- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-19
- Bylos Nr.
- I-5135-1047/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- T. B.
- Atsakovas
- Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė, dalyvaujant pareiškėjui T. B. ir atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Jolitai Baturai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. prašymą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo. Teismas, išnagrinėjęs bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas T. B. (anksčiau – T. B., I t., b. l. 171) (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (I t., b. l. 1–3) priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) darbo užmokesčio nepriemoką – 6338,88 Eur už 2013 m. kovo mėn. – 2015 m. vasario mėn. laikotarpį; 2) išreikalauti iš atsakovo bylos nagrinėjimui būtinus duomenis apie pareiškėjo darbo užmokestį ir darbo laiko apskaitą aktualiu laikotarpiu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, jog dirbo Departamento Asmenų apsaugos valdybos Sprogmenų paieškos skyriaus vyresniojo specialisto pareigose ir teigia, jog atsakovas 2013 m. kovo mėn. – 2015 m. vasario mėn. netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias darbo laiką, dėl ko netinkamai atliko darbo laiko apskaitą – neapskaitė viršvalandinio darbo ir neapmokėjo už jį. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 str. 3 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika. Paaiškina, kad atsakovas ginčijamu laikotarpiu nepagrįstai taikė 48 val. per savaitę darbo laiko normą, nes įstaigai nustatytos funkcijos, kurias vykdė pareiškėjas, buvo vykdomos pertraukiamai ir nurodo, kad šį faktą konstatavo ir LVAT 2015-05-26 sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015. Nurodo, kad darbo užmokesčio nepriemokos tiksliai paskaičiuoti negali, todėl prašo išreikalauti iš atsakovo bylos nagrinėjimui būtinus duomenis apie pareiškėjo darbo užmokestį ir darbo laiko apskaitą aktualiu laikotarpiu. Preliminariai skaičiuoja, kad darbo užmokesčio nepriemoka yra 6338,88 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė jo skundą tenkinti, nurodė, jog pietų pertraukos neturėjo, valgydavo darbo vietoje, darbas buvo atliekamas ne vienoje vietoje, įėjimo/išėjimo fiksavimo sistema yra patikima, nes darbuotojai privalo žymėti savo judėjimą, sutiko, kad atsakovas pateikė tikslius darbo grafikus, darbo užmokesčio pagal mėnesius dydį ir vienos viršvalandžio valandos įkainį, tačiau su apskaičiuotu viršvalandžių skaičiumi nesutiko, nesutikimo priežasčių nurodyti negali.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepimu į prašymą (b. l. 57–62) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad nagrinėjama situacija pagal faktines aplinkybes patenka į Statuto 29 str. 3 d. reglamentavimo sritį. Vadovaujasi LVAT praktika, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-09-09 nutarimu Nr. 1150, patvirtintais Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašu (toliau – ir Pareigybių sąrašas) ir Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumais (toliau – ir Laiko apskaitos ypatumai). Nurodo, jog pareiškėjo vykdomos funkcijos patenka į Pareigybių sąrašo 3.7 p. Vadovaujasi Departamento direktoriaus 2006-08-21 įsakymo Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“ 1.3 p., Departamento statutinių valstybės tarnautojų darbo grafikų sudarymo ir budėjimo namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje organizavimo, vykdymo ir laiko apskaitos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Departamento direktoriaus 2009-09-10 įsakymu Nr. V-218, 3 p., 4 p. ir 17 p.
