Kauno apygardos teismo nutartis

2014-01-28 · Civilinė byla Nr. 2A-366-254/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-28
Bylos Nr.
2A-366-254/2014
Teisminio proceso Nr.
2-17-3-00474-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Tamašauskas (pirm.), Dalė Burdulienė (pran.), Leonas Jachimavičius
Atsakovas
D. J., L. L.
Ieškovas
M. A.
Trečiasis asmuo
Kauno
Civilinė byla Nr. 2A-366-254/2014;proceso Nr. 2-17-3-00474-2013-4;

procesinio dokumento kategorijos: 28.1; 28.2; 30.9.1; 121.18.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių D. J. ir L. L. apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-737-490/2013 pagal ieškovo M. A. patikslintą ieškinį atsakovėms L. L. ir D. J. dėl įgaliojimo ir pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Kauno m. 13-ojo notarų biuro notarė V. B., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas pareiškė Jonavos rajono apylinkės teismui patikslintą ieškinį (t. 1, b. l. 46-48) ir prašė pripažinti negaliojančiu 2010-07-22 įgaliojimą, pasirašytą tarp ieškovo ir atsakovės D. J., patvirtintą Kauno miesto 13-ojo notarų biuro notarės, notarinio registro Nr. 3202; 2010-11-10 sutartį, sudarytą tarp ieškovo, veikiančio per įgaliotinę atsakovę D. J., ir atsakovės L. L., patvirtintą tos pačios notarės, notarinio registro Nr. 5408, ir taikyti restituciją: grąžinti ieškovui 0,1200 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., esantį Jonavos r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. 2, ir šiame žemės sklype esančius: sodo pastatą (1S1p) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatą (2I1p) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (šulinį k1) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (kanalizacijos šulinį k2, k3, k4, kiemo aikštelę b1) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodo, jog jis su atsakove D. J. nuo 1995 metų kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Jam išvykstant į užsienį, ieškovas, kaip garantiją dėl tolimesnių jų bendrų santykių, išdavė atsakovei D. J. įgaliojimą, suteikiantį teisę jai parduoti ieškovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą savo seseriai atsakovei L. L., kuris, jam grįžus, vėl turėjo būti perrašytas. Kadangi nei ieškovas, nei atsakovė L. L. neketino sukurti teisinių santykių, atsirandančių iš pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, todėl įgaliojimas, skirtas sudaryti tariamą sandorį, turi būti pripažintas negaliojančiu (CK 1.80 straipsnis). Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas turtas niekada nebuvo perduotas atsakovei, name liko visi ieškovo asmeniniai daiktai, atsakovė už turtą pinigų nemokėjo, be to, sutartyje nurodyta nereali pirkimo–pardavimo kaina – beveik 3 kartus mažesnė už tuometinę rinkos vertę. Pirkimo–pardavimo sutartis tariama, nesukurianti jokių teisių ir pareigų, todėl niekinė ir turi būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.86 straipsnis) ir turtas grąžintas ieškovui. 2012 metų rudenį ieškovas sužinojo, kad atsakovė D. J. nebeplanuoja tolimesnio bendro gyvenimo su juo, turi kitą gyvenimo partnerį, o grąžinti ieškovui jo formaliai perleistą turtą abi atsakovės nesutiko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino negaliojančiu 2010-07-22 įgaliojimą, pasirašytą tarp ieškovo ir atsakovės D. J., patvirtintą notarės, notarinio registro Nr. 3202; pripažino negaliojančia 2010-11-10 sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės L. L., patvirtintą notarės, notarinio registro Nr. 5408, ir taikė restituciją bei grąžino ieškovui 0,1200 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., esantį Jonavos, (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. 2, ir šiame žemės sklype esančius: sodo pastatą (1S1p) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatą (2I1p) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (šulinį k1) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (kanalizacijos šulinį k2, k3, k4, kiemo aikštelę b1) šiais motyvais:

