Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Mefodijos Povilaitienės, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui V. Č., atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui V. U., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėjas V. Č. (toliau – pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-2), kurį patikslino (b. l. 9-10) (toliau – skundas), kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – atsakovė, Agentūra) 2010-01-11 privalomąjį nurodymą (toliau – Privalomasis nurodymas) bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Departamentas) 2010-01-26 sprendimą Nr. VR-1.7-152 (toliau – Sprendimas).

Skunde nurodė, kad atsakovė Privalomuoju nurodymu pareiškėjui pakartotinai nurodė iki 2010-01-25 tvorą, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iškelti iš Gilužio ežero pakrantės apsaugos juostos ribų. Pareiškėjas, nesuteikdamas su šiuo Privalomuoju nurodymu, kreipėsi į Departamento direktorių, kuris savo Sprendime nurodė, kad panaikinti Privalomąjį nurodymą nėra teisinio pagrindo. Mano, kad tiek Privalomasis nurodymas, tiek Sprendimas turi būti panaikinti, nes Privalomasis nurodymas buvo priimtas neatsižvelgiant į šiuo metu teisme vykstantį ginčą tarp pareiškėjo ir atsakovės. Mano, kad atsakovė bet kokia kaina bando pareiškėją nubausti, nesistengdama išsiaiškinti, ar jo argumentai dėl namų valdą juosiančios tvoros yra pagrįsti. Laiko, kad reikalavimas iškelti iš ežero apsauginės zonos namų valdą juosiančią tvorą yra neteisėtas ir nepagrįstas. Namų valda ir šią namų valdą sauganti tvora stovėjo dar prieš įsigaliojant norminiams aktams, kurių pažeidimu pareiškėjas yra kaltinamas, tvora tebestovi ir dabar, o prievolės nugriauti iki įstatymo priėmimo buvusią tvorą nenumato nei Saugomų teritorijų įstatymas, nei Vyriausybės 1992-05-12 nutarimas Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“. Metalinio tinklo tvora buvo aptverta dar prieš minėto įstatymo priėmimą ir sutartiniais ženklais jau buvo pažymėta 1993 m. sudarytame namų valdos žemės sklypo kadastrinių matavimų plane. Tačiau net ir neatsižvelgiant į šią aplinkybę, tvoros buvimas neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 4 d., nes tvora yra numatyta norminiame dokumente – namų valdos žemės sklypo kadastrinių matavimų plane, kuris yra įregistruotas VĮ „Registrų centras“, galiojantis ir nenuginčytas, bei būtina užtikrinti privačioje namų valdoje esančių statinių ir kito turto eksploatavimo saugumą. Be kita ko, nurodė, kad ginčo atveju, saugoma teritorija apima dalį privačios namų valdos, kurioje jau nuo seno yra statiniai ir kiti kiemo įrenginiai, o pačios teritorijos naudojimo pobūdis, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenis, yra mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba, todėl naudojant namų valdą pagal tikslinę sklypo paskirtį nėra nei teisinio pagrindo, nei faktinės galimybės atlaisvinti saugomą teritoriją, nes tektų nugriauti dalį kiemo statinių ir įrenginių, o tai prieštarautų Konstitucijos 23 str. Pažymėjo, kad pareiškėjo namų valdos tvora yra saugomoje teritorijoje, jam nebuvo žinoma iki 2009-08-04 atlikto atsakovės patikrinimo, nes pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, jokių su paviršinių vandens telkinių saugomomis teritorijomis susijusių apribojimų namų valdos žemės sklype nėra. 1995-03-15 žemės sklypą privatizavus ir įregistravus Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, nebuvo nustatyti žemės sklypo naudojimo apribojimai, išskyrus elektros linijų ir ryšių linijų apsaugos zonas, o žemės sklypo plane pažymėta sklypą juosianti tvora. Nėra nustatyta Gilužės ežero apsaugos zona, todėl pareiškėjas net nežinojo, kad jo namų valda patenka į ežero apsauginę zoną. Nenustatytas ir servitutas, leidžiantis patekti ir naudotis jam priklausančia namų valdos dalimi, kurios daugiau kaip trečdalis patenka į ežero apsauginę zoną.

Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino skunde išdėstytus motyvus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).

Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra ir tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 27-28, 60, 62) nurodė, kad Privalomasis nurodymas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti. Privalomajame nurodyme nurodyta, kad pareiškėjas privalo tvorą, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iškelti iš Gilužės ežero pakrantės apsaugos juostos ribų. Tvirtino, kad Privalomasis nurodymas, priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 str. 1 d. 2 p., jame išdėstyti konkretūs ir aiškūs reikalavimai, remiantis patikrinimo aktu Nr. VR-14.7-735, bei Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 4 d. reikalavimais. Pažymėjo, kad 2009-08-06 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše įrašų apie tvorą nėra. Žemės įstatymo 21 str. 10 p. nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Privalomasis nurodymas surašytas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 str. 1 d., kurioje išvardinti privalomojo nurodymo turiniui keliami reikalavimai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-12-21 įsakymu Nr. 661 „Dėl privalomojo nurodymo ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą blankų formų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinta Privalomojo nurodymo forma.

Teismo posėdyje atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – atsakovė, Agentūra) 2010-01-11 privalomojo nurodymo (toliau – Privalomasis nurodymas), kuriuo pareiškėjui buvo pakartotinai nurodyta iki 2010-01-25 iškelti tvorą, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš Gilužės ežero pakrantės apsaugos juostos ribų, bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Departamentas) 2010-01-26 sprendimo Nr. VR-1.7-152 (toliau – Sprendimas), kuriuo Privalomas nurodymas buvo paliktas nepakeistas (b. l. 3-4, 5, 11, 12, 53-54, 58).

Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas Privalomojo nurodymo ir Sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas, o ginčo objektas – aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisės ir pareigos įstatymo nustatyta tvarka duodant privalomus nurodymus fiziniams asmenims.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str. 2 d. nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad atsakovė 2009-09-04 pareiškėjui surašė Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-139, kuriame nurodė iki 2009-11-04 iškelti tvorą, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš Gilužės ežero pakrantės apsaugos juostos ribų (b. l. 42-43). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas šio Privalomojo nurodymų įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neginčijo, taigi jis yra galiojantis.

Agentūra 2009-11-16 Patikrinimo aktu Nr. VR-14.7-737 konstatavo, kad pareiškėjas minėto 2009-09-04 Privalomojo nurodymo neįvykdė, t. y. nepašalino tvoros iš Gilužės ežero pakrantės apsaugos juostos ribų (b. l. 44-45).

Atsakovė 2009-09-04 ir 2009-11-25 priėmė Nutarimus administracinio teisės pažeidimo byloje, pagal kuriuos V. Č. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, dėl kurių, vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teisėtumo ir pagrįstumo vyksta teisminiai ginčai, t. y. administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjamos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, ir dėl jų nėra priimti galutiniai ir neskundžiami teismo sprendimai (b. l. 13-15, 16-18, 19-21, 29-30, 31-33, 34-35, 36-38, 39-41, 46-47, 48-50).

Agentūra 2010-01-11 priėmė skundžiamą Privalomąjį nurodymą, kuriuo pareiškėjui pakartotinai buvo nurodyta iki 2010-01-25 iškelti tvorą, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš Gilužės ežero pakrantės apsaugos juostos ribų (b. l. 3-4, 53-54).

V. Č., nesutikdamas su pakartotiniu Privalomuoju nurodymu, su skundu kreipėsi į Agentūros direktorių, kuris išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2010-01-26 priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo Privalomas nurodymas buvo paliktas nepakeistas (b. l. 5, 11, 12, 56-57, 58).

2010-01-27 atlikus faktinių duomenų patikrinimą vietoje, konstatuota, kad pareiškėjas pakartotinio Privalomojo nurodymo neįvykdė (b. l. 55).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (toliau – Įstatymas), Saugomų teritorijų įstatymas, Žemės įstatymas, 1992-05-12 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos (toliau – Sąlygos) ir kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu.