Iš Departamento Asmenų apsaugos valdybos Sprogmenų paieškos skyriaus darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog pareiškėjas Departamente, nepertraukiamai vykdančiame nustatytą saugomų asmenų apsaugos funkciją, dirbo pamaininį darbą, kiekvieną savaitę neviršijantį 48 valandų darbo laiko normos, o vadovaujantis Statuto 29 str. 3 d. pareiškėjo darbo laikas viršijantis 40 val. per savaitę, tačiau neviršijantis 48 val. per savaitę nelaikytinas viršvalandiniu darbu. Teigia, jog pareiškėjas klaidingai aiškina Statuto 29 str. 3 d. įtvirtintą sąlygą „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“ ir mano, jog ši sąlyga yra susijusi su visos vidaus reikalų statutinės įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis. Nurodo, jog pareiškėjo pateiktas darbo užmokesčio nepriemokos apskaičiavimas yra neteisingas, neatitinkantis protingumo ir sąžiningumo principų. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių išrašų, darbo bei budėjimo grafikų matyti, kad jeigu pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu turėjo būti taikoma 40 val. per savaitę darbo laiko norma, tai už šią normą viršijusias valandas (iš viso – 130 val.) pareiškėjui turėjo būti sumokėta 1057,66 Eur nepriemoka. Tačiau net ir nustačius, jog pareiškėjas dirba viršvalandžius, ši suma jam negalėtų būti priteista, nes į pareiškėjo pamainos, viršijančios 40 val. per savaitę darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 val. trukmės pertrauka, pareiškėjas šio metu gali palikti darbo vietą. Pertrauka buvo įskaitoma į šios pamainos laiką. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo 70 pamainų, viršijančių 40 val. per savaitę darbo laiko normą, iš viso per šias pamainas pareiškėjui buvo suteikta 140 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, todėl atsižvelgiant į tai, jog viršvalandžių jis atidirbo 130 val. darbo užmokesčio nepriemoka jam negali būti priteista. Aplinkybę, kad pareiškėjas pertraukų metu palikdavo pastatą, patvirtina Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos (toliau – SOPKIS), leidžiančios Departamentui automatizuotai leidimų pagalba kontroliuoti darbuotojų ir lankytojų įėjimą į Departamento saugomus objektus ir išėjimą iš jų, duomenys, pateikti atsiliepime. Taip pat pareiškėjui pritaikius 40 valandų darbo laiko normą, susidarytų ne tik viršvalandžiai, bet ir pareiškėjo neišdirbtos darbo valandos.2013 m. kovo mėn.-2015 m. vasario mėn. laikotarpiu pareiškėjo neišdirbtų darbo valandų skaičius yra 387 val, jos net kelis kartus viršija 130 val. viršvalandžius. Tai liudija apie pareiškėjo nesąžiningą elgesį, piktnaudžiavimą savo teisėmis, todėl jo interesai neturi būti ginamai. Pareiškėjo prašymo tenkinimas prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti, nurodė, jog Vadovybės apsaugos departamentas funkcijas vykdo nepertraukiamai, o todėl ir skyriaus funkcijos yra nepertraukiamos. Konkrečiai pareiškėjo funkcijas vykdė kiti skyriai. Nurodė, kad susitarimas dėl pietų pertraukos fakto, trukmės, taisyklių pareiškėjui nebuvo užfiksuotas jokiuose dokumentuose, tik susitarta žodžiu, taip nėra jokio dokumento, kuriame būtų nurodyta raštu, kad pareiškėjas buvo supažindintas su pietų pertraukos taisyklėmis. Pažymėjo, kad SOPKIS duomenys pateikti byloje yra tik dėl pareiškėjo T. B. judėjimo ne tarnybos tikslais. Kai pareiškėjas išvykdavo tarnybos tikslais, galimos dvi situacijos: SOPKIS fiksuodavo, bet atsakovas teismui nepateikė (nes teikė tik tuos atvejus, kai pareiškėjas juda ne tarnybos tikslais) arba nefiksuodavo, jei išvykdavo tarnybiniu automobiliu iš kiemo, o ne pro pastato duris. Pažymėjo, kad SOPKIS buvo nustatytas ne tik patekimo į pastatą tikslais, bet ir dėl darbuotojų kontrolės, kurią šiuo metu atsakovas nuolat vykdo (praeitą savaitę tikrino, ar darbuotojai laiku ateina į darbą ir t.t.). Ginčo laikotarpiu tokios kontrolės pareiškėjo atžvilgiu nebuvo vykdoma, buvo žiūrima lanksčiai. Pažymėjo, kad pareiga pasižymėti SOPKIS reglamentuota vidaus dokumentuose, kurie į bylą nepateikti. Nurodė, kad po 2015-05-26 d. LVAT sprendimo administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 darbuotojams ėmė taikyti suminę darbo laiko apskaitą, pakeitė pietų pertraukos taisykles, t.y. jas įformino raštu ir nurodė, kad darbuotojų pietų pertrauka įskaitoma į darbo laiką, tačiau darbuotojai negali palikti darbo vietos. Atsakovo atstovė teismo posėdyje paaiškino pateiktus darbo laiko žiniaraščius ir budėjimo grafikus, pateikė pavyzdį dėl viršvalandžių skaičiavimo taisyklių ir principų pareiškėjo atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas byloje iš esmės kilo dėl darbo užmokesčio 2013 m. kovo mėn. – 2015 m. vasario mėn. nepriemokos priteisimo.