1. Teismas pripažino negaliojančiu 2010-07-22 įgaliojimą, nurodydamas kad be minėtos priežasties, kad ieškovo įgaliojimas atsakovei D. J. buvo išduotas tikslu patvirtinti savo rimtus ketinimus dėl tolimesnio bendro gyvenimo su Lietuvoje liekančia sugyventine, dar viena iš įgaliojimo parašymo priežasčių buvo kaip apsaugos garantas, kad jei jis nepadengs kredito bankui, pastarasis neatimtų iš jo namo, todėl tikslinga buvo jį parduoti. Teismas laikė pagrįstu ieškovo argumentą, jog jeigu tariamąjį pirkimo–pardavimo sandorį jis būtų sudaręs iš karto su savo sugyventine atsakove D. J., ji būtų praradusi socialinį būstą, todėl sandorio šalimi pasirinko atsakovę L. L. (atsakovės D. J. seserį). VĮ Registrų centro išrašas patvirtino, kad atsakovė D. J. 2007-01-10 yra sudariusi nuomos sutartį su Kauno miesto savivaldybe dėl buto, esančio Kaune, Baršausko g. 86-30 (t. 2, b. l. 85). Tuo tarpu atsakovių atsikirtimai, jog ieškovo parašytas įgaliojimas buvo garantas atsakovei L. L., kuri skolino ieškovui pinigus, kad tuo atveju, jei ieškovui nepasiseks uždirbti užsienyje, įgaliotinė jai perleis ieškovo turtą, nepagrįsti. Atsakovės L. L. paaiškinimu teismo posėdžio metu, ji nuo 2000 m. ieškovui buvo paskolinusi apie 20 000 Lt, be to, savo vardu ieškovui paėmusi kreditą iš kredito įstaigos (t. 2, b. l. 22-33), tačiau patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti.

2. Teismas pripažino negaliojančia 2010-11-10 pirkimo–pardavimo sutartį, nurodydamas, kad tikroji ir pagrindinė (nors ieškovas nurodė, kad tai netiesioginė priežastis) pirkimo–pardavimo sutarties šalių valia buvo nukreipta į tai, kad formaliai perregistravus ieškovo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą atsakovės L. L. vardu, šis turtas bus apsaugotas nuo galimų išieškojimų, kilusių iš ieškovo prievolių įvairiems kreditoriams. Ieškovo paaiškinimu, atsiskaičius su kreditoriais lėšomis, gautomis už darbą užsienyje, jis planavo ginčo turtą susigrąžinti. Ieškovas ir šiuo metu turi įsiskolinimų, jo atžvilgiu užvestos trys vykdomosios bylos (t. 2, b. 1. 37-38, 88-89). Atsakovė L. L. neįrodė, jog už nekilnojamąjį turtą su ieškovu atsiskaitė. 2010-11-10 priėmimo–perdavimo aktas Nr. 5409 Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 2010-11-24 (t. 2, b. l. 4-5), tačiau, teismo teigimu, šis formalus pirkėjos (atsakovės L. L.) deklaravimas viešame registre, negali būti pakankamas išvadai, kad atsakovė nekilnojamuosius daiktus perėmė ir jais rūpinosi kaip savo, nes byloje esantys įrodymai leido daryti priešingą išvadą, t. y. kad ieškovui priklausiusiuose namuose po sandorio sudarymo ir toliau liko gyventi jo sugyventinė atsakovė D. J., ji ieškovo vardu pervedinėjo mokesčius iš savo sąskaitos, į kurią ieškovas sistemingai atsakovei pervedinėjo pinigus (t. 1, b. l. 61-81). Tuo tarpu atsakovė L. L., liudytojo J. R. parodymais (t. 2, b. l. 94-96), visą laiką gyveno Kaune ir pas seserį atvažiuodavo tik jai padėti, kai reikėdavo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė D. J. (toliau apeliantė) apeliaciniu skundu prašo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti šiais argumentais:

1. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovas būtent dėl finansinių problemų buvo suinteresuotas parduoti jam priklausantį turtą, kad atsiskaitytų su kreditoriais, o ne fiktyviai jį perleisti. Be to, teismas neatsižvelgė, kad pirkimo–pardavimo sutarties šalys buvo ieškovas, atstovaujamas atsakovės D. J., ir atsakovė L. L. nusipirkusi ginčo turtą. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad ieškovas, pasirašydamas įgaliojimą, nesuprato savo veiksmų, ar kad atsakovė D. J. viršijo įgaliojime nurodytas teises bei pareigas. Atsakovė D. J., veikdama jai išduoto įgaliojimo pagrindu, suteiktų įgalinimų neviršijo ir elgėsi griežtai taip, kaip buvo nurodyta įgaliojime.

2. Byloje nebuvo paneigta iškelta versija, jog siekiant padengti 20 000 Lt paskolą atsakovei L. L., o taip pat kitas ieškovo skolas, kurias atsakovė L. L. pasiėmė savo vardu iš įvairių kredito įstaigų, jai buvo parduotas ginčo namas. Buvo sutarta parduoti namą, tai buvo kaip garantas, jei ieškovas negrąžins atsakovei pinigų (t. 2, b. 1. 22-33).

