis pagrindo laikyti apeliacinio skundo argumentus dėl Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikšmingais bylos nagrinėjimui.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Pareiškėjo V. Č. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teisumo 2010 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.