Dėl 48 val. per savaitę darbo laiko normos taikymo ne/teisėtumo
Pareiškėjas teigia, jog ginčo laikotarpiu jam nepagrįstai buvo taikoma 48 val. per savaitę darbo laiko norma ir savo skundą grindžia LVAT 2015-05-26 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015. Nurodo, jog de facto pareiškėjo darbo funkcijos įstaigoje buvo vykdomos pertraukiamai.
Atsakovas teigia, kad pareiškėjo vykdytos funkcijos yra nepertraukiamos, nes 1) pareiškėjas dirbo įstaigoje, nepertraukiamai vykdančioje teisės aktų nustatytą saugomų asmenų apsaugos funkciją; 2) pareiškėjo eitos pareigos patenka į Pareigybių sąrašą; 3) pareiškėjas nepagrįstai siaurinamai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sąlygą „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“ ir nepagrįstai tapatina ją su nepertraukiamu funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos struktūriniu padaliniu (o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis).
LVAT praktikoje nurodoma, jog konkrečiam pareigūnui taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nustatytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, nepakanka vien tos aplinkybės, jog pareigūno pareigybė yra įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše ir nustatyta įstaigos vadovo sprendimu, bet turi egzistuoti ir kitos teisiškai reikšmingos sąlygos: 1) vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga atitinkama pareigybė, turi būti nepertraukiamai vykdomos (dirbama pamainomis); 2) turi būti priimtas įstaigos vadovo sprendimas dėl pamaininio darbo režimo tam tikras pareigas užimantiems pareigūnams nustatymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3662/2011). Taigi vien antrasis atsakovo argumentas yra nepakankamas pareiškėjo prašymui atmesti – vien įrašymo į sąrašą nepakanka, turi būti tiriama, ar yra ir kitos teisiškai reikšmingos sąlygos. Todėl teismas nagrinėjamoje byloje tiria ir kitas teisiškai reikšmingas sąlygas.
LVAT 2015-05-26 sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformulavo taisyklę, jog darbdavys turi įrodyti, jog pareiškėjo funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga būtent pareiškėjo pareigybė, yra vykdomos nepertraukiamai, ir pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, kuri yra įtvirtinta Statuto 29 straipsnio 3 dalyje.
Pažymėtina, kad atsiliepime atsakovas nurodo argumentus, kodėl pareiškėjo atliekama funkcija laikytina nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis: nes įstaiga, o ne padalinys dirba nepertraukiamai; nes pareigybė yra sąraše; nes turi būti vertinama visa įstaiga, o ne konkretus padalinys. Šių argumentų vertinimą yra pateikęs LVAT 2015-05-26 sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kur vertino, ar Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus (išankstinės apsaugos pamainos) vyriausiojo specialisto funkcijos buvo nepertraukiamai vykdomos. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra kitos pareigybės (Departamento Sprogmenų paieškos skyriaus vyresnysis specialistas), teismas į šią aplinkybę atsižvelgia ir atitinkamai vertina skirtingai šiuo aspektu, tačiau vadovaujasi LVAT 2015-05-26 sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 išdėstytomis taisyklėmis, kaip vertinti, ar funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai.
Pagal ABTĮ 15 straipsnį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT. Į LVAT sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Taigi teismas pagrįstai ir teisėtai vadovaujasi LVAT praktikoje, tarp jų ir LVAT 2015-05-26 sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, išdėstytai nagrinėjamai bylai aktualiais teisės aktų išaiškinimais.