3.Teismas tinkamai neįvertino byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, jog ieškovas sutarties sudarymo dieną buvo grįžęs į Lietuvą (t. 2, b. 1. 105-108). Sutartis buvo sudaryta notaro biure, esančiame tame pačiame name, kaip ir ieškovo motinai priklausantis butas. Šalys sutarties sudarymo dieną buvo šiame bute, „vaišinosi“. Atsakovė L. L. apklausiama teismo posėdžio metu patvirtino, jog „pinigų perdavimo metu ieškovas buvo neblaivus, gal todėl ir neatsimena to momento. Tuo metu buvo pas ieškovo mamą namie“. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog pinigų gavimo faktą už parduotą ginčo turtą, patvirtina notaro patvirtintoje pirkimo-pardavimo sutartyje esantis įrašas, kad pinigai pagal sutartį sumokėti. Toks įrašas padarytas sutarties tekste ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nebuvo nuginčytas. Ginčo pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas realiai, atsakovei L. L. perdavus pinigus už parduotą turtą atsakovei D. J., kuri veikdama pagal įgaliojimą, gautus pinigus perdavė ieškovui, todėl iš jo ir reikalavo pakvitavimo, kurį jis atsisakė išduoti. Be to, atsakovė D. J. paaiškino, jog gautus pinigus už parduotą turtą ketino pervesti į banką, tačiau ieškovas pinigų nenunešė, nes bankas juos būtų areštavęs. Pinigus ieškovas išsivežė į Angliją. Priešingai, nei nurodoma sprendime, atsakovė L. L. pateikė įrodymus, kurie patvirtina, jog ginčo sandorio sudarymo metu turėjo pakankamai pinigų ir realią galimybę įsigyti turtą bei sumokėti ieškovui pirkimo kainą.

4. Priešingai, nei nurodoma sprendime, pirkimo–pardavimo sutartis buvo realiai vykdoma. Atsakovė L. L. perėmė turtą, ir tai patvirtina jos veiksmai sandorio sudarymo metu, bei po sandorio sudarymo. Tą aplinkybę, jog atsakovė L. L. tapo ir laikė save ginčo turto savininke, patvirtina byloje esantis (duomenys neskelbtini) bendrijos bilietas, kuriame pažymima, kad L. L. į bendrijos narius buvo priimta 2010 m. lapkričio mėn., bei kad sumokėjo stojamąjį mokestį. Taip pat, tas aplinkybes, jog atsakovė L. L. realiai valdė ir disponavo jai parduotu turtu patvirtina byloje pateikti sąskaitų už elektros energiją mokėjimo kvitai L. L. vardu. Tačiau šie rašytiniai įrodymai apskritai liko neįvertinti apie juos nepasisakyta. Liudytojas J. R., SB (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo turtas, narys bei sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) tarybos narys apklaustas teismo posėdžio metu paaiškino (t. 2, b. 1. 22-33, 94-96), jog ieškovas aiškiai suvokė, kad nuosavybės teisės į ginčo namą jam nebepriklauso ir, kad būtent atsakovė L. L. tapo ginčo turto savininke. Pabrėžtina, jog apie šio liudytojo paaiškinimus teismas nepasisakė, jų apskritai neįvertino.

5. Neįvertinta ir nepasisakyta apie tai, kad ieškovas ginčo sutartį pradėjo ginčyti praėjus daugiau nei dviem metams nuo jos sudarymo, nors apie sudarytą sandorį žinojo nuo jo sudarymo momento, pats jame dalyvavo ir galėjo sandorį ginčyti anksčiau, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių to nedarė.

6. Byloje buvo nustatyta ir nepaneigta, jog ieškovui ir atsakovei D. J. pradėjus gyventi kartu sodų bendrijoje apie 2000 m., ginčo namas su ūkiniu pastatu nebuvo galutinai baigti statyti, o jų užbaigimui ir pagerinimui buvo panaudotas tiek atsakovės ir ieškovo bendras darbas, asmeninės ir skolintos lėšos.

7. Teismas itin sureikšmino byloje nustatytą aplinkybę, jog atsakovės L. L. vardu Nekilnojamojo turto registre ginčo sutarties pagrindu įregistruoto turto adresas yra Jonavos r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) g. 2 (t. 1, b. 1. 4-6). Nors atsakovė, nurodytuose mokėjimuose bei teismo posėdžio metu nurodė, kad jai priklausančio turto adresas yra Jonavos r., SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) g. 8 (t. 2, b. 1. 22-33). Teismas neįvertino to, kad mokėjimai buvo daromi pagal seniau sukurtus ruošinius, nes nurodomas adresas (duomenys neskelbtini) g. 8, SB „(duomenys neskelbtini)“, buvo senasis adresas. Šią aplinkybę patvirtina 2010-11-10 pirkimo–pardavimo sutarties grafoje: Registro pastabos padarytas įrašas, kad tai yra senasis adresas. Tokiu būdu, dėl nurodytų neatitikimų adresų registre adresai galėjo būti nurodyti klaidingai.