Pagal Įstatymo 2 str. 6 d., privalomasis nurodymas yra aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Siekdamos užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai: 1) organizuoja ir vykdo prevencinę veiklą, kuria siekiama, kad fiziniai ir juridiniai asmenys laikytųsi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą, reikalavimų; 2) kontroliuoja, ar teisėtai, laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų, fiziniai ir juridiniai asmenys naudoja žemės, žemės gelmių, paviršinių ir požeminių vandenų, aplinkos oro, augalijos (įskaitant miškus), gyvūnijos (įskaitant žuvų išteklius) bei kitus gamtos išteklius; 3) kontroliuoja, ar fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys pareigą atkurti gamtos išteklius, laiku ir tinkamai šią pareigą įvykdo; 4) kontroliuoja, ar fiziniai ir juridiniai asmenys vykdo savo pareigą saugoti aplinką; 5) kontroliuoja, ar fiziniai ir juridiniai asmenys laikosi nustatytų teršalų išmetimo ir išleidimo į aplinką bei aplinkos kokybės reikalavimų normų; 6) kontroliuoja, ar tinkamai tvarkoma aplinkos komponentų užterštumo, aplinkos komponentų tyrimų kokybės, gamtos išteklių naudojimo, atliekų apskaita, ar pateikiami teisingi šios apskaitos duomenys; 7) kontroliuoja, kaip įgyvendinamos aplinkos apsaugos programos ir priemonės; 8) esant šiame Įstatyme numatytiems pagrindams, duoda fiziniams ir juridiniams asmenims privalomuosius nurodymus; 9) taiko aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidėjams šiame ir kituose įstatymuose nustatytas teisinio poveikio priemones – nustatyta tvarka skiria administracines nuobaudas (įstatymų nustatytais atvejais perduoda medžiagą teisėsaugos institucijoms spręsti klausimą dėl kaltų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn) ir ekonomines baudas, sustabdo aplinkai kenksmingą veiklą, panaikina gamtos išteklių naudojimo leidimus arba taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, taiko kitas įstatymų nustatytas teisinio poveikio priemones; 10) nustatyta tvarka įvertina aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimais padarytą žalą aplinkai ir teikia ieškinius dėl jos atlyginimo; 11) kontroliuoja, ar cheminės medžiagos ir preparatai (išskyrus tiekiamas rinkai chemines medžiagas ir preparatus, skirtus vartotojų asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti) klasifikuojami, ženklinami, pakuojami, įtraukiami į apskaitą ir jų apskaita tvarkoma pagal teisės aktų reikalavimus; ar laikomasi cheminių medžiagų registracijos, pavojingų cheminių medžiagų autorizacijos reikalavimų ir sąlygų, cheminių medžiagų ar preparatų saugos duomenų lapų sudarymo ir pateikimo, informacijos apie chemines medžiagas perdavimo jų tiekimo grandinėje, ataskaitų dėl cheminių medžiagų ir preparatų teikimo, pavojingų cheminių medžiagų, preparatų ir gaminių gamybos, naudojimo, tiekimo rinkai apribojimų reikalavimų; taip pat pagal kompetenciją kontroliuoja, ar nepažeidžiami pavojingų cheminių medžiagų, jų turinčių preparatų ar gaminių importo (įvežimo) į Lietuvos Respublikos teritoriją ar eksporto (išvežimo) iš Lietuvos Respublikos teritorijos reikalavimai; 12) kontroliuoja, ar genetiškai modifikuoti organizmai ribotai naudojami, išleidžiami į aplinką laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų (Įstatymo 3 str.). Pagrindiniai aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principai įtvirtinti Įstatymo 4 str., pagal kurį aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė grindžiama: 1) prevencijos principu – užkirsti kelią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, siekti išvengti neigiamo poveikio aplinkai; 2) proporcingumo principu – priemonės, naudojamos tikslui pasiekti, turi atitikti tikslą; 3) sprendimų priėmimo savarankiškumo