LVAT 2015-05-26 sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 pateikė pirmojo ir trečiojo atsakovo argumento vertinimą (kad įstaiga, o ne padalinys dirba nepertraukiamai ir turi būti vertinama įstaiga, o ne padalinys): „Atsakovas pareiškėjo darbo nepertraukiamumą sieja su tuo, jog Departamentas savo funkcijas vykdo nepertraukiamai, todėl konkretaus darbuotojo faktinis darbo laikas negali būti vertinamas kaip pertraukiamas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad vien faktas, jog bendrai įstaigos funkcijos yra nepertraukiamos, nesudaro pagrindo teigti, jog visiems įstaigos darbuotojams gali būti taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, nes atskiri įstaigos padaliniai skirtingai organizuoja savo darbo laiką ir vieni iš jų dirba pertraukiamai, o kiti – ne, todėl darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu.“ Taigi šiuo išaiškinimu vadovaujasi ir teismas, todėl pirmąjį ir trečiąjį atsakovo argumentą atmeta ir vertina, ar darbo nepertraukiamumas buvo konkrečiai Departamento Sprogmenų paieškos skyriaus vyresniojo specialisto T. B. atžvilgiu. Pažymėtina, kad šią aplinkybę privalo įrodyti darbdavys.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas įvertino byloje su atsiliepimu pateiktus įrodymus: Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2013-09-25 direktoriaus įsakymu Nr. V-396 ir 2015-01-13 direktoriaus įsakymu Nr. V-9 patvirtintus Sprogmenų skyriaus specialisto pareigybės aprašymus (I t., b. l. 65–66, 71–72), kuriuose nurodoma, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas dirba pamaininį darbą, esant tarnybiniam reikalingumui – nepamaininį darbą. Departamento 2006-08-21 d. direktoriaus įsakymas Nr. IV-229 dėl darbo laiko nustatymo (I t., b. l. 144) nustato, kad „Departamento pareigūnams, dirbantiems pamainomis, nustatoma ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė. Šių pareigūnų darbo laiko pradžia ir pabaiga nustatoma Departamento direktoriaus aptvirtintuose darbo grafikuose“. Departamento statutinių valstybės tarnautojų darbo grafikų sudarymo ir budėjimo namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje organizavimo, vykdymo ir laiko apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2009-09-10 įsakymu Nr. V-218, 3 p., 4 p. ir 17 p. patvirtina, kad pareigūnai dirba pamaininį darbą pagal nustatytas taisykles sudaromus darbo grafikus. Visi šie įrodymai (minėti Departamento direktoriaus 2013-09-25, 2015-01-13, 2006-08-21, 2009-09-10 įsakymai) patvirtina, kad Departamento Sprogmenų skyriaus vyresnysis specialistas pagal darbovietėje galiojančius teisės aktus galėjo dirbti nepertraukiamai. Taigi teismas tikrina, ar realiai de facto Departamento Sprogmenų paieškos skyriaus vyresnysis specialistas dirbo nepertraukiamai. Su atsiliepimu teismui pateikti įrodymai – darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo ir budėjimo grafikai – patvirtina, kad darbas buvo organizuojamas pamainomis, tačiau nė viename iš minėtų dokumentų nėra pažymėta, kad pareiškėjas dirbtų nuo 00 val. iki 7 val. – jis dirbo nuo 7 val. iki 00 val. Tai reiškia, kad T. B. savo funkcijas vykdė pertraukiamai. Teismas papildomai teismo posėdyje aiškinosi, ar Departamento Sprogmenų skyriaus vyresniojo specialisto funkcijas kasdien nuo 00 val. iki 7 val. atliko kitas asmuo. Tai įrodytų, kad Departamento Sprogmenų skyriaus vyresniojo specialisto funkcija buvo vykdoma nepertraukiamai, nepaisant to, kad jos nevykdė T. B.. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad pareiškėjo funkcijas po pareiškėjo darbo laiko pabaigos vykdė ne Sprogmenų paieškos skyriaus specialistai, o Pastatų apsaugos skyriaus specialistai. Kadangi byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų šiuo klausimu, teismas aiškinosi, ar Pastatų apsaugos skyriaus specialistų pareiginiuose aprašymuose yra nurodytos ta pačios funkcijos kaip ir Sprogmenų paieškos skyriaus specialistų. Atsakovo atstovė nurodė, kad 2015-01-13 direktoriaus įsakymu Nr. V-9 patvirtintuose Sprogmenų skyriaus specialisto pareigybės aprašyme (I t., b.l. 65-66) ir Pastatų apsaugos skyriaus specialisto pareigybės aprašyme (į bylą jie nepateikti) 5 punktas yra identiškas – „šias pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo šias funkcijas specialioje veiklos srityje – saugomų asmenų ir objektų apsaugoje“, tačiau pripažino, kad 7 punktas, detalizuojantis Sprogmenų skyriaus specialisto funkcijas ir jas konkrečiai vardinantis, skiriasi nuo Pastatų apsaugos specialisto funkcijų ir pastarojo funkcijos pareigybės aprašyme nėra apimančios Sprogmenų skyriaus specialisto funkcijas. Taigi teismas laiko, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo laikotarpiu Sprogmenų skyriaus vyresniojo specialisto funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai. Argumentai, kad šias funkcijas ne pareiškėjo darbo metu vykdė Pastatų apsaugos skyriaus specialistai nepatvirtinti nei budėjimo grafikais, nei darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, be to, teismas remiasi atsakovo atstovės paaiškinimais, kad ir pareigybės aprašymų detalios funkcijos yra skirtingos ir neapimančios vienos kitų. Taigi net teoriškai Pastatų apsaugos specialistų funkcijos savaime neapima visų Sprogmenų paieškos skyriaus specialistų funkcijų.
Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, daro išvadą, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjų atliekamas funkcijas priskyrė nepertraukiamai atliekančių asmenų funkcijoms. Teismas atsakovo argumentus, kad Departamentas, kaip visuma, savo pareigas atlieka nepertraukiamai, kad turi būti vertinama visumos, o ne konkretaus padalinio veiklos nepertraukiamumas laiko nepagrįstais, kadangi byloje vertinama, ar konkrečiai pareiškėjų atliekamos funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai. Konstatuotina, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjų funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga būtent pareiškėjų pareigybė, yra vykdomos nepertraukiamai, ir pareiškėjams pagrįstai ir teisėtai taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, kuri įtvirtinta Statuto 29 straipsnio 3 dalyje.
Tarp šalių nėra ginčo, kad už darbą 2013 kovo mėn-2015 m. vasario mėn. pareiškėjui buvo mokama ne kaip už viršvalandžius. Ginčas vyko, ar dirbtos valandos yra/nėra viršvalandžiai (nes yra/nėra nepertraukiamas darbas). Teismui konstatavus, kad darbo funkcijos nebuvo vykdomos nepertraukiamai ir kad nebuvo pagrindo taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normos, pripažintina, kad pareiškėjo dirbtas laikas, viršijantis 40 val. per savaitę turėjo būti apmokėtas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26¹ straipsnio nuostatas: už nakties ir viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio. Toliau teismas tiria, ar ir, jei taip, tai kiek viršvalandžių dirbo pareiškėjas.
Dėl dviejų valandų pertraukos pavalgyti ir pailsėti
Atsakovas teigia, kad pareiškėjas ir Departamentas susitarė, kad dirbant pamainoje, kuri viršija 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpiu) darbo laiko normą, pareiškėjui suteikiama 2 valandų trukmės pertrauka pavalgyti ir pailsėti. Jos laiką pareiškėjas nusistato savo nuožiūra, atsižvelgdamas į savo tarnybines užduotis, jos metu pareiškėjas galėjo palikti darbo vietą. Atsakovas teigia, kad dirbant pamainoje, kuri neviršijo 40 val. darbo laiko normos, ši pertrauka į darbo laiką įskaityta būti negali, todėl dabar teismui pripažinus, kad pareiškėjas turėjo dirbti pagal 40 val. darbo laiko normą, visas šis laikas (iš viso pareiškėjas turėjo 70 tokių pamainų, t.y. 70x2 val.=140 val.) turi būti išskaitytas iš pareiškėjo dirbto laiko. Pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, kad tokio, kaip teigia atsakovas, susitarimo nebuvo, pietų pertraukos iš viso neturėjo, tačiau pripažįsta, kad užkąsdavo darbo laiku, atsinešdavo maisto į darbą.
Teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 52 straipsnį proceso šalių teisės yra lygios, abi šalys turi teisę pateikti savo argumentus ir samprotavimus, teikti įrodymus. Atsakovas, teigdamas, jog egzistavo susitarimas tarp pareiškėjo ir atsakovo turi pateikti tokio susitarimo įrodymus. Iš pareiškėjo ir atsakovo atstovės paaiškinimų teismo posėdžio metu teismas daro išvadą, kad pareiškėjui buvo suteikiama pietų pertrauka, kuri buvo įskaitoma į darbo laiką. Tačiau esant skirtingoms proceso šalių pozicijoms dėl pietų pertraukos naudojimo savo nuožiūra, galimybių palikti darbo vietą, trukmės, galimybių ją įskaityti į darbo laiką ar ne (jei 48 val., įskaitoma, jei 40 – ne), teismas vertina ir kitus byloje pateiktus argumentus ir įrodymus.
Dėl Sopkis duomenų, kaip įrodymo, vertinimo, teismas pažymi, kad šiuo įrodymu nesivadovauja dėl šių priežasčių: 1) atsakovo pateikti išėjimo/įėjimo SOPKIS duomenys negali būti laikomi teisiškai reikšmingais ir patikimais, nes neįrodytas tokių duomenų patikimumas. Sutiktina su pareiškėju, jog judėjimas yra galimas ir jo neužfiksavus (pvz.: išvažiuojant tarnybiniu automobiliu). Tą teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovo atstovė. Šią aplinkybę patvirtina ir patys SOPKIS duomenys – pavyzdžiui, 2013-11-14 duomenys rodo, kad pareiškėjas įėjo į pastatą, išėjo 2 minutėms, įėjo į pastatą ir iš jo nebeišėjo. Išėjimas po darbo namo neužfiksuotas – kitas įrašas jau 2013-18 d. vėl įėjimas į pastatą. Tokių duomenų (neužfiksuotų išėjimų/įėjimų) gausa rodo, kad iš tiesų išėjimo/įėjimo sistema SOPKIS visapusiškai ir patikimai neužtikrino ir nefiksavo konkretaus darbuotojo tikslaus judėjimo darbo laiko sekimo prasme; 2) teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad teismui yra pateikti tik SOPKIS duomenys tais atvejais, kai pareiškėjas judėjo ne tarnybiniais tikslais. Tai reiškia, kad SOPKIS duomenų yra daugiau, jie nėra išsamūs ir neleidžia teismui susidaryti išsamaus vaizdo apie darbuotojo judėjimą tą dieną. Teismui yra pateikta atsakovo nuožiūra parinkti kai kurie darbuotojo judėjimo duomenys. Tai neleidžia teismui daryti išsamių išvadų, kaip ir ką konkrečiu metu ginčo laikotarpiu veikė pareiškėjas; 3) teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad ginčo laikotarpiu darbuotojai, tarp jų ir pareiškėjas, nebuvo kontroliuojami, buvo žiūrima lanksčiai. Taigi remiantis visais šiais argumentais teismas atmeta SOPKIS sistemos duomenis kaip nepatikimą įrodymą byloje ir jais nesivadovauja.
Taigi teismas pripažįsta, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių darbdavio poziciją – kad tarp šalių buvo susitarimas dėl būtent 2 val. pietų pertraukos suteikimo, jos įskaitymo į darbo laiką, jei darbo laiko norma yra 48 val. per savaitę ir neįskaitymo, jei 40 val. per savaitę, ir jos naudojimo savo nuožiūra. Pareiškėjas susitarimo nepripažįsta, SOPKIS duomenys, kaip įrodymas, teismo vertinimu yra nepatikimi. Jokių dokumentų, patvirtinančių šalių susitarimą (darbo tvarkos taisyklių, darbo sutarties su įvardytu susitarimu, darbuotojo supažindinimo su tvarka ar kt.), teismui atsakovas nepateikė. Teismo posėdžio metu nurodė, kad raštu šis susitarimas niekur neužfiksuotas, jis, anot atsakovo atstovės, egzistavo tik žodžiu. Pareiškėjas tokį susitarimą neigia.