8. Teismas neteisingai taikė tik vienašalę restituciją. Buvo nutarta grąžinti ieškovui pirkimo–pardavimo sutartimi parduotą turtą, tačiau teismas visiškai nepasisakė ir neišsprendė pinigų, kurie buvo sumokėti už ginčo turtą, grąžinimo klausimo.

Šalies argumentai

Atsakovė L. L. (toliau apeliantė) apeliaciniu skundu prašo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti šiais argumentais:

1. Įgaliojimas buvo vykdomas tiksliai, pagal įgaliotojo valią, tą aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad įgaliotojas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną betarpiškai bendravo su abiem apeliantėmis, buvo tame pačiame pastate, kur buvo sudaromas pirkimo–pardavimo sandoris, sąmoningai nedalyvavo sandorio sudaryme pats, asmeniškai. Be kita ko, vadovaujantis liudytojų parodymais, suvokė, kad nuosavybės teises į turtą prarado, po to kai buvo sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris, ir jokiais būdais, jo veiksmų negalima buvo vertinti kaip siekimo sudaryti tariamąjį sandorį. Panaikinus įgaliojimą, turi būti panaikintas 2010-10-06 pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. SP1-4131.

2. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad atsakovė L. L. nusipirktu turtu rūpinosi kaip savo, mokėjo už jį mokesčius, kai tuo tarpu ieškovas gyveno užsienyje, neįgyvendino jokių teisių ar pareigų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis laikė save parduoto turto faktiniu savininku. Ginčo dėl to, kad apeliantė L. L. su pardavėju už turtą atsiskaitė, nėra.

3. Sumokėtus pinigus už perkamą turtą gavo ieškovas, todėl pirkimo–pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu ir taikant restituciją, pinigai turėjo būti priteisti iš ieškovo. Pritaikius restituciją šioje byloje, apeliantės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, nes ji visą sutartą kainą už nusipirktą turtą yra sumokėjusi, nuo nekilnojamo turto įsigijimo jį savo lėšomis ir jėgomis pagerinusi, be to, jos žiniomis, ieškovo atžvilgiu yra nukreipti išieškojimai, kurių sumos labai didelės, todėl jai nebus jokių galimybių iš ieškovo atgauti už turtą ir turto pagerinimą sumokėtas sumas.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliantės D. J. apeliacinį skundą ir atsiliepimu į apeliantės L. L. apeliacinį skundą prašo apeliacinius skundus atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose nurodomos iš esmės tie patys argumentai, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Ieškovas, įvertinęs tai, kad pinigų perdavimo ieškovui fakto apeliantės neįrodė, neįrodė sutarties vykdymo, neįrodė, kad apeliantė L. L. mokėjo sutartyje nurodytą kainą ir/ar iškarto po pardavimo pradėjo įgyvendinti daikto savininko teises ir pareigas, mano, kad teismas teisingai, vertinant visų įrodymų visumą, priėmė sprendimą – ieškinį tenkinti. Kadangi įgaliojimas buvo išduotas tariamas sandoriui sudaryti, teismas pagrįstai pripažino jį negaliojančiu. Teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją, nutarė grąžinti ieškovui ginčo turtą, nes bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad atsakovė L. L. pinigų už ginčo turtą nėra ieškovui sumokėjusi. Apeliaciniame skunde apeliantė L. L. nurodo, kad panaikinus įgaliojimą, turi būti panaikintas 2010-10-06 pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr.SP1-4131. Šis argumentas, ieškovo nuomone, atmetamas, nes statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra atitinkamų valstybės ir savivaldybės institucijų atstovų veiklos rezultatas, kuris savaime nesukuria ieškovui teisių ar pareigų (nes nuosavybės teisės sukūrimo pagrindas šiuo atveju yra teisėta statyba – daikto sukūrimas), o tik patvirtina statinio statybos pabaigą ir statinių atitikimą normatyviniams reikalavimams. Taip pat atkreiptinas teismo dėmesys, kad išvykdamas į užsienį, ieškovas žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais įgaliojo D. J. rūpintis jo turtu ir ginčo name gyventi, tačiau ginčijamame įgaliojime nenurodė, kad atsakovė D. J. gali atstovauti ieškovą priimant statinius eksploatacion.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl teismo sprendimo, kuriuo sandoriai pripažinti negaliojančiais, teisėtumo ir pagrįstumo, kuomet teismas sprendime konstatavo, kad apeliantė L. L. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą iš ieškovo, per įgaliotą asmenį apeliantę D. J., įgijo tariamojo sandorio pagrindu (CK 1.86 straipsnis), o įgaliojimą vertino kaip neatsiejamą nuo pirkimo–pardavimo sandorio ir jo negaliojimo pagrindų.