ir pareigūnų asmeninės atsakomybės už priimtus sprendimus principu – aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai sprendimus pagal savo kompetenciją priima savarankiškai ir asmeniškai už juos atsako; 4) atsakomybės neišvengiamumo principu – aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai turi siekti, kad kiekvienas asmuo, padaręs aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimą, būtų nustatytas, patrauktas atsakomybėn, teisingai ir laiku nubaustas, visiškai atlygintų aplinkai padarytą žalą bei pašalintų pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes; 5) objektyvumo principu – sprendimų priėmimas ir kiti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų ir pareigūnų veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs; 6) nepiktnaudžiavimo valdžia principu – aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijoms ir pareigūnams draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų galių arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų; 7) viešumo principu – visuomenei turi būti prieinama informacija apie atliktus patikrinimus, jų rezultatus ir aplinkos apsaugą bei gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidėjams taikytas poveikio priemones, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Įstatymo 12 str. 1 d. 6 p. nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę šio Įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka duoti privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims. Privalomieji nurodymai duodami kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir išaiškinus jį bei nubaudus kaltus asmenis nustatomas terminas jį nutraukti (Įstatymo 18 str. 2 p.) Įstatymo 18 str. 3 p. reglamentuojama, kad privalomieji nurodymai duodami, be kita ko, kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis. Pagal Įstatymo 21 str. 1 d., privalomojo nurodymo įvykdymo terminus, ne ilgesnius kaip 3 mėnesiai, nustato privalomąjį nurodymą duodantis aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas pagal tai, koks laikotarpis, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, yra reikalingas privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams įgyvendinti. Ilgesnius privalomojo nurodymo įvykdymo terminus aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas gali nustatyti suderinęs su savo tiesioginiu vadovu. Privalomajame nurodyme turi būti nurodyta, kokius pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius terminus jis tai turi padaryti (Įstatymo 20 str. 1 d. 4 p.). Įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta, kad privalomąjį nurodymą gali apskųsti asmuo, dėl kurio jis priimtas, arba jo įgaliotas atstovas. Privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui arba regiono aplinkos apsaugos departamento aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančiai institucijai. Pagal Įstatymo 24 str., jei privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, neįvykdžiusį privalomojo nurodymo, už šio nurodymo neįvykdymą, už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus (jei pažeidimas trunkamasis), taip pat pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymo terminai nustatomi remiantis šio skirsnio nuostatomis, arba, jei privalomasis nurodymas duotas dėl priežasčių, nurodytų šio įstatymo 18 straipsnio 5 punkte, pareikšti ieškinį teisme dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo. Įstatymo 54 str. 2 d. nustatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys turi pareigą sudaryti visas sąlygas, būtinas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams aplinkos apsaugos valstybinei kontrolei vykdyti, ir paklusti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisėtiems reikalavimams.

Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 4 d. 1 p. nustatyta, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo.

Žemės įstatymo 21 str. 10 p. nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas).

Pagal Sąlygų 126.1 p., pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius (išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius, vandenvietes, paplūdimių įrangą), tverti tvoras.

Išsamiai ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus bei remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, teisėjų kolegija sprendžia, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 18 str. yra imperatyviai nurodęs, kokiais konkrečiais atvejais, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantys pareigūnai, duoda privalomus nurodymus. Privalomo nurodymo surašymas nebūtinai turi būti siejamas su konstatuotu pažeidimu, jis gali būti duodamas ir prevencijos tikslais. Privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 18 str. 2 p., t. y. kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir išaiškinus jį bei nubaudus kaltus asmenis nustatomas terminas jį nutraukti. Byloje neginčytinai nustatyta, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Gilužės ežero pakrantės apsaugos juostos ribose, yra pastatyta metalinė tvora (b. l. 31-33). Be to, ir pats pareiškėjas šios faktinės aplinkybės neginčija. Tačiau, kaip minėta, pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 4 d. 1 p., pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Pareiškėjas neįrodė, t. y. nepateikė teismui jokių prejudicinę reikšmę turinčių įrodymų, kad tvora buvo pastatyta siekiant užtikrinti eksploatavimo saugumą. Pakartotiniu Privalomuoju nurodymu pareiškėjui buvo nustatytas terminas iki 2010-01-25 iškelti tvorą, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš Gilužės ežero pakrantės apsaugos juostos ribų, tačiau šio nurodymų jis neįvykdė. Sprendimu Privalomasis nurodymas buvo paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, kad tiek Privalomasis nurodymas, tiek Sprendimas turi būti panaikinti, nes Privalomasis nurodymas buvo priimtas neatsižvelgiant į šiuo metu teisme vykstantį ginčą tarp pareiškėjo ir atsakovės. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad pareiškėjui, neįvykdžius privalomųjų nurodymų, jo atžvilgiu buvo priimti Nutarimai administracinio teisės pažeidimo byloje. Tačiau, teisėjų kolegija pabrėžia, kad anksčiau nurodytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja, kad privalomasis nurodymas nelaikytinas sankcija, jis yra įgalioto pareigūno reikalavimas, kurio paskirtis užtikrinti neigiamų veiksnių aplinkai pašalinimą. Teisėjų kolegijos nuomone, privalomasis nurodymas yra prevencinė priemonė, taikoma siekiant užkirsti kelią teisinei atsakomybei už teisės aktų pažeidimus kilti. Neįvykdžius duoto privalomo nurodymo, asmuo traukiamas teisinėn atsakomybėn. Įstatymų įgalioti pareigūnai už duoto privalomo nurodymų nevykdymą, privalo asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir duoti pakartotinį privalomą nurodymą. Tai būtent ginčo atveju ir buvo padaryta.

Be kita ko, teisėjų kolegija, akcentuoja, kad nagrinėjamos bylos kontekste nėra teisiškai reikšmingos ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad namų valda ir šią namų valdą sauganti tvora stovėjo dar prieš įsigaliojant norminiams aktams, kurių pažeidimu pareiškėjas yra kaltinamas, tvora tebestovi ir dabar, o prievolės nugriauti iki įstatymo priėmimo buvusią tvorą nenumato nei Saugomų teritorijų įstatymas, nei Sąlygų, kad metalinio tinklo tvora buvo aptverta dar prieš minėto įstatymo priėmimą ir sutartiniais ženklais jau buvo pažymėta 1993 m. sudarytame namų valdos žemės sklypo kadastrinių matavimų plane, bei į bylą šias aplinkybes patvirtinantys rašytiniai įrodymai, nes, ginčo atveju svarbu tai, kad tokia tvora yra/buvo įrengta, o, kaip minėta, pagal teisės aktų reikalavimus, pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo, taip pat draudžiama statyti statinius, išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius, vandenvietes, paplūdimių įrangą), žemės savininkai ir kiti naudotojai įstatymo leidėjo yra įpareigoti leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Byloje ginčo dėl to, kad ginčo teritorija patenka į pakrantės apsaugos juostą, nėra. Saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų (Žemės įstatymo 32 str. 9 d.).

Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasi Įstatymo 18 str. 4 p. nurodytu atveju, nurodė pareiškėjui iškelti tvorą, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš Gilužės ežero pakrantės apsaugos juostos ribų. Todėl Privalomasis nurodymas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti, pagal ABTĮ 89 str. nuostatas, nurodytais motyvais ir kitais motyvais, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Be to, kaip minėta, skundžiamas Privalomasis nurodymas buvo pakartotinis, o pirminio Privalomojo nurodymo, pareiškėjas neginčijo, jis yra galiojantis. Pakartotinis Privalomasis nurodymas priimtas vadovaujantis analogiškomis teisės normomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip ir pirminis Privalomas nurodymas. Privalomas nurodymas ir Sprendimas, pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatas, atitinka visus individualiam administraciniams aktui keliamus bendruosius reikalavimus. Priimdama Privalomąjį nurodymą ir Sprendimą atsakovė savo kompetencijos neviršijo, pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimų nepadarė. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d. ir 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo V. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.