Kadangi nagrinėjamoje byloje darbo laiko trukmę privalo nurodyti darbdavys, jis pateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir budėjimo grafikus. Juose pietų pertraukos laikas nėra pažymėtas nei tada, kai pareiškėjas faktiškai dirbo daugiau kaip 40 val. per savaitę, nei kai dirbo faktiškai mažiau kaip 40 val. per savaitę. Teismas laiko, kad remiantis pateiktais žiniaraščiais ir grafikais T. B. visada (nepriklausomai nuo dirbto laiko trukmės) pietų pertrauka buvo įskaičiuojama į darbo laiką. Atsižvelgiant į kitas byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pietų pertraukos įskaičiavimas į darbo laiką sietinas ne su 48 val. per savaitę darbo laiko norma, o su pamaininiu darbu. Pats darbdavys pripažino, kad jis siekė pagerinti darbuotojų padėtį palyginti su nustatytąja teisės aktuose (atsiliepimo 4 psl; I t., b .l . 60). Be to, ir teisės aktai numato tokią galimybę – Darbo kodekso straipsnio 5 dalis: tuose darbuose, kur dėl gamybos sąlygų negalima daryti pertraukos pailsėti ir pavalgyti, darbuotojui turi būti suteikiama galimybė pavalgyti darbo laiku.
Taigi teismas laiko, kad darbuotojas turėjo pietų pertrauką, tačiau darbdavys nepateikė reikšmingų argumentų, kodėl pietų pertraukos laikas turi būti minusuotas iš pareiškėjo darbo laiko, nustatyto pagal atsakovo pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir budėjimo grafikus, o darbdavio pateiktus argumentus teismas laiko neįrodytais ir nepagrįstais byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais.
Dėl neišdirbtų valandų
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas kai kuriomis savaitėmis 2013 m. kovo mėn-2015 m. vasario mėn. neišdirbo 40 val. per savaitę darbo laiko normos, todėl iš viso neišdirbo 387 val. (pavyzdžiui, savaitę nuo 2013-03-18 iki 2013-03-24 dirbo tik 24 valandas, o ne 40 valandų ir t.t.). Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl apmokėjimo už viršvalandžius. Atsakovas taip pat neprašo minusuoti galimai neišdirbtas valandas iš dirbto laiko, bet prašo pripažinti, kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis, todėl jo interesai neturi būti ginami. Pareiškėjas nesutinka, kad jis piktnaudžiauja. Teismas pažymi, kad apmokėdamas už pareiškėjo darbą 2013 m. kovo-2015 m. vasario mėnesiais atsakovas žinojo tikslų pareiškėjo dirbtų valandų skaičių, už jas apmokėjo, tik apmokėjimo tarifą skaičiavo pagal klaidingą darbo laiko normą. Taigi atsakovas apmokėdamas už pareiškėjo darbą, su tokiu elgesiu sutiko, apmokėjo tik už dirbtas valandas, o ne už nedirbtas. Darbo grafikus tvirtino pats Departamento direktorius (Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2006-08-21 įsakymas Nr. IV-229 dėl darbo laiko nustatymo 1,3 punktas; I t., b. l. 144), todėl nėra pagrindo atsakovo ir pareiškėjo elgesį dabar laikyti nesąžiningu ar piktnaudžiavimu teise. Pirma, taip elgėsi abu – ir pareiškėjas, ir atsakovas, kuris ir buvo atsakingas už darbo laiko organizavimą. Antra, atsakovas apmokėjo tik už dirbtas pareiškėjo valandas, o ne už neišdirbtas.
Teismas pažymi, kad atsakovo pateikti skaičiavimai dėl per savaitę išdirbtų (arba kaip atsakovas įvardija „neišdirbtų“) valandų svarbūs ir nagrinėjamoje byloje analizuotini tiek, kiek reikalinga nustatant tai, kiek realiai buvo savaičių, kai pareiškėjas dirbo daugiau nei 40 valandų ir kiek valandų viršyta savaitės darbo laiko norma.