Nustatyta, kad ieškovas Kauno miesto 13-ojo notarų biuro notarės V. B. (toliau notarė) 2010-07-22 patvirtintu įgaliojimu įgaliojo apeliantę D. J. (sugyventinę) savo nuožiūra parduoti jam nuosavybės teise priklausančius pastatus (reg. įrašo Nr. 20/227061) ir žemės sklypą (reg. Įrašo Nr. 46/17683), esančius Jonavos r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ 8 skl., apeliantei L. L.; pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą; gauti pinigus (grynaisiais arba pervedimu į jo ar įgalioto asmens sąskaitą); tais tikslais atstovauti jį visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose ir kt., nustatant, kad įgaliojimas galioja iki 2011-07-22 (t. 1, b. l. 9). Šio įgaliojimo pagrindu, 2010-11-10 tarp ieškovo, veikiančio per įgaliotinę apeliantę D. J., ir apeliantės L. L. buvo sudaryta sutartis (reg. Nr. 5408), pagal kurią pardavėjas (ieškovas) pirkėjai (apeliantei L. L.) pardavė 0,1200 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., esantį Jonavos, (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. 2 (adresas pasikeitė), ir šiame žemės sklype esančius: sodo pastatą (1S1p) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatą (2I1p) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (šulinį k1) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (kanalizacijos šulinį k2, k3, k4, kiemo aikštelę b1) (t. 1, b. l. 10).

Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Tam, kad sandorį būtų galima pripažinti tariamuoju ir dėl to negaliojančiu dėl jį sudariusių subjektų valios ydos, teismas privalo nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2013).

Sprendžiant dėl tikrosios sandorio šalių valios, jų elgesio motyvų ir tikslų pažymėtina, kad šalys nurodė įvairius argumentus, kurių vedini sudarė sandorį, tačiau jie nepatvirtinta šalių valios dėl pirkimo-pardavimo sandorio tikslų – nuosavybės teisės įgijimo. Ieškovas nurodė, kad įgaliojo savo sugyventinę sudaryti sandorius su jos seserimi, siekdamas išvengti priverstinio skolų išieškojimo nukreipimo į ginčo turtą, be to, norėdamas garantuoti sugyventinei savo lojalumą. Atsakovės nurodė, kad ieškovas turėjo piniginių prievolių joms – D. J. už įdėtas lėšas namo pagerinimui, o L. L. už ieškovo naudai paimtą kreditą ir paskolas, todėl sandorius sudarė kaip prievolių užtikrinimo garantą (2 t., b.l. 27-29). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovės nepateikė paminėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, tačiau jų nurodymas neabejotinai patvirtina, kad šalių valia nebuvo nukreipta pasiekti ginčo sandorio tikslų.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2010-11-10 pirkimo–pardavimo sutartis buvo tariamas sandoris. Byloje buvo pagrindas nustatyti, jog ieškovas įrodė, kad sudaryti sandorį galėjo įtakoti prasta jo finansinė padėtis, ir šiuo sandoriu buvo siekiama išvengti neigiamų pasekmių (t. 2, b. l. 22–33). Kaip matyti iš bylos duomenų, ginčijamų 2010-07-22 įgaliojimo, o taip pat 2010-11-10 pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovas turėjo didelių įsiskolinimų bankams, todėl galėjo baimintis išieškojimų iš jo vienintelio turto: Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1777-814/2010 „Swedbank“, AB pagal 2009-07-10 vartojimo kredito sutartį Nr. 09-056605-VA iš ieškovo priteistas 50 024,58 Lt įsiskolinimas (civilinės bylos Nr. 2-1777-814/2010 b. l. 4-6, 55-58), civilinė byla užvesta 2010-05-18; o Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-2035-217/2011 AB bankui SNORAS pagal 2008-07-25 paskolos sutartį Nr. KV20080725K990005 iš ieškovo priteistas 11 541,7 Lt įsiskolinimas (civilinės bylos Nr. 2-2035-217/2011 b. l. 4-6, 50-52), civilinė byla užvesta 2011-07-04. Šios užvestos civilinės bylos patvirtina, jog įsiskolinimai susidarė gerokai iki bylų užvedimo. Ieškovas pripažino, kad netekus darbo (apie 2009 m., kuomet išvyko į Angliją dirbti), jis kreditų visiškai nemokėjo. Nepagrįstas apeliantės D. J. argumentas, jog ieškovas buvo suinteresuotas parduoti ginčo turtą, kad atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau turtas buvo parduotas už kainą, kuri neadekvati šiam tikslui pasiekti – žemės sklypas buvo parduotas už 20 000 Lt, o pastatais su kiemo įrenginiais už 29 500 Lt, kai VĮ Registro centro 2013-02-14 duomenimis viso turto kaina turto pardavimo metu (2010-11-10) sudarė 159 636 Lt (žemės sklypo 2010-08-12 nustatyta vidutinė rinkos vertė 22 700 Lt; sodo pastato 2010-08-31 nustatyta vidutinė rinkos vertė – 134 000 Lt; ūkio pastato 2010-08-31 vidutinė rinkos vertė 2 400 Lt; kiemo statinių (šulinys k1) 2010-08-31 vidutinė rinkos vertė 73 Lt; kiemo statinių (kanalizacijos šuliniai k2, k3, k4, kiemo aikštelė b1) 2010-08-31 vidutinė rinkos vertė 463 Lt (t. 1, b. l. 4–6)), t. y. viso turto pardavimo metu kaina buvo 3 kartus mažesnė nei jo vidutinė rinkos vertė. Tokiu atveju lemiamos teisinės reikšmės nebeturi kitas apeliantės D. J. apeliacinio skundo argumentas dėl tikrovės neatitinkančių ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų (t. 2, b. l. 44–80), kurie, pasak ieškovo, patvirtina, jog nuo 2010 metų ieškovo finansinė padėtis ženkliai gerėjo, todėl jis neturėjo tikslo parduoti savo vienintelio Lietuvoje turto (būsto), kad tokiu būdu atsiskaityti su kreditoriais, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.

Įrodinėjant, kad sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, t. y. sandorio aktyvumą, kaip viena iš esminių sandorį negaliojančiu darančių aplinkybių yra būtent sandorio kainos nesumokėjimas ir jos neatitikimas daikto vertei. Ginčo sutarties 3 punkte nurodyta, kad pinigus prieš pasirašant sutartį gavo apeliantė D. J., tuo tarpu nėra jokių įrodymų, kad ieškovas būtų gavęs juos iš šios apeliantės, ar iš apeliantės L. L.. Apeliantė D. J. nurodo, jog ji jokio pakvitavimo nepaėmė, nes neturėjo tokios patirties. Tačiau teismas teisingai įvertino, jog byloje pateikti įrodymai šią versiją paneigė, nes apeliantei D. J. iš tėvo A. R. skolinantis kelis kartus mažesnę 18 000 Lt sumą, 2007-07-15 dieną tarp tėvo ir dukters buvo sudaryta paskolos sutartis (t. 2, b. l. 21). Apeliantė L. L. taip pat neįrodė, jog ginčo sutarties sudarymo dieną turėjo 49 500 Lt. Kaip teisingai konstatavo teismas, nors apeliantė L. L. pateikė įrodymus, jog 2003-10-06 dieną pardavė butą, o 2003-10-21 į jos sąskaitą buvo pervesta 28 500 Lt (t. 2, b. l. 87), tačiau duomenų, kad pinigai iš banko sąskaitos buvo nuimti ginčijamos sutarties sudarymo laikotarpiu, atsakovė nepateikė. Apeliantė ir apeliacinės instancijos teismui tvirtina, jog ji juos išsigrynino ir laikė namuose, tačiau mažai tikėtina, jog tokį ilgą laikotarpį (7 metus) atsakovė 28 500 Lt neišleido. Likusios 25 000 Lt (t. 2, b. l. 106) sumos turėjimas taip pat nepagrįstai jokiais objektyviais įrodymais, nes nepateikti įrodymai, kad už jai priklausančio garažo pardavimą į jos dukters J. B. atsiskaitomąją sąskaitą pervestos lėšos buvo jai grąžintos, nepaaiškintos aplinkybės dėl pinigų pervedimo būtent į apeliantės L. L. dukters, o ne į jos atsiskaitomąją sąskaitą. Kitų dokumentų, patvirtinančių, kad apeliantė L. L. turėtų pajamų, leidžiančių jai sutaupyti sutartyje nurodytą sumą, byloje taip pat nėra, nors apeliantės teigimu, jos darbo užmokestis yra minimalus. Šie duomenys patvirtina, kad ieškovo, atstovaujamo apeliantės D. J., valia nebuvo nukreipta gauti parduodamo daikto vertę atitinkantį piniginį ekvivalentą, o apeliantės L. L. valia – jį sumokėti.