Dėl viršvalandžių apskaičiavimo
Pareiškėjas savo prašyme (I t., b. l. 1-4) nurodė, kad jis negali pats apskaityti savo dirbto laiko ir paskaičiuoti darbo užmokesčio nepriemoką, todėl prašė duomenis išreikalauti iš atsakovo. Preliminariai paskaičiavo, kad kiekvieną mėnesį išdirbo mažiausiai 32 val. viršvalandžių, iš viso per ginčo laikotarpį 768 val. Atsakovas su pareiškėjo apskaičiavimais nesutinka, pateikė savo apskaičiavimus (I t., b. l. 150 ir kt.), kuriuose nurodo, kad pareiškėjas 2013 m. kovo mėn.-2015 m. vasario mėn. išdirbo 130 val. viršvalandžių. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad su šiuo apskaičiavimu pareiškėjas nesutinka, tačiau nesutikimo priežasčių nurodyti negalėjo, nes yra ne teisininkas. Teismas atmeta pareiškėjo pateiktus viršvalandžių apskaičiavimus, nes jie tik teorinio pobūdžio, neparemti faktiniais nagrinėjamos bylos duomenimis. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu pateikė pavyzdinį viršvalandžių apskaičiavimą (2013 m. kovo mėnesio atžvilgiu), kuriuo išsamiai ir aiškiai, remdamasi į bylą pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais ir darbo ir budėjimo grafikais už ginčo laikotarpį, paaiškino, kaip atsakovas apskaičiavo pareiškėjo viršvalandžius. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu sutiko, kad byloje pateikti teisingi darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo ir budėjimo grafikai (juos pateikė ir pats pareiškėjas kaip savo skundo priedą). Taigi kadangi pareiškėjo nesutikimas su atsakovo suskaičiuota 130 viršvalandžių skaičiumi yra tik abstraktus, nenurodant konkrečių klaidingo apskaičiavimo faktų ar priežasčių, teismas apskaičiavimo procese jokio pažeidimo nenustatė, todėl laiko, kad atsakovas įrodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo 130 valandų viršvalandžių.
Dėl apmokėjimo už viršvalandžius apskaičiavimo
Pareiškėjas savo prašyme (I t., b. l. 1–4) nurodė, kad jis negali pats apskaičiuoti darbo užmokesčio nepriemokos, todėl prašė duomenis išreikalauti iš atsakovo. Preliminariai paskaičiavo, kad darbo užmokesčio nepriemoka yra 6338,88 Eur. Atsakovas su pareiškėjo apskaičiavimais nesutinka, pateikė savo apskaičiavimus (I t., b. l. 151–165), kuriuose nurodo, kad pareiškėjas 2013 m. kovo mėn.-2015 m. vasario mėn. priklauso 1057,66 Eur dydžio suma už dirbtus viršvalandžius. Pareiškėjas teismo posėdžio metu sutiko, kad atsakovas teisingai nurodė jo kasmėnesinį darbo užmokestį, teisingai paskaičiavo vienos valandos įkainį, tačiau nesutiko, kad galutinė jam mokėtina suma yra 1057,66 Eur.
Teismas atmeta pareiškėjo pateiktus paskaičiavimus dėl jam priklausančio darbo užmokesčio dydžio ir jais nesivadovauja, nes 1) pats pareiškėjas nurodo, kad negali tiksliai paskaičiuoti (pareiškėjo prašymas, I t., b. l. 3), 2) pareiškėjo apskaičiuotos vienos valandos apmokėjimas yra tik teorinis, nesiejant apskaičiavimo su realiai pareiškėjo dirbtomis valandomis ir tiksliai gautu darbo užmokesčiu.
Kadangi tarp šalių nėra ginčo dėl pareiškėjo darbo užmokesčio dydžio kiekvieną mėnesį 2013 kovo-2015 m. vasario mėnesiais ir pareiškėjas teismo posėdžio metu sutiko, kad byloje pateikti teisingi darbdavio duomenys dėl darbo užmokesčio, gauto ginčo laikotarpiu, ir dėl vienos viršvalandžių valandos įkainio (prieštaravo tik dėl viršvalandžių skaičiaus, dėl kurio teismo jau pasisakyta), teismas vadovaujasi atsakovo pateiktais duomenimis dėl darbo užmokesčio dydžio. Atsakovas nurodė (I t., b. l. 151-152), kad pareiškėjui už išdirbtus viršvalandžius priklauso 1057,66 Eur, teismas šią sumą priteisia pareiškėjui iš atsakovo.
Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta bei remdamasis atsakovo pateiktomis pažymomis apie viršvalandžių ir darbo užmokesčio skaičiavimą, teismas nusprendžia pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir jam priteisti 1057,66 Eur darbo užmokesčio nepriemoką.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo T. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. B. iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1057,66 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt septynis eurus šešiasdešimt šešis centus) darbo užmokesčio nepriemoką.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.