Sandorio tariamumą patvirtina ir kiti byloje surinkti ir teismo įvertinti įrodymai. Nors ieškovas turtą šiuo sandoriu perleido apeliantei L. L., kuri ginčijamą sandorį įregistravo viešajame registre, tačiau juo toliau naudojosi, jame gyveno apeliantė D. J. (su kuria ieškovas planavo bendrą ateitį, ir, kaip teigia, sandorio sudarymu siekė apsaugoti savo ir tuometinės draugės būstą nuo išieškojimo, be to, išvykdamas į užsienį dirbti, pardavė jį kaip garantą dėl tolimesnių judviejų santykių), o apeliantė L. L. (apeliantė D. J. sesuo) nekilnojamųjų daiktų faktiškai neperėmė ir nevaldė, ieškovas ir toliau realizavo savo, kaip turto savininko teises ir pareigas. Apeliantė D. J. po ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (2010-11-10) praėjus beveik pusmečiui 2011-03-04, ieškovo vardu sudarė su AB LESTO elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)/210141 (t. 1, b. l. 96–103), o vėliau ieškovo vardu mokėjo mokesčius už elektros tiekimą ginčo namui. Tai patvirtina išrašai iš apeliantės D. J. atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, t. y. 2011-10-08 įrašas dėl 133,96 Lt į AB LESTO įmokų surinkimo sąskaitą „ieškovo vardu už objektą SB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k., Uzusal.“ (t. 1, b. l. 76) ir 2012-03-14 įrašas apie 561,54 Lt sumokėjimą į AB LESTO įmokų surinkimo sąskaitą „ieškovo vardu už objektą SB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) g. 2, Jonavos r.“ (t. 1, b. l. 63). Duomenų, kad apeliantė L. L. pradėjo šiuo butu rūpintis kaip savininkė, byloje nėra. Apeliantė L. L. pateikė teismui kvitą, jog sumokėjo už sodo pastatui teikiama elektros energiją tik 2013-01-16 (t. 1, b. l. 86), kuomet jau vyko ginčas tarp šalių dėl ginčijamo sandorio. Be to, mokėjimas buvo įvykdytas nurodant senąjį turto adresą „(duomenys neskelbtini) g. 8, SB „(duomenys neskelbtini)“, Jonavos r.“ (t. 1, b. l. 5 kita pusė), kas teismo pagrįstai įvertinta kaip aplinkybė, leidžianti suabejoti, jog apeliantė tapo tikrąją turto savininke. Nepagrįstas apeliantės L. L. teiginys, kad ji nurodydavo senąjį adresą, nes tokiu adresu buvo sukurti mokėjimo ruošiniai. Kaip matyti, apeliantė L. L. mokėjo už elektros energiją tik šį vienintelį kartą, ir tai per mokėjimų terminalą „Perlas“, kur mokėjimo ruošinių kurti nereikia, be to, kaip teisingai pastebima atsiliepime į šios apeliantės apeliacinį skundą, ginčo sutarties pasirašymo metu ginčo turto adresas jau buvo Jonavos raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. 2.

Apeliantė L. L. ginčo sutarties realų vykdymą įrodinėja (duomenys neskelbtini) bendrijos bilietu (t. 1, b. l. 87), pasak jos, patvirtinančiu, jog į (duomenys neskelbtini) bendrijos narius buvo priimta 2010 m. lapkričio mėn. ir sumokėjo stojamąjį mokestį. (duomenys neskelbtini) bendrijos knygelės kopija pagrįstai kelia abejonių, ar ji nebuvo išrašyta jau prasidėjus ginčui tarp šalių ar net iškėlus civilinę bylą – joje neteisingai nurodytas ginčo turto adresas (senasis „(duomenys neskelbtini) g. 8“), nenurodyta, kada ji išrašyta, nėra buhalterės parašo. Be to, kaip jau minėta, 2011-03-04 buvo sudaryta sutartis ieškovo vardu dėl elektros tiekimo bei apmokėjimo už elektros energiją. Liudytojas J. R., būdamas SB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narys, patvirtino, jog tiek jis, tiek kiti (duomenys neskelbtini) bendrijos nariai įsivaizdavo, kad ginčo namas dėl tam tikrų priežasčių gali būti perrašytas D. J., o apie tai, kad L. L. gali būti turto savininkė net neįsivaizdavo, nes ją matė labai retai, niekada nematė, kad ji rūpintųsi turtu kaip savininkė (t. 2, b. l. 96). Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog sandorio sudarymo realumą pagrindžia tas faktas, jog ieškovas aiškiai suvokė, kad ginčo namas jam nuosavybės teise nebepriklauso, ir kad apeliantė L. L. tapo ginčo turto savininke. Šį argumentą apeliantė grindžia liudytojo J. R. parodymų interpretacijomis. Liudytojas J. R. aiškino, jog jis įsivaizdavo, kad ieškovas namą padovanojo D. J. remiantis paties ieškovo pasisakymais, ir nors ir nežinojo visų sandorio sudarymo aplinkybių, tačiau žinojo vieną iš sandorio sudarymo motyvų – ieškovas norėjo formaliai perrašyti ginčo turtą. Taigi ieškovas žinojo, kad viešojo registro duomenimis ginčo turto savininkas laikinai pasikeis, tačiau faktinio valdymo ginčo turtui jis neprarado. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovas tinkamai nepaaiškino, kodėl norėdamas išsaugoti santykius su apeliante D. J. tiesiogiai nepadovanojo jai ginčo turto. Byloje yra pateiktas VĮ Registrų centro 2013-05-20 išrašas reg. Nr. 20/51698 (t. 2, b. l. 85), patvirtinantis, kad D. J. nuomojasi iš Kauno miesto savivaldybės butą Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 86-30, ir įgijusi nuosavybę savo vardu, neabejotinai prarastų teisę į savivaldybei priklausančių patalpų nuomą.

Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantėmis, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Šiuo aspektu reikšmingas aplinkybes kolegija nurodė pagal apeliacinio skundo argumentus, todėl plačiau nepasisako.

Pažymėtina, kad paprastai fiktyvus sandoris nevykdomas, todėl nėra restitucijos problemos ir teismas tik konstatuoja sandorio negaliojimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantės sumokėjo ieškovui 49 500 Lt už parduotą nekilnojamąjį turtą, todėl apeliantės nepagrįstai kelia 49 500 Lt restitucijos klausimą (CK 6.145 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovės nurodė, jog pirkimo-pardavimo sandoris buvo kaip prievolių įvykdymo garantas, todėl jeigu laikytis jų pozicijos, nėra suprantama, kam pagal sudarytą tariamą sandorį buvo mokamos piniginės lėšos.

Įgaliojimas yra vienašalis sandoris, kuriuo išreiškiama atstovaujamojo valia. Kaip ir bet kuriam kitam sandoriui, įgaliojimui gali būti taikomi bendrieji sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai. Tai reiškia, kad, sudarant įgaliojimą, visų pirma jame turi būti išreikšta tikroji įgaliotojo valia, susiformavusi turint tikslą pasiekti norimą galutinį rezultatą. Kaip ir bet koks kitas sandoris, įgaliojimas, išduotas kitam asmeniui prieš įgaliotojo valią arba iškreipiant įgaliotojo tikrąją valią, gali būti pripažintas negaliojančiu pagal paties įgaliotojo ieškinį. Šiuo atveju išduoto įgaliojimo teisėtumo klausimas negalėjo būti nagrinėjamas atskirai nuo pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo. Abu sandoriai pagrįstai analizuoti ir vertinti neatskiriamai, atkreipiant dėmesį į šalių valios formavimosi kryptingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2008). Teismas išsamiai išanalizavo tiek įgaliojimo pasirašymo, tiek sandorio sudarymo motyvus, nustatė kad įgaliojimas buvo išduotas tariamam sandoriui sudaryti, teismas pagrįstai pripažino jį negaliojančiu.

Apeliaciniame skunde apeliantė L. L. nurodo, kad panaikinus įgaliojimą, turi būti panaikintas 2010-10-06 pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. SP1-4131, kuris buvo sudarytas D. J. atstovaujant ieškovo interesus. Pritartina ieškovui, jog statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra atitinkamų valstybės ir savivaldybės institucijų atstovų veiklos rezultatas, kuris savaime nesukuria ieškovui teisių ar pareigų (nes nuosavybės teisės sukūrimo pagrindas šiuo atveju yra teisėta statyba – daikto sukūrimas), o tik patvirtina statinio statybos pabaigą ir statinių atitikimą normatyviniams reikalavimams. Tačiau nei šis apeliantės keliamas klausimas, nei turto pagerinimo aplinkybės nebuvo ginčo dalyku, todėl dėl jų plačiau teisėjų kolegija nepasisako (CPK 312 str.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais keisti iš esmės teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Iš apeliacinį procesą pralaimėjusių apeliančių lygiomis dalimis priešingai šaliai – ieškovui priteisiamos už atsiliepimų surašymą advokatei sumokėtos 1 500 Lt išlaidos (t. 3, b. l. 66), kurios neviršija Rekomendacijose numatytos maksimalios sumos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliančių L. L. ir D. J. ieškovui M. A. po 750 Lt iš kiekvienos bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai: Dalė BurdulienėLeonas JachimavičiusEgidijus Tamašauskas